- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-31
- Bylos Nr.
- e2S-751-775/2026
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Šliumpienė
- Pareiškėjas
- G. Ž., L. Ž.
- Kategorijos
- 3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos G. Ž. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. sausio 9 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos G. Ž. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. Ž. ir L. Ž. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. Ž. ieškiniu, pareikštu atsakovui L. Ž., prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės; priteisti iš atsakovo ieškovei 3 000 Eur neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo; palikti šalims santuokines pavardes; nustatyti nepilnamečių vaikų D. Ž., M. Ž., A. Ž. ir E. Ž. (toliau – nepilnamečiai vaikai) gyvenamąją vietą su ieškove jos gyvenamojoje vietoje; priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 200 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės, išmokant indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; padalinti santuokoje bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis įgytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, ieškinyje nurodyta tvarka; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.
2. 2025 m. spalio 8 d. teismo posėdžio metu paaiškėjus, kad ieškinyje nurodomas dalintinas nekilnojamasis turtas priklauso trečiajam asmeniui, kuris nėra įrauktas į bylą, teismas protokoline nutartimi į bylos nagrinėjimą įtraukė trečiąjį asmenį A. B..
Šalies argumentai
3. Šalys 2025 m. lapkričio 25 d. teismui pateikė bendrą pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kuriuo prašė nutraukti jų (duomenys neskelbtini) Druskininkų savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką, įrašo Nr. 166, abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; palikti santuokos metu turėtas pavardes; kitus ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtus; patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas 2025 m. lapkričio 25 d. nutartimi ieškovės ir atsakovo pareiškimą priėmė. Nutraukė ginčo teisenos procesą pagal ieškovės ieškinį atsakovui, trečiajam asmeniui A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų santuokos nutraukimo pasekmių, bei ta pačia nutartimi pradėjo procesą ypatingosios teisenos tvarka pagal pareiškėjų G. Ž. ir L. Ž. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.
5. 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimu tenkinęs pareiškimą, nutraukė pareiškėjų santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei patvirtino pareiškėjų pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių jų aptartomis sąlygomis.
Šalies argumentai
6. Pareiškėja G. Ž. (toliau – apeliantė) 2026 m. sausio 8 d. pateikė apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo, kuriame taip pat pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti pareiškėją L. Ž. (toliau – pareiškėjas) gyventi skyriumi ir uždrausti jam matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis jų gyvenamojoje vietoje iki bus priimtas ir įsiteisės procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje.
7. Apeliantė nurodė, jog pareiškėjas nuolat sistemingai tyčia ir piktybiškai naudoja psichologinį smurtą prieš apeliantę ir nepilnamečius vaikus, iki šio skundo pateikimo dienos jam buvo išduoti net 8 smurto artimoje aplinkoje orderiai, taip pat apeliantės atžvilgiu buvo sistemingai naudojama seksualinė prievarta, lytinis, fizinis ir psichologinis smurtas, kuris sukėlė nuolatinį stresą ne tik apeliantei, bet ir neigiamai paveikė nepilnamečių vaikų emocinę bei psichologinę būklę, todėl egzistuoja reali ir nuolatinė grėsmė nepilnamečių vaikų saugumui ir gerovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Alytaus apylinkės teismas 2026 m. sausio 9 d. nutartimi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netekino.
9. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad šalių santykiai yra konfliktiški, tarp jų kyla nesutarimai, tačiau šalių konfliktiški tarpusavio santykiai nesudaro pagrindo riboti pareiškėjo ir nepilnamečių vaikų bendravimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad tėvo ir vaikų bendravimas pažeistų šalių nepilnamečių vaikų interesus.
10. Atlikęs preliminarų byloje esančių duomenų vertinimą, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog būtent išimtinai pareiškėjas savo nepilnamečiams vaikams darytų žalą. Abu tėvai – tiek apeliantė, tiek pareiškėjas neapsaugo vaikų nuo tarpusavio konfliktų ir kartu nesiekia užtikrinti vaikų emocinei būklei tinkamo abipusio bendravimo. Be to, laikinosios apsaugos priemonės yra išimtinio pobūdžio ir jų taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams, o apeliantė nepateikė tokių įrodymų, kurie neabejotinai leistų manyti, kad pareiškėjo elgesys akivaizdžiai keltų grėsmę apeliantės ir šalių nepilnamečių vaikų interesams.
11. Teismas pažymėjo, kad tiek apeliantė, tiek pareiškėjas turi siekti užtikrinti nepilnamečiams vaikams saugią fizinę ir psichologinę aplinką bei nekonfliktuoti vaikų akivaizdoje, neįtraukti nepilnamečių vaikų į skyrybų procesą.
12. Nors apeliantė ir akcentuoja, kad pareiškėjui buvo paskirti 8 smurto artimoje aplinkoje apsaugos orderiai, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo riboti pareiškėjo ir nepilnamečių vaikų bendravimą, kadangi minėtuose orderiuose nėra nurodyta jokių duomenų apie konkrečius atsakovo vaikų atžvilgiu atliktus veiksmus, dėl kurių kiltų grėsmė šalių vaikams.
13. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2024 m. lapkričio 25 d., 2024 m. gruodžio 15 d., 2025 m. sausio 18 d., 2025 m. kovo 25 d., 2025 m. birželio 16 d., 2025 m. liepos 11 d., 2025 m. spalio 29 d., buvo paskirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, paskutinis buvo paskirtas 2025 m. gruodžio 30 d., 15 dienų, t. y. iki 2026 m. sausio 13 d. Pareiškėjui skirti įpareigojimai laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesilankyti pavojų patiriančio asmens gyvenamojoje vietoje, nesiartinti 100 m atstumu, nebendrauti, neieškoti ryšių su pavojų patiriančiu asmeniu ir kartu su juo gyvenančiais nepilnamečiais vaikais. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos apeliantės ir nepilnamečių vaikų atžvilgiu ar būtų taikomos kardomosios priemonės. Vien tai, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo išduoti smurto apsaugos orderiai nesudaro pagrindo riboti jo bendravimo su nepilnamečiais vaikais, tuo labiau, jog civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl bet kurios rūšies smurtinių veiksmų.
14. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog apeliantė prašo uždrausti pareiškėjui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis jų gyvenamojoje vietoje iki bus priimtas ir įsiteisės procesinis sprendimas šioje byloje. Pati apeliantė nurodė, jog gyvenamasis namas, kuriame ji gyvena su vaikais, yra pastatytas santuokoje ir apeliantė ketina reikšti reikalavimą dėl jo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Vis tik šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, jog gyvenamasis namas yra įregistruotas pareiškėjo patėvio vardu, todėl apeliantės reiškiamas reikalavimas dėl uždraudimo pareiškėjui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis šioje gyvenamojoje vietoje yra nepagrįstas, kadangi apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstai apribotų ir trečiojo asmens teises disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, leidžiant ar draudžiant minėtame turte gyventi tam tikriems asmenims. Šiuo metu nekilnojamasis turtas yra įregistruotas trečiojo asmens vardu ir net pateiktu ieškiniu neginčijus minėtos nuosavybės teisės, tai nesudaro pagrindo riboti faktinio savininko teisių į minėtą turtą, kol nekilnojamojo turto priklausomybė nėra nuginčyta.
15. Be to, apeliantė nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytų nusikalstamų veiksmų, tuo tarpu pradėjus ikiteisminį tyrimą, toks prašymas gali būti teikiamas ir minėtoje byloje, taikant kardomąsias priemones.
16. Vadovaujantis nurodytu, teismas sprendė, kad apeliantė neįrodė savo teiginių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, nepateikė duomenų, patvirtinančių realią apeliantės ir nepilnamečių vaikų interesams kylančią grėsmę.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai
17. Atskiruoju skundu apeliantė G. Ž. prašo Alytaus apylinkės teismo 2026 m. sausio 9 d. panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti visa apimtimi, priteisti iš pareiškėjo apeliantės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Bylos duomenys patvirtina, kad vien per 2025 metus pareiškėjo atžvilgiu buvo išduoti net aštuoni apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, kurie objektyviai patvirtina sisteminį smurto pobūdį, tačiau teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo riboti pareiškėjo ir nepilnamečių vaikų bendravimą, kadangi minėtuose orderiuose nėra nurodyta jokių duomenų apie konkrečius pareiškėjo vaikų atžvilgiu atliktus veiksmus, dėl kurių kiltų grėsmė šalių vaikams. Be to, teismo sumažinto laikino išlaikymo pareiškėjas vaikams neteikia, jų neprižiūri ir jais nesirūpina, taip pat tiek vaikus, tiek sutuoktinę grubiai žemina, tyčiojasi iš jų visų, elgiasi su savo šeimos nariais nežmoniškai.
17.2. Apeliantės teigimu, šiuo metu yra susidariusi ypač problemiška, formalistinė ir vaiko teisių apsaugos principams akivaizdžiai prieštaraujanti situacija, kai apeliantė ir jos nepilnamečiai vaikai patiria sisteminį, pasikartojantį, tęstinį ir neatsitiktinį smurtą artimoje aplinkoje iš pareiškėjo, kuris buvo užfiksuotas net aštuoniais smurto orderiais, tačiau jo atžvilgiu negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės vien dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Toks pirmosios instancijos teismo aiškinimas faktiškai reiškia, jog nepaisant aiškiai dokumentuotų smurto atvejų ir nuolat egzistuojančios grėsmės apeliantės bei jos nepilnamečių vaikų fiziniam ir psichologiniam saugumui, teismas atsisako taikyti prevencines apsaugos priemones ne dėl realios situacijos ar įrodymų stokos, o vien dėl formalaus procesinio kriterijaus. Tai sudaro pagrindą teigti, kad teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo nepagrįstas.
17.3. Remiantis teismo argumentais, pareiškėjo atžvilgiu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, apeliantė ir nepilnamečiai jos vaikai turi būti pripažinti nukentėjusiaisiais ir tik po to atsirastų teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civiline tvarka – įpareigojimą gyventi skyriumi bei draudimą jam matytis su nepilnamečiais vaikais ir lankytis jų gyvenamojoje vietoje. Toks teismo požiūris ne tik ignoruoja apeliantės ir jos nepilnamečių vaikų teisę į saugumą, stabilumą, bet ir paneigia pačią laikinųjų apsaugos priemonių esmę – užtikrinti neatidėliotiną ir veiksmingą apsaugą nuo smurto dar iki galutinio procesinio sprendimo įsigaliojimo. Realybėje tai lemtų situaciją, kai apeliantė ir jos nepilnamečiai vaikai paliekami pavojingoje aplinkoje ir priversti laukti, kol bus įvykdyti visi formalūs procesiniai veiksmai, nors smurto rizika yra akivaizdi, reali ir ne kartą patvirtinta oficialiais dokumentais – smurto orderiais.
17.4. Teismo išvados faktiškai suponuoja, kad smurto orderiai neturi jokios savarankiškos teisinės ir įrodomosios reikšmės, nes net aštuonis kartus užfiksuoti smurto atvejai artimoje aplinkoje laikomi nepakankamu pagrindu pareiškėjo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokia teismo argumentacija, kad smurto orderiai tampa tik formaliais, realios teisinės galios neturinčiais dokumentais, kurie nesukelia jokių teisinių pasekmių ir neužtikrina realios apeliantės ar jos nepilnamečių vaikų apsaugos bei saugumo, yra visiškai ydinga. Toks teismo požiūris ne tik nuvertina smurto orderių paskirtį, bet ir iš esmės paneigia jų funkciją – identifikuoti smurto grėsmę, fiksuoti pavojingą elgesį ir sudaryti pagrindą neatidėliotinoms apsaugos priemonėms. Skundžiama nutartimi paneigta apeliantės ir jos nepilnamečių vaikų teisė į saugią aplinką, apsaugą nuo sistemingai pasikartojančio smurto. Akivaizdu, jog tokia pirmosios instancijos teismo vystoma logikos seka yra nesuderinama su vaiko interesų prioriteto principu, prieštarauja smurto artimoje aplinkoje prevencijos tikslams, tarptautiniams vaiko teisių apsaugos standartams bei valstybės pareigai užtikrinti veiksmingą, savalaikę ir realią nepilnamečių vaikų apsaugą.
17.5. Teismas šiuo atveju privalėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tik taip būtų galima užtikrinti apeliantės ir jos vaikų apsaugą, kol vyks teismo procesas. Jokios kitos priemonės pareiškėjo atžvilgiu neveiksmingos, apeliantė ir vaikai nuolat priversti kviesti policiją, kai tik pareiškėjas grįžta į namus pasibaigus orderio galiojimui ir vėl pradeda grasinti visai šeimai susidorojimu. Atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjo atžvilgiu vien dėl to, kad nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas, reiškia, kad procesinė forma iškeliama aukščiau už vaikų saugumą, o tai neabejotinai prieštarauja geriausiems vaikų interesams.
17.6. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neįvykdė jam tenkančių pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos teisės normose ir suformuotoje kasacinio teismo praktikoje, reikalaujančiose aktyvaus, išsamaus ir individualizuoto bylos aplinkybių vertinimo, o pasirinko akivaizdžiai formalų ir supaprastintą nagrinėjimo būdą. Nors apeliantė aiškiai ir nuosekliai prašė taikyti dvi skirtingas savo pobūdžiu, tikslu ir teisinėmis pasekmėmis nevienodas laikinąsias apsaugos priemones – pirma, įpareigoti pareiškėja gyventi skyriumi, ir, antra, uždrausti pareiškėjui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose, tačiau teismas šių prašymų neatskyrė, jų neanalizavo individualiai ir nepateikė atskiro motyvuoto vertinimo dėl kiekvienos laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrįstumo.
17.7. Atmesdamas prašymą, teismas dvi skirtingas laikinąsias apsaugos priemones faktiškai subendrino, vertino jas kaip vieną visumą ir nusprendė jų netaikyti, taip išvengdamas pareigos pasisakyti dėl kiekvienos priemonės atitikties įstatymo tikslams, proporcingumo, būtinybės ir vaikų interesų užtikrinimo. Tokie teismo veiksmai akivaizdžiai neatitinka kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią kiekvienas savarankiškas proceso dalyvio prašymas turi būti įvertintas atskirai, pateikiant aiškius ir argumentuotus motyvus, leidžiančius suprasti, kodėl viena ar kita priemonė laikoma nepagrįsta ar neproporcinga. Formalus sprendimas, neatskleidžiantis teismo mąstymo eigos ir neparodantis, kad buvo realiai vertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, iš esmės paneigia apeliantės teisę į veiksmingą teisminę gynybą bei savo nepilnamečių vaikų apsaugą. Neatskirdamas ir atskirai neįvertindamas prašymų taikyti skirtingas laikinąsias apsaugos priemones, teismas faktiškai eliminuoja galimybę patikrinti jo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes nėra aišku, kokiais konkrečiais argumentais vadovaujantis buvo atmesta kiekviena iš prašytų priemonių. Tokia skundžiama nutartis ne tik neatitinka teismų pareigos motyvuoti procesinius sprendimus/nutartis, bet ir prieštarauja vaiko interesų prioriteto principui, kuris įpareigoja teismą aktyviai vertinti visas galimas priemones, galinčias užtikrinti nepilnamečių vaikų saugumą, o ne formaliai atmesti visus prašymus jų neišanalizavus.
17.8. Apeliantė pažymėjo, kad be dokumentaliai, oficialiai ir neginčijamai užfiksuotų smurto artimoje aplinkoje faktų, patvirtintų net aštuoniais smurto orderiais, ji apeliacinės instancijos teismui teikia papildomus įrodymus – darytus garso įrašus, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuotas pareiškėjo elgesys, nuolatinis, sistemingas, tyčinis, pasikartojantis psichologinis smurtas tiek apeliantės, tiek jos nepilnamečių vaikų atžvilgiu, grasinimai, ramybės trikdymas. Apeliantė su vaikais jau daugiau kaip vieneri metai nebegali gyventi normalaus ir ramaus gyvenimo, yra priversti gyventi įtampoje, nuolat kviesti policiją, kad apsaugotų nuo smurtaujančio pareiškėjo. Šiuose garso įrašuose girdėti, kaip pareiškėjas tyčia, piktybiškai ir sistemingai žemina savo sutuoktinę, ją menkina vaikų akivaizdoje, jai grasina susidorojimu („pamatysi, kas tau bus“), kelia įtampą ir baimę, taip pat vartoja necenzūrinius, agresyvius ir žeminančius žodžius nepilnamečių vaikų akivaizdoje, nepaisydamas jų amžiaus, emocinio pažeidžiamumo ir teisės į saugią, psichologiškai stabilią aplinką. Garso įrašai atskleidžia ne pavienius emocijų protrūkius, o nuoseklų ir pasikartojantį elgesio modelį, kuris atitinka psichologinio smurto požymius, pripažįstamus tiek nacionalinėje teisėje, tiek kasacinio teismo praktikoje. Ypač reikšminga tai, kad šie įrašai fiksuoja situacijas, kuriose nepilnamečiai vaikai tampa tiesioginiais konfliktų liudytojais ir dalyviais, yra verčiami klausytis agresyvaus, įžeidžiančio ir bauginančio bendravimo, kas savaime daro neigiamą poveikį jų psichologinei būklei, emociniam saugumui ir raidai. Pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis necenzūrinės leksikos vartojimu, rėkimu, grasinimais ir nuolatiniu spaudimu, sudaro vaikams nesaugią ir traumuojančią aplinką, kurioje pažeidžiamas jų orumas ir teisė augti be smurto. Šie garso įrašai ne tik papildo jau esamus rašytinius ir institucijų surinktus duomenis, bet ir sustiprina išvadą, kad smurtas šeimoje yra sisteminis, tęstinis ir realus, o ne hipotetinis ar deklaratyvus. Atsižvelgiant į tai, apeliantės pateikti garso įrašai laikytini reikšmingais, tiesioginiais ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjo atžvilgiu. Šių įrodymų ignoravimas ar nevertinimas reikštų sąmoningą teismo pareigos visapusiškai ištirti bylos aplinkybes nevykdymą ir dar labiau sustiprintų formalų požiūrį, kai akivaizdūs psichologinio smurto požymiai paliekami be jokios teisinės reakcijos, nepaisant realios grėsmės apeliantės ir nepilnamečių vaikų fizinei bei emocinei gerovei.
17.9. Apeliantės vertinimu, teismo priimta ginčijama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes ji priimta formaliai, netinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas, neįvertinus pateiktų įrodymų ir neįvykdžius teismui tenkančios pareigos aktyviai ginti nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus. Teismas neatsižvelgė į dokumentaliai patvirtintus sisteminio smurto faktus, ignoravo papildomus psichologinį smurtą patvirtinančius įrodymus bei neįvertino realios ir nuolatinės grėsmės vaikų fiziniam ir emociniam saugumui. Tokia nutartis pažeidžia vaiko interesų prioriteto principą, neužtikrina veiksmingos teisminės gynybos ir faktiškai palieka nepilnamečius vaikus nesaugioje aplinkoje. Dėl šių priežasčių ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina.
18. Pareiškėjas L. Ž. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Atsiliepimas
19. Trečiasis asmuo ginčo teisenoje A. B. pateikė bendrą atsiliepimą dėl apeliacinio ir atskirojo skundo, kuriame nurodė, kad teismo nutartis yra tinkamai motyvuota ir reikiamai argumentuota, visiškai teisinga ir pagrįsta, todėl ją naikinti nėra jokio pagrindo. Trečiasis asmuo neturi pagrindo plačiau ir išsamiau pasisakyti dėl atskirojo skundo, šis skundas ir apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės jo teisių ir teisėtų interesų neliečia, nes laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti pareiškėjo L. Ž. atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netekintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti pareiškėją gyventi skyrium, uždrausti matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis jų gyvenamojoje vietoje iki bus priimtas ir įsiteisės procesinis nagrinėjamoje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
23. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus – penkis garso įrašus.
24. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pateikti papildomi įrodymai yra susiję su skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, šių įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl apeliacinės instancijos teismas nutaria priimti apeliantės su atskiruoju skundu pateiktus garso įrašus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
26. Apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, kurį, jos nuomone, teismas atliko pernelyg siaurai ir formaliai, neatsižvelgdamas į bylos duomenų visumą. Teismas neįvertino, kad pakartotiniai smurto orderiai ir apeliantės pateiki papildomi įrodymai patvirtina pareiškėjo smurto apeliantės ir nepilnamečių vaikų atžvilgiu sistemingumą, be to, teismas nepagrįstai siejo laikinųjų apsaugos priemonių taikymą su ikiteisminio tyrimo pradėjimu, taip neįvertindamas realios ir nuolatinės grėsmės nepilnamečių vaikų saugumui. Apeliantė akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas neatskyrė dviejų jos prašytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl kiekvienos iš jų pasisako atskirai.
Dėl įpareigojimo vieną sutuoktinį gyventi skyrium
27. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.
28. Vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui. Todėl šeimos bylose laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas – CK 3.65 straipsnyje. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis paminėtu prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
29. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnių nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
30. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, jog teismas gali įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium. Šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Nagrinėdamas prašymą dėl tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaikų ar sutuoktinio interesams. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.
31. Apeliantės vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu per 2025 metus buvo išduoti net aštuoni apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, objektyviai patvirtina sisteminį smurto pobūdį. Be to, nuolatinio, tyčinio, pasikartojančio psichologinio smurto, patiriamo iš pareiškėjo tiek apeliantės, tiek jos nepilnamečių vaikų atžvilgiu faktą, apeliantės vertinimu, patvirtina jos apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai – garso įrašai. Tačiau sutikti su nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui 2024 m. lapkričio 25 d., 2024 m. gruodžio 15 d., 2025 m. sausio 18 d., 2025 m. kovo 25 d., 2025 m. birželio 16 d., 2025 m. liepos 11 d., 2025 m. spalio 29 d., 2025 m. gruodžio 30 d. buvo paskirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai (el. b. t. 1, b. l. 31-33, 168, el. b. t. 2, b. l. 49, el. b. t. 3, b. l. 67-69, 70-72, 75-76). Orderių galiojimo trukmė 15 dienų, per kurias pareiškėjui skirti įpareigojimai laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), nesilankyti pavojų patiriančio asmens G. Ž. ir kartu su ja gyvenančių vaikų gyvenamojoje vietoje, minėtu adresu ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su minėtais asmenimis. Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato veiklos skyriaus 2024 m. gruodžio 9 d. ir 2025 m. sausio 28 d. nutarimais pareiškėjo atžvilgiu atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus nesant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje nusikalstamos veikos požymių, t. y. nustačius, kad prieš apeliantę ir nepilnamečius vaikus nebuvo naudotas fizinis smurtas (el. b. t. 1, b. l. 68-73, el. b. t. 3, b. l. 42-47).
33. Byloje esanti 2025 m. balandžio 8 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – skyrius) išvada patvirtina, kad pareiškėjų šeima skyriui žinoma dėl konfliktų šeimoje tarp sutuoktinių, pareiškėjui taikytų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių skyrimo. Nuo 2024 m. lapkričio 28 d. Viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) Lazdijų socialinių paslaugų centre šeimai taikoma atvejo vadyba, teikiamos socialinės priežiūros šeimai paslaugos. Pažymėtina, kad byloje pateikti šalių nepilnamečių vaikų nuomonės išklausymo aktai patvirtina, jog šalių nepilnamečiai vaikai, nori gyventi su apeliante, tačiau sutinka bendrauti su pareiškėju (el. b. t. 1, b. l. 180-195).
34. Apeliantės byloje pateikti jos vienašališkai padaryti garso įrašai patvirtina, kad šalių tarpusavio santykiai yra ypač konfliktiški, tačiau šiuos įrašus apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Pirmiausia nėra duomenų apie įrašų padarymo laiką ir juose užfiksuotų pokalbių aplinkybes. Įrašai yra fragmentiški, fiksuojantys tik atskiras situacijas, neatskleidžiant bendro konflikto konteksto. Nors įrašai fiksuoja konfliktišką šalių bendravimą, tačiau jų turinys, netinkamos leksikos vartojimas savaime neįrodo fizinio ar sisteminio psichologinio smurto.
35. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).
36. Smurto artimoje aplinkoje orderis savaime nėra pakankamas ir besąlygiškas pagrindas civilinėje byloje taikyti tokią griežtą laikinąją apsaugos priemonę kaip įpareigojimas atsakovui gyventi skyrium. Orderis yra policijos pareigūno skubos tvarka priimtas prevencinis sprendimas, grindžiamas pirminiu situacijos vertinimu ir žemesniu įrodinėjimo standartu. Jis nėra teismo procesinis sprendimas ir nepatvirtina galutinio smurto fakto nustatymo, todėl negali būti automatiškai perkeliamas į civilinį procesą kaip pakankamas įrodymas. Taip pat pažymėtina, kad toks orderis paprastai yra laikino pobūdžio ir skirtas nedelsiant suvaldyti galimą riziką, tačiau civilinėje byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti grindžiamos aktualiais, pakankamais ir patikimais duomenimis apie realią grėsmę bylos nagrinėjimo metu. Vien orderio egzistavimas, neįvertinus jo priėmimo aplinkybių ir nesant kitų objektyvių įrodymų, neužtikrina pakankamo pagrindo daryti išvadą apie būtinybę riboti asmens teisę gyventi kartu. Smurto faktas civiliniame procese nustatomas įvertinus situaciją kompleksiškai, todėl jis gali būti pagrįstas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais duomenimis, kurie tarpusavyje sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų visumą. Fizinis smurtas paprastai patvirtinamas medicininiais dokumentais (gydymo įstaigų pažymomis, sužalojimų fiksavimo įrašais, teismo medicinos ekspertų išvadomis), taip pat policijos ar kitų pareigūnų surašytais protokolais. Psichologinis smurtas gali būti nustatomas remiantis psichologų ar psichiatrų išvadomis, specialisto vertinimais dėl emocinės būklės, taip pat liudytojų parodymais. Vertinant šiuos duomenis, reikšminga ne vien jų formalus egzistavimas, bet ir turinys, nuoseklumas bei tarpusavio suderinamumas, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą apie realų, o ne hipotetinį smurto pavojų ar jo buvimą. Nagrinėjamu atveju, be apeliantės pateiktų duomenų, t. y. smurto artimoje aplinkoje orderių ir kritiškai įvertintų garso įrašų, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti apeliantės teiginius dėl nuolatinio, tyčinio, pasikartojančio smurto, patiriamo iš pareiškėjo tiek apeliantės, tiek jos nepilnamečių vaikų atžvilgiu.
37. Pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – Įstatymo) 8 straipsnio 8 dalį apsaugos nuo smurto orderis nustoja galioti praėjus 15 dienų nuo jo paskyrimo momento arba kai pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje ir skiriama bent viena kardomoji priemonė. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo atžvilgiu joks ikiteisminis tyrimas dėl smurto panaudojimo apeliantės ar nepilnamečių vaikų atžvilgiu nei vienu iš aštuonių atvejų pradėtas nebuvo. Darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjui smurto orderiai buvo skirti sureguliuoti tuo metu tarp šalių kilusią konfliktinę situaciją, tačiau jokių kitų objektyvių duomenų apie apeliantės ar nepilnamečių vaikų patirtą fizinį ar psichologinį smurtą nėra pateikta.
38. Įpareigojimas gyventi skyrium reikšmingai riboja asmens teisę į būsto neliečiamumą ir šeimos gyvenimą, todėl tokia priemonė turi atitikti proporcingumo principą. Jei nėra papildomų objektyvių duomenų (pvz., medicininių dokumentų, liudytojų parodymų, ankstesnių smurto atvejų), vien smurto artimoje aplinkoje orderis nesudaro pagrindo taikyti tokio pobūdžio laikiną apsaugos priemonę.
39. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad aptartų įrodymų visuma ir bylos procesinė eiga nepatvirtina apeliantės teiginių apie sisteminį pareiškėjo smurtinį elgesį ir nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą laikinąją apsaugos priemonę.
Dėl draudimo pareiškėjui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose
40. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 7 punktas kaip ir aptartas 1 punktas, taikomas visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus. Tokių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą. Toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynybos būdai – jos padeda geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą.
41. Apeliantė nagrinėjimu atveju draudimą pareiškėjui bendrauti su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose iš esmės motyvuoja tais pačiais argumentais dėl pareiškėjo sisteminio smurto naudojimo nepilnamečių vaikų atžvilgiu, tačiau, kaip minėta, bylos medžiaga nepatvirtina apeliantės nurodomų plinkybių. Aplinkybės dėl atsakovo atžvilgiu išduotų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių, kurie buvo išduoti tarp šalių kilus konfliktams, įrodo gilius konfliktinius pačių šalių santykius, bet ne pareiškėjo negatyvius veiksmus, tiesiogiai nukreiptus nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Juolab, kad jau minėti šalių nepilnamečių vaikų nuomonės išklausymo aktai patvirtina, kad jie sutinka bendrauti su pareiškėju (el. b. t. 1, b. l. 180-195). Ši aplinkybė vertintina kaip reikšminga, atsižvelgiant į tai, kad visi šalių nepilnamečiai vaikai yra pakankamo amžiaus (t. y. 17, 16, 12 ir 10 metų), leidžiančio savarankiškai ir netrukdomai suformuluoti bei išreikšti savo nuomonę, todėl nėra pagrindo abejoti jų nuomonės autentiškumu. Byloje nėra objektyvių duomenų, jog vaikai būtų nusistatę prieš bendravimą su tėvu ar patirtų tokio pobūdžio neigiamą poveikį, kuris pateisintų apeliantės prašomą ribojimą.
42. Be to, apeliantė nei reikšdama ieškinį, nei sudarydama sutartį su pareiškėju dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, nereiškė reikalavimo nustatyti konkrečią tėvo bendravimo su vaikais tvarką. Minėtoje skyriaus išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas taip pat patvirtino, kad tarp šalių nėra ginčo dėl tėvo bendravimo su vaikais, todėl konkreti bendravimo tvarka nenustatytina. Esant tokiai situacijai, darytina išvada, kad šiuo atveju net nėra materialinio reikalavimo, kurio užtikrinimui galėtų būti taikomos apeliantės prašomos laikinosios apsaugos priemonės.
43. Apeliantės prašoma laikinoji apsaugos priemonė neabejotinai reiškia ne tik pareiškėjo, bet ir šalių nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių teisių ribojimą, todėl tokių ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis ir faktinis pagrindas. Priešingas minėtų nuostatų taikymas prieštarautų kasacinio teismo formuojamai praktikai, kurioje yra nurodoma, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymo ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Diamante and Pelliccioni prieš San Mariną (peticijos Nr. 32250/08).
44. Nagrinėjamu atveju tokių argumentų nenustatyta. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad abi šalys įtraukia vaikus į tarpusavio konfliktą ir neužtikrina jiems stabilios emocinės aplinkos, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti realią ir tiesioginę grėsmę, kuri pateisintų kraštutinę priemonę – pareiškėjo bendravimo su vaikais uždraudimą. Apeliantė nepateikė pakankamų ir objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie pareiškėjo elgesio pavojingumą vaikų interesams. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytas nei būtinybės, nei proporcingumo kriterijus, pateisinantis tokio intensyvumo laikinosios apsaugos priemonės taikymą, o apeliantės prašymas faktiškai eliminuoti pareiškėjo bendravimą su nepilnamečiais vaikais vertintinas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis prioritetinio vaikų interesų apsaugos principo.
45. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis, CPK 339 straipsnis).
46. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2026 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.