- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-29
- Bylos Nr.
- 2K-134/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Rimantas Baumilas, Jonas Prapiestis (pran.)
- Nuteistasis
- V. Č.
- Kategorijos
- 2.3.6.3.2Draudimas grįsti teismo nuosprendį vien tik anonimiškumo statusą turinčių asmenų parodymais (BPK 301 str. 2 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį vieneriems metams. V. Č. įpareigotas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Č. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. gruodžio 24 d., apie 18.30 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su sutuoktine I. Č. metu nesunkiai sutrikdė šios sveikatą. V. Č. išplūdo I. Č. necenzūriniais žodžiais ir vieną kartą jai spyrė į krūtinę, du kartus – į pilvą, taip pat, paėmęs už abiejų kojų, bloškė ją į grindis, dėl to nukentėjusiajai lūžo trečio juosmens slankstelio kairė skersinė atauga ir išsivystė potrauminė radikuliopatija su II-III laipsnio skausminiu sindromu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Č. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini, nes teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartyje išdėstytų nurodymų dėl įrodymų vertinimo.
Kasatorius, išdėstęs teismo medicinos specialisto išvadų turinį, specialisto apeliacinės instancijos teisme duotus paaiškinimus, teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo bylą, neįvertino bei nepašalino teismo medicinos specialisto išvadoje ir jo teisme duotuose paaiškinimuose dėl nesunkaus nukentėjusiosios I. Č. sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmo esančių prieštaravimų ir taip pažeidė BPK 301 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartyje nurodęs, kad nėra abejonių dėl specialisto išvados Nr. G-758/08(02), nepasisakė dėl šioje išvadoje esančių prieštaravimų ir ją surašiusio specialisto J. V. teisme duotų paaiškinimų. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nenurodydamas motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė specialisto teisme duotus paaiškinimus, pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Pasak kasatoriaus, faktinių aplinkybių visuma – specialisto J. V. paaiškinimai dėl I. Č. sužalojimo aplinkybių, lokalizacijos bei mechanizmo – patvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, kai norėdama jam įspirti, aukštai iškėlė dešinę koją, tačiau, iš inercijos išslydus kairei kojai, neišlaikė pusiausvyros ir parkrito ant plytelėmis išklotų svetainės grindų. Kasatoriaus teigimu, tai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir įvykį matę liudytojai V. ir P. Č., tačiau pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai jų parodymų neanalizavo ir, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, savo sprendimuose nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamiesi juos atmetė. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl liudytojų V. ir P. Č. parodymų, pažeidė ne tik minėtas BPK 305 straipsnio nuostatas, bet ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą išsamiai „ištirti apeliacinio skundo motyvus, juos palyginti su byloje surinkta medžiaga, savo sprendime juos motyvuotai atmesti ar pagrįsti“.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. Č. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad teismai byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Pasak prokuroro, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai išvadas apie faktines nuteistojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes padarė įvertinę nukentėjusiosios I. Č., liudytojų D. G., M. J. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą ir jo paaiškinimus teisme apie nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmą, laiką, rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visetą. Prokuroro teigimu, visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri teismams leido padaryti pagrįstą išvadą, kad V. Č. asmeninio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją I. Č. ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Prokuroro nuomone, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai įvertino ir pagrįstai atmetė nuteistojo V. Č., jo tėvų – liudytojų V. ir P. Č. – parodymus, kad nukentėjusioji, norėdama įspirti V. Č., parkrito ant grindų ir susižalojo. Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors apklausiamas specialistas ir nurodė, jog labiausiai tikėtina, kad nukentėjusioji griuvo neišlaikiusi pusiausvyros, jis kartu pabrėžė, jog nukentėjusioji galėjo būti sužalota ir jos nurodytu būdu, t. y. jai griūnant dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto.
Prokuroras atsiliepime nesutinka ir su nuteistojo V. Č. teiginiais dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo vertinant teismo medicinos specialisto išvadas bei jo paaiškinimus teisme. Pasak prokuroro, specialisto išvados yra tikėtinos, t. y. specialistas neatmetė galimybės, kad nukentėjusiajai I. Č. trečio juosmens slankstelio kairė skersinė atauga galėjo lūžti tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, todėl teismas, priimdamas, apkaltinamąjį nuosprendį, specialisto išvadas vertino atsižvelgdamas į kitus byloje esančius įrodymus ir jomis vadovavosi tiek, kiek jas patvirtino kiti bylos duomenys.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. Č. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų laikymosi
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo bylą, neįvertino bei nepašalino teismo medicinos specialisto išvadoje ir jo teisme duotuose paaiškinimuose dėl nesunkaus nukentėjusiosios I. Č. sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmo esančių prieštaravimų ir taip pažeidė BPK 301 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartyje nurodęs, kad nėra abejonių dėl specialisto išvados Nr. G-758/08(02), nepasisakė dėl šioje išvadoje esančių prieštaravimų ir ją surašiusio specialisto J. V. teisme duotų paaiškinimų. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nenurodydamas motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė specialisto teisme duotus paaiškinimus, pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas nuosprendyje gali remtis tais duomenimis, kurie teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti. Ar teisiamajame posėdyje ištirti duomenys laikytini įrodymais, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, sprendžia nuosprendžio priėmimo metu. Teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstomas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Teisėjai įrodymus turi vertinti laisvai ir nuteisti asmenį tik tada, kai ištyręs juos įsitikina kaltinamojo kaltumu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai bei besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. vasario 20 d. teisiamajame posėdyje apklausė teismo medicinos specialisto išvadas Nr. G-5146/07(02), G-758/08(02) pateikusį specialistą J. V., o 2009 m. birželio 22 d. teisiamajame posėdyje paskelbė byloje esančius rašytinius įrodymus, tarp jų ir minėtas specialisto išvadas, tačiau, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė tik specialisto J. V. teisiamajame posėdyje duotus paaiškinimus, neanalizavo nei šių paaiškinimų, nei specialisto išvadų Nr. G-5146/07(02), G-758/08(02) ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl jų vertimo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pašalinti prieštaravimus dėl nukentėjusiajai I. Č. padaryto sveikatos sutrikdymo mechanizmo, 2010 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje apklausė specialistą J. V., nutartyje analizavo tiek jo teismo posėdyje duotus paaiškinimus, tiek minėtas teismo medicinos specialisto išvadas, vertino šiuos įrodymus tiek atskirai, tiek visų byloje esančių įrodymų kontekste ir pateikė motyvuotas išvadas dėl jų vertinimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi
Kasatoriaus teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl liudytojų V. ir P. Č. parodymų, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą išsamiai „ištirti apeliacinio skundo motyvus, juos palyginti su byloje surinkta medžiaga, savo sprendime juos motyvuotai atmesti ar pagrįsti“.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-142/2009, 2K-279/2010, 2K-383/2010).
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. Č. apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Iš apeliacinės instancijos teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d., rugsėjo 17 d. posėdžių protokolų ir 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarties taip pat matyti, kad, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei tvirtina kasatorius, įvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartyje pateiktus nurodymus. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pašalinti prieštaravimus dėl nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo mechanizmo bei su tuo susijusias abejones, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė teismo medicinos specialisto išvadas Nr. G-5146/07(02), G-758/08(02) pateikusį specialistą J. V., analizavo tiek šias išvadas, tiek specialisto apeliacinės instancijos teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. posėdyje duotus paaiškinimus, taip pat kitus byloje esančius įrodymus ir, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo V. Č. apeliaciniame skunde, išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo motyvų. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuteistasis V. Č. apeliaciniame skunde argumentų dėl liudytojų V. ir P. Č. parodymų kaip įrodymų, jų analizavimo pirmosios instancijos teisme nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teisme jie ir nebuvo nagrinėti.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą, neperžengdamas jo ribų, išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai liudytojų V. ir P. Č. parodymų neanalizavo ir, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, savo sprendimuose nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamiesi juos atmetė. Pažymėtina, kad nuteistojo V. Č. apeliaciniame skunde tokie argumentai, kaip minėta, nenurodyti, todėl jie apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde BPK 305 straipsnis 1 dalies 2 punktas nurodomas tik formaliai, nes iš esmės nesutinkama su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo. Dėl to šie nuteistojo V. Č. kasacinio skundo teiginiai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. Č. kasacinį skundą atmesti.