Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aušros Baubienės, Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1132-375/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovėms Kauno miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Žemės matavimai“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kelių remonto grupė“, If P& C Insurance, M. G. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2011 m. rugsėjo 6 d. M. G., vairuodamas transporto priemonę „Mercedes Benz“ ir važiuodamas keliu, esančiu (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Policijos pareigūnai nustatė, kad vairuotojas negalėjo iš anksto pastebėti kelyje esančios duobės ir jos apvažiuoti, kadangi buvo tamsus paros metas, duobė nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ir kitais atitvarais. Per eismo įvykį buvo sugadinti automobilio priekiniai ratai ir galinis kairės pusės ratas. Automobilio vairuotojo M. G. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (KASKO). Įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju. Įvertinus padarytą žalą, išmokėta 7 314,63 Lt (2 066,33 Eur) draudimo išmoka. Draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. M. G., vairuodamas transporto priemonę „Mercedes Benz“ ir važiuodamas keliu, esančiu (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Policijos pareigūnai nustatė, kad vairuotojas negalėjo iš anksto pastebėti kelyje esančios duobės ir jos apvažiuoti, kadangi buvo tamsus paros metas, duobė nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ir kitais atitvarais. Per eismo įvykį buvo sugadinti automobilio priekiniai ratai ir galinis kairės pusės ratas. Automobilio vairuotojo M. G. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (KASKO) (b. l. 6, 1 t.). Įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju. Pagal žalos dydį patvirtinančius dokumentus, ieškovė 2013 m. rugpjūčio 26 d. išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 7 314,63 Lt (2 066,33 Eur) draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismui nustačius UAB „Kauno vandenys“ atsakomybę dėl kilusios žalos, teismas ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškiniu prašomą žalos sumą tik iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“, kitoje dalyje ieškinį dėl pareikštų reikalavimų atsakovės Kauno miesto savivaldybės atžvilgiu atmetė. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovė padavė apeliacinį skundą.

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl tinkamo atsakovo pagal reikalavimą atlyginti žalą, atsiradusią transporto priemonei įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, susiformavusią apie nuotekų šulinį. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Kauno vandenys“ neginčija fakto, kad tarp Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Kauno vandenys“ yra sudaryta sutartis dėl vandentiekio ir kanalizacijos įrenginių eksploatavimo ir remonto. Iš to seka, kad atsakovė yra atsakinga už kanalizacijos šulinių būklę ir jų priežiūrą Kauno mieste. Be to, atsakovė iš esmės neginčija žalos atsiradimo fakto, jos dydžio, todėl teismas pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su skundžiamu sprendimu, teigiant, kad tarp jos veiksmų ir kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, kadangi eismo įvykis užfiksuotas kitoje gatvės pusėje, nei kad buvo atlikti vandentiekio šulinio remonto darbai, be to, eismo įvykio metu buvo atliekami ir Veiverių gatvės remonto darbai (nuo namo Nr. 55 iki Nr. 117), kas patvirtina, kad ne ji (apeliantė) įvykio vietoje atliko remonto darbus, ir dėl to iš jos buvo nepagrįstai priteista žala.

Pagal CK 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 str. 2 d.).

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o minėto straipsnio 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad žala atsirado trečiajam asmeniui M. G. įvažiavus į tinkamai nesutvarkytą ir nepažymėtą duobę, susiformavusią apie nuotekų šulinį, kurį valdė ir eismo įvykio metu remontavo atsakovė UAB „Kauno vandenys“, sprendė, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė nėra atsakinga už eismo įvykio metu kilusią žalą, pagal tarp Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Kauno vandenys“ 1998 m. gruodžio 14 d. sudarytą vandens tiekimo ir kanalizacijos paslaugų Kaune sutartį. Pagal Kauno miesto savivaldybės ir atsakovės UAB ,,Kauno vandenys“ 1998 m. gruodžio 14 d. sudarytos sutarties 4.2 ir 4.4. punktus UAB „Kauno vandenys“ teikia visas reikalingas vandentiekio ir kanalizacijos paslaugas vartotojams ir šiam tikslui naudoja ir eksploatuoja vandentiekio ir kanalizacijos įrenginius, kuriuos įsipareigoja eksploatuoti ir remontuoti bei pagal sutarties 10.2 punktą yra atsakinga už bet kokią žalą, padarytą tretiesiems asmenins, dėl bendrovės veiklos (b. l. 171-192, 1 t.). Taigi, pagal šią sutartį, nuotekų šulinio, su kuriuo siejama padaryta žala, faktinis valdytojas yra UAB „Kauno vandenys“ ir todėl yra atsakingas už žalą, padarytą dėl nuotekų šulinio netinkamos priežiūros (CK 6.266 str.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. eismo įvykio metu, Veiverių gatvėje, Kaune, prie parduotuvės „Norfa“, įvažiavus į tinkamai nesutvarkytą ir nepažymėtą duobę, buvo sugadintas turtas – automobilis Mercedes Benz (USA) SL 55 AMG, valstybinis Nr. G0, kurio savininkas yra UAB „Žemės matavimai“. Tiek eismo įvykio vietos schema (b. l. 9, 1 t.), tiek teismo posėdžio metu duoti trečiojo asmens M. G. paaiškinimai (teismo posėdžiai 2014 m. spalio 29 d., 2015 m. kovo 10 d.) patvirtina, kad ginčo duobė randasi (duomenys neskelbtini), antroje eismo juostoje, važiuojant nuo Europos prospekto link Garliavos pusės, ties parduotuve (duomenys neskelbtini). Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra, kaip ir nėra ginčo, kad duobė buvo tinkamai nesutvarkyta ir nepažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais. Ištirtas byloje aplinkybes patvirtina ir į bylą pateikta duobės su šuliniu foto nuotrauka (b. l. 46, 1 t.). Apeliantė nesutikdama su iš jos priteista žala iš esmės nurodo, kad ji jokių kelio remonto darbų nustatytoje eismo įvykio vietoje neatliko, todėl jai negali kilti ir jokia atsakomybė dėl kilusios žalos. Iš byloje esančio 2011 m. rugsėjo 5 d. UAB „Kauno vandenys“ tinklų cecho rašto dėl vykdytų darbų ir dangos atstatymo nustatyta, kad apeliantė adresu (duomenys neskelbtini), važiuojamojoje dalyje atliko tinklų remonto darbus – pakeitė liuką su korpusu, taip pat nurodyta, kad nurodytoje vietoje buvo atliekami avariniai žemės kasimo darbai ir ardyta kelio danga (b. l. 45, 1 t.). UAB „Kauno vandenys“ atstovas 2015 m. gegužės 25 d. pirmosios instancijos teisme įvykusio teismo posėdžio metu neginčijo rašte išdėstytų aplinkybių ir patvirtino, kad buvo kreiptasi dėl asfalto dangos atstatymo, kadangi pati apeliantė tokių darbų nevykdo, nurodė, kad šulinys buvo pakeistas bei užpilta skalda, tačiau nesutiko su aplinkybe, kad jie atliko ginčo remonto darbus nurodytoje vietoje (garso įrašas nuo 5:39 min.). 2015 m. rugpjūčio 31 d. pirmosios instancijos teisme įvykusio teismo posėdžio metu apeliantė nurodė, kad nustatytoje eismo įvykio vietoje yra keli šuliniai, ir bendrovė eismo įvykio metu remontavo, bet ne tą nuotekų šulinį, apie kurį buvo susiformavusi eismo įvykį sukėlusi duobė (garso įrašas nuo 13:45 min.). Tuo tarpu apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybė, kad apeliantė eismo įvykio vietoje neatliko jokių darbų, o remonto darbus vykdė atsakovė Kauno miesto savivaldybė, kadangi buvo vykdomi Veiverių gatvės remonto darbai (b. l. 18-19, 2 t.). Akivaizdu, kad apeliantės pozicija viso teisminio proceso metu keitėsi, šią aplinkybė pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. straipsnis iš internetinio portalo 15min.lt (b. l. 21-22, 2 t.), 2015 m. spalio 5 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto tvarkymo skyriaus raštas (b. l. 23, 2 t.), vertintini kritiškai, kadangi jie nepatvirtina aplinkybių, kad eismo įvykio metu apeliantė UAB „Kauno vandenys“ įvykio vietoje neatliko jokių darbų, priešingai, patvirtina aplinkybę, kad pačios apeliantės nurodyti asfaltbetonio dangos remonto darbai galėjo būti atliekami tik nuo 2011 m. rugsėjo 5 d., nuo kada ir įsigaliojo Kauno miesto savivaldybės gatvių remonto darbų 2011 m. rugpjūčio 31 d. sutartis Nr. 201-2-962., tuo tarpu ginčo duobė aplink šulinį jau buvo susiformavusi iki sutarties įsigaliojimo, todėl akivaizdu, kad per tokį trumpą laiką negalėjo būti pradėti vykti jokie apeliantės nurodyti kelio asfaltbetonio remonto darbai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, nesant byloje kitų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantė eismo įvykio vietoje neatliko jokių šulinio remonto darbų, ar juos atliko kiti už tai atsakingi asmenys, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kelio savininkas, t. y. atsakovė Kauno miesto savivaldybė, nėra atsakingas už atsiradusią žalą, todėl ieškinys atsakovės Kauno miesto savivaldybės atžvilgiu atmestas pagrįstai, t. y. šiuo atveju atsakovų solidari atsakomybė nenustatyta (CK 6.279 str.). Nustačius, kad žala kilo dėl neužtikrinto važiuojamojoje kelio dalyje saugaus eismo, t. y. atlikus šulinio remonto darbus ir nepažymėjus aplink jį susidariusios duobės įspėjamaisiais ženklais, pagrįstai konstatuoti ir neteisėti atsakovės UAB „Kauno vandenys“ veiksmai (neveikimas), nevykdžius jai įstatymais ir kitais teisės aktais pavestų funkcijų (CPK 185 str.).

Apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad bendrovė yra apsidraudusi civilinę atsakomybę IF F&C Insurance AS filiale ir pagal draudimo sutartį yra galima priteisti tik 289,62 Eur (1000 Lt) frančizę, o ne visą ieškinio sumą, tuo tarpu pati draudimo bendrovė byloje yra patraukta trečiuoju asmeniu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, Civilinės atsakomybės draudikas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį prisiima ribotą atsakomybę, t. y. atlygina padarytą žalą, neviršydamas draudimo sumos. Jeigu draudimo išmoka nepadengia visos padarytos žalos, nukentėjęs asmuo gali ją išreikalauti iš žalą padariusio asmens bendraisiais pagrindais (CK 6.254 str. 2 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens prievolė atlyginti žalą yra solidari (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „A. transportas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-165/2009; 2005 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-503/2005). Draudiko prievolė atlyginti žalą kyla iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties ir yra ribota šioje sutartyje nustatyta draudimo suma, o žalą padaręs asmuo privalo padarytą žalą atlyginti visiškai. Tai, kad draudiko ir draudėjo prievolė atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui yra solidari, reiškia, kad nukentėjusysis turi teisę reikalauti, kad žalą atlygintų tiek jie abu, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi, žalą padariusio asmens ir jo civilinės atsakomybės draudiko prievolės solidarumas bei ieškovės, kaip nukentėjusios, materialinė teisė gauti visišką žalos atlyginimą, įtvirtinta CK 6.251 straipsnio 1 dalyje ir 6.263 straipsnio 2 dalyje, kas suponuoja išvadą, jog nepriklausomai nuo to, kokiu mastu apeliantės draudikas yra įsipareigojęs atlyginti nuostolius, tai nepašalina jos (apeliantės) atsakomybės dėl eismo įvykio metu kilusios žalos.

Apeliaciniu skundu keliamas ir ieškinio senaties taikymo klausimas. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį, kaip kiekvienas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas, paprastai turi būti formuluojamas atsakovo teikiamuose procesiniuose dokumentuose, nes dėl tokio reikalavimo ieškovas turi turėti galimybę pareikšti savo atsiliepimus jo teikiamuose procesiniuose dokumentuose. Nagrinėjamu atveju apeliantė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tokio reikalavimo nereiškė, toks reikalavimas neužfiksuotas jos atsiliepime į ieškinį, taip pat toks prašymas neišreikštas ir įvykusiuose teismo posėdžiuose. Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme toks reikalavimas nebuvo pareikštas, jo reikšti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, negalima (CPK 312 str.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas šį apeliantės prašymą atmeta. Atsakovas, kuris nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nereikalavo taikyti ieškinio senaties, netenka teisės pareikšti tokį atsikirtimą apeliacinės instancijos teisme ar nagrinėjant bylą kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-1178/2001, 2004 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-192/2004, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-428/2012, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2A-1314/2012).

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentus tiek dėl įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimo ir dėl to netinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo, tiek dėl materialiosios teisės normų pažeidimų vertinti pagrįstais, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.