Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

K. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir K. B. naudai iš D. D. priteista 360 eurų turtinės ir 4500 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir iš D. D. priteista 181,12 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Laikino nuosavybės teisių apribojimo į D. D. turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), terminas pratęstas iki visiško civilinių ieškinių šioje baudžiamoje atlyginimo, apribojimo mąstą sumažinant iki 4681,12 eurų.

Iš D. D. valstybės naudai priteista 377,82 eurai proceso išlaidų už nukentėjusiajai K. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. D. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. spalio 18 d., nuo 21 val. 30 min. iki 22 val. 30 min., bute, adresu: (duomenys neskelbtini), grasindamas panaudoti fizinį smurtą, jį panaudodamas ir atimdamas galimybę priešintis, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios K. B. valią oraliniu būdu, o būtent: prievarta nusmaukė K. B. kelnes ir kelnaites, užgulė ją savo kūnu bei sudavė ranka vieną smūgį nukentėjusiajai į veido sritį, padarydamas jai poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, galvos smegenų sukrėtimą, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, po ko grasino pavartoti fizinį smurtą ir liepė K. B. tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu ir tokiu būdu seksualiai prievartavo nukentėjusiąją prieš jos valią.

2. Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba, nenustačius pagrindo naikinti nuosprendį, prašo jį pakeisti ir skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba iš esmės sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliantas taip pat prašo apeliacinio proceso metu atlikti įrodymų tyrimą ir skirti teismo medicinos ekspertizę.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo D. D. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Šių duomenų kontekste akcentuotina, kad įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

6. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, įvertinęs aptartos nusikalstamos veikos sudėties požymius D. D. veiksmų plotmėje, ištyrė visas jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai, nuosekliai laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, atitinkantį BPK 305 straipsnyje tokiam nuosprendžiui keliamus reikalavimus. Skundžiamame teismo nuosprendyje pakankamai aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, be kita ko, nepagrįstais jokiais objektyviais duomenimis, teisinio pagrindo nėra. Šios išvados kontekste akcentuotina ir tai, kad aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei apeliaciniu skundu tai suvokia nuteistasis, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Apylinkės teismas nustatė, kad D. D. tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios valią, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas, tokiu būdu atimdamas nukentėjusios galimybę priešintis. Nors apeliaciniu skundu su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, teigiant, kad su nukentėjusiąja K. B. santykiavo šiai nesipriešinant, abipusiu sutikimu, nukentėjusiajai pasiūlius tenkinti nuteistojo aistrą oraliniu būdu, tačiau ši nuteistojo versija buvo iš esmės paneigta nukentėjusiosios K. B., liudytojų S. V., I. I. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada dėl nukentėjusiajai K. B. nustatytų sužalojimų, specialisto L. Gogelio parodymais bei kita rašytine nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, išsamiai aptarta ir išanalizuota skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu.

8. Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu ir iš esmės atmetant D. D. apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylų specifika yra ta, kad paprastai tokių veiksmų liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – nukentėjusiojo parodymai, teismo medicinos specialistų, psichiatrijos, psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai. Todėl vien tik formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas tokio pobūdžio (seksualinio) baudžiamosiose bylose, priešingai nei apeliaciniu skundu tai iš esmės teigia nuteistasis, nepateisinamas. Siekiant nustatyti jų patikimumą ir objektyvumą, būtina nukentėjusio asmens parodymus vertinti atidžiai, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje surinktų ir ištirtų įrodymų plotmėje, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos asmens parodymuose, galėtų būti paaiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl patirto šoko, streso, gėdos ir kitų aplinkybių, todėl nežymūs prieštaravimai juose nėra pakankamas pagrindas netikėti seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymais.

9. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste sutikti su apelianto teiginiais, jog K. B. jokiais aktyviais veiksmais neišreiškė savo nesutikimo lytiškai santykiauti su D. D., o priešingai, pati iniciavo lytinį aktą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Sprendžiant iš K. B. skirtingose proceso stadijose duotų parodymų visumos, (kurių patikimumu ir objektyvumu dėl aukščiau išdėstytų motyvų, teisėjų kolegija neabejoja), su D. D. lytiškai santykiauti ji nesutiko, aiškiai tai nurodė ir nuteistajam, dėl ko, D. D. tapo agresyvus, suėmė ją už pečių ir nustūmė į miegamąjį. Miegamajame D. D. pargriovė nukentėjusiąją ant lovos, nuėmė kelnes ir apatines kelnaites, tačiau, nukentėjusiajai pradėjus isteriškai verkti ir pagrasinus, kad ji pradės rėkti, D. D. smogė nukentėjusiajai į veidą. Vėliau nuteistasis ir K. B. grįžo į svetainę, kurioje nuteistajam grasinant nukentėjusiajai, kad prieš ją bus toliau naudojamas smurtas, ji iš namų neišeis, liepė nukentėjusiajai jo aistrą tenkinti oraliniu būdu. Šiais savo veiksmais nuteistasis neabejotinai sukėlė nukentėjusiajai nesaugumo jausmą, apribojo nukentėjusiosios judėjimo galimybes, demonstravo savo agresiją, dėl ko nukentėjusiajai neabejotinai buvo sukelta baimė. Nukentėjusioji prašė D. D. ją paleisti, tačiau to padaryti jis nesutiko, nurodė, kad „pridaužys kaip kriaušę“ jei nesantykiaus intymiai.

10. Esant šių duomenų visumai, neabejojant K. B. teiginiais apie pasipriešinimą D. D. inicijuotiems lytiniams santykiams, remiantis specialisto išvada, kurioje nurodyti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai veido srityje, sutikti su D. D. apeliacinio skundo teiginiais, jog lytiniai santykiai su K. B. analizuojamu atveju vyko abipusiu sutikimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šios išvados plotmėje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. B. nurodė, jog butas, kuriame jos atžvilgiu buvo įgyvendinti prievartinio pobūdžio lytiniai veiksmai, buvo užrakintas. Be to, jai bandant paimti telefoną ir paskambinti, D. D. paėmė jos telefoną, nustūmė ją ir grasino, jog jei nepadarys to, ko jis nori, iš jo buto gyva ji neišeis. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad apie paimtą telefoną K. B. nurodė tik apklausiama pirmosios instancijos teisme ir tai neva parodo nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą. Iš 2017 m. lapkričio 9 d. apklausos protokolo matyti, kad K. B., apklausiama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjos, papildė savo pirminės apklausos metu duotus parodymus ir pažymėjo, kad jau po patirto smurto ji bandė paimti telefoną, bet D. D. pagriebė jį greičiau ir nustūmė toliau (1 t., b. l. 37). Vien tik šios aplinkybės suponuoja pagrįstą išvadą, jog tokie D. D. veiksmai galėjo sukelti didelę psichologinę įtampą K. B.. Tuo tarpu pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą ar grasinimus, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią, kuri palaužta dėl fizinio ar psichinio smurto poveikio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2013, 2K-127/2013, 2K-246/2015 ir kt.), kas iš aukščiau aprašyto K. B. elgesio D. D. turėjo būti aišku ir nagrinėjamu atveju.

11. Pagrindo abejoti D. D. neteisėtais veiksmais K. B. atžvilgiu nesudaro ir jo apeliacinio skundo teiginiai, jog po įvykio jis siekė toliau bendrauti su nukentėjusiąją, palydėjo ją iki mašinos, domėjosi, kaip ji grįžo namo. Manytina, kad tokiais veiksmais D. D. siekė pateisinti savo veiksmus, sukurti nukentėjusiajai pojūtį, kad lytinės aistros tenkinimas įvykio abipusiu sutarimu. Tuo tarpu K. B. po komentuojamo įvykio, nepraėjus daugiau nei valandai, kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą ir policijos įstaigą bei pranešė apie jos atžvilgiu panaudotą prievartą.

12. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama K. B. padarytų sužalojimų mechanizmui, nurodant, kad D. D. iš tiesų sužalojo nukentėjusiąją, tačiau tai padarė neatsargiai, kartu prašant skirti teismo medicinos ekspertizę. Su šiai apeliacinio skundo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti.

12.1. Teisė reikšti prašymus ir paduoti skundus yra svarbi baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė, sudaranti sąlygas jam proceso metu užimti aktyvią poziciją, t. y. būti visateisiu proceso subjektu. Ši nuteistojo teisė nebuvo suvaržyta. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme ar nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą, D. D. reiškė prašymą atlikti teismo medicinos ekspertizę, šis jo prašymas buvo apsvarstyti ir dėl tokio prašymo baudžiamojo proceso tvarka buvo priimti procesiniai sprendimai. Apeliantas skunde tvirtina, kad teismo medicinos ekspertizė padėtų pašalinti abejones dėl nukentėjusiosios K. B. sveikatos sutrikdymo mechanizmo. Visgi pažymėtina, kad byloje gauta specialisto išvada Nr. G3056/2017(02) yra išsami, joje pateiktus atsakymus į užduotus klausimus patvirtino ir išvadą pateikęs specialistas, todėl, kolegijos nuomone, dėl šių aplinkybių netikslinga atlikti prašomus veiksmus. Kartu pažymėtina, kad tam, jog būtų nustatytos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja įrodymus rinkti panaudojant visus įstatyme numatytus įrodymų šaltinius. Įrodinėjimas baigiamas, kai reikšmingi bylai faktai ar aplinkybės nekelia abejonių. Baudžiamasis procesas turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai reikšmingos aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–114/2008). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

12.2. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad neturėjo tyčios panaudoti fizinį smurtą nukentėjusios atžvilgiu. Tuo tarpu abejonių tuo, kad D. D. panaudojo fizinį smurtą, palauždamas nukentėjusiosios valią priešintis, teisėjų kolegijai nekyla. Pritartina apylinkės teismo išvadoms, kad D. D. teiginiai apie tai, kad jis netyčia sudavė nukentėjusiajai, vertinti kritiškai kaip neobjektyvūs, nelogiški ir neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių. Be to, neatsargius veiksmus paneigia suduotų smūgiu stiprumas. Specialistas L. Gogelis teisme paaiškino, kad suduotas smūgis buvo stiprus, kadangi nukentėjusiajai buvo padaryta poodinė kraujosruva bei patinimas, be to, specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajai buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas. Visa tai rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl jų ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad D. D. smūgį sudavė tyčia.

12.3. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažymėjo, kad D. D. suformuotame kaltinime buvo nurodyta, kad smūgį nukentėjusiajai į veidą jis sudavė rankos kumščiu, tačiau teismas sprendė, kad aplinkybė, su kuria tiksliai rankos vieta nuteistasis sudavė, liko nenustatyta, todėl minėta aplinkybė buvo pašalinta iš kaltinimo kaip neįrodyta, paliekant įrodytą aplinkybę, kad kaltinamasis sudavė nukentėjusiajai ranka. Pažymėtina, kad viso proceso metu nukentėjusioji teigė, kad mano, jog jai buvo suduota kumščiu, tačiau miegamajame buvo tamsu, todėl negalinti tiksliai nurodyti kuo buvo suduotas smūgis. Tuo tarpu D. D. parodymai dėl smūgio sudavimo aplinkybių yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu D. D. pripažino, kad galbūt refleksiškai, nukentėjusiajai užgavus jo operuotą ranką, pataikė nukentėjusiajai į veidą. Pirmosios instancijos teisme detalizavo, kad keldamas dešinę ranką netyčia užkliudė nukentėjusiosios veido šoną. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nuteistasis iškėlė naują versiją, nurodydamas, kad nukentėjusiąją galėjo užgauti griūdamas ant jos. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje teismo išvados neprieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas įrodymus vertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl laikytina, kad apylinkės teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog nukentėjusioji buvo suduota būtent kumščiu. Įvertinus tai, kad kumštis yra rankos dalis, kad nukentėjusioji negalėjo tiksliai nurodyti, kokia rankos dalimi jai buvo suduotas smūgis, o nuteistojo parodymai dalyje dėl smūgio sudavimo taip pat viso proceso metu skyrėsi, aplinkybė, kad nukentėjusiajai buvo suduota kumščiu iš nustatytos nusikalstamos veikos aprašymo aplinkybių pašalinta pagrįstai, paliekant įrodytą aplinkybę, kad nuteistasis sudavė nukentėjusiajai ranka. Kartu pažymėtina, kad aplinkybė - ar buvo suduota kumščiu, ar ranka, nustačius, kad nuteistasis tyčia, siekdamas tenkinti lytinę aistrą prieš nukentėjusios valią, taip ją įbaugindamas, pavartojo fizinį smurtą, jokios įtakos veikos kvalifikacijai neturi. Be to, byloje esantys objektyvūs duomenys (1 t., b. l. 164) patvirtina, kad nuteistajam 2017 m. spalio 17 d. buvo atlikta dešinės alkūnės sąnario kapsulės operacija, tačiau jokių duomenų, kodėl buvo apibintuota ir kairės rankos plaštaka, nėra, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiojo judesiai buvo apriboti. Apylinkės teismas savo nuosprendyje tinkamai motyvavo, kad nuteistojo rankų judesiai nebuvo tiek apriboti, kad sukliudytų jam atlikti inkriminuojamus veiksmus, todėl teisėjų kolegija šiems argumentams pritaria ir jų neatkartoja.

13. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste darytina pagrįsta išvada, jog vertindamas byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, o padarytas išvadas dėl D. D. kaltės grindė byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu vien tik tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo D. D. lūkesčių, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai suvokia pats apeliantas, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Esant šiems duomenims, sutikti su D. D. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

14. BK 150 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta arešto arba laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmė. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

15. Vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl D. D. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, matyti, kad teismas įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį (padarė vieną sunkų nusikaltimą), kaltės formą (veikė tiesiogine tyčia), atsižvelgė į D. D. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis buvo teistas, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruotas. Spręsdamas D. D. skirtinos bausmės pagal BK 150 straipsnio 1 dalį individualizavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino ir jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Visumos šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas už BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą D. D. skyrė 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Esant šių aplinkybių visetui, teismas D. D. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę, negu baudžiamųjų įstatymų, reglamentuojančią atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl tvirtinti, kad paskirta aiškiai per griežta bausmė, nėra įstatyminio pagrindo.

16. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, būtent apylinkės teismo paskirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų, ir šios bausmės yra logiška nuteistojo netinkamo elgesio pasekmė. Šiuo atveju švelnesnė – arešto bausmė, yra nepakankama priemonė įtakoti nuteistojo elgesį ir neužtikrintų bausmės tikslų: sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikaltusį asmenį; atimti ar apriboti asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

17. Nors nuteistojo apeliaciniu skundu prašoma sumažinti nukentėjusiajai K. B. skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydį, tačiau tam jokio teisinio pagrindo teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia.

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

19. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nuteistojo D. D. veiksmų, be kita ko, sukėlusių nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusioji buvo pažeminta, šis įvykis turėjo neigiamos įtakos jos tolimesniam gyvenimui – nukentėjusioji tęsia gydymą, sistemingai lankosi pas psichologę, 2018 m. kovo 29 d. pateiktoje psichologinio įvertinimo išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiosios elgesyje stebima vidinė asmenybės disharmonija, kas gali būti adaptacijos sutrikimo simptomas. Baigiamosios kalbos metu nukentėjusioji nurodė, kad po įvykio buvo įbauginta, jautė grėsmę savo gyvybei, buvo apribota jos teisė apsiginti, dėl ko ji patyrė psichologinę traumą, pažeminimą, fizinius skausmus. Nustatytos aplinkybes teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog D. D. inkriminuota nusikalstama veika turėjo tam tikrų liekamųjų reiškinių nukentėjusiosios gyvenimui, ką būtina įvertinti sprendžiant jai priteistos neturtinės žalos dydžio pagrįstumo klausimą. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad atsiradusios turtinės žalos dydį įtakojo pati nukentėjusioji, atsisakydama gerti vaistus, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie gydytojo rekomendacijas vartoti vaistus, todėl mažinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį vien tik šiuo pagrindu, įvertinus jos dvasinius išgyvenimus, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis neprieštarauja ir vieningai šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai. Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose, įvertinus skirtingą nusikalstamų veikų epizodų skaičių, nusikalstamų veikų trukmę, priteisiamos neturtinės žalos atlyginimas paprastai svyruoja nuo 5 792,40 eurų iki 8 688,60 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2012, Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-610/2012, Nr. 2K-40/2013, Nr. 2K-131-2014, Nr. 2K-261/2014, Nr. 2K-483/2014, Nr. 2K-539-976/2015).

20. Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nukentėjusiajai K. B. apeliacinės instancijos teisme, išlaidos sudaro 127,79 eurų (3 t., b. l. 164). Ši byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą, kuriame buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios K. B. interesais byloje, todėl ji kreipėsi į Valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą dėl atstovavimo jai teismo posėdyje. Šios tarnybos sprendimu nukentėjusiosios interesams ir teisėms atstovauti buvo paskirta advokatė N. Grubliauskienė, kurios paslaugas sudaro minėtoje pažymoje nurodyta suma. Nuteistojo D. D. skundą pripažinus nepagrįstu, prašymas priteisti atstovavimo išlaidas tenkintinas ir jos (127,79 Eur) priteistinos atlyginti iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo D. D. priteisti valstybei 127,79 Eur turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajai K. B..

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.