Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Pareiškėjas M. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių TI- K sąlygų, atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (skundo pateikimo dienos). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečios laikotarpio pradžios datos (nurodė – 2016 m. vasario mėn.) ir remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I- 6165- 815/2016 pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas analogiškoje byloje už laikotarpį iki 2016 m. vasario 22 d., teismas laiko, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 23 d.

5. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

6. Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Iš byloje esančios medžiagos (b. l. 14–15, 24–31) nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI- K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 31 d. ir nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. laikomas 7,94 kv. m kameroje Nr. 60 (1– 2 asmenys kameroje); nuo 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. balandžio 25 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. buvo uždarytas į kamerą Nr. 62A, plotas 7,64 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 204, kurios plotas 6,90 kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. spalio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 59, plotas 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2017 m. gegužės 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 74, plotas 7,94 kv. m (1 asmuo kameroje); tokio pat ploto kameroje Nr. 61 buvo laikomas ir nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. birželio 21 d. (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. birželio 22 d. iki 2017 m. liepos 11 d. perkeltas į 6,90 kv. m kamerą Nr. 217 (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 6, plotas 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 234, plotas 6,86 kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. vasario 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 27, plotas 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. liepos 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 325, plotas 7,64 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 12, plotas 6,41 kv. m (1–2 asmenys kameroje); 7,14 kv. m kameroje Nr. 14 buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (2 asmenys kameroje).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI- K buvo laikytas 1 042 paras įvairiose kamerose. Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, pripažintina, kad minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista 92 paras (pareiškėjui teko 3,21 kv. m ploto).

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

7. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K tualetai nėra tinkamai atskirti nuo kameros ploto, todėl jais naudojantis nėra užtikrinamas privatumas. Privatumas taip pat nėra užtikrintas naudojantis dušais.

HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl M. K. skundo“ (b. l. 32–33), kuriame nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 6, 12, 14, 27, 59, 60, 61, 62A buvo laikomas ne vienas (b. l. 18–19), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų.

Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 517 parų.

Dėl privatumo naudojantis dušu, pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Šios normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos taip pat ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punkte.

Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešimo „Dėl M. K. skundo“ ir pateiktų fotonuotraukų (b. l. 49–51, 54) matyti, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti. Dušų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neužtikrinant privatumo naudojantis dušu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nebuvo nuvestas nusiprausti po dušu įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, ar dėl kitų neatitikimų higienos reikalavimams, todėl pareiškėjas, įrodinėdamas orumo pažeidimą, turėjo aiškiai pagrįsti, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė Lukiškių TI-K organizuodama nusiprausimą duše. Teisiniais argumentais savo teisių pažeidimo nepagrindus, t. y. nenurodžius, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė Lukiškių TI-K, vien tik skunde nurodytais abstraktaus pobūdžio argumentais nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo.

Įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjui taip pat tenka pareiga pateikti detalų netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę dėl nepatogumų duše prausiantis kartu su kitais nuteistaisiais ir neindividualizavo, kaip konkrečiai įstatymais nustatyta dušu naudojimosi tvarka pažeidė pareiškėjo teises, ar kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan. Todėl vien tik bendro pobūdžio teiginiai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Be to, kaip nurodė atsakovės atstovas, dušo vietos yra atskirtos pertvaromis (šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktos nuotraukos), todėl negalima sutikti su pareiškėjo skundo argumentais dėl jokio privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu.

8. Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, jog kameros neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl ventiliacijos.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Teismui pateiktame Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl M. K. skundo“ (b. l. 32–33) nurodyta, kad kameros vėdinamos natūraliai, per langus (kamerose įrengti lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui langai).

Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 35–45) patvirtina, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Kameroje Nr. 204 nustatytas nežymus pažeidimas jau po pareiškėjo perkėlimo į kitą kamerą operatyviai pašalintas – nuo lango nuimta lipni juosta tam, kad galima būtų patalpą išvėdinti.

9. Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl aliarmo signalizacijos mygtukų.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 13.10 ir 16.11 punkte nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.

Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kurioje konkrečiai patalpoje neveikė iškvietimo mygtukas ir kokiu aspektu jam tai sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl signalizacijos mygtuko iškvietimo neužtikrinimo vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

10. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

11. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad ploto ir privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 950 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo M. K. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 950 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 950 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

Likusią pareiškėjo M. K. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.