Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo V. S. atstovo advokato Vidmanto Žylės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių.

V. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. V. S. prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. buvo kaltinamas tuo, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, t. y. tuo, kad jis 2012-07-21 23.46 val. iš adresu Rūko g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, esančio interneto, tinklalapyje „Skundai.lt“ ID „(duomenys neskelbtini)“ (IP „(duomenys neskelbtini)“) parašė skundą apie UAB „Gipsata“ bei jos direktorių V. S., viešai pavadindamas jį „paskutiniu loch“.

Be to, M. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad savo veiksmais ir žodžiu užgauliai pažemino žmogų, t. y. tuo, kad jis 2012-07-17 12.00 val. privačiame name, esančiame Vingio g. „(duomenys neskelbtini)“, Dauparų k., Klaipėdos rajone, priimdamas statybos darbus iš rangovo UAB „Gipsata“, darbų vadovą V. S. išvadino necenzūriniais žodžiais, galų gale pavadindamas jį „žąsinu“ išvijo jį iš baigtų remontuoti patalpų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisintas pagrįstai, kadangi nepadarytos veikos, turinčios šių nusikalstamų veikų požymių.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gipsata“ ieškinį atsakovui M. K. dėl skolos ir delspinigių priteisimo ir 2013-10-07 sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

Šiame sprendime Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad atsakovas M. K., remdamasis nekokybiškai atliktų remonto darbų faktu, savo, kaip vartotojo, teises gynė CK 6.363 straipsnio 4 dalies 3 punkte ir 6.665 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o ieškovei UAB „Gipsata“ nepašalinus trūkumų – 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu būdu, t. y. vienašališkai nutraukdamas sutartį bei pareikalaudamas grąžinti sumokėtą sumą, o šiuo atveju – atsisakydamas sumokėti už nekokybiškai atliktus darbus. Šis vartotojo teisių gynimo būdas, atsižvelgiant į tai, kad remonto darbai buvo atlikti atsakovo medžiagomis, ir į tai, kad ieškovė pati trūkumų nepašalino, laikytinas proporcingu bei nesukeliančiu rangovui neadekvačių pasekmių, taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinį dėl įsiskolinimo už atliktus darbus priteisimo.

Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad nagrinėjamu atveju komentare M. K. parašė savo subjektyvią nuomonę apie UAB „Gibsata“ ir jos vadovą V. S. remdamasis išimtinai savo asmenine patirtimi su minėta bendrove ir jos vadovu. Konstatuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad išteisintasis parašydamas minėto turinio komentarą būtų siekęs sąmoningai iškreipti duomenis.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju išteisintojo veiksmuose būtų galima konstatuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį tuo atveju, jeigu jis būtų parašęs tokio pobūdžio komentarą apie įmonę (jos vadovą), apie kurią, pvz., būtų girdėjęs tik iš kitų asmenų, kur nors skaitęs ar kt., tačiau nebūtų turėjęs asmeninės (faktinės) patirties.

Iš išteisintojo pateiktos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijos matyti, kad lochas yra žargoninis žodis (žr. „Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodyną, Kaunas, 2012, p. 306). Bendrinėje kalboje vartotini žodžiai vėpla, žioplys, gvėra ar pan. (b. l . 150). Byloje taip pat yra minėto „Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodyno“ 306 puslapio kopija, iš kurios matyti, kad lochas – vėpla, žioplys, goželis, gvėra (b. l. 142).

Anksčiau aptarti byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp išteisintojo M. K. ir UAB „Gibsata“ vadovo V. S. buvo užsitęsęs ginčas (konfliktinė situacija) dėl remonto darbų kokybės ir atsiskaitymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas negali nepritarti apylinkės teismo išvadai, kad išteisintasis M. K. tokiu būdu (pavadindamas „loch paskutinis“, „Šaraškino kontora“) išreiškė savo nuomonę apie jo samdytą bendrovę ir jos vadovą. Teisėjų kolegija taip pat mano, kad byloje esantys nustatyti statybos (remonto) darbų trūkumai (defektai) bei civilinėje byloje nustatytas privataus kaltintojo neveikimas pašalinant šiuos defektus, leido išteisintajam apie UAB „Gibstata“ susidaryti nuomonę kaip apie nekompetentingą juridinį asmenį, todėl minėtame komentare UAB „Gibstata“ įvardydamas „Šaraškino kontora“ išteisintasis išreiškė savo subjektyvią nuomonę. Nagrinėjamu atveju vertinti tai kaip šmeižimą nėra pakankamo pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad internetinis puslapis www.skundai.lt yra tam tikra virtuali skundų knyga internete, kurioje dedami skundai, atsiliepimai, vertinimai. Taigi jis ir yra skirtas pateikti savo nuomonę apie tam tikrų subjektų teikiamų paslaugų kokybę, įkainių pagrįstumą ir pan. Be to, interneto tinklalapis www.skundai.lt taip pat nelaikytinas informacinio pobūdžio naujienų portalu (pvz.: www.delfi.lt, www.lrytas.lt, www.balsas.lt ir kt.), kurio turinys būtų stebimas pakankamai didelės skaitytojų auditorijos.

Tai nereiškia, kad teisėjų kolegija pritaria, jog minėtas posakis yra pats tinkamiausias būdas norint viešoje erdvėje neigiamai įvertinti kitą asmenį, jo vadovaujamą įmonę ir pan. Tačiau dėl visų aptartų motyvų teigti, kad minėtas posakis (žodžiai: „loch paskutinis“; „Šaraškino kontora“) būtent nagrinėjamu atveju turi būti traktuojamas kaip tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas, nėra pagrindo.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms M. K. poelgis, t. y. interneto tinklalapyje www.skundai.lt parašytas anksčiau minėtas komentaras vertintinas kaip emocijų proveržis susidariusioje situacijoje. Teismas tai traktuoja kaip susiklosčiusios konfliktinės situacijos rezultatą, bet ne sąmoningą veiksmą, siekiant apšmeižti V. S.

Dėl išvardytų motyvų M. K. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d., nėra pagrindo, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu.

Įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiamą apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį dėl kito asmens ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.

Baudžiamosios teisės doktrinoje taip pat aiškinama, kad užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas, pavyzdžiui, spjūvis į veidą, tampymas už nosies, apliejimas fekalijomis ir pan.

Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateiktame privataus kaltinimo skunde nurodyta, kad M. K. savo veiksmais ir žodžiu užgauliai pažemino žmogų, o būtent: 2012-07-17, apie 12 val., privačiame name, esančiame Vingio g. „(duomenys neskelbtini)“, Dauparų–Kvietinių sen., Klaipėdos rajone, priimdamas statybos darbus iš rangovo UAB „Gibsata“ darbų vykdytojo vadovą V. S. išvadino necenzūriniais žodžiais bei galų gale pavadindamas jį „žąsinu“ išvijo jį iš baigtų remontuoti patalpų (b. l. 2–3). Privataus kaltintojo atstovas advokatas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad tokiu būdu M. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d.

Pažymėtina, kad privatus kaltintojas turi šio Kodekso 34 straipsnyje numatytas teises (BPK 415 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 34 str. 2 d. numatyta, kad privatus kaltintojas, dalyvaudamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, palaiko kaltinimą, pateikia įrodymus ir dalyvauja juos tiriant, dalyvauja baigiamosiose kalbose, pateikia pasiūlymų dėl teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo, baudžiamųjų įstatymų taikymo, bausmės rūšies ir dydžio, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Taigi esant tokiam teisiniam reglamentavimui konstatuotina, jog privatus kaltintojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas detaliai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog M. K. pavadino V. S. „žąsinu” bei išvadino necenzūriniais žodžiais, taip jį įžeisdamas.

Teisminio nagrinėjimo metu apylinkės teisme 2013-10-31 teismo posėdyje M. K. parodė, kad nepamena, ar 2013-07-17 buvo namie. Kas parašyta skunde, to nebuvo. Darbai vyko 2012-07-17–2012-07-21. 2012-07-21 darbininkams buvo pasakyta, kad jie paliktų objektą, o 2012-07-17 jokio įvykio nebuvo. Darbai turėjo būti baigti iki 2012-07-17. Bet buvo dirbama iki 2012-07-21. 2012-07-21 atvyko į namą, darbai jo netenkino, todėl paprašė, jog darbininkai išvyktų. To įvykio liudytojai buvo jo tėvas, brolis. V. S. atvykęs buvo su kažkokiu žmogumi. V. S. parodė darbų minusus. V. S. pasakė, kad jam nemokės, pasakė, kad išeitų ir paliktų patalpas. „Žąsinu“ jo nevadino. Necenzūrinių žodžių nevartojo, tai gali patvirtinti jo žmona, brolis, tėvas (b. l. 126). M. K. taip pat pažymėjo, kad privataus kaltinimo skunde nurodytu laiku, t. y. 2012-07-17, brolis dirbo, name jo negalėjo būti, jis pas jį atvyko tik 2012-07-21 (b. l. 126).

Tuo tarpu privatus kaltintojas V. S. teismo posėdyje nurodė, kad 2012-07-17, apie 12 val., M. K., baigus dirbti, įžeidė ir išvarė iš namų. Iš M. K. pasipylė keiksmažodžiai, adresuoti jam. Buvo kalbėta ir žiūrėta į jį. Turėjo išeiti iš namo, bijojo smurto. „Žąsinu” buvo pavadintas (b. l. 127). Be to, privatus kaltintojas pažymėjo, jog 2012-07-21 susitikimo nebuvo (b. l. 127). Tačiau be šių privataus kaltintojo parodymų byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad M. K. 2012-07-17 viešai V. S. būtų išvadinęs necenzūriniais žodžiais bei pavadinęs „žąsinu“.

Paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo, leistinumo reikalavimų. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalis, pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisminio nagrinėjimo metu kaip liudytojas buvo apklaustas J. B., kuris parodė, kad V. S. buvo jo darbdavys, 2012 metais dirbo pas jį (b. l. 153). Tačiau šis liudytojas galėjo nurodyti tik tai, ką buvo girdėjęs iš kitų darbuotojų. Todėl jo parodymus laikyti įrodymais, pagrindžiančiais M. K. kaltę dėl įžeidimo, nėra jokio teisinio pagrindo.

Privataus kaltintojo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad M. K. veiksmus Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto pirmojo PK viešosios policijos skyriaus pareigūnai 2012-09-26 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nedviprasmiškai įvardijo kaip įžeidimą, turintį nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d., požymių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog tam tikro subjekto veiksmuose yra kokios nors nusikalstamos veikos požymių, dar nereiškia, jog tie veiksmai atitinka tos nusikalstamos veikos visą sudėtį.

Be to, minėtame 2012-09-26 nutarime Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad iš surinktos medžiagos matyti, jog M. K. veiksmuose dėl įžeidimų pavadinant V. S. „loch“ galima įžvelgti požymių nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d., t. y. nutarime padaryta tik prielaida apie nusikalstamos veikos požymių galimą buvimą. Todėl privataus kaltintojo atstovas nepagrįstai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas M. K. veiksmus nedviprasmiškai įvardijo kaip įžeidimą, turintį nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d., požymių.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų visumos įrodymų vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apylinkės teismo padarytomis išvadomis sutinka ir konstatuoja, kad M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. išteisintas pagrįstai, kadangi teisėjai įrodymus turi vertinti ir nuteisti asmenį tik tada, kai ištyręs juos visiškai įsitikina kaltinamojo kaltumu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai bei besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134/2011).

Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog M. K. pareikštas kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio prasme, galėtų būti traktuotini kaip įrodymai.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms M. K. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d., nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103–106 str. reglamentuoja proceso išlaidas ir jų atlyginimą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 6 d. numatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad išteisintasis M. K. advokatui Ramūnui Dobrovolskiui pagal sąskaitas Nr. 45/2013, Nr. 84/ 2013, Nr. 1/2014 už suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 1 450 Lt dydžio sumą (b. l. 166–172). Tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmęs išteisinamąjį nuosprendį M. K. šių išlaidų nepriteisė. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas šias išlaidas priteisti iš privataus kaltintojo V. S. (BPK 105 str. 6 d.). Teismui pateiktas 2014-04-10 Pinigų priėmimo kvitas taip pat patvirtina, kad M. K. advokatui Ramūnui Dobrovolskiui sumokėjo 400 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir kitas teisines paslaugas. Todėl šios nukentėjusiojo patirtos proceso išlaidos taip pat priteistinos iš privataus kaltintojo V. S., iš viso išteisintajam M. K. priteisiant 1 850 Lt (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 6 d.).

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

privataus kaltintojo V. S. atstovo advokato Vidmanto Žylės apeliacinį skundą atmesti.

Išteisintajam M. K. priteisti 1 850 Lt (1 450 + 400) dydžio bylinėjimosi išlaidas iš privataus kaltintojo V. S.