Alytaus apylinkės teismo sprendimas

1.panaikinti dalyje LR Valstybinės darbo inspekcijos prie SADM Alytaus darbo ginčų komisijos 2022-01-10 sprendimą, sumažinant išieškotiną iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, į.k. (duomenys neskelbtini), darbo užmokesčio ir piniginės kompensacijos dydį atsakovo T. R. naudai dalyje dėl 2035,99 Eur sumos(išskaičiavus 1059,17 ir 493,85 eurų jam sumokėtas sumas, iš viso 1553,02 Eur po mokesčių).

2. priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Ieškinys grindžiamas šiais argumentais. Atsakovas T. R. 2012-05-29 sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „ (duomenys neskelbtini)“, į.k. (duomenys neskelbtini), pagal kurios sąlygas buvo priimtas į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ , vadybininku, sudarant neterminuotą darbo sutartį, mokant 650 eurų darbo užmokestį, dirbant 5 dienas per savaitę. Atsakovas T. R. buvo atleistas iš darbo jo paties prašymu nuo 2021-09-10, DK 55 str.1 d. pagrindu. Atleidus darbuotoją jam iškart nebuvo sumokėtos priklausančios gauti su darbo santykiais susijusios išmokos, atsižvelgiant į sunkią bendrovės finansinę padėtį, gaunamas mažas apyvartines lėšas, veiklos sumažėjimą dėl Covid pandemijos. Dėl to buvo vedamos tam tikros derybos su atsakovu. Su darbuotoju buvo deramasi kad išmokas bus sumokėtos palaipsniui. Kadangi įmonėje keitėsi buhalterinę apskaitą vykdantys subjektai, įmonės akcininkui ir vadovui nebuvo pateikiami bendrovės dokumentai, taip pat ir darbuotojų darbo sutartys, darbo laiko apskaitos dokumentai, nebuvo aiški ir išmokėtina suma, dėl ko negalėjome apskaičiuoti priklausančio gauti darbo užmokesčio. Atsakovas T. R. kaip iš neišsakė kategoriškos pozicijos dėl išmokų sumokėjimo iškart, tačiau praėjus beveik trims mėnesiams kreipėsi į LR Valstybinės darbo inspekcijos prie SADM Alytaus darbo ginčų komisiją su prašymu dėl neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo.

Kaip matyti iš pateikiamo VDI sprendimo atsakovas T. R. nurodo, kad jam atleidimo iš darbo dieną nebuvo sumokėta darbo užmokestis už 2021 m. rugpjūčio- rugsėjo mėnesius ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Jis prašymu reikalavo sumokėti neišmokėtą darbo užmokestį ir 2154,98 eur ir 1000 eur. moralinę žalą . Komisijos posėdyje reikalavimus patikslino, prašė išieškoti 2154,98 eur. netesybas už uždelstą laiką.

Su priimtu sprendimu sutinka iš dalies

DK 147 str. 2 d. nurodyta, kad pasibaigus darbo santykiams, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Darbdavio pareiga sumokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką atsiranda tik esant dviems sąlygoms: kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui priklausomos sumos neišmokamos ir kai dėl uždelsimo atsiskaityti yra kaltas darbdavys.

Atsižvelgiant į darbo įstatymų nuostatas, atleidimo iš darbo dieną atsakovui turėjome mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas. Tačiau jau paaiškinome, dėl kokių priežasčių šios išmokos nebuvo sumokėtos iškart, ir šios priežastys laikytinos svarbiomis. Pažymėtina, kad darbo užmokestį turėjome mokėti ir kitiems įmonės darbuotojams, įmonei apyvartinių lėšų nuolat trūko, dėl Covid pandemijos ilgą laiką nevykdėme veiklos, darbuotojai, nors su jais darbo santykių ir nenutraukėme, buvo prastovoje. Ir pagal kasacinio teismo praktiką darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (netesybos) gali būti sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK įtvirtintais darbo teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Kaip nurodėme įmonės vėlavimą atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju lėmė objektyvios priežastys – dėl COVID-19 situacijos šalyje įmonė patyrė finansinių sunkumų: įvesti karantinai ir su tuo susiję apribojimai stipriai įtakojo įmonės veiklą, paskelbtų karantinų laikotarpiu įmonė faktiškai neveikė, įmonės veikla buvo nuostolinga, dėl to įmonė laiku nemokėjo einamųjų mokesčių, ėmė vėluoti ir mokėti darbo užmokesčius darbuotojams, todėl negalėjo laiku atsiskaityti ir su atsakovu. Pažymėtina, kad įmonė buvo įtraukta į tiesiogiai nuo COVID-19 nukentėjusių įmonių sąrašą, 2020-2021 m. patyrėme nuostolius.

Kaip minėta 2021 m. iš buvusio įmonės vadovo buvo pareikalauta pateikti buhalterinius dokumentus, ir dalį jų gavus paaiškėjo, kad atsakovo pateikti duomenys darbo ginčų komisijai ir įmonėje esantys duomenys nesutampa. Bendrovė dar 2021 m. liepos 23 d. sudarė su buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančia įmone UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinio aptarnavimo sutartį, tačiau buvęs įmonės vadovas iki pat 2021 m. pabaigos neperdavė šiai įmonei įmonės veiklos dokumentų, taip pat ir su darbo apskaita susijusių dokumentų.

Atsakovo pateikti dokumentai apie gaunamą darbo užmokestį ir įrašai darbo sutartyje yra skirtingi. Kaip matyti buvo skaičiuojamas 850 eurų darbo užmokestis, tačiau įrašas darbo sutartyje tik 650 eurų per mėnesį( sutarties 3 punktas ). Iki šios dienos neaišku koks turėjo būti skaičiuojamas darbo užmokestis atsakovui.

Kadangi 2022-01-10 darbo ginčo komisijos sprendimu buvo įpareigoti sumokėti skubiai 850 eurų sumą ( su mokesčiais), 2022-01-28 T. R. buvo išmokėta 493,85 eurai pagal priimtą sprendimą, liko neišmokėtas 309, 09 eurų darbo užmokesčio( su mokesčiais).

Taip pat pagal pateiktus duomenis apie nepanaudotas atostogas ( Nepanaudotų atostogų kompensacija ) , matyti, jog T. R. yra nepanaudojęs 37,86 darbo dienas atostogų ir jam priklausančią atostogų kompensacija sudaro 1513,92 eurų( jau atskaičius mokesčius ), iš viso priskaičiuota suma 1823,01 eurų, neišmokėta suma 1059,17 eurų ( atskaičius mokesčius).

Pažymėtina ir tai, kad T. R. ilgą laikotarpį buvo prastovoje ir realiai nedirbo. Todėl pagal teisingumo, sąžiningumo reikalavimus, turėjo teikti prašymus dėl atostogų šiuo laikotarpiu suteikimo. Tačiau tokie prašymai nebuvo pateikti ir darbdaviui tenka paskaičiuoti papildomas kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Kadangi buvęs bendrovės direktorius R. R. su atsakovu susijęs artimais giminystės ryšiais, tai galėjo įtakoti tuometį bendrovės administracijos ir atsakovo elgesį.

Kaip minėta reikalavimas priteisti net 1000 eurų už uždelstą atsikaityti laiką yra nepagrįstas, nes ieškovo kaltės dėl pradelsto laikotarpio nėra, nurodėme svarbias aplinkybes dėl ko nebuvo sumokėtas darbo užmokestis. Taip pat pateikiame 2021-12-10 akcininko sprendimą, iš kurio matyti, kad įmonės akcininkui ir dabartiniam direktoriui nebuvo pateikti įmonės veiklos dokumentai, taip pat ir susiję su darbo santykiais.

2022-01-10 sprendimu Darbo ginčų komisija (toliau - DGK) priteisė iš ieškovės jo naudai 850,00 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2021 m. rugpjūčio mėnesį ir 2859,09 Eur darbo užmokesčio ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas už 2021 m. rugsėjo mėnesį, viso 3709,09 Eur.

Ginčo dėl jam priteisto 850,00 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2021 m. rugpjūčio mėnesį byloje nėra. Ši suma jam buvo išmokėta 2022-01-25, ką patvirtina prie atsiliepimo pridedamas banko išrašas iš jo sąskaitos.

Ieškovės pripažintina suma jam buvo pervesta 2022-02-16, ką patvirtina pridedamas banko išrašas.

Tokiu būdu byloje ginčas liko tik dėl likusios neišmokėtos atostogų kompensacijos dalies – 1036,08 Eur. neatskaičius mokesčių.

Ieškovė savo nesutikimą grindžia pažymomis apie priskaičiuotą darbo užmokestį ir nepanaudotų atostogų kompensaciją.

Pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.).

Šiuo nagrinėjamu atveju ieškovės pateiktos pažymos negali būti pripažintinos įrodymais ir patvirtinti ieškovės nurodomų aplinkybių. Kad sudaryti tokias pažymas, turi būti vadovaujamasi pirminiais buhalteriniais apskaitos dokumentais, iš kurių būtų matyti panaudotų ir nepanaudotų atostogų apskaičiavimo mechanizmas, taip pat visi darbdavio įsakymai dėl atostogų skyrimo už visą mano išdirbtą laikotarpį. Tokių duomenų, pagrindžiančių pažymose nurodytas nepanaudotų atostogų dienas, ieškovė nepateikė, todėl laikytina, kad ji neįrodė savo nurodomų aplinkybių.

Vadovaujantis CPK 197 str. 2 d., dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose dokumentuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

DGK, priimdama iš dalies skundžiamą nutarimą, vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) duomenimis, pagal kuriuos 2021 m. rugpjūčio mėnesį buvo deklaruotas jam priskaičiuotas 850 Eur darbo užmokestis, o 2021 m. rugsėjo - 2859,09 Eur galutinis atsiskaitymas. Atkreiptinas dėmesys, kad šios sumos buvo deklaruotos pačios ieškovės, jos yra nepaneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, todėl DGK pagrįstai jam priteisė ieškovės deklaruojamas sumas. Šiuos duomenis gali matyti ir teismas iš savo žinioje turimos prieigos prie Sodros duomenų bazės.

Be to, jo nepanaudotų atostogų dienų apskaičiavimą patvirtina ir prie atsiliepimo pridedamas ieškovės atostogų apskaitos žiniaraštis, iš kurio matyti, kada ir kiek laiko jis atostogavo, ir kiek liko nepanaudotų atostogų. Iš pateikiamo banko išrašo iš jo sąskaitos taip pat matyti, kad nuo 2020-04-29 iki atleidimo iš darbo dienos jis gaudavęs tik darbo užmokestį.

Dėl šių priežasčių atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės reikalavimas sumažinti išieškotiną sumą iš ieškovės darbo užmokesčio ir piniginės kompensacijos dydį iki 1059,17 Eur.

Kita vertus, kaip jau buvo minėta, šiuo nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija savo pačios priskaičiuotas ir Sodrai deklaruotas sumas. Kaip matyti iš ieškinio, naujas ieškovės vadovas su tokiu paskaičiavimu nesutinka. Tokiu atveju ieškovės vadovas dėl neteisingai apskaičiuotų darbo išmokų turi ieškinį turi reikšti ne jam, o buvusiems juridinio asmens atsakingiems darbuotojams, ir savo nesutarimas spręsti tarp savęs, o ne darbuotojo sąskaita.

Iš ieškinyje nurodomų motyvų matyti, kad ieškovė nesutinka ir su DGK sprendimu jam priteistų 1000 Eur netesybų suma.

Nori atkreipti teismo dėmesį, kad ieškovės formuluojamas reikalavimas neapima ieškinyje ieškovės nurodomų aplinkybių dėl netesybų nepagrįstumo. Ieškovės reikalavimas suprantamas taip, kad ieškovė, nesutikdama su jam priskaičiuota 2859,09 Eur darbo užmokesčio ir pinigine kompensacija už nepanaudotas atostogas 2021 m. rugsėjo mėnesį, prašo ją sumažinti 1059,17 (iki mokesčių – 1823,01 Eur), todėl pagal tokį ieškovės reikalavimą negali būti sprendžiamas klausimas dėl netesybų pagrįstumo ir laikytina, kad ginčas kilo tik dėl priteistos jam 2859,09 Eur darbo užmokesčio ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas galutinai ieškovei atsiskaitant 2021 m. rugsėjo mėnesį.

Tačiau kadangi ieškovė ieškinio pagrinde nurodo aplinkybes dėl DGK sprendimu priteistų jam 1000 Eur netesybų nepagrįstumo, pasisako ir dėl šių ieškovės nurodomų aplinkybių.

Savo nesutikimą dėl priteistų jam netesybų ieškovė motyvuoja sunkia ieškovės finansine padėtimi, gaunamomis mažomis apyvartinėmis lėšomis, veiklos sumažėjimu dėl Covid pandemijos, ieškovės vadovų kaita, nepateikiamais akcininkui ir naujam vadovui dokumentais – darbo sutartimis, buhalteriniais apskaitos dokumentais, dėl ko negalėjo apskaičiuoti man priklausančio darbo užmokesčio ir atleidus mane iš darbo laiku galutinai su juo atsiskaityti.

DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Ieškovė teigia, kad jį atleidus iš darbo, jam iškart nebuvo sumokėtos priklausančios gauti su darbo santykiais susijusios išmokos atsižvelgiant į sunkią bendrovės padėtį, gaunamas mažas apyvartines lėšas, veiklos sumažėjimą dėl Covid pandemijos, todėl buvo vedamos su juo derybos, kad išmokas sumokės palaipsniui, kad jis iškart neišsakęs kategoriškos pozicijos dėl išmokų sumokėjimo, tačiau praėjus beveik trims mėnesiams kreipęsis į Darbo ginčų komisiją.

Visų pirma, su juo nebuvo vedamos jokios derybos dėl išmokų mokėjimo dalimis. Kita vertus, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti žodinio susitarimo dėl atsiskaitymo vėliau ar dalimis buvimą (CPK 12, 178 straipsniai).

Antra, jis neprivalėjo išsakyti savo pozicijos dėl išmokų sumokėjimo iškart, nes DK 146 str. 2 d. aiškiai reglamentuoja, kada turi būti išmokamos visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos ir nereikalauja jokių papildomų kreipimųsi į darbdavį dėl jų išmokėjimo. Ši norma taip pat numato, kad šalys gali susitarti dėl darbdavio atsiskaitymo ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Tokiu būdu ši norma, net ir padarius prielaidą, kad jis taręsis su ieškove dėl išmokų mokėjimo dalimis, draudžia bet kokį šalių susitarimą mokėti išmokas palaipsniui ar vėliau, nei po dešimt darbo dienų. Tuo tarpu ieškovė, jį atleidusi 2021-09-10, su juo galutinai atsiskaitė tik 2022-02-16.

Ta ieškovės nurodoma aplinkybė, jog į DGK komisiją jis kreipęsis praėjus beveik trims mėnesiams po darbo sutarties nutraukimo, savaime nelaikytina patvirtinančia ieškovės įrodinėjamą susitarimą dėl atsiskaitymo dalimis.

Ieškovės įvardytos aplinkybės, kad jo išėjimo iš darbo metu ieškovės finansinė padėtis buvo sudėtinga ir reikėjo kitiems darbuotojams mokėti darbo užmokestį, taip pat neįrodo susitarimo su juo dėl atsiskaitymo dalimis buvimo. Šios aplinkybės tik patvirtina neabejotiną ieškovės interesą nukelti galutinio atsiskaitymo su juo terminą, atsiskaitant dalimis, tačiau niekaip nepatvirtina, jog jis sutikęs, kad su juo atsiskaitoma dalimi.

Pagal DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojas, kuriam darbo santykių pasibaigimo dieną nesumokėtos visos priklausančios išmokos, turi teisę reikalauti netesybų, kurių dydis, skaičiavimo tvarka nustatyti įstatyme.

Nagrinėjamu atveju ieškovė darbo sutarties su juo pasibaigimo dieną 2021-09-10 su juo neatsiskaitė ir šių aplinkybių ieškovė neginčija.

Esant tokioms aplinkybėms, ieškovei neįrodžius, kad su juo buvo susitarta dėl atsiskaitymo ne atleidimo iš darbo dieną, ir įvertinus tai, kad įstatymas draudžia bet kokį šalių susitarimą galutinai atsisakyti palaipsniui ar vėliau, nei po dešimt darbo dienų, vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ieškovė, pažeidusi įstatyme imperatyviai įtvirtintą pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos (DK 146 straipsnio 2 dalis), privalo mokėti netesybas, kurių dydis – jo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Ieškovė teisingai nurodo, kad pagal cituojamą kasacinio teismo praktiką (LAT nutartis Nr. 3K-3-179/2012) darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimą atsiskaityti laiką gali būti sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų suderinamas su DK įtvirtintais darbo principais. Pažymėtina, kad priimdama sprendimą dėl priteistinos netesybų sumos, DGK įvertino šias ieškovės nurodomas aplinkybes –DGK sprendimu nustatyta, kad ieškovės uždelsimas atsiskaityti su juo iki ginčijamo sprendimo priėmimo tęsėsi 4 mėnesius, todėl išmokos už uždelsimo laiką sudarytų 3400 Eur, tačiau įvertinusi uždelstą atsiskaityti laiką ir tai, kad tokia sankcija būtų neadekvati padarytam pažeidimui, šią sumą sumažino vos ne trečdaliu - iki 1000 Eur.

Tokiu būdu DGK sprendimas neprieštarauja ieškovės nurodytai kasacinio teismo praktikai, todėl šis sprendimas dėl netesybų yra teisėtas ir pagrįstas, ir nesudaro pagrindo šioje dalyje jį naikinti.

Tačiau iš ieškovės ieškinio matyti, kad ji apskritai nesutinka mokėti netesybų, net ir jas sumažinus – apie DGK sprendimu priteistos netesybų sumos mažinimo ji net neužsimena.

Pažymėtina, kad ir ieškovės nurodytoje kasacinio teismo nutartyje nekalbama apie tai, kad darbdavys apskritai neturi nemokėti netesybų.

Pagal kasacinio teismo praktiką darbuotojui priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti mažinama atsižvelgiant į trumpą darbo santykių trukmę, didelę priteistiną sumą, darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, faktą, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino ir sumokėjo kompensacijos dalį, darbdavio finansinę padėtį, priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; kt.).

Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad su juo darbo sutarties pasibaigimo dieną neatsiskaityta dėl susiklosčiusios sudėtingos įmonės finansinės situacijos negali būti pripažintos pateisinančiomis įstatyme imperatyviai įtvirtintai darbdavio pareigai visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo darbo santykių pasibaigimo dieną, jeigu šalys nesusitaria kitaip (DK 146 straipsnio 2 dalis), pažeidimą.

Ieškovė teigia, kad priteistas jam 1000 Eur už uždelstą atsisakyti laiką yra nepagrįstas, nes dėl to nėra ieškovės kaltės. Tačiau kaip matyti iš aukščiau aptartos kasacinio teismo praktikos, DK 141 str. 3 d. padarinių taikymas yra nesiejamas su darbdavio kaltės ar ne kaltės nebuvimo, todėl toks ieškovės argumentas dėl ieškovės kaltės nebuvimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat ieškovė uždelsimą atsiskaityti su juo motyvuoja ir tuo, kad naujam ieškovės vadovui nebuvo perduoti buhalteriniai dokumentai, dėl ko nebuvo aišku, koks turėjo būti skaičiuojamas jam darbo užmokestis ir galutinis atsiskaitymas.

Pažymėtina, kad visos darbuotojui mokamos sumos yra deklaruojamos Sodrai. Priimdama sprendimą, DGK taip pat vadovavosi Sodroje deklaruotomis sumomis, todėl ir ieškovės naujas vadovas galėjo šias sumas matyti prisijungęs prie Sodros ,kaip naujas ieškovės vadovas, ir jais vadovautis, skaičiuojant jo darbo užmokestį ir galutinį atsiskaitymą, todėl atmestinas kaip nepagrįstas ir šis motyvas.

Ieškovė taip pat prašo iš jo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kaip jau buvo minėta, 2859,09 Eur sumą DGK paskaičiavo ir iš ieškovės jam priteisė pagal pačios ieškovės Sodrai deklaruotiną sumą. Ieškovė, nesutikdama su savo pačios paskaičiuotais darbo užmokesčiu ir kompensacija už atostogas, padavė dėl to ieškinį teismui. Tokiu būdu jis neprivalo atlyginti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, susidariusių dėl pačios ieškovės kaltės.