Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2017-03-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-49-360/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-03-02
Bylos Nr.
1A-49-360/2017
Teisminio proceso Nr.
1-04-2-00049-2015-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Savinijus Katauskas, Regina Bertašienė, Eduardas Maškevičius
Nuteistasis
D. S.
Nukentėjusysis
M. Š.
Advokatai
Vidmantas Žylė
Kategorijos

Pranešėjas S. KatauskasTeisėja V. TeišerskienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-49-360/2017Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00049-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.29.1.1.; 2.4.6.5.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

Lietuvos respublikos vardu

2017 m. kovo 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Bertašienės ir Eduardo Maškevičiaus,

sekretoriaujant Sabinai Vigelytei,dalyvaujant prokurorui Žilvinui Šiurnai,nuteistajam D. S.,nuteistojo gynėjui advokatui Vidmantui Žylei,nukentėjusiajai M. Š.,nukentėjusiosios atstovui L. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda, sumokant ją per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu iš D. S. nukentėjusiajai M. Š. priteista 850 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad suklastojo tikrus dokumentus, pagamino netikrą dokumentą, juos laikė, gabeno ir panaudojo, t. y. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje į turėtą 2007-11-05 darbų rangos sutarties Nr. 07/11-055 egzempliorių įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją – savo, užsakovo, adresą, kuris sutartyje nurodytu laiku neegzistavo, į turėtą 2007-11-30 atliktų darbų akto pagal sutartį Nr. 07/11-055 egzempliorių įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją – savo, užsakovo, adresą, darbų atlikimo vietos adresą, kuris šių dokumentų surašymo metu neegzistavo, pagamino netikrą dokumentą – 2007-12-22 PVM sąskaitą faktūrą ser. (duomenys neskelbtini), šiuos dokumentus tiksliai nenustatytu laiku pateikė UAB „ (duomenys neskelbtini) “ direktoriui E. A., kuris, nesuvokdamas D. S. nusikalstamos veikos pobūdžio, patvirtino šių dokumentų tikrumą ir teisingumą, šiuos dokumentus laikė, gabeno bei panaudojo, per savo atstovą advokatą Vidmantą Žylę pateikdamas juos kartu su 2014-06-16 apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo tiesioginiu objektu yra normalios konkrečios valdymo tvarkos subjektų veikla, kuri sutrikdoma dėl oficialių dokumentų panaudojimo, ir teisėti fizinių bei juridinių asmenų interesai. Jo veikla šioje situacijoje yra šeimos gerbūvio siekimas, detalaus plano organizatorei nustojus atlikinėti savo pareigas, kas vertintina ne kaip nusikaltimas, o tikslo siekimas, neįvykdžiusio prievolę asmens sąskaita.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į teismų praktiką. LAT nutartyje Nr. 2K-161/2012 nurodyta, jog BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. LAT praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jeigu dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-559/2011). Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys 2K 608/2010, 2K-559/2011 ir kt.). Apeliantas nurodo, kad tyčios suklastoti gręžinio darbus lydinčius dokumentus jis neturėjo. Tam nebuvo net menkiausio pagrindo, o klastoti kažką nebuvo nei motyvacijos nei noro. Kitą vertus, fiziškai klastoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus net nebuvo galimybės, jam nedisponuojant rangovo finansiniais dokumentais (pvz. sąskaitomis - faktūromis) ir neturint minėtos bendrovės ūkines – komercines veiklos dokumentų. Kaltinimas, kurį kaip pagrįstą pripažino pirmosios instancijos teismas, nieko vertas, nes prašomų įvykdyti darbų turinys atitinka tų darbų atskaitomybę patvirtinamiems dokumentams. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kas užsakė gręžinio darbus ir kas juos vykdė. Pagal tai pirmosios instancijos teismo išvados visiškai neatitinka objektyviai susiklosčiusios situacijos, todėl jos nėra teisingos.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad be pagrindo teismas nusprendė, kad apelianto pozicija vertintina kaip pasirinkta gynybinė pozicija. Tariamos nukentėjusiosios nenuoseklūs parodymai nėra patvirtinti jokiais objektyviais bylos duomenimis, kas paneigia nepagrįstai nuteisto apelianto kaltę. Klastojimo objektas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, yra: 2007-11-05 darbų rangos sutartis Nr. 07/11-055, 2007-11-05 atliktų darbų aktas Nr. 07/11-055, ir 2007-12-22 PVM sąskaita - faktūra (duomenys neskelbtini). Tačiau, tai daugiau nei rangovo melo patvirtinimas, kuris daugiau susijęs su užsakovo atsiskaitymo dokumentu, surašytu tą pačią dieną kaip ir apmokėjimą patvirtinantis dokumentas. Akistatos, įvykusios tarp E. A. ir V. K. metu (b. 1. 118-120) metu pastarasis patvirtino, „nurodžiau pasirašyti kaip ant tikrų dokumentų kopijos, bet tą padariau negalvodamas (...) nesigilindamas pasakiau, kad jis (E. A. ) patvirtintų (...)“. Todėl, vertinant abiejų veikėjų (E. A. ir V. K.) veiksmų objektyvinę pusę, darytina pagrįsta išvada, kad nusikalstamą veiką padarė būtent pastarieji. Be to, pastebėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų patvirtintų kopijų pateikimas teismui - nėra nusikaltimas, todėl niekaip nesuvokiama, kodėl baudžiamojon atsakomybėn patrauktas išskirtinai jis, D. S.. Kreipiantis į teismą paskutiniuoju žodžiu nedviprasmiškai užsiminė apie ekspertizės skyrimą dokumentuose esančių parašų autentiškumui nustatyti, nes tik jų nustatymas byloje padėtų atskleisti objektyviąją tiesą. Tačiau teismas, atidėliodamas nuosprendžio byloje paskelbimą, į tai visiškai nesureagavo, tai yra subjektyviai nusprendė tariamos nukentėjusiosios – civilinės ieškovės M. Š. naudai.

Atsiliepimas

Nukentėjusioji M. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo D. S. apeliacinį skundą atmesti, priteisti 350 Eur proceso išlaidų, susijusių su atstovo dalyvavimu procese. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. S. nuteistas už tikrų dokumentų suklastojimą, pasireiškusį tuo, jog į darbų rangos sutartį įrašė tuo metu dar neegzistavusį savo adresą, į atliktų darbų aktą įrašė tuo metu dar neegzistavusį savo bei darbų atlikimo vietos adresą, be to, pagamino netikrą dokumentą – PVM sąskaitą faktūrą, paminėtus dokumentus laikė, gabeno ir panaudojo civilinėje byloje. Nuteistasis apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog kaltinimas, pagal kurį jis nuteistas, nelogiškas, o nuosprendis nepagrįstas. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, pripažįsta, jog D. S. nuteistas nepagrįstai. Kolegija, vadovaudamasi BPK 324 straipsnyje numatyta bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvarka, atsižvelgusi į teismų praktikoje formuojamas įrodymų tyrimo nagrinėjant bylas apeliacinės instancijos teisme taisykles, įvertinusi apeliacinio skundo ribas, jame keliamus teisės ir fakto klausimus, taip pat tai, kad nei gynyba, nei prokuroras, nei nukentėjusiąja pripažinta M. Š. ir jos atstovas neprašė apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimo, be to, atsižvelgusi į tai, kad kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina teisiamajame posėdyje jau ištirtus įrodymus, nusprendė neatlikti papildomo įrodymų tyrimo byloje.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Kaip matyti iš teisės normos, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai padaroma viena iš alternatyvių veikų: 1) netikro dokumento pagaminimas, 2) tikro arba netikro dokumento suklastojimas, 3) suklastoto dokumento laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas ar realizavimas. Teismų praktikoje tikro dokumento klastojimas apima veiksmus, kurie pakeičia dokumente užfiksuotos informacijos teisingumą. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005) ar intelektualiai (pvz., melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokių tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne už formalius pažeidimus. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-174/2013 ir kt.). Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad D. S. be kita ko nuteistas už dviejų tikrų dokumentų suklastojimą, pasireiškusį neegzistavusio adreso įrašymu į rangos sutartį bei atliktų darbų aktą. Pagal skundžiamame nuosprendyje pateiktą tikrų dokumentų klastojimo aprašymą išryškėja loginė nusikaltimo aplinkybių seka: D. S., turėdamas iš tikrųjų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos darbų rangos sutarties bei atliktų darbų akto egzempliorius, nežinia kada, kur ir kaip į šiuos dokumentus įrašė tuo metu neegzistavusį adresą. Tokios aprašytos aplinkybės leidžia teigti, jog pirminiuose, šalių pasirašytuose dokumentuose neegzistavusio (duomenys neskelbtini) adreso nebuvo ir tik vėliau D. S. jį įrašė. Tačiau tokiai aprašytai nusikaltimo eigai prieštarauja ne tik paties nuteistojo D. S. parodymai, kad jis nieko neklastojo, bet ir liudytojo V. K. parodymai 2016-10-27 teisiamajame posėdyje, kuriuose jis teigia, jog tiksliai nepamena, kas nurodė adresą, tačiau jis manantis, kad adresą (duomenys neskelbtini) nurodė pats D. S., nes tuo metu ten buvo labai mažai namų (b. l. 86, t. 2). Tokie liudytojo parodymai iš esmės visiškai atitinka D. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme pakartotą poziciją apie tai, jog pastarasis į tikrus dokumentus jokių adresų neįrašinėjo, kadangi visiškai realu, jog neegzistuojantis adresas jau buvo įrašytas abiejuose originaliuose šalių pasirašytuose dokumentuose ir tai paneigia nuosprendyje aprašytas tikrų dokumentų klastojimo aplinkybes, kadangi D. S. jokių papildomų duomenų į tikrus dokumentus neįrašinėjo. Taigi nuosprendyje išdėstytos išvados dėl tikrų dokumentų klastojimo neatitinka teismo ištirtų įrodymų.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad darbų rangos sutartyje bei atliktų darbų akte įrašytas užsakovo bei darbų atlikimo vietos adresas 2007 m. lapkričio mėnesį neegzistavo. (duomenys neskelbtini) pavadinimas vietovei buvo suteiktas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2009-11-26 sprendimu (b. l. 52, t. 1). Tačiau, kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju neegzistavusio adreso įrašymas į dokumentus neužtraukia D. S. atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Byloje ištirti įrodymai leidžia teigti, kad tarp D. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. lapkričio mėnesį buvo sudaryta darbų rangos sutartis dėl gręžinio, surašytas atliktų darbų aktas, tai pripažįsta tiek D. S., tiek tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi dirbęs ir byloje liudytoju apklaustas V. K.. Byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo manyti, jog šie dokumentai išvis galėjo būti surašyti vėliau, o ne juose nurodyta data. Tiesa, nors teisiamajame posėdyje V. K. teigė, kad neprisimena, ar buvo surašytas darbų atlikimo aktas, tačiau pripažino, jog taip galėjo būti, kadangi preliminari sutartis ir darbų atlikimo aktas dažniausiai „eina“ kartu (b. l. 86, t. 2). Netikėti tokiais V. K. paaiškinimais dėl atliktų darbų akto surašymo nėra pagrindo, kadangi, objektyviai matyti, kad šiame dokumente buvo aiškiai nurodomi UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitai, uždėtas įmonės antspaudas (b. l. 62, t. 1), V. K. dar ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, jog parašas atliktų darbų akte panašus į jo. Taigi byloje nėra jokio ginčo, kokie asmenys sudarė rangos darbų sutartį ir atliktų darbų aktą (D. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius V. K.), dėl kokių darbų juose susitarta (gręžinio bei vandens padavimo sistemos sumontavimo) bei kokioje vietoje darbai atlikti (individualiame D. S. sklype). Liudytojas V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, jog gręžinį padarė D. S., o ne kokio nors kito asmens sklype, be to, kaip minėta, liudytojas V. K. teisiamajame posėdyje parodė, jog tuo metu vietovėje buvo mažai namų, kas tik dar labiau sumažina suklydimo dėl neegzistavusio adreso įrašymo tikimybę. Iš faktinių aplinkybių matyti, jog D. S. sklypas, kuriame ir padarytas gręžinys, buvo (duomenys neskelbtini) kaimo vietovėje, kuriai 2009 metais buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) gatvės pavadinimas. Taigi nors darbų rangos sutartyje ir atliktų darbų akte ir įrašytas faktiškai tuomet neegzistavęs adresas, tačiau tai šalių niekaip neklaidino, joms buvo aišku dėl ko susitarta, kokie darbai ir kur turi būti atlikti. Akivaizdu, jog, jeigu į dokumentus ir nebūtų buvęs įrašytas adresas (duomenys neskelbtini), dokumentai nebūtų neatitinkantys tikrovės, šalių ketinimai, jų tikroji valia niekaip nebūtų pasikeitusi, D. S. siekė, jog jo individualiame sklype atsirastų gręžinys, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo tokius darbus atlikti. Aplinkybė, kad darbus atliko ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o V. K. nepaneigia sudarytų dokumentų tikrumo, kadangi civilinėje teisėje egzistuojantis šalių laisvės principas leidžia šalims ne tik susitarti dėl tam tikrų sutartinių teisinių santykių atsiradimo, tačiau ir dėl jų modifikavimo ar nutraukimo. V. K. atliko tuos darbus, kurių reikėjo D. S., gavo už tai sutartą atlygį, nė viena sutartinių santykių šalis viena kitai jokių pretenzijų dėl gręžinio ar jo apmokėjimo neturėjo ir neturi. Taigi, nors dokumentuose ir buvo įrašytas neegzistuojantis adresas, tačiau tai nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių, nesukėlė jiems ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių. Teismai, nagrinėję civilines bylas, įsiteisėjusiais sprendimais yra pripažinę, jog D. S. dėl M. Š. neįvykdytų įsipareigojimų turėjo teisę pats savo lėšomis atlikti atitinkamus darbus ir išsiieškoti iš M. Š. reikiamas išlaidas. Kaip matyti iš priimtų sprendimų, D. S. reikalavimo teisė nebuvo kvestionuojama, kilo klausimas dėl išlaidų dydžio bei dėl įrodymų šioms išlaidoms pagrįsti. Nekyla abejonių, kad gręžinys D. S. sklype buvo atliktas, už tai jis sumokėjo pinigus (mokėjimo nurodymas 13000 Lt sumai), teismai civiline tvarka šią sumą priteisė, todėl nėra pagrindo manyti, jog dėl neegzistavusio adreso įrašymo į dokumentus M. Š. teisės buvo kaip nors pažeistos.

Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad D. S. pagamino netikrą dokumentą – 2007-12-22 PVM sąskaitą faktūrą, kurią, kaip ir kitus du dokumentus (sutartį bei atliktų darbų aktą) laikė, gabeno ir panaudojo. Pirmosios instancijos teismas D. S. kaltę grindė V. K. parodymais apie tai, kad dokumente ne jo parašas, be to, teismas sprendė, jog dokumento forma neatitinka tos, kuri naudota įmonėje, ant dokumento nėra įmonės antspaudo (priešingai nei ant sutarties ir akto), įrašytas neegzistavęs (duomenys neskelbtini) adresas. Kolegija vis dėlto vertina, jog nėra įrodyta, kad D. S. pagamino netikrą dokumentą ir atitinkamai vėliau žinomai netikrą dokumentą laikė, gabeno ir panaudojo. Kaip matyti iš bylos duomenų, nors apeliantas buvo nuteistas už netikro dokumento pagaminimą, viso proceso metu taip ir nebuvo nustatyta 2017-12-22 PVM sąskaitos faktūros kilmė, nerastas dokumento originalas (liudytoju apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi dirbęs E. A., nurodė, jog D. S. atsinešė dokumentų kopijas, o ne originalus, pats D. S. teigė, jog jam buvo duotos dokumentų kopijos, V. K. taip pat negalėjo pateikti dokumentų originalų, teigė E. A. liepęs kopijas patvirtinti). Nors D. S. inkriminuotas dokumento pagaminimas, tačiau nenustatyta kada, kur, kaip ir kokiu būdu dokumentas galėjo būti pagamintas ir juolab, ar tai padarė būtent D. S.. Vien tai, kad sąskaitos faktūros kopiją D. S. panaudojo civilinėje byloje nepreziumuoja jo kaltės dėl tokio dokumento pagaminimo, laikymo, gabenimo ir panaudojimo. Nors V. K. pažymėjo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudotos kitokios formos sąskaitos faktūros, tačiau lyginant realiai įmonės apskaitoje egzistuojančią originalią H. Ž. išrašytą sąskaitą faktūrą (b. l. 99, t. 1) ir kopiją sąskaitos faktūros, kurios pagaminimu apkaltintas D. S., akivaizdus yra vienintelis skirtumas – lapo viršuje esantis įmonės logotipas. Tačiau sąskaita faktūra nėra griežtos formos dokumentas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas numato tik privalomus nurodyti rekvizitus), taigi tokie dokumentai gali turėti skirtingą apipavidalinimą. Šiuo atveju be skirtumo dėl įmonės logotipo, kitų dokumento rekvizitų (įmonės duomenys, kliento duomenys, lentelė su paskaičiavimais, teksto išdėstymo struktūra, atstumai tarp atskirų teksto dalių, paliekami tarpai, paskaičiavimo lentelės struktūra, vietos direktoriaus ir kliento parašams) išdėstymas lape faktiškai atitinka realiai apskaitoje egzistuojančios kitam asmeniui išrašytos sąskaitos faktūros rekvizitus, todėl visiškai pagrįstas apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kaip įmanoma fiziškai suklastoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentą neturint bendrovės ūkinės – komercinės veiklos dokumentų. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo, su įmonės direktoriumi bendravo tik dėl reikalingų paslaugų. Kita vertus, sąskaita faktūra nėra visiškai nuo realybės nutolęs dokumentas, kadangi ji išrašyta pagal realią sutartį, tarp tų pačių šalių dėl tų pačių darbų, dėl kurių tarėsi šalys, be to, suma atitinka tą, kuria savo paslaugas įkainavo ir darbus atlikęs V. K.. Civilines bylas nagrinėję teismai dėl pateiktų dokumentų tikrumo neįžvelgė nusikalstamos veikos požymių, nors M. Š. po jai abejonių sukėlusių dokumentų pateikimo šį klausimą ir kėlė. Nepaisant to, nors V. K. teigia, kad parašas 2017-12-22 sąskaitoje faktūroje ne jo, tačiau nustatyti objektyvią tiesą byloje šiuo atveju nebuvo galima, kadangi civilinėje byloje buvo pateikta tik sąskaitos faktūros patvirtinta kopija, o paties originalo rasti nepavyko.

Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, jog tyčios suklastoti dokumentus D. S. neturėjo. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis – kaltė turi pasireikšti tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą ar (ir) žinomai netikrą dokumentą panaudojo, ir nori taip veikti. Motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas įvertinant tiek vidinius–psichinius (subjektyvius) nusikalstamos veikos požymius: paties kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimas, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą ir šia veika siekiamus padarinius, tiek išorinius (objektyvius) jos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406/2011). Šiuo atveju D. S. nuo tyrimo pradžios su kaltinimais nesutiko, pirmosios instancijos teisme teigė, kad visų dokumentų kopijas gavo nuvykęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, dokumentų kopijos kaip tikros patvirtintos įmonės antspaudu ir direktoriaus parašu. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, dokumentų kopijos buvo pateiktos civilinėje byloje, kurioje apeliacine tvarka buvo nagrinėjamas nuostolių, patirtų dėl neįvykdytų M. Š. įsipareigojimų, atlyginimo klausimas. D. S., civilinėje byloje buvęs ieškovu, prašė priteisti patirtas išlaidas, tarp kurių ir už gręžinį sumokėtos sumos. Kaip teisingai pastebėta ir skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teisme, nagrinėjusiame civilinę bylą, D. S. reikalavimas iš dalies nebuvo patenkintas, nes nepakako įrodymų. Klaipėdos apygardos teismas po papildomų įrodymų (2007-11-05 darbų rangos sutarties, 2007-11-30 atliktų darbų akto, 2007-12-22 PVM sąskaitos faktūros, 2007-12-22 mokėjimo nurodymo) pateikimo, D. S. priteisė dėl gręžinio įrengimo patirtas išlaidas, kurios atitinka būtent mokėjimo nurodyme įrašytai sumai. Kaip nustatyta šioje baudžiamojoje byloje, tiek darbų rangos sutartis, tiek atliktų darbų aktas buvo tikri dokumentai, patvirtinantys, jog tarp šalių buvo užsimezgę sutartiniai teisiniai santykiai (D. S. kreipėsi į įmonę dėl gręžinio savo sklype, pasirašė sutartį, atliktų darbų aktą). 2007-12-22 PVM sąskaita faktūra pati savaime nėra jokia sutartis, remiantis ja galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą kaip tokį, tačiau šiuo konkrečiu atveju pradinį D. S. ir įmonės susitarimą parodo šalių sutartis, kurios niekas neneigia. D. S. už atliktus darbus mokėjo ne pagal sąskaitą faktūra, o pinigus pervesdamas į asmenine V. K., atlikusio reikiamus darbus, sąskaitą. Būtent mokėjimo nurodymas (b. l. 64, t. 1) patvirtina, kad už atliktas paslaugas ir yra sumokėta, nesant šio mokėjimą patvirtinančio dokumento, nei sutartis, nei atliktų darbų aktas ar sąskaita faktūra neįrodytų D. S. sumokėtų sumų. Į tai atsižvelgė ir Klaipėdos apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėjęs civilinę bylą. Taigi sąskaitos faktūros egzistavimas D. S., mokėjusiam pinigus V. K. pagal mokėjimo nurodymą, o ne pagal sąskaitą faktūrą, nebuvo reikšmingas, todėl galima manyti, jog nebuvo jokio realaus pagrindo susiformuoti apelianto tyčiai klastoti iš esmės jam nereikalingą dokumentą, kadangi mokėjimą už paslaugas jis įrodinėjo būtent mokėjimo nurodymu. Ikiteisminio tyrimo metu nepavykus rasti 2017-12-22 sąskaitos faktūros originalo, nėra galimybės nustatyti, pats V. K. ar kitas asmuo dokumente galėjo pasirašyti. Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, jog neįrodyta, kad D. S. pagamino netikrą dokumentą ir šį žinomai netikrą dokumentą laikė, gabeno ir panaudojo

Įvertinus visą tai, kas paminėta, D. S. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nėra įrodyta neginčijamai jo kaltę patvirtinančiais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo D. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, D. S. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintinas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nuosprendį, kuriuos D. S. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. S. pagal jam pareikštą kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nukentėjusiosios M. Š. pareikštą civilinį ieškinį atmesti.

Kolegijos pirmininkas Savinijus KatauskasTeisėjai Regina BertašienėEduardas Maškevičius