- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-675/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- notarei Snieguolei Navickaitei
- Ieškovas
- R. T.
- Advokatai
- Adomas Kunčius, Nerijus Ulčinas
- Kategorijos
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-39-578/2009 pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovei V. K. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovės V. K. priešieškinį ieškovei R. T. dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui notarei Snieguolei Navickaitei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. K. (buvusi pavardė Duobienė), prašydama iškeldinti atsakovę ir jos šeimos narius iš gyvenamųjų patalpų – buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 130/950 dalių 0,0950 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog ji šį turtą paveldėjo po tėvo K. T. mirties (mirė 2001 m. gegužės 28 d.), ką patvirtina 2003 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas (registro Nr. SN-5023) ir pažymėjimai apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Esant gyvam K. T. , jis leido atsakovei šiame bute gyventi neterminuotos panaudos sąlygomis. Ieškovė 2003 m. gruodžio mėnesį pareikalavo, kad atsakovė su šeima atlaisvintų ginčo butą ir iš jo išsikraustytų. Tačiau, atsakovei neįvykdžius šių reikalavimų, ieškovės kaip savininkės pažeistos teisės turi būti ginamos teisme.
Atsakovė V. K. su ieškiniu nesutiko ir pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti 2000 m. liepos 20 d. susitarimą (registro Nr.DF-10670), sudarytą tarp atsakovės ir K. T. , pagrindine buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi. Nurodė, kad 2000 m. liepos 20 d. K. T. ir atsakovė sudarė susitarimą (notarinio registro Nr. DF-10670), kuriuo susitarė, kad K. T. iki 2000 m. rugsėjo 20 d. parduos atsakovei butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 51 800 Lt, o atsakovė įsipareigojo iki 2000 m. rugsėjo 20 d. nupirkti ginčo butą už 51 800 Lt. Atsakovės ginčo buto pardavėjui sumokėjo 11 800 Lt avansą, kuris turėjo būti įskaičiuotas į buto pardavimo kainą. 2000 m. lapkričio 21 d. susitarimu K. T. ir atsakovė pratęsė terminą ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarčiai įforminti iki 2000 m. gruodžio 21 d.. 2001 m. sausio 2 d. K. T. ir atsakovė pakeitė bei papildė 2000 m. liepos 20 d. susitarimą ir pratęsė terminą ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarčiai įforminti iki 2001 m. liepos 31 d.. Nors dėl K. T. mirties šalys neįformino pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, nagrinėjamu atveju susiklosčiusios aplinkybės sudaro pagrindą tarp ieškovės tėvo ir atsakovės sudarytą susitarimą pripažinti pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi. Tai patvirtina 11 800 Lt pinigų sumos sumokėjimo K. T. faktas, sutarties objekto besąlyginis ir negrįžtamas perdavimas atsakovei, sutarties objekto valdymas, trunkantis nuo 2000 m. spalio 1 d.. Todėl susitarimo sudarymo aplinkybės ir sutarties šalių veiksmai po susitarimo sudarymo leidžia pripažinti šalių ketinimą sudaryti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį ir jų valią pasiekti pagrindinei sutarčiai būdingus tikslus: daikto perdavimą naujam įgijėjui ir turtinės prievolės tarp šalių atsiradimą, kas sudaro pirkimo-pardavimo sandorio esmę (CK 6.305 str. 1 d.). Susitarimo šaliai mirus, pareiga sudaryti sutartį atsirado jo teisių perėmėjai, t.y. ieškovei.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu tenkino ieškinio reikalavimus, atmetė priešieškinį ir nusprendė iškeldinti V. K. ir jos šeimos narius iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir iš 130/950 dalių 0,0950 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o taip pat priteisti iš V. K. į valstybės biudžetą 100 Lt žyminio mokesčio ir 30,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso – 130,10 Lt. Teismas, nustatę, kad pagal 2000 m. liepos 20 d. susitarimą ir jį pakeičiančius susitarimus pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2001 m. liepos 30 d., t. y. po 2000 m. CK įsigaliojimo, sprendė, kad šalių teisėms ir pareigoms taikytinos ne 1964 m. CK, bet 2000 m. CK nuostatos (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 d., 41 ir 46 str.). Teismas tarp K. T. ir atsakovės sudarytą 2000 m. liepos 20 d. susitarimą laikė preliminariąja sutartimi dėl ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Šią išvadą teismas padarė remdamasis 2000 m. liepos 20 d. susitarimo turiniu, taip pat K. T. ir atsakovės veiksmai po 2000 m. liepos 20 d. susitarimo sudarymo, iš kurių matyti, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį jie ketino sudaryti ateityje, susitarime nurodytomis sąlygomis. Minėto susitarimo šalys du kartus pratęsė terminą pirkimo-pardavimo sutarčiai įforminti, o atsakovė K. T. sumokėjo ne visą, o tik mažiau nei ketvirtadalį ginčo buto kainos. Vien tik faktas, kad atsakovė apsigyveno K. T. bute, nereiškia, jog tarp K. T. ir atsakovės buvo sudaryta pagrindinė, t.y. buto pirkimo-pardavimo sutartis. Pirkimo-pardavimo sutarties objektas gali būti perduodamas būsimam pirkėjui naudoti tam, kad šis įvertintų, ar tas daiktas yra jam tinkamas ir pan., ir tik po to šalys gali tartis dėl jo pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006m. lapkričio 6d. nutarimas, civilinė byla Nr. 3K-P-382/2006). Teismas iš 2000 m. liepos 20 d. susitarimo turinio nustatė, kad K. T. ir atsakovė buvo numatę galimybę laisva valia atsisakyti vykdyti šį susitarimą. Iki 2001 m. liepos 31 d. pagrindinė ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl K. T. mirties 2001 m. gegužės 28 d., dėl ko prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė (2000 m. CK 6.165 str. 5d.). Teismas, vadovaudamasis 2000 m. liepos 20 d. susitarimo sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, sprendė, jog 2000 m. liepos 20 d. susitarimo neįregistravimas patvirtina, kad tai nebuvo pagrindinė sutartis. Vertindamas šį susitarimą kaip preliminariąją sutartį dėl ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, teismas sprendė, kad, nesudarius pagrindinės sutarties per nustatytą terminą, prievolė sudaryti pagrindinę (pirkimo-pardavimo) sutartį pasibaigė (CK 6.165 str. 5 d.). Nesant pagrindo pripažinti 2000 m. liepos 20 d. susitarimą, sudarytą tarp atsakovės ir K. T. , pagrindine ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartimi, atsakovės priešieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas iš byloje esančių įrodymų (2003 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, 2003 m. gruodžio 3 d. ir 2003 m. gruodžio 4 d. pažymėjimų apie nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos įregistravimą nekilnojamojo turto registre) nustatė, kad ginčo butas teisėtai nuosavybės teise priklauso ieškovei (CK 4.47 str. 1 d. 2 p.). Teismas sprendė, kad atsakovė ir jos šeimos nariai turi būti iškeldinti iš ieškovei priklausančio buto ir žemės sklypo, kadangi susidariusi situacija pažeidžia ieškovės nuosavybės teises (CK 4.95 str.).
Šalies argumentai
Atsakovė V. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės R. T. ieškinį atmesti, tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimus dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė (pirkėja) K. T. (pardavėjui) sumokėjo ne visą, o tik mažiau nei ketvirtadalį ginčo buto kainos. 2000 m. liepos 20 d. susitarimas, kuriuo K. T. įsipareigojo parduoti atsakovei butą, esantį (duomenys neskelbtini) už 51 800 Lt buvo pakeistas 2001 m. sausio 2 d. susitarimu, kuriuo už šią kainą K. T. įsipareigojo parduoti ne tik minėtą butą, bet ir dalį žemės sklypo, esančio tuo pačiu adresu. Šis susitarimas yra neatskiriama 2000 m. liepos 20 d. susitarimo dalis. Minėtų susitarimų kontekste butas ir šiam butui priklausanti žemės sklypo dalis sudarė vientisą ir neatskiriamą parduodamą/perkamą objektą. Tokį šio turto statusą nustato ir LR Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalis. Kadangi susitarimuose nurodant parduodamo objekto kainą (51 800 Lt) nėra nustatyta, kokia kaina mokama už butą, o kokia – už žemės sklypo dalį, nagrinėjamoje byloje nebuvo galimybės įvertinti, kokia kainos (avanso) dalis buvo sumokėta už kiekvieną iš parduodamų objektų. 2000 m. liepos 20 d. susitarimo pripažinimas pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi apima prašymą patvirtinti tiek buto, tiek žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Todėl teismas negalėjo šių reikalavimų nagrinėti atskirai.
2. Ta aplinkybė, kokia kainos dalis buvo sumokėta pardavėjui prieš pagrindinės sutarties sudarymą, neturėtų apspręsti, ar buvo sudaryta preliminari, ar pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis. Pats pinigų sumokėjimo faktas, nesant kitų pinigų perdavimo tikslų (pvz., kad pardavėjas galėtų atlikti parengiamuosius darbus pagrindinei sutarčiai sudaryti, iš anksto šalių aptartų nuostolių atlyginimo užtikrinimas ir pan.), įrodo, kad yra sudaroma pagrindinė, o ne preliminari pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi pagal preliminarią sutartį nėra atliekami jokie piniginiai mokėjimai.
3. Teismas neteisingai įvertino įsipareigojimo sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį klausimą. 2000 m. liepos 20 d. susitarime nustatytas terminas pagrindines pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti pasibaigė dėl to, kad pardavėjas neturėjo visų sutarčiai sudaryti reikalingų dokumentų. 2000 m. lapkričio 21 d. susitarimas buvo sudarytas tuo metu, kai terminas pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti jau buvo pasibaigęs. Termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimas įrodo K. T. ketinimus dėl šios sutarties sudarymo, kuriuos taip pat galėtų patvirtinti liudytojai G. M. , A. B. , N. B. ir J. R. . Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad sutarties objektas būsimam pirkėjui buvo perduotas naudoti tam, kad šis įvertintų, ar tas daiktas yra jam tinkamas ar pan. Nagrinėjamu atveju buto ir dalies žemės sklypo perdavimas atsakovei buvo pardavėjo neginčijamo ketinimo perleisti šį turtą atsakovei išraiška. Šalių valia ir tikslas buvo pasiekto susitarimo dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo įtvirtinimas, perduodant daiktą valdyti atsakovei. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nustatytu terminu nebuvo sudaryta tik dėl organizacinių priežasčių (atitinkamų dokumentų neparengimas) bei K. T. mirties. Tokie pardavėjo veiksmai įrodo jo ketinimą sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, kuri sukeltų pagrindinei sutarčiai būdingas pasekmes: nuolatinį daikto perdavimą naujam įgijėjui. Toks šių veiksmų kvalifikavimas yra numatytas ir CK 6.309 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas.
4. K. T. kaip vienintelei K. T. palikimą priėmusiai įpėdinei teko pareiga įvykdyti K. T. prievolę, kylančią iš 2000 m. liepos 20 d., 2000 m. lapkričio 21 d. ir 2001 m. sausio 2 d. susitarimų. Pripažinus, kad tarp atsakovės ir K. T. buvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, ieškovei vengiant įforminti šią sutartį įstatymų nustatyta tvarka, turi būti taikomos CK 6.309 straipsnio 3 dalyje numatytos teisinės pasekmės (kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą). Tokiu atveju būtent teismo pripažinimas, kad tokia sutartis sudaryta, reiškia ne ką kita kaip jos įforminimą. Atsakovė, vykdydama tarp jos ir mirusios K. T. sudarytus susitarimus, yra pasirengusi sumokėti ieškovei likusią sutarties kainos dalį – 40 000 Lt.
5. Teismas nepagrįstai 2000 m. liepos 20 d. susitarimo neįregistravimą viešame registre vertino kaip aplinkybę, patvirtinančią tai, kad šis susitarimas nebuvo pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis (1964 m. CK 255 str. 1 d.). Teismas neatsižvelgė, kad atsakovė prašė teismo pripažinti (kvalifikuoti) 2000 m. liepos 20 d. susitarimą pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi. Kadangi 1964 m. CK nenumatė preliminariųjų sutarčių instituto, 2000 m. liepos 20 d. susitarimas negalėjo būti įregistruotas.
6. Ieškovės ir jos sūnaus registracijos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), faktas neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl sudaryto susitarimo kvalifikavimo. Ieškovė savo ir savo sūnaus gyvenamąją vietą tame bute registravo tik 2008 m. kovo 19 d., t. y. beveik prieš pat ieškinio padavimą. Gyvenamosios vietos deklaravimas neįrodo asmens gyvenimo (buvimo) toje vietoje. Šiame bute nuo 2000 m. spalio 1 d. iki šiol faktiškai gyvena atsakovė su savo nepilnamečiu vaiku.
Atsiliepimas
Ieškovė R. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. K. T. ir atsakovės sudaryti susitarimai negali būti laikomi pagrindine buto pirkimo-pardavimo sutartimi. Kadangi jie buvo sudaryti galiojant 1964 m. CK, jų forma turėjo atitikti 255 straipsnio reikalavimus, t.y. jie turėjo būti per tris mėnesius nustatyta tvarka įregistruoti. Šio termino ir tvarkos nesilaikymas daro juos negaliojančiais. K. T. susitarimuose, sudarytuose su atsakove, aiškiai išreiškė valią dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje. K. T. prievolė sudaryti šią sutartį baigėsi dėl objektyvių priežasčių, t.y. jo mirties. Atsakovė neturi teisės, vadovaujantis CK 6.609 straipsnio 3 dalimi, reikalauti teismo tvarka patvirtinti sutarties sudarymą, kadangi K. T. neatsisakė įforminti sutarties, jis numirė. Pinigų sumokėjimas pagal sutartį negali būti pagrindu pripažinti sutartį ne preliminaria, o pagrindine. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, nes nebuvo gautas teismo leidimas parduoti butą, kuriame gyveno nepilnamečiai vaikai, bei žemės bendrasavininkų leidimas parduoti bendrojoje dalinėje nuosavybėje esantį turtą. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ieškovės kaip K. T. teisių perėmėjos atžvilgiu galioja jo su atsakove sudaryti susitarimai. Nei ieškovė, priimdama palikimą, nei notarė, išdavusi paveldėjimo teisės liudijimą, nežinojo apie palikėjo sudarytis neregistruotus susitarimus, todėl negalima prieš jas jų naudoti. Ieškovė nėra atsakinga už jai nežinomus, viešame registre neregistruotus ir paveldėjimo teisės liudijime neatspindėtus susitarimus dėl nekilnojamojo daikto. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti 2000 m. liepos 20 d. susitarimą (...) pagrindine buto, esančio (duomenys neskelbtini) (...) pirkimo-pardavimo sutartimi. Pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį sutartis dėl nekilnojamojo daikto negali būti tvirtinama, jeigu neaptartas žemės sklypo perdavimas, o jei tokia sutartis patvirtinta – ji negalioja. Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovės atstovė teigė, jog ginčas vyksta tik dėl buto, bet ne dėl žemės sklypo.
Motyvuojamoji dalis
Sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaujantis LR CPK 320 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė R. T. pareiškė ieškinį dėl jos kaip savininkės pažeistų teisių gynimo, įpareigojant atsakovę V. K. ir jos šeimos narius išsikelti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto ir žemės sklypo dalies, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovė V. K. , nesutikdama su ieškinio reikalavimais, pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti 2000 m. liepos 20 d. susitarimą (registro Nr.DF-10670), sudarytą tarp jos ir K. T. , pagrindine buto, esančio (duomenys neskelbtini), sutartimi. Atsižvelgiant į priešieškinio dalyką ir pagrindą, nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas, ar atsakovės V. K. ir K. T. sudarytas 2000 m. liepos 20 d. susitarimas yra preliminarioji, ar pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas iš 2000 m. liepos 20 d. susitarimo turinio ir iš ginčo sutarties šalių veiksmų konstatavo, kad tarp V. K. ir K. T. sudaryta sutartis yra preliminarioji sutartis. Apeliaciniame skunde apeliantė V. K. ginčija tokį sutarties kvalifikavimą.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2000 m. liepos 20 d. susitarimu K. T. įsipareigojo iki 2000 m. rugsėjo 20 d. parduoti V. K. (buvusi pavardė Duobienė) jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 51 800 Lt, o V. K. įsipareigojo tą butą nupirkti už šiame susitarime numatytą kainą, sumokant 11 800 Lt avansą, kuris bus įskaičiuotas į buto pardavimo kainą. K. T. šiame susitarime patvirtino avanso sumokėjimo faktą. Be to, šalys susitarė, jog V. K. neįvykdžius susitarimo, avansas liktų K. T. , o jeigu šio susitarimo neįvykdytų K. T. , tai jis privalėtų sumokėti V. K. 23 600 Lt sumą (b.l. 20). 2000 m. lapkričio 21 d. susitarimu pagrindinės sutarties įforminimo terminas buvo pratęstas iki 2000 m. gruodžio 21 d. (b.l. 21). 2001 m. sausio 2 d. susitarimu K. T. ir V. K. susitarė dėl 2000 m. liepos 20 d. susitarimo 1, 2, 4, 5, 6 ir 8 punktų pakeitimo ir papildymo. Sudarius pastarąjį susitarimą, K. T. įsipareigojo iki 2001 m. liepos 31 d. parduoti V. K. jam nuosavybės teise priklausantį butą ir dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini), už 51 800 Lt (b.l. 22).
CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pamatinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas, reiškiantis, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 str., 6.165 str. 1, 2 dalys, 1.73 str. 1 d. 7 p.). Nustatant, gali būti šalių susitarimas kvalifikuotinas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika. Kasacinis teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad, kilus ginčui, kaip kvalifikuotina sudaryta sutartis - preliminarioji ar pagrindinė, lemiamą reikšmę turi sutartį sudariusių šalių valios prasmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. T. B., D. B.,bylos Nr. 3K-3-620/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-20/2008). Nustačius, kad išreikšta šalių valia rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, pripažintinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės (esamo ar būsimo daikto, turtinių teisų ir t. t.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis (CK 1.63 str. 1, 6 dalys, 6.154 str. 1 d., 6.165 str. 1 d.). Pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties objektas – turtinė vertybė (daiktas, daiktinės teisės, būsimas daiktas) – visada egzistuoja. Pagrindinėje sutartyje šalys arba viena iš jų visada turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (pvz., būsimo daikto pirkimo-pardavimo sutarties atveju) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. M. v. V. D., bylos Nr. 3K-3-405/2008).
Iš 2000 m. liepos 20 d. susitarimo matyti, kad šalys susitarė dėl pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje, nustatė terminą tokiai pagrindinei sutarčiai sudaryti bei aptarė tam tikras pagrindinės sutarties sąlygas (sutarties dalyką, kainą ir kt.) (CK 6.165 str. 1 d.). Todėl, remiantis vien tik pažodiniu 2000 m. liepos 20 d. susitarimo teksto aiškinimu ir jo sudarymo metu išreikštu šalių ketinimu, būtų pagrindas pripažinti, kad šis susitarimas atitinka preliminariosios sutarties požymius. Tačiau tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, atlikti veiksmai ir tų veiksmų tikslai. Todėl nagrinėjamu atveju buvo būtina tinkamai įvertinti šalių elgesį po 2000 m. liepos 20 d. susitarimo sudarymo, kadangi šalių veiksmai, būdingi pagrindinės sutarties turiniui, gali reikšti pagrindinės sutarties sudarymą. Tuo atveju, jeigu byloje esantys įrodymai patvirtintų, jog iš 2000 m. liepos 20 d. susitarimo kylančios prievolės dalykas transformavosi iš asmenų veiksmų, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, į veiksmus, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas (jį parduodant) kitai šaliai, būtų pagrindas patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, kadangi toks prievolės dalykas, minėta, yra pagrindinės sutarties požymis. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo dėl sutarties šalių valios spręsti, vertinant vien tik formalią jų valios išraišką ir susitarimo atitikimą 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems pirkimo-pardavimo sutarties formai keliamiems reikalavimams. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė sumokėjo dalį kainos už 2000 m. liepos 20 d. susitarime nurodytą butą ir žemės sklypo dalį ir jame apsigyveno. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, dėl kokių priežasčių K. T. leido atsakovei apsigyventi ginčo bute, ar šis leidimas nepatvirtina jo įsipareigojimo parduoti šį butą atsakovei. Teismo išvada, kad pirkimo-pardavimo sutarties objektas gali būti perduodamas būsimam pirkėjui naudoti tam, kad šis įvertintų, ar tas daiktas yra jam tinkamas, yra grįstas tik prielaida, o ne byloje esančių faktiškai susiklosčiusią situaciją patvirtinančių įrodymų analize. Teismas neįvertino, ar atsakovei apsigyvenus ginčo bute buvo perduota to buto valdymo teisė (CK 6.309 str. 1 d.). Byloje taip pat liko neįvertinta, kokią reikšmę susiklosčiusių santykių kvalifikavimui turi tai, jog 2000 m. lapkričio 21 d. susitarimu šalys susitarė dėl pagrindinės sutarties įforminimo termino pratęsimo, t.y. faktiškai susitarė ne ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, o tik įforminti sudarytąją, ar tai atspindi tikrąją šio susitarimo šalių valią. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė R. T. 2003 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu yra įgijusi nuosavybės teises į ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 130/950 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 3-5). Atsakovė priešieškiniu reikšdama reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, siekia įgyti nuosavybės teises į tą patį turtą, kurio savininkė yra ieškovė R. T. , neginčydama ieškovės nuosavybės teisių įgijimo pagrindo.
Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 str.) bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinyje nurodyti ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas, t. y. ieškovo suformuluotas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 punktai). CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas reiškia tai, kad teismas, išskyrus šio Kodekso nustatytus atvejus, negali priteisti asmeniui to, ko šis neprašė, patenkinti (ar atmesti) ieškinį kitu, negu ieškovo nurodytas, faktiniu pagrindu.
Pažymėtina, jog pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą yra civilinio proceso principų laikymasis. CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis pirmiau nurodytų principų, užtikrinti bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nurodyti, kokias aplinkybes būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti pateikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti. Ar teismas įvykdė pareigą užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą, sprendžiama iš teismo veiksmų rengiantis bylos nagrinėjimui ir teismo posėdžio metu.
Pažymėtina, jog atsakovės V. K. pasirinktas jos pažeistų teisių gynimo būdas jai teisines pasekmes, t.y. nuosavybės teisių įgijimą į ginčo turtą, sukeltų tik tuo atveju, jei būtų nuginčytas ieškovės nuosavybės teisės į ginčo turtą įgijimo pagrindas. Nors nagrinėjamu atveju kilęs ginčas yra privataus pobūdžio, o šalys naudojosi kvalifikuota teisines pagalba, teismas, siekdamas proceso koncentracijos, kooperacijos principų tinkamo įgyvendinimo, privalėjo išaiškinti tai atsakovei ir pasiūlyti patikslinti savo ieškinio reikalavimus. Tą aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas neįvykdė šios savo pareigos, patvirtina tai, kad teismo procesiniuose dokumentuose (protokoluose, nutartyse ir kt.) nėra užfiksuota raštu ar žodžiu teismo duotų nurodymų. Vien įrašai protokole apie tai, kad šalims užduoti klausimai, išaiškintos jų teisės teikti įrodymus, negauta prašymų dėl bylos papildymo, nepatvirtina, jog teismas įvykdė pareigą rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo kaip santykių dėl preliminariosios ar pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, neatskleidė bylos esmės bei neužtikrino prielaidų tinkamam bylos išnagrinėjimui. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.