Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2020-02-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-417/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2020-02-17
Bylos Nr.
1A-37-417/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-57559-2015-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis, Aurelija Sadauskaitė
Nukentėjusysis
L. N.
Nuteistasis
M. D.
Advokatai
Osvaldas Martinkus, Alvydas Buta
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-417/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57559-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.5.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 17 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio, Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,dalyvaujant prokurorei Snieguolei Lukošienei,nukentėjusiosios L. N. atstovui advokatui Alvydui Butai,nuteistajam M. D., jo gynėjui advokatui Osvaldui Martinkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – aštuoni (8) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir uždraudžiant lankytis nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su nukentėjusiąja L. N.. M. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Iš nuteistojo nukentėjusiajai L. N. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 700 Eur (septyni šimtai eurų) atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. D. nuteistas už tai, kad 2018 m. gruodžio 1 d. apie 23.20 val. (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į brolio L. D. namą užpuolė L. D. sugyventinę L. N., neleidusią jam įeiti vidun. Sugriebęs L. N. už abiejų dilbių ir stipriai juos spausdamas stūmė L. N. nuo durų, po to vieną kartą kumščiu smogė L. N. į veidą, sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkančius sužalojimus – poodines kraujosruvas abiejų dilbių srityse.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. D. gynėjas advokatas O. Martinkus prašo Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – M. D. išteisinti.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis nesutinka su priimtu nuosprendžiu. Gynėjo teigimu, M. D. pripažįsta sudavęs smūgį L. N. į veidą ir suėmęs jai už rankų, dėl to jai galėjo atsirasti kaltinamajame akte nurodytos pasekmės, bet padarė tai tokiomis aplinkybėmis, kurios nesudaro nusikalstamos veikos sudėties visų būtinųjų elementų. M. D. paaiškino, kad 2018 m. gruodžio 1 d. atvyko pas brolį L. D. kviečiamas jo bei kito brolio A. D.. Namo duris atidaręs brolis L. nieko nesakęs sudavė jam kumščiu į veidą, po kurio jis atšoko į namo prieangį. Tada į lauką išbėgusi L. N. kartu su L. D. užsipuolė jį. M. D., norėdamas atstumti nuo savęs L. N., suėmė ją už abiejų rankų ir atstūmė ir gindamasis smogė kumščiu jį puolančiam L. D.. L. D. išsisukus, M. D. smūgis kliuvo jo sugyventinei L. N.. Todėl M. D. veiksmuose nebuvo tyčios sukelti skausmą ir nesunkiai sužaloti L. N.. Iš teismo nuosprendžio negalima suprasti, kokias faktines įvykio aplinkybes ir kodėl teismas laikė nustatytomis, nes teismas nuosprendyje pasisakė, jog tiksliai nustatyti, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo suduotas smūgis nukentėjusiajai, byloje nėra galimybės. Teismas, pasisakydamas dėl M. D. veiksmų tyčios, konstatavo, kad M. D. suimdamas už rankų ir stumdamas nukentėjusiąją bei suduodamas smūgį, nors, kaip aiškina, ir skirtą ne nukentėjusiajai, t. y. atlikdamas aktyvius smurtinius veiksmus, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, ir jų norėjo, todėl nusikalstamą veiką padarė tyčia. Iš šio teismo pasisakymo darytina išvada, kad teismas M. D. atliktus ir neginčijamus veiksmus (kad suėmė už rankų ir stūmė, sudavė smūgį, skirtą ne jai) vertina kaip nusikalstamus ir atliktus tyčia vien dėl paties jų atlikimo fakto, t. y. pagal veikos objektyviąją pusę, visiškai atmesdamas, neanalizuodamas ir nevertindamas veikos subjektyviosios pusės. M. D. veiksmai suimant L. N. už rankų ir atstumiant laikytini gynybinio pobūdžio veiksmais, t. y. atliktais veikiant būtinosios ginties situacijoje, o smūgis nukentėjusiajai į veidą laikytinas suduotu esant neatsargiai kaltės formai.

2.2. Iš nuosprendyje nurodomų liudytojų parodymų bei jų analizės matyti, kad pats teismas laikė nustatytomis šias faktines aplinkybes: tai, kad M. D. vyko į brolio L. D. namus, kviečiamas susitaikyti su broliu L. D., su kuriuo nebendravo dvejus metus (kaltinamasis buvo kviečiamas atvykti pas brolį susitaikyti); vakarėlyje pas L. D. šventę asmenys tikėjosi, kad jis atvyks, o tai reiškia, kad jo buvo laukiama atvykstant (tai patvirtina, kad vis dėlto buvo tikimasi, kad kaltinamasis atvyks); M. D. kvietę atvykti asmenys ketino iš jo pasityčioti: E. S. ir L. N. pylė į lėkštę pieną su sausu šunų ar kačių maistu (įvykio vietos apžiūros protokolo priede (fotolentelės nuotraukose Nr. 1–4) lauke prieangyje prie durų užfiksuota sudužusi lėkštė su skysčiu, maisto likučiai). Teismas nuosprendyje vertindamas liudytojų parodymus, iš esmės pasisakė, kad šie liudytojai yra suinteresuoti, t. y. teismas nurodė, kad akivaizdu, jog liudytoja R. D. yra suinteresuota bylos baigtimi, liudytojo A. D. parodymais teismas taip pat negali vadovautis, kadangi jis taip pat turi suinteresuotumą bylos baigtimi – iš vienos pusės, apsaugoti brolį M. D. nuo teistumo, iš kitos pusės, išsaugoti gerus santykius su kitu broliu, teismas taip pat iš dalies kritiškai įvertino ir liudytojų L. D., E. S., A. L. parodymus, nes jie yra artimai susiję su nukentėjusiąja ir taip pat turi suinteresuotumą. Tačiau tai nekliudė teismui konstatuoti, kad kaltinamojo versiją paneigia visų šių asmenų parodymų visuma. Tokią išvadą teismas pagrindė liudytojo E. B. bei L. G. parodymais, kurie nors ir yra nukentėjusiosios šeimos draugai, tačiau jų santykiai su kaltinamuoju nėra konfliktiški. Šioje vietoje pažymėtina, kad teismas, aptardamas šių liudytojų (E. B. ir L. G.) parodymus, nurodo, kad L. G. nematė, kad būtų skambinta, nekreipė dėmesio, kas su kuo kalbėjosi, kad kažkas būtų atėjęs, negirdėjo, kas ėjo prie lauko durų, taip pat nematė, nesimato, kas vyksta prieangyje, jai buvo neįdomu, kas vyksta prieangyje, o E. B. nurodo, kad L. N. šaukė kažką, ką tiksliai – nepamena, kas su kuo barėsi, negirdėjo, kaip buvo sužalota L. N., nematė. Vienintelis asmuo, kurio parodymais iš esmės rėmėsi teismas, buvo pati nukentėjusioji L. N.. Teismas jos parodymus vertino kaip nuoseklius. Tačiau akivaizdu, kad L. N. yra labiausiai suinteresuotas asmuo, o jos suinteresuotumas paaiškinamas ne tik tuo, kad ji nukentėjo nuo kaltinamojo veiksmų (kurių jis ir neginčija), bet ir tuo, kad ji yra kaltinamojo brolio L. D. sugyventinė, kurio santykiai su broliu M. D. yra blogi. Nukentėjusiosios parodymų teisingumu taip pat verčia abejoti jos vengimas pripažinti neginčijamai byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad M. D. į brolio namus atvyko kviečiamas, ketindamas susitaikyti, kad šiuose namuose iš jo buvo ketinama pasityčioti (padėti katino maisto ant stalo, turės klauptis ant kelių ir atsiprašyti, kalbėjo ir L. N., žodžiu, visi, sėdėję prie stalo (žr. E. S. parodymus ikiteisminio tyrimo metu). Be to, L. N. negalėjo nieko paaiškinti dėl prie įėjimo į namą buvusių sudaužytos lėkštės šukių ir maisto likučių atsiradimo aplinkybių.

2.3. Gynėjas taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai neaptarė ir neanalizavo policijos pareigūnų užfiksuotų kraujo pėdsakų atsiradimo vietos bei sąsajų su galimo sužalojimo (smūgio į veidą) padarymo aplinkybėmis. Gynėjo manymu, ši kraujo dėmių vieta patvirtina nuteistojo M. D. parodymus, kad smūgį L. N. sudavė jau po brolio L. D. jam suduoto smūgio, būdamas atšokęs nuo įėjimo į namo prieangį, ir paneigia nukentėjusiosios L. N. parodymus, kad smūgis jai buvo suduotas stovint namo tarpduryje ir neįleidžiant M. D. į namo vidų. Teismas taip pat neanalizavo galimų kaltinamojo M. D. smurtinio elgesio motyvų: kodėl jis, atvykęs susitaikyti, pradėjo vartoti smurtą, jeigu jau jis sudavė L. N. į veidą tarpduryje, nes pastaroji neįleido jo į namo vidų, tai kodėl po smūgio sudavimo jis nė nebandė įeiti į namo vidų, o atšoko į prieangį (kiemą), kuriame ir vyko visas konfliktas. Priešingai – teismo nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės apie apgaulę, neva susitaikymo tikslais atvykti pakviestą M. D., turint ketinimą iš jo pasityčioti, parodo pačios nukentėjusiosios bei jos sugyventinio L. D. galimus motyvus sukelti konfliktą tokiu būdu išreiškiant savo neigiamą nusistatymą prieš M. D..

2.4. Be to, skunde pažymima, kad tiek L. N., tiek L. D. ir visi jų svečiai buvo stipriai neblaivūs. Vienintelis asmuo, kurio blaivumas neginčijamas, yra M. D. sutuoktinė R. D., kuri tiesiogiai matė konfliktą, tačiau teismas jos parodymus ignoravo vien tuo pagrindu, kad ji yra sutuoktinė, todėl ji yra suinteresuota. R. D., prieš duodama parodymus, raštu prisiekė sakyti tiesą, todėl negalima ignoruoti jos parodymų. Gynėjo teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė ir esminį baudžiamojo proceso principą, reglamentuojantį įrodymų vertinimą, t. y. kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Pripažindamas, kad nustatyti tiksliai, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo suduotas smūgis nukentėjusiajai, byloje nėra galimybės, teismas aiškiai konstatavo esant abejonę dėl įrodymų vertinimo, todėl privalėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį jau vien tuo pagrindu.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąjį išteisinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas.

5. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamasis M. D. tyčia nežymiai sužalojo nukentėjusiąją L. N.. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o tai turėjo įtakos nepagrįstai teismo išvadai dėl M. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą ir įvertinęs ištirtus įrodymus bei nuteistojo M. D. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir išvadą dėl M. D. kaltės padarius BK140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog M. D. 2018 m. gruodžio 1 d., apie 23.20 val., (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į namą sugriebęs nukentėjusiąją L. N. už abiejų dilbių stipriai juos spausdamas stūmė nuo durų, po to vieną kartą kumščiu smogė L. N. į veidą ir taip sužalojo L. N..

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir pripažindamas M. D. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, rėmėsi nukentėjusiosios L. N., liudytojų L. D., E. S., A. L. parodymais ir nors nuosprendyje ir pripažino, kad šių asmenų parodymai yra prieštaringi ir jie visi yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau padarė išvadą, kad minėtų asmenų parodymus patvirtina liudytojų E. B. ir L. G. parodymai, todėl teismas nusprendė, kad visų šių asmenų parodymų visuma paneigia kaltinamojo M. D. pateiktą įvykio versiją.

9. Esant šios bylos kontekstui pažymėtina, kad nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai žmogui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.

Žemesnės instancijos teismas

10. Šiuo atveju teisėjų kolegija abejoja, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog M. D. veiksmai buvo tokie, kad tyčia sužalotų nukentėjusiąją L. N.. Padarydamas išvadą dėl M. D. kaltės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios L. N., liudytojų L. D., E. S., A. L., E. B. ir L. G. parodymais, tačiau nesirėmė kaltinamojo M. D., liudytojos R. D., A. D. (kuris parodymus davė tik ikiteisminio tyrimo metu) parodymais. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nustatyti tiksliai, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo suduotas smūgis nukentėjusiajai, byloje nėra galimybės, kadangi kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai prieštaringi, matyti, jog visi nurodo tik tas aplinkybes, kurios jiems naudingos, tačiau teismas vis tiek nusprendė, kad byloje ištirtų įrodymų visuma leidžia teismui daryti neginčijamą išvadą, kad M. D. nežymiai sužalojo nukentėjusiąją L. N., t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, tarpusavyje nesuderintos ir negali būti pripažįstamos pagrįstomis ir teisėtomis. Pažymėtina, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi išsamiai išanalizuoti visą bylos medžiagą, esant prieštaravimams tarp proceso dalyvių duotų parodymų, teismo pareiga yra pašalinti šiuos prieštaravimus ir padaryti išvadą apie nusikalstamos veikos, jeigu ji buvo padaryta, aplinkybes, o ne konstatuoti, kad nėra galimybės nustatyti tiksliai, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo padaryta nusikalstama veika.

11. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pareigą įrodyti, kad asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos. Esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-110/2013 ir kt.). Nustatęs, kad byloje nėra galimybės nustatyti, kokiomis aplinkybėmis padaryta nusikalstama veika, teismas turi vadovautis BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu principu, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.

12. Atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusiosios bei jos sugyventinio L. D. santykiai su nuteistuoju M. D. yra konfliktiški, nesutarimai tarp jų tęsiasi jau ne vienerius metus, todėl akivaizdu, jog, šiuo atveju tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios susidarius konfliktinei situacijai, nukentėjusioji ir su ja buvę liudytojai galėjo turėti motyvą ir tikslą save pateikti tik gerai ir pakenkti nuteistajam, todėl tokioje situacijoje asmenų parodymai turi būti vertinami itin įdėmiai, nepaliekant jokių prieštaravimų dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės.

13. Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, juose yra daug prieštaravimų, jų parodymai apie tas pačias aplinkybes nesutampa, skiriasi jų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai. Analizuojant asmenų parodymus, kurie galėjo būti suderinti dėl esminių įvykio aplinkybių, itin svarbu nustatyti, ar egzistuoja prieštaravimai dėl detalių, kurių asmenys, laikydami jas nesvarbiomis, galėjo neaptarti, tačiau jos buvo pakankamai reikšmingos, kad asmenys turėtų jas atsiminti. Šiuo atveju iš pateiktos nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų analizės akivaizdu, jog aptartuose liudytojų parodymuose gausu tiek tarpusavio prieštaravimų, tiek ir kitų byloje esančių duomenų neatitikimų, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl šių parodymų netikslumo. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos matyti, kad nagrinėjant situaciją, kurią galbūt reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, giminaičių, kaimynų ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Analizuojant byloje esančius duomenis, ypač esant tokiai situacijai, kai tame pačiame įvykyje dalyvavę asmenys duoda skirtingus parodymus apie to paties įvykio aplinkybes, būtina išsamiai ištirti kiekvieno įvykyje dalyvavusio asmens viso proceso metu duotus parodymus.

13.1. Nukentėjusioji L. N. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2018 m. gruodžio 1 d., apie 23 val. 30 min., pas ją į namus atėjo M. D., jos sugyventinio L. D. brolis, kuris paskambino į duris. Ji nuėjo atidaryti durų viena ir atidariusi duris M. D. pasakė, kad šis yra nepageidaujamas, nes iš jo elgesio suprato, kad jis nori įeiti į vidų, tada M. D., vadindamas ją įvairiais necenzūriniais žodžiais, rankomis suėmė jai už abiejų rankų dilbių ir ją stūmė, nes norėjo įeiti į vidų, tačiau nukentėjusioji jam neleido, po to M. D. jai vieną kartą kumščiu trenkė į veidą, pataikė į nosį, dėl to jai pradėjo bėgti kraujas. Ji pradėjo šauktis pagalbos, tuomet atėjo jos sugyventinis L. D. ir jo brolis A. D., ir tada M. D. pasišalino iš įvykio vietos (1 t., b. l. 27–28). Šias aplinkybes nukentėjusioji nurodė iš karto atvykusiems policijos pareigūnams, taip pat patvirtino ir akistatos su M. D. metu (2 t., b. l. 16–19). Papildomos apklausos metu nukentėjusioji L. N. nurodė, kad nieko negali paaiškinti apie įvykio vietoje prie įėjimo į namą užfiksuotą sudaužytą lėkštę, gyvūnų neaugina, kas buvo lėkštėje – nežino. Taip pat paaiškino, kad kai jai buvo suduotas smūgis, jai iš karto pradėjo bėgti kraujas, tačiau ji vaikščiojo visur, todėl kur vaikščiojo – koridoriuje, kambaryje, katilinėje, lauke – ten ir buvo kraujo, iki atvykstant pareigūnams ji kraujo nevalė (2 t., b. l. 64). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad įvykis įvyko 2018 m. gruodžio 1 d., apie 23 val., kai į jos namų duris paskambino M. D., ji nuėjo atidaryti durų ir jas pravėrusi laikė, nes nenorėjo jo įleisti. Tada jis pradėjo ją vadinti įvairiausiais žodžiais, ji laikė duris, todėl jis ją už rankų dilbių norėjo stumti, kad įleistų, tada M. D. trenkė jai iš visų jėgų į veidą, pataikė į nosį, į lūpas, pradėjo bėgti kraujas, kai jai sudavė į nosį, ji buvo viduje, koridoriuje. Tada ji pradėjo šauktis pagalbos ir po kelių sekundžių atbėgo L. D., jos sesuo A. L., A. D. su drauge E. S., L. D. išstūmė M. D. į lauką, kas vyko toliau – nebegali pasakyti, visi išėjo į lauką, tai ir ji išėjo. Apie sudaužytą lėkštutę prie įėjimo nieko negalėjo paaiškinti, nieko nežino, kad buvo ruošiamasis pasišaipyti iš M. D., jie gyvūnų nelaiko, įvykio metu lauke buvo tik lėkštė, gyvūnų maisto nebuvo. Girdėjo, kad M. D. jos namuose buvę asmenys kvietė susitaikyti, taip kalbėjo A. D. ir E. S., pokalbiai buvo epizodiniai. Viskas įvyko labai greitai, truko apie 10 sekundžių, po smūgio kelioms sekundėms aptemo sąmonė, gal ir neteko sąmonės, mėlynes ant rankų pamatė ne iš karto, kai jau kreipėsi į medicinos ekspertą, jam parodė mėlynes (2 t., b. l. 130–131). Iš aptartų nukentėjusiosios parodymų matyti, kad jie nėra nuoseklūs, iš pradžių nukentėjusioji nurodė, kad M. D. po jai suduoto smūgio iš karto pasišalino iš įvykio vietos (tai ji ne vieną kartą akcentavo iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams, nes šie jos aprodymai yra užfiksuoti byloje esančiame vaizdo įraše), tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisme jau parodė, kad po jai suduoto smūgio atbėgo L. D. ir išstūmė M. D. į lauką, kur jie susistumdė, ji taip pat buvo išbėgusi į lauką.

13.2. Liudytojas L. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2018 m. gruodžio 1 d. namuose buvo svečių, girdėjo, kaip svečiuose buvęs jo brolis A. D. kvietė atvažiuoti M. D., jis pats dėl to pyko, sakė, kad jo namuose M. D. nepageidaujamas, todėl A. D. perskambinęs M. D. liepė nebeiti. Kai apie 23 val. 30 min. kažkas paskambino į duris, atidaryti nuėjo L. N. ir jis tuoj išgirdo L. N. šaukiantis pagalbos. Atbėgęs į koridorių pamatė L. N. atsiklaupusią, susiėmusią už nosies, jos veidas ir rankos buvo kruvini, daug kraujo buvo ir koridoriuje ant žemės. L. N. sakė, kad ją sumušė M. D., todėl jis sugriebė M. D. už apykaklės ir stūmė, o A. D. traukė M. D. nuo jo. M. D. buvo užsimojęs vėl trenkti L. N., be perstojo ją vadino necenzūriniais žodžiais. Išstūmęs į lauką paleido M. D., o šis dar taikėsi trenkti jam, tačiau pataikė A. D., po to M. D. pabėgo (1 t., b. l. 64–65, 70). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme L. D. parodė, kad kai paskambino į duris, jų atidaryti nuėjo L. N., kiek supranta, M. D. bandė veržtis į vidų, jis paties įvykio nematė, tačiau tik L. N. atidarius duris ji pradėjo šauktis pagalbos, ir tik tada jis staiga pamatė, kad M. D. stovi tarpduryje, o L. susėmusi už galvos. Tada L. D. pradėjo stumti M. D. lauk, nes šis buvo vos ne metrą įėjęs į kambarį, L. N. buvo koridoriuje, M. D. L. N. vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, L. N. kraujas bėgo iš nosies, iš burnos, faktiškai visas veidas buvo kruvinas, rankos kruvinos. Kai L. D. išsistūmė į lauką M. D., lauke norėjo jį tuo momentu sumušti, jie kaip ir buvo susikibę, todėl juos puolė skirti A. D., tuo momentu M. D. norėjo trenkti L. D., tačiau pataikė A. D.. Kai juos išskyrė, L. D. įbėgo į kambarį, taip viskas ir pasibaigė, po to išėjo į lauką ir matė, kad M. D. jau nebuvo. L. N. kraujas bėgo ir viduje, ir lauke, visur, kraujo buvo koridoriuje, ant laiptų, gal ir kieme, iškvietus policiją, niekas nevalė kraujo. Liudytojas negalėjo paaiškinti apie tai, kam lauke buvo padėta lėkštė ir iš kur atsirado išbėgęs kažkoks skystis, nieko apie tai nežino, gyvūnų neaugina, nieko nežino apie kažkokį išbėgusį pieną (2 t., b. l. 136–138). Taigi, kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, jie skiriasi nuo nukentėjusiosios L. N. parodymų, nes ji parodė, kad M. D. iš karto po to, kai jai buvo suduotas smūgis, pasišalino iš įvykio vietos, o L. D. nurodo priešingai – iš karto po to, kai L. N. buvo suduotas smūgis, dar įvyko jo ir M. D. susistumdymas, kurio metu jis išstūmė M. D. į lauką, o M. D. dar bandė suduoti L. D., tačiau pataikė šalia buvusiam A. D.. Akivaizdu, kad šių asmenų parodymai yra prieštaringi, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi, kad M. D. iš karto po jai suduoto smūgio pasišalino iš įvykio vietos, pirmosios instancijos teisme jau pakeitė parodymus, kad po jai suduoto smūgio M. D. dar lauke susistumdė su L. D., todėl neatmestina galimybė, kad tokius parodymus pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji davė stengdamasi, kad jos parodymai sutaptų su liudytojo L. D., kuris yra nukentėjusiosios sugyventinis, parodymais.

13.3. Liudytoja E. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2018 m. gruodžio 1 d. ji kartu su savo draugu A. D. buvo pas L. D. ir L. N., vartojo alkoholį. Visi kalbėjo, kad M. D. negražiai apkalbinėja brolių merginas, nusprendė jį pasikviesti ir išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi, ir su juo susitaikyti. Visi juokavo, kad M. D. turės klauptis ant kelių, tačiau iš tikrųjų niekas neketino taip elgtis. M. D. jie skambino iš A. D. telefono, įjungę garsiakalbį kvietė ateiti, kalbėjo visi, tarp jų ir L. N.. Vėliau M. D. skambino A. D., šis sakė, kad gali ateiti, tik be žmonos, nes „šiukšlės vieta šiukšlinėje“. Po kiek laiko kažkas paskambino į duris, jų atidaryti nuėjo L. N., o ji pati tuo metu nuėjo į tualetą. Būdama tualete išgirdo L. N. šaukiantis pagalbos, išbėgusi į koridorių pamatė, kad L. N. veidas kruvinas, lauke buvo M. D., ant laiptų L. ir A. D.. L. N. sakė, kad M. D. jai trenkė kumščiu į veidą, ji, paprašyta L. N., paskambino policijai (1 t., b. l. 82–83). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. S. parodė, kad kartu su A. D. būdama L. D. ir L. N. namuose ji skambino iš A. D. telefono, kvietė M. D. atvykti į svečius, pasišnekėti ir susitaikyti, tačiau šis atsisakė, nurodė, kad yra svečiuose, viskas tuo ir baigėsi, niekas nesitikėjo, kad jis atvyks. Neprisimena skambučio į duris, tačiau prisimena, kad L. N. stojosi nuo stalo, o ji pati nuėjo į tualetą ir tualete išgirdo, kad L. N. šaukiasi pagalbos, todėl greitai išbėgo iš tualeto ir pamatė kruviną L. N., buvo atbėgusi L. N. sesuo, A. D., L. D., o L. N. stovėjo kruvina, policiją iškvietė L. N. prašymu. Kai pamatė L. N. kruvina nosimi, ji M. D. paklausė, kaip šis gali mušti moteris. Liudytoja parodė, kad iškart išbėgusi pamatė kruviną L. N. ir stovintį M. D., koridoriuje jau buvo atbėgęs ir L. D., ir A. D., ir L. N. sesuo A. L.. Viskas buvo namo viduje, koridoriuje, prie slenksčio, prie laiptų. M. D. lyg stovėjo ant laiptų, L. D. buvo koridoriuje, o A. D. kažkaip tarp jų, M. D., kiek atsimena, išvis stovėjo ir nieko nebesakė, nematė, kad kažkas kažkam smūgiavo, nematė, kad kažkas kažką būtų daręs, matė tik kruviną L. N., kraujo buvo ir koridoriuje, ir lauke, kraujo išvalyti ji nepadėjo. Kai ji išėjo į kitą kambarį skambinti policijai, L. N. paliko koridoriuje kartu su seserimi, M. D. ir A. D.. Liudytoja taip pat parodė, kad niekas ten nesityčiojo, ji nematė jokių lėkščių ir nieko apie tai nežino (2 t., b. l. 138–139). Iš aptartų liudytojos parodymų matyti, kad jie taip pat neatitinka nukentėjusiosios ir liudytojo M. D. parodymų, nes E. S. nurodo, kad išėjusi iš tualeto matė koridoriuje L. N. ir L. D., taip pat matė M. D. bei A. D., tačiau koridoriuje niekas nevyko, niekas nesistumdė ir niekas jokių smūgių niekam nesudavė, o tai neatitinka liudytojo L. D. parodymų apie tai, kad iš karto atbėgęs prie pagalbos besišaukiančios L. N. (prie kurios, pasak nukentėjusiosios L. N., taip pat atbėgo ir liudytoja E. S.) jis stūmė M. D. į lauką ir ten įvyko susistumdymas. Natūralu, kad liudytoja E. S., būdama šalia, turėjo matyti šias aplinkybes, tačiau nieko apie tai nenurodo. Be to, nors šios liudytojos blaivumas įvykio metu nebuvo tikrinamas, tačiau pati liudytoja parodė, kad prieš įvykį ji kartu su kitais asmenimis vartojo alkoholį, todėl neatmestina galimybė, kad dėl girtumo ši liudytoja taip pat gali neatsiminti kai kurių įvykio aplinkybių.

13.4. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. L. parodė, kad svečiavosi pas seserį, buvo atvykusi iš (duomenys neskelbtini). Vyko vakarėlis, buvo L. D. brolis su drauge, dar pora draugų, kurių ji nepažinojo, ir dar vienas draugas, kuris visą laiką miegojo. Visi sėdėjo, šnekučiavosi. Buvo skambutis į duris, L. N. nuėjo atidaryti durų ir tada išgirdo, kad L. šaukė: „gelbėkit“. Puolė tuoj žiūrėti, pamatė kruviną seserį ir L. D. brolį, matė, kaip L. D. brolį išstūmė, M. D. stovėjo koridoriuje, arčiau durų. Prie L. N. atbėgo E. S., o lauke A. D. ir kiti broliai L. D. ir M. D. pradėjo stumdytis, todėl jos visos išbėgo į lauką jų raminti. Tada ji nusivedė L. N. į kambarį, jai bėgo kraujas, kraujas bėgo ir koridoriuje, ir lauke. Ji alkoholio tą vakarą nevartojo, visą vakarą buvo kompanijoje, negirdėjo, kad kažkas kvietė M. D., L. N. pati pasakė, kad jai trenkė (2 t., b. l. 152). Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad ji vienintelė tą vakarą buvo blaivi, nes, pasak liudytojos, tą vakarą alkoholio nevartojo, tačiau vertinant šios liudytojos parodymus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ši liudytoja yra nukentėjusiosios sesuo, todėl gali būti suinteresuota bylos baigtimi, be to, jos parodymai prieštarauja pačios nukentėjusiosios nurodytai įvykių versijai, kad M. D. iš karto po suduoto smūgio pasišalino iš įvykio vietos, nes ši liudytoja nurodo, kad po to, kai L. N. jau buvo koridoriuje kruvinu veidu, lauke dar įvyko susistumdymas tarp brolių D..

13.5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų L. D., E. S. bei A. L. parodymus, padarė išvadą, kad jie turi būti vertinami kritiškai, nes šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, bet vis dėlto padarė išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad durų atidaryti ėjo ji viena pati, patvirtino ne tik liudytojai L. D., E. S. bei A. L., bet ir liudytojai E. B. ir L. G.. Tačiau iš byloje užfiksuotų L. G. parodymų matyti, kad ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad negirdėjo jokio durų skambučio, taip pat nematė, kas ėjo prie laukinių durų, tik pamena, kad girdėjo kažkokį sąmyšį prieangyje, tačiau nėjo pažiūrėti, kas ten vyksta, nes jai buvo neįdomu, tik vėliau matė L. N. pareinančią ir užsiėmusią už veido, tačiau neklausinėjo, kas atsitiko (1 t., b. l. 94). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoja L. G. taip pat patvirtino, kad ji nematė, kas nuėjo atidaryti durų, tik pamatė L. N. pareinančią su kruvina nosimi, ji pati niekur nesikišo, sėdėjo su L. N. seserimi (2 t., b. l. 153). Taigi, ši liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme parodė, kad ji nematė, nei kas nuėjo atidaryti durų, nei kaip buvo sužalota L. N., todėl nėra pagrindo teigti, kad šios liudytojos parodymai patvirtina nukentėjusiosios pateiktą įvykių versiją. Liudytojas E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis taip pat negirdėjo jokio beldimo į duris, tik matė, kad prie lauko durų nuėjo L. N., ir po to išgirdo šauksmą, visi nuėjo pažiūrėti, kas įvyko, iš svetainės nėjo tik L. G.. Kai nuėjo prie lauko durų, matė, kad ten kažkoks šurmulys, lauke pamatė M. D., L. N. ir E. S. šaukė, kad reikia kviesti policiją, tada jis išvedė M. D. iš kiemo ir paskambino jo žmonai, kad atvažiuotų jo pasiimti, tą vakarą jis buvo neblaivus ir tiksliau negali nurodyti įvykio aplinkybių (1 t., b. l. 100). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas E. B. nurodė kiek kitokias įvykio aplinkybes: teigė, kad kai paskambino į duris, jų atidaryti nuėjo L. N., tada pasigirdo šauksmas ir į kambarį atbėgo L. N. kruvina nosimi. Kiti nuėjo pasižiūrėti prie durų, kas ten vyksta, o kai jis pats nuėjo, tai matė, kad prie durų buvo M. D., buvo kažkoks šurmulys, vyko žodinis konfliktas, smūgių nebuvo, viskas vyko ant slenksčio, M. D. buvo lauke, jis viduje nebuvo (2 t., b. l. 131–132). Iš aptartų liudytojo E. B. parodymų matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad išgirdę L. N. šauksmą visi nuėjo pažiūrėti, kas vyksta, tačiau jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad po išgirsto L. N. šauksmo ji pati atėjo į kambarį ir visi pamatė, kad jos nosis yra kruvina, ir tik tada nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta. Taigi, akivaizdu kad šio liudytojo parodymai nepatvirtina nukentėjusiosios ir liudytojų L. D., E. S. bei A. L. parodymų apie tai, kad iškarto po išgirsto L. N. šauksmo jie pamatė L. N. ir M. D. prie durų, nes, pasak liudytojo E. B., pati L. N. atėjo į kambarį su kruvina nosimi, nors koridoriuje jokio kraujo pėdsakų nebuvo rasta. Be to, svarbu įvertinti, kad tiek liudytoja L. G., tiek E. B. patvirtino, kad abu tą vakarą vartojo alkoholinius gėrimus, buvo apsvaigę, todėl nėra pagrindo vertinti šių liudytojų parodymus kaip patvirtinančius kitų asmenų duotus parodymus, nes šie liudytojai dėl girtumo galėjo nurodyti netikslias įvykio aplinkybes.

13.6. Liudytojas A. D. pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus (1 t., b. l. 77), tačiau vėliau išreiškė norą duoti parodymus savo valia ir parodė, kad 2018 m. žiemą jam su E. S. svečiuojantis pas brolį L. D. ir jo sugyventinę L. N. L. N. ir E. S. iš jo telefono rašė ir skambino M. D. kviesdamos jį ateiti, vėliau M. D. jam skambino ir klausė, ar gali ateiti, prašė, kad duotų pakalbėti su L. D., pats L. D. pasakė M. D., kad šis gali ateiti. E. S. ir N. ruošėsi pasityčioti iš M. D. – pylė į lėkštę pieną su sausu šunų ar kačių maistu, prasitarė, kad čia bus M. D., kaip suprato, tai turėjo reikšti, kad M. D. vieta prie durų. Tai pamatęs jis pats skambino M. D., sakė, kad neitų, nes čia rezga kažkokias nesąmones. Kai M. D. atėjo ir paskambino į duris, atidaryti nuėjo L. D. ir L. N.. Tada išgirdo, kaip L. N. šaukė, kažką keikė, paskui sušuko: „padėkit“. Nuėjęs jis pamatė, kad L. D. ir M. D. stumdosi prieangyje ir besistumdydami pasitraukė toliau nuo prieangio į kiemą. L. N. bandė lįsti į jų tarpą, keikė M. D., ji nebuvo kruvina ar kitaip sužalota. Tada A. D. bandė skirti brolius, kažkuris iš jų jam trenkė, tačiau skausmo nejuto, sužalotas nebuvo. Kadangi L. N. lindo prie M. D., šis sugriebė jai už rankų ir ją pastūmė sakydamas, kad ji pasitrauktų šalin, tada viskas aprimo. L. D. ir L. N. ėjo į vidų, sustojo prieangyje, ties lauko durimis, tuomet M. D. priėjo prie jų pasiaiškinti, o L. D. smogė M. D., po to iš karto M. D. smogė L. D., o L. N. susigriebė už nosies, jai pradėjo lašėti kraujas, ji šaukė; „padėkit, užstokit, reikia kviesti policiją“, jis dar bandė sakyti, kad nereikia jokios policijos, tačiau ir E. S., kuri tuo metu irgi buvo lauke, sakė, kad reikia iškviesti policiją. Liudytojas patikslino, kad jis tiksliai nematė, kaip M. D. pataikė L. N., nes L. N. tuo momentu buvo prie M. D. ir L. D.. Mano, kad M. D. smūgis netyčia prasprūdo L. N. (2 t., b. l. 51–52). Nors liudytojas A. D. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau vertinant byloje apklaustų liudytojų parodymus ir sugretinus juos su kita bylos medžiaga matyti, kad šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka byloje užfiksuotas aplinkybes, todėl vien tai, kad šis liudytojas yra nuteistojo ir nukentėjusiosios sugyventinio brolis, ar tai, kad jis kelis kartus atsisakė duoti parodymus apie įvykio aplinkybes, nėra pagrindas nesiremti šio asmens parodymais nustatinėjant įvykio aplinkybes, apie kurias kiti įvykio dalyviai yra davę prieštaringus parodymus.

13.7. Nuteistasis M. D. pateikė kitokią įvykio versiją ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2018 m. gruodžio 1 d. jam paskambinusi E. S. pasiūlė atvažiuoti į jo brolio L. D. namus susitaikyti su L. D. ir L. N.. Kvietimą pakartojo ir į pokalbį įsiterpę A. ir L. D., jam tą vakarą buvo skambinta ne vieną kartą. Prieš vidurnaktį nuvažiavo į L. D. namus, nors sutuoktinė R. D., kuri jį ten nuvežė, tam prieštaravo. Atvykus prie L. D. namų sutuoktinė R. D. liko automobilyje, o jis nuėjo į kiemą. Paskambinus, duris atidarė L. D. ir, nieko nesakęs, trenkė kumščiu į veidą, bet pataikė į kairę ausį. Tada jis atsitraukė nuo durų apie 3 metrus, į lauką išbėgusios E. S. ir L. N. vadino jį įvairiais necenzūriniais žodžiais, o L. N. trenkė jam į veidą. Kai E. S. su L. N. šiek tiek aprimo, jis priėjo prie L. D. paklausti, už ką šis jam trenkė, tačiau L. D. jam vėl trenkė, tačiau jam nepataikė, o M. D. norėjo trenkti L. D., tačiau šis pasisuko ir smūgis teko L. N. į veidą (1 t., b. l. 160–161). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. D. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad kai jis paskambino į duris, jas atidarė L. D., atidaręs duris šis nieko nesakęs trenkė jam į veidą, tada išbėgo L. N. su E. S., pradėjo visokiais žodžiais vadinti, pulti, L. N. vieną kartą su delnu trenkė jam į veidą. Tuo konfliktas kaip ir būtų pasibaigęs, tačiau jis priėjo prie durų, prie kurių stovėjo L. D., o šalia buvo L. N., klausė, kodėl L. D. taip daro, o L. D. vėl užsimojo jam trenkti, tačiau jis pasitraukė ir tuo momentu iškart norėjo duoti atgal, tačiau pataikė L. N.. Tuo konfliktas užsibaigė, L. D. dar bandė pulti, bet brolis A. D. juos išskyrė. Kad pataikė L. N. į veidą, prisipažįsta, neįsivaizduoja, kaip ji šalia atsidūrė, galėjo ir pastumti L. N. už dilbių, tačiau jis to neprisimena. Stresinėje situacijoje įvertinti, ar nepataikys nukentėjusiajai, negalėjo, tuo metu negalvojo. Mano, kad jo žmona, sėdėdama automobilyje, galėjo matyti konfliktą kieme, automobilis buvo prie vartų, neprisimena, ar vartai buvo atidaryti (1 t., b. l. 160–161). Taigi, iš aptartų parodymų matyti, kad nuteistojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nuoseklūs, jis tokias pačias aplinkybes nurodė apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Be to, jo parodymus patvirtina ir jo sutuoktinės duoti parodymai bei liudytojo A. D. parodymai.

13.8. Nuteistojo sutuoktinė liudytoja R. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2018 m. gruodžio 1 d. girdėjo, kaip jos sutuoktiniui M. D. kelis kartus skambino ir kvietė jį atvažiuoti į L. D. namus susitaikyti su broliais, vėliau į pokalbį įsiterpę L. ir A. D. taip pat kvietė jos sutuoktinį atvažiuoti. Ji pati įtarė intrigą, todėl siūlė sutuoktiniui nevažiuoti. Sutuoktiniui apsisprendus važiuoti, nuvežė jį prie L. D. namų ir pati pasiliko laukti automobilyje, kadangi vairavo automobilį, tai alkoholio nevartojo. Matė, kaip duris atidaręs L. D. smogė M. D. kumščiu į veidą, šaukė: „ko atėjai?“, tada į lauką išbėgusios L. N. ir E. S. keikė M. D., po to ji matė, kaip L. ir M. D. taikėsi vienas kitam trenkti, tačiau nematė, ar trenkė, nes tarp jų stojo A. D., ir tuo metu L. N. užsidengė veidą. Važiuojant namo sutuoktinis sakė, kad jam trenkė L. D., jis trenkė atgal L. D., bet pataikė L. N. (1 t., b. l. 88–89). Pirmosios instancijos teisme R. D. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė analogiškas aplinkybes (2 t., b. l. 150–151).

14. Iš aptartų asmenų parodymų matyti, kad visi liudytojai nurodė skirtingas įvykio aplinkybes, jų parodymuose gausu prieštaravimų, jie nesutampa tarpusavyje. Sprendžiant klausimą, kieno duoti parodymai turi būti pripažinti įrodymais, o kurie parodymai turi būti atmesti, pirmiausia atsižvelgiama į parodymų nuoseklumą ir į tai, ar tie parodymai atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes. Vertinant nukentėjusiosios L. N. parodymus matyti, kad jos parodymai prieštarauja kitų byloje apklaustų asmenų parodymams, nukentėjusioji tiek iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams (tai užfiksuota byloje esančiuose vaizdo įrašuose, kuriuos padarė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai), tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad M. D. ją sužalojo iš karto jai atidarius duris ir atsisakius jį įleisti į namą, po to jis iš karto pasišalino. Tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisme jau tvirtino, kad po suduoto smūgio atbėgo jos sugyventinis L. D. ir lauke įvyko susistumdymas, nors iš karto po įvykio tokių aplinkybių nenurodė. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo remtis nukentėjusiosios parodymais, nes jie nėra nuoseklūs. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad iš karto po įvykio nukentėjusiajai buvo nustatytas 1,74 promilės girtumas, todėl nukentėjusioji dėl apsvaigimo nuo alkoholio galėjo nurodyti netikslias įvykio aplinkybes. Nors nukentėjusioji nurodė, kad ji po jai suduoto smūgio, iki kol atvyks policijos pareigūnai, išgėrė dvi šampano taures, tačiau abejotina, kad nukentėjusioji, kuriai buvo sužalotas veidas ir bėgo kraujas (kraujas ant nukentėjusiosios veido matomas ir vaizdo įraše, kuris padarytas atvykus policijos pareigūnams), po įvykio tiesiog laukė atvykstant policijos pareigūnų ir gėrė šampaną. Akivaizdu, kad alkoholį ji vartojo iki įvykio, todėl jai nustatytas girtumas galėjo turėti įtakos jos parodymų nuoseklumui ir teisingumui.

15. Liudytojų L. D. ir E. S. parodymus apie tai, kad kai L. N. nuėjo atidaryti durų ir iš karto po išgirsto jos pagalbos šauksmo jie atėjo prie L. N. ir matė ją kruvinu veidu koridoriuje, paneigia įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys ir policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, padaryti vaizdo įrašai, kuriuose aiškiai matyti, kad namo viduje jokių kraujo dėmių nėra, todėl akivaizdu, kad L. N. negalėjo būti sužalota tarpduryje ar namo viduje. Pažymėtina, kad L. D. parodė, kad kai jis atbėgo pagal L. N. šauksmą, pamatė, kad L. N. susiėmusi už burnos ir jai bėga kraujas, todėl puolė stumti M. D. į lauką, nes šis tuo metu buvo koridoriuje, t. y. buvo namo viduje, todėl akivaizdu, kad koridoriuje turėjo likti kraujo pėdsakų, nes L. N. parodė, kad jai iš karto po smūgio pradėjo bėgti kraujas. Be to, visi įvykio dalyviai patvirtino, kad iki policijos pareigūnų atvykimo niekas kraujo dėmių nevalė. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad nukentėjusiosios L. N. ir liudytojų L. D. bei E. S. parodymai nėra tikslūs, todėl remtis jais kaip patikimais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

16. Šiuo atveju, vertinant anksčiau aptartų asmenų parodymus, svarbi aplinkybė yra tai, kad įvykio vietoje visos kraujo dėmės yra matomos lauke, todėl būtent šie duomenys patvirtina nuteistojo bei liudytojų R. D. ir A. D. parodymus, kad L. N. buvo sužalota lauke vykusio susistumdymo metu. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė R. D. parodymais, nes padarė išvadą, jog ji yra nuteistojo sutuoktinė, todėl yra suinteresuota padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to, teismas suabejojo R. D. galimybe iš automobilio, kuris stovėjo už tvoros ir už tujų, matyti įvykį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju liudytoja R. D., nors ir yra nuteistojo sutuoktinė, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekusi sakyti tiesą, todėl vien todėl, kad ši liudytoja yra nuteistojo sutuoktinė, nesant kitų jos parodymų teisingumu leidžiančių abejoti objektyvių priežasčių, nesuteikia pagrindo netikėti jos parodymais. Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškinamasi, kokiu atstumu nuo įvykio vietos buvo R. D. automobilis, ar ji, sėdėdama automobilyje, turėjo galimybę matyti, kas vyksta prie įėjimo į L. D. namą, ar matomumą jai užstojo kokie nors augalai ir pan., todėl vien teismui kylančios abejonės dėl R. D. galimybės matyti kieme vykusį įvykį, kurios nėra paremtos jokiais konkrečiais duomenimis, negali paneigti įvykį tiesiogiai mačiusios liudytojos, kuri vienintelė įvykio metu buvo blaivi, parodymų.

17. Be to, nuteistojo M. D. ir liudytojos R. D. parodymus patvirtina liudytojo A. D. parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Nors šis liudytojas pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus, nes M. D. yra jo brolis, tačiau, vertindamas šio liudytojo parodymus kartu su byloje esančiu policijos pareigūnų iš karto po įvykio padarytu vaizdo įrašu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad būtent šio liudytojo parodymai atspindi tikrąją įvykio situaciją. Pažymėtina, kad šis liudytojas patvirtino, kad L. N. ir E. S., kviesdamos M. D. atvykti į L. D. namus, norėjo pasityčioti iš M. D., į lėkštę pylė pieno ir gyvūnų maisto, kuris turėjo būti skirtas M. D., šiuos jo parodymus patvirtina vaizdo įraše užfiksuota prie įėjimo į namą sudaužyta lėkštė, išbėgęs baltos spalvos skystis bei išbarstytas gyvūnų maistas. Pati nukentėjusioji L. N., liudytojas L. D. ar liudytoja E. S. negalėjo paaiškinti, iš kur atsirado ši lėkštė, L. N. ir L. D. nurodė, kad jokių gyvūnų neaugina, todėl neaišku, kaip ši lėkštė atsirado prie jų namų durų. Tačiau vaizdo įraše aiškiai matyti ši sudaužyta lėkštė bei išsiliejęs baltos spalvos skystis su gyvūnų maistu, todėl akivaizdu, kad šie duomenys patvirtina A. D. parodymus, kad buvo norima pasityčioti iš M. D. ir šią lėkštę su joje esančiu turiniu padėjo būtent L. N. ir E. S., nes nelogiška, kad tokie daiktai būtų padėti pas žmones, kurie neaugina jokių gyvūnų. Todėl, kolegijos manymu, nukentėjusioji L. N. ir liudytoja E. S., norėdamos save pateikti gerai, sąmoningai nutyli šią aplinkybę, o tai leidžia abejoti jų parodymų teisingumu. Pažymėtina, kad A. D. taip pat patvirtino, kad kai M. D. paskambino į duris, durų nuėjo atidaryti L. D. kartu su L. N., ir po to išgirdo, kad L. N. šaukiasi pagalbos, todėl nuėjęs prie durų pamatė, kad M. D. stumdosi su L. D., prie jų buvo L. N. ir bandė lįsti į tarpą tarp jų, tačiau M. D. ją suėmęs už rankų patraukė, tada viskas kaip ir aprimo, L. D. su L. N. ėjo į vidų, o M. D. ėjo link jų ir klausė, kodėl viskas čia taip vyksta, tačiau L. D. trenkė M. D., tačiau nežino, ar pataikė, ir tiksliai po to nematė, kaip viskas buvo, tik matė, kad L. N. susiėmė už nosies ir jai pradėjo bėgti kraujas. Taigi, šio liudytojo parodymai patvirtina būtent nuteistojo M. D. ir liudytojos R. D. parodymus, tai atitinka įvykio vietoje užfiksuotą situaciją, iš kurios matyti, kad kraujo dėmės yra būtent lauke prie įėjimo į namą, o ne namo viduje, todėl akivaizdu, kad L. N. nebuvo sužalota namo viduje tik jai atidarius duris, kaip teigia ji pati. Jokie kiti byloje surinkti duomenys nepatvirtina nei nukentėjusiosios, nei liudytojų L. D. ir E. S. parodymų, kurie dėl esminių faktinių aplinkybių, kaip minėta, skiriasi.

18. Iš aptartų duomenų matyti, kad L. N. buvo sužalota lauke įvykusio susistumdymo metu. Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, nukentėjusiosios parodymus apie jai padarytų sužalojimų aplinkybes vertino kaip pagrįstus, nes juos patvirtino kitų asmenų parodymai apie tai, kad durų atidaryti ėjo ji viena, todėl rėmėsi nukentėjusiosios aprodymais, tačiau, kita vertus, darydamas išvadą apie M. D. kaltę rėmėsi ir paties nuteistojo parodymais, kad jis suėmė už rankų ir stūmė nukentėjusiąją bei sudavė smūgį, nors, kaip aiškina, ir skirtą ne nukentėjusiajai, t. y. atlikdamas aktyvius smurtinius veiksmus, ir padarė išvadą, kad M. D. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, ir jų norėjo, todėl nusikalstamą veiką padarė tyčia. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, nes pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kaltinamojo versija apie L. N. padarytų sužalojimų aplinkybes yra paneigta byloje surinktais įrodymais, tačiau jo parodymais rėmėsi nustatinėdamas subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę, t. y. M. D. tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Nuteistasis M. D. viso proceso metu neneigė, kad galėjo sužaloti L. N., nes norėjo suduoti smūgį L. D., tačiau, šiam pasitraukus, smūgis kliuvo L. N.. Liudytojai R. D. ir A. D. tiksliai negalėjo nurodyti, kaip buvo sužalota L. N., tačiau matė, kad tuo metu, kai L. D. susistumdė su M. D. ir norėjo suduoti smūgius vienas kitam, L. N. susiėmė už nosies ir jai pradėjo bėgti kraujas, taigi neatmetama galimybė, kad L. N. galėjo būti sužalota tiek L. D. norint suduoti smūgį M. D., tiek M. D. norint suduoti smūgį L. D.. Kolegijos manymu, byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog M. D., matydamas, kad L. D. nori jam suduoti, suduodamas smūgį L. D. tyčia sužalojo šalia buvusią L. N.. Liudytojo A. D. teigimu, pati L. N. norėjo įsiterpti tarp konfliktuojančių L. ir M. D.. Įvertinus nustatytus duomenis, neatmestina, kad M. D., gindamasis nuo L. D., galėjo sužaloti L. N.. Šiuo atveju pažymėtina, kad įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo, t. y. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Tuo tarpu byloje faktinės aplinkybės neleidžia padaryti išvados, kad M. D. veiksmai buvo nukreipti į tai, kad tyčia sužalotų nukentėjusiąją L. N.. Todėl jeigu ir būtų galima laikyti, kad L. N. nustatyti sužalojimai buvo padaryti M. D. bandant suduoti smūgį L. D., ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad M. D. tyčia buvo nukreipta sužaloti nuketėjusiąją L. N..

19. Esant aptartų duomenų visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neginčijamų M. D. kaltės įrodymų dėl L. N. sužalojimo nėra. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, be prieštaringų nukentėjusiosios L. N. ir liudytojų L. D., E. S. ir A. L. parodymų, byloje nėra jokių duomenų, kad M. D. nagrinėjamo įvykio metu būtų tyčia sužalojęs nukentėjusiąją L. N.. Apibendrinus anksčiau aptartus duomenis, galima daryti išvadą, kad, ištyrus visus byloje esančius įrodymus ir atlikus visus įmanomus BPK numatytus veiksmus, byloje esančių prieštaravimų pašalinti nėra galimybės, todėl nėra pagrindo remtis prieštaringais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais pripažįstant M. D. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kas kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų rinkimo, vertinimo ir panaudojimo, mano, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai kaltinančių įrodymų, kad būtų paneigta M. D. nekaltumo prezumpcija ir jis būtų pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos

20. Apibendrindama anksčiau pateiktus duomenis, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, tai yra neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindęs, kodėl remiasi vien tik nukentėjusiosios ir liudytojų prieštaringais parodymais ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius reikšmingas bylai aplinkybes, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų ir vadovaudamasis prielaidomis, priėmė M. D. nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl byloje esančių abejonių ir nesant galimybės šių abejonių pašalinti, šis nusikaltimas M. D. negali būti inkriminuotas, nesant jo veiksmuose BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis M. D. naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Nukentėjusioji L. N. byloje buvo pareiškusi ieškinį dėl 750 eurų neturtinės žalos atlyginimo. BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad M. D. naikintinas apkaltinamasis nuosprendis ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios L. N. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. D. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios L. N. civilinį ieškinį dėl 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Eduardas MaškevičiusRemigijus PreikšaitisAurelija Sadauskaitė