- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-11
- Bylos Nr.
- e2A-343-210/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- A. T.
- Atsakovas
- V. J.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-184-1003/2019 pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovei V. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. T. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti jai iš atsakovės 2896 Eur skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2013 metų atsakovė periodiškai ėmė iš ieškovės sidabro juvelyrinius dirbinius, baldus, dėvėtus ir naujus rūbus prekybai, malkas, iš viso paėmė daiktų už 3346 Eur sumą. Atsakovė keliais pavedimais pervedė ieškovei 322 Eur sumą bei atidavė grynaisiais pinigais 128 Eur. Už gautus daiktus atsakovė sumokėjo 450 Eur sumą ir liko skolinga 2896 Eur. Jokių raštelių ar rašytinių įrodymų ieškovė iš atsakovės nepaėmė, kadangi jų santykiai buvo artimi, grįsti pasitikėjimu, atsakovė niekada neneigė įsiskolinimo, skolą pripažino, žadėjo ją grąžinti.
Atsiliepimas
2. Atsakovė V. J. su ieškiniu nesutiko nurodydama, kad laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2013 metų ieškovė nepateikė atsakovei ieškinyje nurodytų daiktų, nebuvo jokio šalių susitarimo dėl ieškinyje nurodytų daiktų paėmimo, pinigų už daiktus grąžinimo. Atsakovė 2008 metų vasarą paėmė iš ieškovės dvi sukneles už 29 ir 26 Eur, basutes už 26 Eur ir liko ieškovei skolinga 81 Eur. 2010 metų vasarą ieškovė paėmė iš ieškovės lovatiesę už 44 Eur, chalatą už 12 Eur, patalynę už 63 Eur ir liko ieškovei skolinga 119 Eur. Bendrą skolą sudarė 200 Eur. 2016 metais kilus šalių konfliktui dėl skolos grąžinimo, atsakovė grąžino ieškovei 200 Eur skolą dalinėmis įmokomis, pervesdama į ieškovės banko sąskaitą po 20 Eur. Jokių grynųjų pinigų atsakovė nedavė ieškovei. Ieškovė atveždavo atsakovei nudėvėtų rūbų, menkaverčių daiktų, teigdama, kad šių daiktų ieškovė neturi kur dėti, jie jai nereikalingi, tai labdara neturtingiems žmonėms, tačiau nebuvo jokios šalių kalbos, susitarimo apie tai, jog už šiuos daiktus reikės atsilyginti arba juos grąžinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė V. J. iš A. T. 600 Eur teisinių paslaugų išlaidas.
4. Teismas pripažino, kad ieškovės nurodytos aplinkybės atitinka daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius. Teismas vertino, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie ieškinyje nurodytų daiktų (pvz. 1000 vienetų kojinių, žaislų, drabužių, sidabro gaminių, malkų ir kt.) įsigijimą ir turėjimą. Teismas nustatė, kad atsakovė V. J. laikotarpiu nuo 2010-01-01 nebuvo įsigijusi verslo liudijimų, nebuvo įregistravusi individualios veiklos pagal pažymą. Taigi, byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė vertėsi daiktų prekyba perpardavinėdama iš ieškovės gautus daiktus. Teismas pripažino, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių šalių paskolinių santykių egzistavimą. Į bylą ieškovės pateiktas perduotų atsakovei daiktų ir pinigų sąrašas surašytas ieškovės ranka, jame nėra jokių atsakovės padarytų įrašų, netgi neaišku, kada šis sąrašas sudarytas, todėl teismas jo nepripažino kaip rašytinio įrodymo apie daiktų ir pinigų perdavimą atsakovei. Įvertinęs surinktų įrodymų visumą teismas sprendė, kad ieškovė ieškinio pagrįstumo neįrodė nei savo paaiškinimais, nei liudytojų parodymais, nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog ji atsakovei perdavė ieškinyje nurodytus daiktus, o atsakovė įsipareigojo ateityje dalinėmis įmokomis sumokėti už gautus daiktus ieškovės nurodytas kainas, todėl ieškinį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Apeliaciniu skundu ieškovė A. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Papildomai apeliantė prašo jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažįstant atsakovės dalyvavimą byloje būtinu ir byloje kaip liudytoją apklausti O. J.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Apeliantė pažymi, kad šalių teisinio santykio negalima vertinti, kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai, priešingai laikant juos pirkimo-pardavimo santykiais su atidėto apmokėjimo sąlyga, o tai pagal analogiją artimiau paskolos santykiams. Kadangi prievolių konkreti įvykdymo trukmė ir terminai išties nebuvo detalizuoti, paneigia teismo išvadą dėl pirkimo-pardavimo išsimokėtinai santykių buvimo. Kadangi atsakovė dalį skolos apeliantei įvairiomis formomis grąžino tiek pavedimais, tiek grynaisiais pinigais, teismas turėjo vertinti, kad tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai santykiai. Byloje nepaneigta, kad ieškovės ieškiniu nurodytus daiktus atsakovė gavo, pripažintina, kad tarp šalių buvo atlygintiniai santykiai.
5.2. Apeliantė pažymi, kad atsakovė skolos faktą yra pripažinusi, jos neneigia, tačiau vilkina jos grąžinimą, o procesiniais dokumentais laikosi pozicijos, kad skolos apeliantei nėra, todėl siekiant pašalinti visas galimas abejones ir prieštaravimus, byloje būtina pripažinti atsakovės dalyvavimą būtinu, išklausant asmeniškai jos pozicijos.
5.3. Šalis siejo daug nedidelės vertės sandorių, tarp jų nebuvo tokių, kuriems būtų taikoma įstatymo reikalaujama rašytinė forma, todėl negalėjo būti užkirstas kelias įrodymus grįsti ir liudytojų paaiškinimais. Teismas kritiškai vertino liudytojų J. E., Z. M., A. T. parodymus, juos atmetė subjektyviais argumentais, nepateikiant jokių faktų, kurie leistų abejoti liudijimų patikimumu ar teisingumu. Teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, nes liudytojų iškvietimu rūpinosi pati ieškovė, o liudytojo O. J. teismas neapklausė. Vien faktas, jog atsakovė neviešino savo veiklos, nepaneigia jos individualios veiklos vykdymo, nes ją patvirtina liudytojų parodymai. Ieškovės pateiktas perduotų atsakovei daiktų ir pinigų sąrašas surašytas ieškovės ranka, įvertinus liudytojų parodymus, patvirtina, kad jame fiksuoti duomenys atitinka tikrovę, yra objektyvūs ir pagrindžia apeliantės reikalavimus. Apeliantė įsitikinusi, kad teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, tinkamai neatskleidė bylos esmės, neapklausė byloje atsakovės, apeliantės kviestų dalies liudytojų ir pažeidė įrodymų vertinimo tvarką.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. J. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti 200 Eur patirtų išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą paruošimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas teisingai identifikavo ieškinio teisinį ir faktinį pagrindus, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių šalių paskolinių santykių egzistavimą.
6.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė šalių sutartinių santykių egzistavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, neįrodė, jog ieškinyje nurodytus daiktus ji perdavė atsakovei, jog atsakovė įsipareigojo sumokėti jai sutartą kainą už gautus daiktus, kad buvo susitarta dėl įmokų dydžio, terminų ir tvarkos.
6.3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad J. E., Z. M., A. T. parodymuose yra prieštaravimų dėl daiktų perdavimo, prekybos jais aplinkybių, daiktų identifikavimo, terminų ir įrašų darymo ieškovės žurnale, be to, liudytojų parodymai nepatvirtina, kad ieškovė perdavė atsakovei ieškinyje nurodytus daiktus.
Šalies argumentai
6.4. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų apie ieškinyje nurodytų daiktų įsigijimą, jų turėjimą ir disponavimą jais. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė, perpardavinėdama iš ieškovės gautus daiktus, vertėsi daiktų prekyba. Ieškovės pateiktas perduotų atsakovei daiktų ir pinigų sąrašas, surašytas ieškovės ranka, nepatvirtina daiktų ir pinigų perdavimo, nes jame nėra jokių atsakovės padarytų įrašų, ir net neaišku, kada šis sąrašas sudarytas.
Atsiliepimas
6.5. Atsakovei buvo tinkamai atstovauta teisme, savo poziciją aiškiai išdėstė savo atsiliepime į ieškinį, jos atstovas atsakė į visus apeliantės ir jos atstovo užduotus klausimus, todėl vien apeliantės noras matyti atsakovę teismo posėdyje, nėra pakankamas pagrindas jos dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu. Teismas visapusiškai ištyrė byloje apeliantės pateiktus įrodymus, sudarė jai galimybę pateikti visus ieškinį pagrindžiančius įrodymus, todėl nepagrįstas apeliantės reikalavimas skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėjami apeliacinio skundo teisiniai ir faktiniai pagrindai.
8. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu, papildomai pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl šalių teisinio santykio kvalifikavimo
9. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl santykių tarp šalių nustatymo ir atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove už jai perduotus parduoti daiktus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostė daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai santykiai, tačiau ieškovei neįrodžius, kad ji atsakovei perdavė ieškinyje nurodytus daiktus, o atsakovė įsipareigojo ateityje dalinėmis įmokomis sumokėti už gautus daiktus ieškovės nurodytas kainas, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
10. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas nepagrįstai šalių teisinį santykį vertino kaip pirkimą-pardavimą išsimokėtinai, ir tai pagal analogiją artimiau paskolos santykiams, tačiau nesant konkrečių įvykdymo terminų ir atsakovei dalį skolos grąžinant tiek pavedimais, tiek grynaisiais pinigais, teismas juos turėjo vertinti kaip prievolinius santykius. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
11. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne, šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Sprendžiant šalių ginčą, svarbu tinkamai kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, įvertinti šalių veiksmus sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu.
12. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo šalis siejo draugiški santykiai, jos buvo labai geros draugės, pažįstamos apie 30 metų. Abi šalys skirtingai aiškina šio susitarimo aplinkybes. Ieškovė teigia, kad atsakovė periodiškai ėmė iš ieškovės įvairius daiktus parduoti, žodžiu susitardavo dėl jų pardavimo, jokių raštelių ar rašytinių įrodymų ieškovė iš atsakovės neimdavo, kadangi jų santykiai buvo artimi, grįsti pasitikėjimu. O atsakovė įrodinėja, kad ieškovė atsakovei jokių ieškinyje nurodytų daiktų neperdavė, nebuvo jokio šalių susitarimo dėl ieškinyje nurodytų daiktų paėmimo ir pinigų už daiktus grąžinimo. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija yra tirti ir vertinti visus šalių pateiktus į bylą įrodymus bei padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
13. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, laikoma, kad sutartis sudaryta ir galioja (CK 6.162 straipsnis). Visų pirma, nors apeliantė apeliacinį skundą grindžia prievolinių teisinių santykių egzistavimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokia pozicija visiškai neatitinka prievolės sampratos numatytos CK 6.1 straipsnyje. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuojančių santykių kvalifikacijai svarbios yra atsakovės nurodomos aplinkybės, kad 2008 metų vasarą paėmė iš ieškovės dvi sukneles už 29 ir 26 Eur, basutes už 26 Eur ir liko ieškovei skolinga 81 Eur. 2010 metų vasarą ieškovė paėmė iš ieškovės lovatiesę už 44 Eur, chalatą už 12 Eur, patalynę už 63 Eur ir liko ieškovei skolinga 119 Eur. Bendrą skolą sudarė 200 Eur. 2016 metais kilus šalių konfliktui dėl skolos grąžinimo, atsakovė grąžino ieškovei 200 Eur skolą dalinėmis įmokomis, pervesdama į ieškovės banko sąskaitą po 20 Eur. Ieškovė tokiems atsakovės veiksmams neprieštaravo, sutiko įmokas gauti dalimis, taigi konstatuotina, jog tai iš esmės patvirtina pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčiai būdingus požymius. Trečia, CK 6.305 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip (CK 6.411 straipsnio 1 dalis). Daiktų pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka (CK 6.413 straipsnio 2 dalis). CK 1.73 straipsnyje numatyta, kad prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys turi būti sudarytos paprasta rašytine forma (CK 6.413 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje šalys rašytinio susitarimo dėl daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai nesudarė, tačiau aiškiai dominuoja turto pirkimo-pardavimo santykiai, atitinkantys CK 6.411 straipsnyje įtvirtintas turto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties sąlygas. Ketvirta, neteisi apeliantė tvirtindama, kad šalių pirkimo-pardavimo santykiais su atidėto apmokėjimo sąlyga pagal analogiją artimiau paskolos santykiams, nes byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų šalių paskolinių santykių egzistavimą, aiškiai apibrėžtą skolos dydį, jos gražinimo terminus ir kt.. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta, jog nustatęs, kad šalys siekė atlikti pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčiai būdingus veiksmus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pirkimo-pardavimo išsimokėtinai šalių teisinių santykių egzistavimą.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir atsakovės dalyvavimą procese pripažinimo būtinu
14. Apeliantė apeliaciniame skunde prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kolegija pirmiausia pažymi, kad tiek rašytinis procesas, tiek žodinis yra lygiaverčiai procesai, užtikrinantys vienodą įrodinėjimo paskirstymo naštą, abu procesai užtikrina teisėtą teismą ir teismo procesinis sprendimas priimamas tik ištyrus įrodymus ir atlikus jų vertinimą. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose. Teisėjų kolegija, netenkindama šio prašymo, sprendžia, kad atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir civilinio proceso principų. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste darytina išvada, kad rašytinis procesas užtikrina civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 185 straipsnis).
15. Apeliantė siekdama pašalinti visas galimas abejones ir prieštaravimus, prašo pripažinti atsakovės dalyvavimą būtinu, išklausant asmeniškai jos pozicijos dėl skolos pripažinimo. Pagal CPK 51 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad atsakovė teismo posėdžiuose nedalyvavo, tačiau bylą vedė per savo atstovę advokatę V. S.. CPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad teismo posėdžio pirmininkas gali pripažinti, kad byloje dalyvaujantys asmenys būtinai turi atvykti į teismo posėdį. Kolegija pažymi, kad pripažinti asmens dalyvavimą teismo posėdyje būtinu yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl kiekvienu atveju dėl to sprendžia bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad tokio prašymo ieškovė pirmosios instancijos teismui neteikė. Įvertinusi byloje esančią medžiagą kolegija negali daryti išvados, jog nepripažinus atsakovės dalyvavimo teismo posėdyje būtinu buvo neatskleista bylos esmė ar neteisingai išspręstas šalių ginčas.
Dėl netinkamo įrodymų vertinimo
16. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas kritiškai vertino liudytojų J. E., Z. M., A. T., parodymus, juos atmetė subjektyviais argumentais, nepateikiant jokių faktų, kurie leistų abejoti liudijimų patikimumu ar teisingumu. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertinio, kad apklaustų liudytojų parodymuose yra prieštaravimų dėl daiktų perdavimo, prekybos jais aplinkybių, daiktų identifikavimo, terminų, įrašų darymo ieškovės žurnale, todėl jų parodymai aiškiai, nesukeldami pagrįstų abejonių nepatvirtina, kad ieškovė perdavė atsakovei ieškinyje nurodytus daiktus. Antra, kaip pagrįstai vertino ir bylą nagrinėjęs teismas, šie liudytojai gali būti suinteresuoti ieškovei palankių parodymų davimu, kadangi J. E. devynis metus nuomojasi iš ieškovės gyvenamąjį būstą, liudytoja Z. M. taip pat yra ieškovės nuomininkė, pas ieškovę gyvena 21 metus, dirba įvairius ieškovės duodamus darbus, gauna iš ieškovės pinigus už padėjimą, su atsakove yra susipykusios, o liudytojas A. T. yra ieškovės sutuoktinis. Minėta, kad šiuo atveju šalys rašytinio susitarimo dėl daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai nesudarė, todėl vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentu atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ir nepakankamus ieškovės teiginiams įrodyti. Apeliantė teikia prašymą byloje kaip liudytoją apklausti O. J., tačiau apeliaciniame skunde nenurodo, kokias aplinkybes jis gali patvirtinti ar paneigti, be to, atskirai pažymėtina ir tai, kad liudytojo apklausa gali vykti ir paties prašančiojo iniciatyva, be tiesioginio teismo iškvietimo į teismo posėdį.
17. Pažymėtina, kad teismas bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teiginiai apie daiktų perdavimą atsakovei už ieškinyje nurodytas kainas yra deklaratyvūs, nes konkrečių daiktų perdavimo, pinigų mokėjimo faktų nepatvirtina nei liudytojai, nei rašytiniai duomenys. Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovės pateiktas perduotų atsakovei daiktų ir pinigų sąrašas, surašytas jos pačios ranka, įvertinus liudytojų parodymus, nepatvirtina, kad jame fiksuoti duomenys atitinka tikrovę, yra objektyvūs ir pagrindžia apeliantės reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų ieškinyje nurodytų daiktų įsigijimą, jų turėjimą ir disponavimą. Apeliantė neįrodė, kad atsakovė vertėsi daiktų prekyba, o perpardavinėdama iš ieškovės gautus daiktus, būtų įsigijusi verslo liudijimą, ar įregistravusi individualią veiklą pagal pažymą.
18. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, t. y. iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėjęs teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, tinkamai neatskleidė bylos esmės, neapklausė byloje atsakovės, apeliantės kviestų dalies liudytojų ir pažeidė įrodymų vertinimo tvarką.
19. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
20. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė įrodymus, kad ji patyrė 200 Eur advokato išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (140 b. l.), todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, iš apeliantės jos naudai priteistina 200 Eur suma už advokato teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 200 Eur (du šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.