Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nurodė, kad kamerų įrengimas atitinka keliamus teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Dėl teiginių, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti nustatyti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo (b. l. 1-8).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Į bylą pateikti atsakovės atstovo rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2017-05-26 V. D. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, plotas - 7,45 m² (2 asmenys kameroje); 2017-05-27 perkeltas į kamerą Nr. 152, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2017-05-28 - 2017-07-06 kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2017-07 07 - 2017-07-10 kameroje Nr. 152 (1 asmuo kameroje); 2017-07-11 - 2017-07-22 kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2017-07-23 - 2017-07-25 kameroje Nr. 152 (1 asmuo kameroje); 2017-07-26 - 2017-08-08 kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2017-08-09 kameroje Nr. 152 (1 asmuo kameroje); 2017-08-10 - 2017-08-21 kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2017-08-22 - 2017-08-23 kameroje Nr. 152 (1 asmuo kameroje); 2017-08-24 - 2017-09-07 kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2017-09-08 - 2017-09-10 kameroje Nr. 152 (1 asmuo kameroje); 2017-09-11 kameroj Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2017-09-12 kameroje Nr. 152 (1 asmuo kameroje); 2017-09-13 - 2017-10-12 kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2017-10-13 kameroje Nr. 152 (1 asmuo kameroje); 2017-10-14-2017-10-18 kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2017-10-19 kameroje Nr. 152 (1 asmuo kameroje); 2017-10-20 - 2017-10-21 kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2017-10-22 kameroje Nr. 152(1 asmuo kameroje); 2017-10-23 - 2017-10-30 kameroje Nr. 152 (2 asmenys kameroje); 2017-10-31 perkeltas į kamerą Nr. 188, plotas - 7,56 m² (2 asmenys kameroje); 2017-11-01 -2017-11-21 kameroje Nr. 188 (2 asmenys kameroje); 2017-11-22 kameroje Nr. 188 (1 asmuo kameroje); 2017-11-23 - 2018-01-22 kameroje Nr. 188 (2 asmenys kameroje); 2018-01-23 kameroje Nr. 188 (1 asmuo kameroje); 2018-01-24 - 2018-01-28 kameroje Nr. 188 (2 asmenys kameroje); 2018-01-29 kameroje Nr. 188 (1 asmuo kameroje); 2018-01-30 - 2018-02-11 kameroje Nr. 188 (2 asmenys kameroje); 2018-02-12 kameroje Nr. 188 (1 asmuo kameroje); 2018-02-13 - 2018-02-19 kameroje Nr. 188 (2 asmenys kameroje); 2018-02-20 kameroje Nr. 188 (1 asmuo kameroje); 2018-02-21 - 2018-03-06 kameroje Nr. 188 (2 asmenys kameroje); 2018-03-07 kameroje Nr. 188 (1 asmuo kameroje); 2018-03-08 - 2018-04-17 kameroje Nr. 188 (2 asmenys kameroje); 2018-04-18 kameroje Nr. 188(1 asmuo kameroje); 2018-04-19 - 2018-04-23 kameroje Nr. 188 (2 asmenys kameroje); 2018-04-24 kameroje Nr. 188 (1 asmuo kameroje); 2018-04-25 - 2018-05-08 kameroje Nr. 188 (2 asmenys kameroje); 2018 -05-09 kameroje Nr. 188 (1 asmuo kameroje); 2018-05-10 - 2018-06-08 kameroje Nr. 188 (2 asmenys kameroje); 2018-06-09 išvyko į Vilniaus pataisos namus, Rasų g. 8, Vilniuje.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose kamerose jam trūko gyvenamojo ploto, kad didžiąją dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, kurie neturi būti įskaičiuojami į bendrą plotą.

Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau - PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., nenumato gyvenamojo ploto standartų. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kamerų įrengimą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Vadovaujantis TIĮET 14.5 p. sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. PĮĮET 16.5 p. nurodo, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m.), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kamerų ir sanitarinio mazgo plotus, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo apgyvendintas su dar kitu asmeniu kameroje Nr. 115 (plotas 7,45 kv. m.) ir 188 (plotas 7,56 kv. m.), nors ir minimaliai, tačiau buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto reikalavimą iš viso 203 paras.

Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Taigi, nustatyta, kad vadovaujantis TIĮET taisyklių 14.5 punktu, PĮĮET 16.5 punktu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo vieta atitinka sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus. Atsakovės atstovas nurodė, kad siekiant gerinti nuteistųjų sąlygas sanitariniam mazgui uždengti įrengtos užuolaidos, tai patvirtina ir pateiktos fotonuotraukos (b. l. 65-67). Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p.). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami. Kaip minėta, sanitarinis mazgas uždengtas užuolaida. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių (kad buvo užtiktas besinaudojantis sanitariniu mazgu ir pan.), įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad „tekdavo raudonuoti užėjus pareigūnams“, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada toks įvykis buvo, kaip pasireiškė ir pan.), nenurodė. Nenustatyta, kad dėl tokio pobūdžio pažeidimų pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją.

Taigi, kaip minėta, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

Todėl pagal byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad tais laikotarpiais, kada pareiškėjas kamerose buvo laikomas su dar kitu asmeniu, jam nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais 334 paras.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys langai vėdinimui pritaikyti, atsidaro, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

TIĮET 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, langų angoje turi būti įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Tokių vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Taigi, atsakovės atstovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatuoti.

Higienos normoje 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos 134:2015 39 punktas).

Iš į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras) patikrinimo aktų bylai aktualiu laikotarpiu nenustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo nustatyti higienos reikalavimų pažeidimai (b. l. 74-75, 77-82). Taigi, duomenų ir įrodymų, kad kamerose pareiškėjo buvimo metu buvo pribyrėjusio tinko, atsilupusių dažų, netvarkos ar kitų higienos normos pažeidimų dėl kamerų mikroklimato ir higienos sąlygų kamerose, nėra.

Pažymėtina tai, kad iš pateiktų Centro patikrinimo aktų už ankstesnį laikotarpį nei ginčui aktualus laikotarpis, matyti, kad Lukiškių TI-K kameros buvo tikrinamos nuolat ir nuosekliai, jei buvo fiksuoti tam tikri pažeidimai (kaip pelėsis, nešvarūs langai ir pan.), atsakovės atstovo pateikti raštai dėl atliktų patikrinimų (b. l. 72-73, 76, 110-111), taip pat Šiluminės aplinkos tyrimo protokolai, Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolai (b. l. 87-91, 98-103, 116-121) patvirtina, kad pažeidimai buvo iš karto pašalinami, o Lukiškių TI-K mikroklimato pažeidimai nebuvo fiksuoti. Byloje nėra pateiktų duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas su nurodomo turinio nusiskundimais būtų kreipęsis į kompetentingą įstaigą dėl higienos normų pažeidimo. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomų pažeidimų dėl mikroklimato ir higienos sąlygų nenustatyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiais aspektais.

Gyvenamąsias kameras turi tvarkyti patys nuteistieji. Tai reglamentuota Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 5 punkte, Higienos normos HN 134:2015 37 punkte. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo bendro naudojimo ir gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1-278 “Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo bendrojo naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašo patvirtinimo”, kameros aprūpinamos valymo inventoriumi ir priemonėmis. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo netvarkinga, tačiau nesiskundžia, kad jam trūko valymo priemonių ar inventoriaus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės, purvo, kvapo gyvenamosiose kamerose. Taigi, įvertinus atsakovės atstovo pateiktus duomenis bei remiantis teisiniu reglamentavimu nenustatyta pareiškėjo teisių pažeidimo ir šiais aspektais.

Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, sveikatos priežiūrą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 174-175 straipsniai bei PĮVTT 454-472 straipsniai. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, tokiais atvejais ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Už šias paslaugas ir patarnavimus pataisos darbų įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nuteistieji nemoka. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovavosi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems buvo užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Sveikatos priežiūros tarnyba pildė pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr.025/ap), į kurią įrašė sveikatos patikrinimų duomenis, kitą sveikatos informaciją, įdėjo kitus medicininės apskaitos dokumentus (b. l. 57, 18-51).

Pareiškėjo nurodomas nusiskundimas, kad jam nebuvo specialios medicininės priežiūros yra nekonkretus, nedetalizuotas, nenurodoma, kokia konkrečiai medicininė paslauga, priežiūra turėjo būti suteikta, kada suteikta ar buvo atsisakyta suteikti. Kaip matyti iš į bylą pateiktų pareiškėjo medicininių dokumentų pareiškėjas insultą patyrė 2016 m. birželio mėnesį, atvykęs į Lukiškių TI-K, buvo apžiūrimas medikų, jam buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Tai patvirtina užpildyta pareiškėjo Asmens sveikatos istorija ginčo laikotarpiu (b. l. 18-51). Todėl pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu taip pat nėra.

Nustatyta, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto reikalavimą 203 paras bei pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 334 paras. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Kitų pažeidimų pagal skunde nurodytas aplinkybes nenustatyta.

Įvertinus pareiškėjo medicininius dokumentus (b. l. 10-12, 18-51) matyti, kad pareiškėjas turi nemažai sveikatos sutrikimo problemų, taip pat turi psichologinių problemų, tačiau įvertinus pareiškėjo nusiskundimus bei nurodomas aplinkybes dėl nusiskundimų, nenustatyta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvairūs susirgimai, psichologinės problemos būtų tiesiogiai įtakotos atsakovės atstovo nustatytais neteisėtais veiksmais, jie atsiradę iš anksčiau. Teismo vertinimu, šie pažeidimai galėjo turėti įtakos pareiškėjo jau nustatytiems sveikatos sutrikimams, jų tolesnei eigai, pareiškėjo sveikatos būklei.

Pažymėtina tai, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas pažeidimus dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo privatumo ir teisės į minimalų gyvenamojo ploto reikalavimą.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei pažeista teisė į ploto reikalavimą, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015, 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1733-556/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1733-556/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo prašomos priteisti neturtinės žalos padarymo dydį, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Teismo vertinimu, tai yra proporcingas žalos dydis dėl konstatuotų pareiškėjo teisių pažeidimų kilusioms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. D., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės atstovo Vilniaus pataisos namų, juridinio asmens kodas 188721271, 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.