- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-12
- Bylos Nr.
- e2S-1952-436/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-02831-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- UAB „Ratainė“
- Ieškovas
- UAB „Aido ratai“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės UAB „Ratainė“ atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3586-399/2015 pagal ieškovės UAB „Aido ratai“ ieškinį atsakovei UAB „Ratainė” dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Aido ratai“ pateikė teismui ieškinį dėl 9723,96 Eur skolos, 8,3 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo UAB “Ratainė” ir reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovo turimam turtui bei piniginėms lėšoms 9723,96 Eur sumai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartimi ieškovės UAB „Aido ratai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir areštavo atsakovei UAB “Ratainė” priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 9723,96 Eur sumai, uždraudžiant atsakovui jį bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant atsakovui jį saugoti ir naudotis, o nustačius, kad atsakovas tokio turto turi nepakankamai, areštuoti jo pinigines lėšas, esančias pas atsakovą, taip pat bankų sąskaitose, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, mokėti valstybei mokesčius, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškovu UAB „Aido ratai“, (iš viso areštuojant turto už 9723,96 Eur) ieškovo UAB „Aido ratai“ reikalavimų užtikrinimui.
Teismas nurodė, kad pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, pagrįstas rašytiniais įrodymais. Ieškovo iš atsakovo reikalaujama priteisti suma (9723,96 Eur), atsakovo atžvilgiu laikytina ženklia, atsakovas skolos nesumoka, todėl teismas sprendė, jog nesiėmus skolos išieškojimo užtikrinimo priemonių, skolos išieškojimas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 str.).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Ratainė“ prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Atskirasis skundas grindžiamas argumentais:
Teismas priimdamas skundžiamą nutartį išimtinai rėmėsi ieškovo paaiškinimais, kad reikalavimo suma didelė, atsakovas vengia sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Apeliantas pažymi, kad konkrečiu atveju apeliantui reikalavimo suma nėra didelė ir priešingai nei nurodyta nutartyje ginčas kilęs ne dėl vengimo sumokėti įsiskolinimą. UAB „Ratainė“ yra apmokėjusi visas ieškovo UAB „Ratainė ir ko“ šiuo metu UAB „Aido ratai“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias buvo gautos prekės, ir tai patvirtina UAB „Ratainė“ atsakingo asmens parašas. UAB „Ratainė“ dar 2015-04-28 buvo gavusi UAB „Aido ratai“ pretenziją dėl, kaip spėjama, ginčo sąskaitų apmokėjimo ir sutikrinusi atsiskaitymus su minėta įmone apmokėjo dvi sąskaitas, pagal kurias buvo gautos prekės. Likusios sąskaitos, dėl kurių apmokėjimo ieškovas kreipėsi į teismą, yra išrašytos laikotarpiu nuo 2010 iki 2013 metų, tačiau prekės iki šiol nėra ir nebuvo pateiktos. Šios sąskaitos gautos buhalterijoje, kadangi nepatvirtintos įmonės vadovo, įtrauktos į atskirą registrą, kaip sąskaitos pagal kurias nepateiktos prekės.Apelianto nuomone A. J. vykdydamas veiklą tose pačiose patalpose bei ilgą laiką dirbdamas komercijos direktoriaus pareigose, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, išrašė tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas faktūras, tik tam, kad pasinaikinti savo įmonėje prekių buhalterinius likučius, susidariusius iki 2008m. Šias PVM sąskaitas faktūras pateikė UAB „Ratainė“ buhalterei, kuri tuo pačiu būdama ir UAB „Ratainė ir ko“ (UAB „Aido ratai“) buhalterė, nepagrįstai jas įtraukė į apskaitą. Ant minėtų ginčo PVM sąskaitų faktūrų yra pasirašę tik pardavėjo A. J. firma „Ratainė ir ko“ bei UAB „Ratainė ir ko“ atsakingi asmenys, buhalterė arba direktorius. Pirkėjo grafoje UAB „Ratainė“ atsakingi asmenys nėra pasirašę. Tik trijose PVM sąskaitose Nr. 0181268, 0181260 ir 0181263 yra pirkėjo direktoriaus A. B. parašai, kurie yra klastoti. Atsakovas gavęs ieškovo ieškinį su priedais reikalaus originalių dokumentų - PVM sąskaitų faktūrų išreikalavimo, taip pat prekių įsigijimo dokumentų (prekės specifinės, po trejų metų tampa netinkamos realizacijai) bei įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad baudžiamoji atsakomybė nėra formali ir nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, tai yra jei nustatyti faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012), Ieškovui neatsiėmus ieškinio spręs klausimą dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.Iš esmės laikinosiomis apsaugos priemonėmis, ieškovas siekia teismo pagalba pakenkti atsakovui bei įgyti komercinį pranašumą, kadangi ginčo šalys vykdo analogišką veiklą. Akivaizdu, kad laikinosios apsaugos priemonės, aukščiau paminėtų aplinkybių kontekste, neatitinka jų paskirties, nes pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, neatitinka ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei proceso tikslų, todėl jos negali būti laikomos teisingomis bei pagrįstomis bei turi būti panaikintos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Aido ratai“, atstovaujama advokato E. L., prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas argumentais:
Duomenis apie atsakovo turtinę padėtį gali pateikti iš esmės tik pats atsakovas ir tokius duomenis gauti bei pateikti jam yra ženkliai paprasčiau nei ieškovui, todėl atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama ieškovui. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą ir siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kartu su atskiruoju skundu turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kad ieškinio suma jam nėra didelė, o atsakovo turtinė padėtis yra tokia, kuri neleistų abejoti, jog atsakovas galėtų be sunkumų padengti ieškinio sumą, tačiau Atsakovas nors ir ginčija faktą, kad ieškinio suma yra reikšminga ir laikytina didele, nepateikia jokių įrodymų paneigiančių šią prezumpciją. Pažymėtina, kad atsakovas, turėdamas galimybę pagrįsti savo gerą finansinę būklę, kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškinio suma atsakovui nėra didelė arba, kad atsakovo finansinė padėtis yra tokia gera, jog ieškinio tenkinimo atveju jis nesunkiai galėtų šią sumą sumokėti.Pažymi ir tai, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas, gavęs atsakovo atskirąjį skundą savo iniciatyva surinko duomenis apie atsakovo turimą turtą ir nustatė, kad ieškovo reikalavimas atsakovui laikytinas ženkliu, dėl ko egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Išvardintos aplinkybės, kelia abejones dėl atsakovo galimybės įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą ir sudaro prielaidas, kad ateityje teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar iš viso neįmanomas, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo būtinas, norint apsaugoti ieškovo teisėtus interesus ir įvykdyti ieškovo ieškiniu keliamus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Aido ratai“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Ratainė“ 9723,96 Eur skolą, nurodydama, kad UAB „Ratainė“ yra skolinga ieškovei už parduotas prekes pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovei neatsiskaitant, ieškovė 2015 m. balandžio 28 d. atsakovei pateikė pretenziją ir reikalavo sumokėti skolas ir grąžinti ieškovei priklausantį turtą. Po pretenzijos pateikimo, atsakovė apmokėjo tik dalį sąskaitų, tačiau iki šiol yra skolinga ieškovei 9.723,96 Eur. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas priėmė skundžiamą nutartį, kurioje nurodė, kad pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, pagrįstas rašytiniais įrodymais, ieškovo iš atsakovo reikalaujama priteisti suma (9723,96 Eur) atsakovo atžvilgiu laikytina ženklia, be to atsakovas skolos nesumoka, todėl teismas sprendė, jog nesiėmus skolos išieškojimo užtikrinimo priemonių, skolos išieškojimas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę sieja su ieškovo pareiga tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Preliminaraus (lot. prima facie) ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Šis vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. Jei preliminariai įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidarytų nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu taptų aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Dėl ieškinio pagrįstumo reikalaujama iš laikinąsias apsaugos priemones taikančio teismo preliminariai įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, ar jie prima facie patvirtina ir yra pakankami, kad leistų įsitikinti, jog ieškinys remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, galėtų būti patenkintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-251/2011). Preliminarus ieškinio reikalavimų vertinimas taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti tapatinamas su pareikšto reikalavimo vertinimu, kurį teismas atlieka nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Taigi, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.
Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad šioje byloje Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 2 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriame konstatavo, jog atsakovas pažeidė savo prievolę atsiskaityti su ieškove, todėl ieškovės ieškinį patenkino. Ši aplinkybė patvirtina tai, kad ieškovas reikalavimas buvo tikėtinai pagrįstas, todėl teismui abejonių dėl to nekilo.
Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino aplinkybes apie atsakovės vengimą sumokėti ieškovei už pateiktas prekes bei didelę ieškinio sumą. Pažymėtina, kad duomenų apie atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą teismui nebuvo pateikta. Apeliantas savo atskirajame skunde nurodo, kad apeliantui reikalavimo suma nėra didelė ir kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui 2015 m. gegužės 25 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad UAB „Ratainė“ per 2014 metus gavo pajamų 2467447,25 Lt, išmokėjo darbo užmokesčio 197520,09 Lt, sumokėjo Sodrai 101481,70 Lt, sumokėjo pajamų mokesčio nuo darbo užmokesčio 31837.81 Lt, 2014 metais UAB „Ratainė“ dirbo 12 darbuotojų. Per 2015 I ketvirtį UAB „Ratainė“ gavo pajamų 86629,12 Eur, išmokėjo darbo užmokesčio 11478,56 Eur, sumokėjo Sodrai 5895,62 Eur, sumokėjo pajamų mokesčio nuo darbo užmokesčio1819,83 Eur, 2015 I ketvirtį įmonėje dirbo 9 darbuotojai. Pirmosios instancijos teismas, gavęs apelianto atskirąjį skundą, jo priėmimo klausimą išsprendė 2015 m. liepos 9 d. nutartimi, ir šioje nutartyje teismas nurodė, kad prieš tai minėtoje pateiktoje pažymoje nenurodoma apie įmonės turėtas kitas išlaidas, galimus turimus įsiskolinimus ir kt. Be to, prie pažymos nėra pateikti teismui įrodymai, patvirtinantys pažymoje nurodytas aplinkybes, todėl teismas savo iniciatyva išreikalavo duomenis iš registrų (VĮ Registrų centras ir VĮ Regitra) (LR CPK 179 str. 3 d.) ir nustatė, jog pagal atsakovės turimą turtą (nuosavybės teise priklauso 749/20381 dalis žemės sklypo ir automobilis VW LT 28), ieškovės reikalavimas atsakovei (9723,96 Eur) laikytinas ženkliu, dėl ko būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas teismui duomenų apie savo turtinę padėtį nepateikė, nes teismui teko tokius duomenis rinkti savo iniciatyva, nors kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).
Teismų praktika rodo, jog didelė reikalavimo suma savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jog ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinį, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio dydžio ribose.
Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, procesinės teisės normų nepažeidė, taikė jas tinkamai ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.