Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Ieškovė Identa Dental Material GmbH ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2016 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimą Nr. 2Ap-1787 ir pripažinti atsakovės UAB ,,Medicinos linija“ prekių ženklų registracijas Nr. 68068 ir Nr. 68069 negaliojančiomis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodo, jog 2016 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius priėmė sprendimą Nr. 2Ap-1787, kuriuo atmetė ieškovės protestus Nr. PNZ-270 ir PNZ-280 dėl atsakovei priklausančių grafinių prekių ženklų „i-dental“ (Reg. Nr. 68068) ir „i-dental Innovative Dental Products“ (Reg. Nr. 68069) registracijų pripažinimo negaliojančiomis. Skundžiamas sprendimas nėra pagristas ir motyvuotas. Skundžiamame sprendime skyrius teisingai nustatė, kad ieškovės prekių ženklas yra ankstesnis protestuojamų prekių ženklų atžvilgiu ir dėl šios aplinkybės tarp šalių ginčo nėra. Ieškovė protestus grindė prekių ženklo „IDENTA“ tarptautine registracija, kuri yra išplėsta tik į Europos Sąjungą, bet ne atskirai į Lietuvą, todėl VPB Apeliacinis skyrius savo iniciatyva negalėjo išplėsti ankstesnių prekių ženklų skaičiaus, kuriais remiami protestai. Skundžiamame sprendime nėra pateikta išvada, kuria būtų nustatytas vizualinis lyginamų prekių ženklų panašumas (ar nepanašumas), kas pažeidžia tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek paties VPB Apeliacinio skyriaus formuojamą praktiką, kai lyginant prekių ženklus jie turi būti palyginami vizualiai, fonetiškai ir semantiškai.VPB Apeliacinis skyrius netinkamai vizualiai palygino ginčo ženklus. Nors lyginami ženklai yra panašaus ilgio (protestuojamus prekių ženklus „i-dental“ sudaro 7 raidės, o ieškovės prekių ženklą „IDENTA“ – 6 raidės), o net 6 lyginamųjų prekių ženklų raidės sutampa, t. y. ieškovės prekių ženklas „IDENTA“ yra pilnai atkartotas dominuojančiame protestuojamų prekių ženklų elemente „i-dental“, todėl lyginamieji prekių ženklai „i-dental“ ir „IDENTA“ sutampa ne bet kokiose, tačiau dominuojančiose dalyse „identa“, be to, žodiniai elementai skiriasi tik viena raide žodžio gale, o nepaisant šio skirtumo, ženklai išlieka vizualiai panašūs, tačiau skundžiamame sprendime nei vienas iš akivaizdžių panašumų nebuvo analizuojamas. Taip pat nebuvo tirtas ir šių panašumų santykis su konstatuotais ženklų skirtumais, o būtent, mažu brūkšneliu ir viena pridėtine raide „l“ žodžio gale. Metodinių nurodymų 2.5 (a) punktas numato, kad nežymūs ženklų elementų skirtumai neturėtų vaidinti lemiančio vaidmens, kadangi vartotojas dažniausiai negali palyginti dviejų ženklų, o vadovaujasi bendru įspūdžiu apie anksčiau matytą ženklą. Šią nuostatą detalizuoja Metodinių nurodymų 3.23 antrasis paragrafas, pagal kurį, jeigu vaizdinis elementas kombinuoto ženklo kompozicijoje yra nepagrindinis ir neišsiskiria, tai jis neturėtų lemti tokių ženklų panašumo, todėl nėra aišku, kodėl Apeliacinis skyrius protestuojamuose prekių ženkluose ypatingą dėmesį skyrė vienam itin vizualiai menkam simboliui – brūkšneliui, kuris atskiria raidę „i“ nuo „dental“, ir ignoravo labai panašų ženklų ilgį bei visų raidžių sutapimą. Apeliacinis skyrius nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis jis konstatavo, jog protestuojami prekių ženklai yra išpildyti ne standartiniu grafiniu dizainu, todėl grafinį protestuojamų prekių ženklų dizainą įtraukė į svarbias aplinkybes, kuriomis neva sukuriamas skirtingas ženklų vizualinis vaizdas. Bandydamas pagrįsti tokią poziciją, Apeliacinis skyrius tik davė nuorodas į teismų praktiką, remiantis kuria kombinuoti prekių ženklai turi būti lyginami ne pagal vieną tokio kombinuoto ženklo elementą. Apeliacinis skyrius ignoravo šiai bylai aktualią ESTT praktiką, kurioje buvo lyginami labiau šiai bylai „giminingi“ prekių ženklų konfliktai. ESTT laikosi pozicijos, kad kai yra lyginami kombinuotas prekių ženklas su žodiniu prekių ženklu, šie ženklai laikomi labai panašiais, nebent kombinuotas ženklas pasižymi išskirtiniu grafiniu dizainu. Formuojama teismų praktika, kad tuo atveju, jei ginčijami prekių ženklai užrašyti tam tikru šriftu, turi spalvinių elementų ar net papildomų grafinių elementų, nepanaikina išvados, kad ženklai vis tiek yra vizualiai panašūs. Protestuojami prekių ženklai nepasižymėjo jokiu esminiu stilistiniu išpildymu. Pasirinkta žalia spalva nekuria jokios pridėtinės vertės, kadangi ji yra naudojama tik nuspalvinti raides. Be to, protestuojamų prekių ženklų šriftas taip pat nėra grafiškai išskirtinis. Jis yra labai panašus į standartinius šriftus, kuriuos galima rasti įprastuose teksto redaktoriuose, kaip pavyzdžiui MS Word.Kritikuotinas sprendimo argumentas, kad ieškovės prekių ženklo elementas „DENTA“ yra silpnas elementas. Tai, ar elementas yra stiprus, silpnas ar aprašomasis, nėra vertinama, kai yra atliekamas vizualinis prekių ženklų vertinimas. Kaip yra nurodęs ESTT, silpnas prekių ženklo skiriamasis požymis nepanaikina suklaidinimo galimybes, ypač kai ženklai panašūs, o prekės – identiškos. Be to, lygiai tą patį „silpną“ elementą turi ir protestuojami prekių ženklai. Todėl būtina įvertinti, kokie papildomi elementai sudaro ženklus, ir kuo jie skiriasi. Kaip matyti, ieškovės papildomas elementas raidė „i“ žodžio pradžioje yra atkartotas ir protestuojamuose prekių ženkluose.Ieškovė nesutinka ir su atlikta fonetine lyginamų prekių ženklų analize, kuri pagrįsta iš esmės vienu argumentu – protestuojamų prekių ženklų dėmuo „i- dental“ yra angliškas žodis, todėl bus tariamas „ai-dentl“, kai tuo tarpu ieškovės prekių ženklas turi būti tariamas taip, kaip parašyta – „identa“. Tokia fonetinio panašumo analizė neatitinka teisės aktų reikalavimų ir prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai. Iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kodėl toks didelis dėmesys yra skirtas anglų kalbos tarimui, kai remiantis Europos Komisijos užsakytu tyrimu, Lietuvoje anglų kalbą moka tik 38 proc. gyventojų, kas reiškia, jog 62 proc. gyventojų niekada neasocijuos žodžio „i-dental“ su anglų kalba ir tars šį žodį taip, kaip jis parašytas, o būtent „I-DEN-TAL“. Taip pat nėra įtikinama išvada, kad lyginant ženklus fonetiškai lietuviškame tarime, panašumas yra tik „tam tikras“. Kadangi lyginamų prekių ženklų žodžių ilgis yra panašus, ieškovės prekių ženklas yra pilnai atkartotas atsakovės prekių ženkluose, o skiriasi tik paskutinė raidė, skiemenys lyginamuose ženkluose yra išsidėstę identiškai, ženkluose kirčiuojamas tas pats galinis skiemuo, todėl lyginami prekių ženklai, priešingai nei sprendė Apeliacinis skyrius, yra fonetiškai panašūs. Remiantis ESTT praktika, toks panašumas gali būti prilyginamas identiškumui. Be to, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ta visuomenės dalis, kuri supranta anglų kalbą, lyginamų prekių ženklų dėmenį būtinai ištars kaip „AI-DEN-TL“, kadangi toks žodis anglų kalboje neegzistuoja, todėl išvada yra i nepagrįsta. Anglų kalboje nėra žodžių, kurie būtų rašomi per brūkšnelį, atskiriant pirmąją žodžio raidę. Todėl nėra pagrindo taikyti anglų kalbos taisykles žodžiams, kurie yra sugalvoti ne anglakalbių ir užrašyti šiai kalbai nebūdingu būdu. Net ir lyginant abejotiną „i-dental“ tarimą su ieškovės prekių ženklo tarimu, vis tiek konstatuotinas ženklų fonetinis panašumas. Apeliacinis skyrius ignoravo susiformavusią teismų praktiką dėl fonetinio lyginimo prekių ženklų, kurie yra registruoti 5 Nicos klasifikacijos klasei. Šios prekės, kurios apima vaistus, medikamentus, medicinines priemones ir pan., yra parduodamos ne savitarnos parduotuvėse, o vaistinėse ar kitose specializuotose parduotuvėse. Taigi vartotojas, norėdamas įsigyti prekę, esančią 5 klasėje, kiekvienu atveju turi ištarti visą prekių ženklą sudarantį žodį. Todėl šiuo atveju vertinant, ar lyginamieji prekių ženklai yra klaidinamai panašūs, prioritetas turėtų būti suteikiamas fonetiniam kriterijui.Iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kodėl atsakovės atžvilgiu dėmuo „DENTAL“, kuris yra tiek ieškovės tiek atsakovės prekių ženkluose, asociacijas kelia, o ieškovės atveju – ne. Šiuo klausimu VPB AS nepateikia jokių argumentų ir motyvacijos. Nurodydamas, jog angliško žodžio „dental“ reikšmė yra „dantis, danties, dantų“, Apeliacinis skyrius suklydo. Tiek pagal B. Piesarskio Anglų kalbos žodyną, kurį cituoja pats Apeliacinis skyrius, tiek pagal elektroninį žodyną „ezodynas.lt“, kurį protesto metu pateikė atsakovė, šio žodžio reikšmė yra „dantinis“, ne „dantis“. Šis anglų kalbos žodis yra būdvardis, ne daiktavardis, kas yra labai neįprasta. Be to, šis žodis yra medicininis terminas, kuris nėra naudojamas įprastoje šnekamojoje kalboje, kur žodis „dantis“ anglų kalboje yra „tooth“. Sprendime cituojamas ESTT precedentas šioje byloje taip pat negali būti pritaikytas. ESTT PICARO ?. PICASSO bylos sprendime reikalauja, kad lyginamo ženklo prasmė turi būti aiški ir apibrėžta. Minimo precedento fabula išskirtinė, kadangi teismas papildomai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje susidūrusi su žodiniu žymeniu PICASSO, atitinkama visuomenė jį būtinai susies su dailininku, atsižvelgiant į pastarojo populiarumą. Kadangi lyginamų prekių ženklų dėmens „i-dental“ prasmė nėra aiški, o tik kelia konkrečias prasmines asociacijas, todėl vien jau šiuo požiūriu sprendimas negali būti taikomas. Minėtame sprendime ESTT suteikęs didesnę svarbą semantiniam lyginimui, nesukūrė taisyklės, kad apskritai semantinis skirtumas gali atsverti vizualius ir fonetinius panašumus. Lyginant ženklus, kurie yra skirti registruoti 5 Nicos klasifikacijos klasei, keliamas žymiai aukštesnis atidumo reikalavimas. Lyginant prekių ženklus, kurie yra skirti 5 Nicos klasifikacijos klasei, didesnis svoris turi būti suteikiamas ženklų panašumams, o skirtumai turi būti vertinami ypatingai kritiškai, kadangi skirtumo gali nepakakti vartotojui atskiriant prekes, o pasekmės gali būti tragiškos. Tačiau Apeliacinis skyrius nesivadovavo šiuo principu.Kadangi ginčijamame sprendime konstatuotas ženklus fonetinis panašumas, turėjo būti atliktas ir prekių bei paslaugų panašumo vertinimas. Vertinant prekių ir paslaugų panašumą 5 Nicos klasifikacijos klasėje, visos prekės, kurioms yra registruotas ieškovės prekių ženklas, yra taip pat registruotos ir atsakovės, o būtent: Odontologijai skirti farmacijos produktai ir medžiagos, būtent tiesioginiai ir netiesioginiai rekonstrukcijai skirti mišiniai, stomatologiniai anestetikai dantų ir dantenų nejautrai (desensibilizavimui), stomatologinės dervos įtrūkimų užsandarinimui, plastikinė medžiaga visiškų ar dalinių dantų protezų įdėklų gamybai; dantų taisymui skirti kompozitai (plombos), dantų atspaudų gamybai skirtos medžiagos ir dantų lakai. Todėl akivaizdu, kad jos yra identiškos ir šio fakto įrodinėti nereikia. Kitos atsakovės 5 klasėje numatytos prekės turi būti vertinamos atsižvelgiant į minėtus teismų praktikos suformuotus kriterijus. Įvertinus minėtas aplinkybes, akivaizdu, kad prekės yra panašios, kadangi: visos prekės turi tą pačią rūšį (tai yra medicinoje ar farmacijoje naudojamos medžiagos; jų paskirtis sutampa, kadangi visos prekės skirtos naudoti medicinoje ar farmacijoje gydymo ar kitais sveikatos puoselėjimo tikslais; visos prekės realizuojamos ne įprastiniuose prekybos centruose, o specialiose parduotuvėse, vaistinėse ar medicinos centruose; neatmetama galimybė, kad vienas ir tas pats gamintojas gali gaminti platų spektrą įvairių medicinos ar farmacijos prekių; minėtos sąlygos apima minėtų prekių vartojimo būdą, taip pat sutampa vartotojų rinkos, kuriems šios prekės yra skirtos. Tokią išvadą patvirtina ir ESINT, kuri savo bendrojoje praktikoje nurodė, kad specifiniai farmaciniai preparatai yra panašūs į kitus specifinius farmacinius preparatus. Taigi Apeliacinis skyrius pažeidė Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes neatliko prekių palyginimo. Šioje konkrečioje byloje protestuojamų prekių ženklų prekės yra dalyje identiškos, o dalyje labai panašios. Dėl šių priežasčių galimybė supainioti ženklus dar labiau padidėja.Atlikus prekių ženklų palyginimą vizualiai, fonetiškai ir semantiškai, bei palyginus prekes ir paslaugas, kurioms buvo registruoti atsakovės prekių ženklai, turi būti pereinama prie bendro ženklų palyginimo, kai yra įvertinama vartotojo suklaidinimo galimybė. Nors pats Apeliacinis skyrius pripažino, kad atlikta apklausa turėjo metodologinių trūkumų, tačiau kartu sutiko, kad ji rodo, jog net 74 proc. respondentų nebus suklaidinti. Tokia pozicija yra prieštaringa, o išvada nemotyvuota. Remiantis teismų praktika, ieškovė, norėdama pagrįsti suklaidinimo galimybę, neprivalo pateikti konkrečių suklaidinimo įrodymų. Lietuvos teismai rezervuotai vadovaujasi apklausomis ir kad jokiais būdais apklausos nėra laikomos „esminiais įrodymais“. Teismai neretai nesivadovauja tokiais įrodymais ir pakankamai dažnai priima priešingą sprendimą. Kadangi lyginami ženklai yra klaidinamai panašūs, prekės sutampa, o nepriklausomai nuo to, kad atsakovė apklausoje ieškovės prekių ženklą stengėsi vaizduoti tendencingai, net 21 proc. respondentų vis tiek įžvelgė klaidinimą. Iš apklausos nėra aišku, su kokiomis prekėmis buvo sieti lyginami prekių ženklai. Prekių ženklas negali būti vertinamas atsietai nuo prekių, kurioms jis skirtas žymėti. Akivaizdu, kad reaktyvinių variklių atveju vartotojas bus specialistas, kuris įsigilins ir iškart pamatys skirtumus, o medicinos ir farmacijos produktų atveju, tai vidutinis pirkėjas, kuris nėra pastabus kasdienio vartojimo prekių ženklų skirtumų subtilybėms. Ataskaitoje nekorektiškai suformuluotas klausimas ,,ar jie atskirtų“ tendencingai respondentus veda link atsakovei palankaus atsakymo. Klausimas yra tiesiogiai nukreiptas į respondento intelektinius sugebėjimus, todėl normali vidutinio žmogaus psichologinė reakcija yra pateikti atsakymą, kuris nediskredituotų paties asmens. Korektiškiau suformuotas klausimas, kuris objektyviai yra siejamas su ženklų panašumu, rodytų kitokį rezultatą. Akivaizdu, kad klausimas „ar ženklai panašūs“ jau turi kitokį emocinį atspalvį, kuris nėra parankus apklausos užsakovui, nors jis remiasi PŽĮ formuluotėmis. Niekur PŽĮ tekste nėra minimas žodis „atskirti“, o priešingai naudojamas terminas „panašūs ženklai“, „panašios prekės ir paslaugos“ ir t. t. Apklausoje lyginami prekių ženklai yra pateikti tokia forma, kuria paneigiama žodinio ieškovės prekių ženklo apsauga. Todėl parengus apklausą atsakovės pateiktu būdu, respondentas yra tendencingai vedamas link atsakovei parankaus atsakymo. Atitinkamai, vien jau šiuo požiūri apklausa neįrodo neklaidinimo aplinkybės. Teikiant protestuojamų prekių ženklų atvaizdus, Ataskaitoje jie ne tik vaizduojami grafiškai, nors tai prieštarauja žodinio prekių ženklo apsaugai, tačiau jie pateikiami žymiai didesni nei ieškovės prekių ženklas, taip tendencingai kreipiant vartotojų nuomonę. Apklausoje apklausos dalyvių buvo prašoma lyginamus prekių ženklus palyginti tik pagal vieną iš kriterijų, tai yra vizualų, nes klausime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, jog apklausos dalyviams buvo parodyti prekių ženklai kortelėje, nors, kaip jau buvo minėta, fonetiniai lyginamųjų prekių ženklų skirtumai gali nusverti vizualinius panašumus.

Atsakovė UAB ,,Medicinos linija“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ginčija ieškinio pagrįstumą ir prašo jį atmesti.Atsakovė nurodo, kad yra Lietuvos įmonė, veikianti nuo 2003 metų, užsiimanti odontologinės produkcijos gamyba. Ji prekių ženklą „i-dental“ savo veikloje kaip žymenį naudoja nuo 2003 metų. Dar 2004 m. birželio 1 d. atsakovė užregistravo subdomeną „i-dental.lt“. 2013 m. balandžio 2 d. atsakovė pateikė paraišką dėl prekių ženklo „i-dental“ [fig.] ir prekių ženklo „i-dental Innovative Dental Products“ [fig.] registracijos. 2014 m. sausio 6 d. prekių ženklai buvo užregistruoti. Atsakovė nuo 2003 intensyviai naudodama žymenį ,,i-dental“ per visą naudojimo laikotarpį nesulaukė jokių ieškovės pretenzijų dėl žymens naudojimo. Tik 2014 m. balandžio 28 d., po to, kai atsakovė kreipėsi dėl prekių ženklų registracijos Lietuvos Respublikoje, ieškovė Valstybiniam patentų biurui padavė protestus Nr. PNZ-279 ir Nr. PNZ-280 dėl prekių ženklų registracijos pripažinimo negaliojančiomis, kurie buvo atmesti.Ieškovė yra Vokietijos įmonė, kuri Lietuvoje nevykdo jokios komercinės veiklos. Ieškovės prekių ženklas „IDENTA“ nebuvo ir nėra naudojamas Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu atsakovės prekių ženklai yra Lietuvos Respublikoje galiojantys prekių ženklai, kurie naudojami Lietuvoje net nuo 2003 metų. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prekių ženklas ir atsakovės prekių ženklai nėra naudojami toje pačioje rinkoje ir nėra jokios galimybės dėl jų naudojimo vartotojams būti suklaidintiems. Vadinasi, ieškovės teisės negali būti pažeistos atsakovei registruojant ir naudojant jo prekių ženklus. Taigi pagal CPK 5 straipsnį ieškovė neturi teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, nes jo teisės nepažeidžiamos.Ginčijamas Apeliacinio skyriaus sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų pagrindų atsakovės prekių ženklų registracijas pripažinti negaliojančiomis.Atsakovė neginčija išvados, kad ieškovės prekių ženklo registracija yra ankstesnė. Tačiau laikosi pozicijos, kad vertinant atsakovės prekių ženklų ir ieškovės prekių ženklo koegzistavimo galimybes, ypatingai svarbu, kad atsakovė žymenį ,,i-dental“ savo veikloje naudoja nuo 2003 m., nuo 2004 m. birželio 1 d. užregistravo subdomeną i-dental.lt, kurį iki šiol naudoja. Tai reiškia, kad atsakovė gerokai anksčiau nei ieškovė įgijo vadinamąją subjektinę teisę plačiąja prasme į žymenį ,,i-dental“, nes šį žymenį de facto naudojo savo veikloje nuo 2003 metų. Todėl ji yra žymens ,,i-dental“ tikrasis šaltinis, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra tą žymenį įregistravęs savo vardu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-469/2017, kurioje teismas nurodė, kad verslo identifikatorių (logotipų, interneto svetainių, įvairaus tipo ir pobūdžio reklamų ir kt. panašaus pobūdžio priemonių) naudotoju teisės turi būti ginamos, jei nustatoma, kad tokios jų teisės yra ankstesnės. Todėl nors formaliai ieškovės prekių ženklo registracija yra ankstesnė nei atsakovės prekių ženklų, ypatingai svarbu tai, kad atsakovė žymenį ,,i-dental“ kaip verslo identifikatorių naudoja nuo 2003 m., o tai reiškia, kad subjektinę teisę i žymenį ,,i-dental“ įgijo žymiai anksčiau nei ieškovė, šį žymenį naudoja daugiau kaip 13 metų ir per visą ši naudojimo laikotarpi neišaiškėjo jokie vartotojų suklaidinimo faktai.Apeliacinis skyrius, skundžiamame sprendime, išsamiai ir aiškiai pasisakė dėl lyginamų žymenų vizualaus nepanašumo. Apeliacinis skyrius vertino tokius ženklus, kokie jie yra įregistruoti. Be to, išskyrė dominuojančius prekių ženklų elementus identa ir i-dental, o ne identa, kaip nurodo ieškovė. Tuo pačiu Apeliacinis skyrius nurodė, kad atsakovės ženkluose esantis anglų kalbos žodis „dental“ laikytinas neturinčiu skiriamojo požymio. Būtent todėl vertinant lyginamųjų prekių ženklų klaidinamą panašumą ar nepanašumą lemia ne paties elemento „dental“ buvimas ženkluose, bet visuma ženklą sudarančių elementų (spalvinis, grafinis išpildymas, pan.). Tuo tarpu ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad elemento stiprumas neturi būti vertinamas, kai yra atliekamas vizualinis ženklų palyginimas. Kaip žinoma, žymenų panašumo vertinimas atliekamas atliekant bendrą jų vizualaus, fonetinio ir semantinio panašumo įvertinimą. Palyginimas turi būti paremtas bendru žymenų sukuriamu įspūdžiu, turint omenyje ir skiriamuosius ir dominuojančius elementus (Europos Teisingumo Teismo 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Nr. C-251/95). Prekių ženklų teisėje laikomasi pozicijos, kad žymens skiriamojo požymio laipsnis įvairiuose kombinuoto prekių ženklo elementuose yra svarbus kriterijus, į kurį turi būti atsižvelgta atliekant prekių ženklų palyginimą. Nustatant prekių ženklų panašumą vertinimas, ar sutampantys elementai neturi skiriamojo požymio (arba turi silpną skiriamąjį požymį), turi būti atliktas siekiant nustatyti, kokia apimtimi šie sutampantys elementai gali nurodyti prekių komercinę kilmę. Tai reiškia, kad vartotojas bus linkęs manyti, kad prekių ženklo silpnas ar neturintis skiriamojo požymio elementas nėra naudojamas konkrečiam ūkio subjektui identifikuoti ir atskirti vieno ūkio subjekto prekes ir paslaugas nuo kitų subjektų prekių ir paslaugų. Todėl nors prekių ženklų savininkai naudoja skiriamojo požymio neturinčius arba silpnus elementus siekdami informuoti vartotojus apie atitinkamų prekių ar paslaugų savybes, gali būti sudėtinga konstatuoti, kad visuomenė gali būti suklaidinta dėl prekių ar paslaugų kilmės tik dėl to, kad sutampa neturintys skiriamojo požymio arba silpni elementai (žr. Vidaus rinkos derinimo tarnybos Vadovas, C dalis, Protestai). Todėl vertinant panašumą, įskaitant žymenų vizualų panašumą, turi būti įvertinama ir tai, kokią reikšmę lyginamuose ženkluose turi skiriamojo požymio neturintys arba silpni ženklo sutampantys elementai. Ieškovės prekių ženklą sudaro vienintelis žodis „IDENTA“, užrašytas standartiniu šriftu. Daugiau jokių papildomų skiriamųjų elementų ženklas neturi. Tuo tarpu protestuojami prekių ženklai yra kombinuoti prekių ženklai, kuriuos sudaro stilizuotas užrašas „i-dental“ ir „i-dental Innovative Dental Products“. Ženkluose dominuoja vienintelė žalia spalva. Raidė „i“ juose yra brūkšneliu atskirta nuo žodžio „dental“ ir turi skirtingą grafinį vizualizavimą, nei žodis „dental“. Raidė i yra naudojama visoje eilėje atsakovės prekių pavadinimų. Raidė „i“ yra balta, apvedžiota žalios spalvos kontūrine linija (negatyvas), tuo tarpu žodis „dental“ užrašytas pilnavidurėmis žalios spalvos raidėmis (pozityvas). Raidė „i“, būdama negatyvas, sukuria skirtingą vizualų įspūdį, nei žodis „dental“, t. y. visas užrašas „i-dental“ vizualiai nėra suvokiamas kaip ištisinis vienalytis žodis „idental“. Pirmoji raidė „i“, kurią vartotojas, skaitydamas užrašą, pastebi pirmiausiai, savo grafiniu atvaizdavimu aiškiai kontrastuoja su likusia ženklo dalimi „dental“, tuo labiau, kad ji yra atskirta brūkšneliu nuo pirmosios raidės „i“. Žymuo „i-dental“ yra vizualiai aiškiai suvokiamas kaip dviejų atskirų skirtingai vizualizuotų elementų – raidės „i“ ir žodžio „dental“ – darinys. Tokių skiriamųjų vizualių ypatybių suinteresuoto asmens ženklas „IDENTA“ neturi. Šie skirtumai negali būti laikomi nežymiais ženklų elementų vizualiniais skirtumais. Atsižvelgiant į ieškovės prekių ženklo silpną skiriamąjį požymį, vertinant žymenų panašumą reikšmingi yra visi elementai, formuojantys bendrą suvokimo įspūdį, o šiuo atveju tai yra grafinis atsakovės prekių ženklų pavaizdavimas, įskaitant raidės „i“ vizualų atskyrimą brūkšneliu ir užrašo spalvinę ir grafinę stilistiką. Lyginamų prekių ženklų nepanašumą lemia tai, kad dominuojanti prekių ženklų dalis yra nevienoda (identa ir i-dental), o jos sutampantis elementas „denta“ neturi skiriamojo požymio prekėms, kurioms yra registruoti lyginami prekių ženklai, todėl negali būti laikomas vaizdiniu elementu, nulemiančiu prekių ženklų panašumą. Vizualūs atsakovės prekių ženklų skirtumai yra akivaizdūs, o sutampantis ženklų elementas „denta“, atsižvelgiant i tai, kad jis neturi skiriamojo požymio (arba turi silpną skiriamąjį) požymi, negali nulemti lyginamų ženklų vizualaus panašumo. Taigi lyginami prekių ženklai nėra vizualiai panašūs.Ieškovės ženklas yra simbolinis žodis, neturintis, prasmės, todėl jis bus tariamas taip, kaip užrašytas: „IDENTA“, kirčiuojant paskutinį žodžio skiemenį. Atsakovės ženkluose žodis „dental“ yra taisyklingas anglų kalbos žodis, reiškiantis „dantinis“, „danties“, „dantų“. Kaip žinoma, Europos Komisijos 2012 metais užsakyto tyrimo „Europeans and their languages“ duomenis, net 38% Lietuvos gyventojų deklaravo anglų kalbą mokantys taip, kad galėtų susikalbėti, todėl atsakovės prekių ženklas bus tariamas kaip sudėtinis anglų kalbos žodis. Kadangi ženkle dominuoja anglų kalbos žodis „dental“, pirmoji ženklo raidė „i“ greičiausiai vartotojų bus tariama kaip „ai“ pagal analogiją su tokiais žinomais ir paplitusiais visuomenėje ženklais kaip „iPhone“ (tariama ai-foun), „iPad“ (ai-ped), „iPod“ (ai-pod), „iDeal“ (ai-dyl) ar iDream (ai-drym). Todėl visą žodį „i-dental“ vartotojai fonetiškai greičiausiai ištars kaip „ai-dentl“. Net jei tam tikros visuomenės dalies pirmoji raidė būtų tariama kaip „i“, ženklas fonetiškai skambėtų kaip „i-dentl“, kirčiuojant skiemens „dentl“ pradžią, ir ženklas fonetiškai vis tiek skirtųsi nuo ieškovės ženklo, turinčio fonetiškai skirtingą galūnę ir kur kirtis krenta ant paskutinio žodžio „IDENTA“ skiemens. Tuo atveju, jei anglų kalbos nesuprantanti visuomenės dalis perskaitytų atsakovės prekių ženklą taip kaip jis užrašytas („idental“), ženklo skambesys vis tiek skirtųsi nuo ieškovės prekių ženklo skambesio.Ieškovės prekių ženklas yra žodis IDENTA, kuris yra dirbtinis, neturintis semantinės reikšmės žodis. Tokios pozicijos dėl jos prekių ženklo semantinės reikšmės laikėsi ir pati ieškovė. Atsakovės prekių ženklai turi ryšį su anglų kalbos žodžiu „dental“, reiškiančiu „dantinis“, „danties“, „dantų“, ir tai aiškiai sufleruoja odontologinę ženklo prasmę, kurią dar labiau sustiprina papildomas užrašas viename iš atsakovės ženklų „Innovative Dental Products“. Tai, kad Lietuvos gyventojams žodinis elementas dental kelia prasmines asociacijas su odontologija rodo ir Valstybinio patentų biuro pateiktų paraiškų ir galiojančių prekių ženklų su žodiniu elementu dental skaičius. Be to, žodis „dental“ yra kitų Lietuvoje vartojamų tarptautinių žodžių sudedamoji dalis, pavyzdžiui, žodis „dentalinis“, reiškiantis „dantinis“. Atsakovės prekių ženklais žymimų prekių vartotojas yra specifinis, nes prekės yra skirtos profesionalams, kurie paprastai gerai informuoti apie naudojamos specifinius, šiuo atveju medicininius terminus. Tai reiškia, kad semantiniu požiūriu lyginant ieškovės žymenį, kuris neturi semantinės reikšmės, su atsakovės žymeniu, kuris sukuria aiškias įvardintas semantines asociacijas, akivaizdu, kad semantiniu požiūriu šie prekių ženklai vartotojams atrodys skirtingi. Taigi lyginami prekių ženklai semantiniu požiūriu nėra panašūs.Kadangi atsakovės prekių ženklai nei vizualiai, nei fonetiškai, nei semantiškai, nei bendru paliekamu įspūdžiu nėra panašūs į ieškovės prekių ženklą, todėl atsakovės prekių ženklai turi pakankamai skiriamųjų požymių, kad galėtų atlikti savo funkciją, identifikuodami jais žymimas prekes, nesukeliant klaidinamų asociacijų su ieškovės prekių ženklu. Atsakovė negamina ir neprekiauja jokiais vaistiniais preparatais, kurie būtų skirti prekiauti vaistinėse ir dėl to galėtų kilti faktinis vartotojų suklaidinimas. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei galutinis vartotojas susidurtų su tokį skirtingą bendrą įspūdį paliekančiais prekių ženklais, jis prekes atskirtų ir jų nesupainiotų.Kadangi nebuvo konstatuotas lyginamųjų ženklų panašumas, todėl prekių, kurioms ženklai registruoti, tapatumo ar panašumo nustatymas neturi teisinės reikšmės. Be to, atsakovės prekių ženklų registracijos klasė ir realizavimo sąlygos neleidžia daryti išvados, kad prekės, kurioms registruoti atsakovės prekių ženklai, yra tapačios suinteresuoto asmens žymimoms prekėms. Ieškovės ženklas registruotas išimtinai odontologijos prekėms žymėti. Tuo tarpu daugybė prekių, kurios žymimos atsakovės prekių ženklais, apskritai neturi jokių sąsajų su odontologija. Ieškovės 5 klasės prekių sąraše išvardintos prekės „odontologijai skirti farmacijos produktai ir medžiagos, būtent tiesioginiai ir netiesioginiai rekonstrukcijai skirti mišiniai, stomatologiniai anestetikai dantų ir dantenų nejautrai (desensibilizavimui), stomatologinės dervos įtrūkimų užsandarinimui, plastikinė medžiaga visiškų ar dalinių dantų protezų įdėklų gamybai; dantų taisymui skirti kompozitai (plombos), dantų atspaudų gamybai skirtos medžiagos ir dantų lakai“ aiškiai nurodo, kad tai yra prekės, kurias pasirenka ne vartotojai – pacientai, o profesionalūs odontologai, kurie pritaiko tas prekes galutiniams jų vartotojams. Tai nėra plataus naudojimo prekės, kurias vartotojai pirktų ir taikytų patys sau. Kitaip tariant, klaidinimo tarp prekių ženklų „IDENTA“ ir „i-dental“ tikimybė turi būti vertinama ne paprastų vidutinių vartotojų, o medicinos žinių turinčių odontologų požiūriu. Ieįkovės 10 klasės prekės yra susijusios su medicinos prietaisais ir apskritai nėra panašios į farmacijos preparatus, įeinančius į 5 klasę. 10 klasės prekės „odontologijos aparatūra ir instrumentai, būtent dantų grąžtai, gręžtuvai, dirbtiniai dantys; laikini dantų tiltai, karūnėlės ir laminatai“ nekonkuruoja su 5 klasės prekėmis ir nėra pakeičiančios 5 klasės prekes. Nors, šiuo atveju, ieškovės10 klasės prekės yra susijusios su odontologija, tačiau skirtinga tų prekių prigimtis ir paskirtis, skirtingi jų platinimo kanalai, skirtingi jų naudojimo būdai, skirtingi tų prekių galutiniai gavėjai eliminuoja klaidinimą. Todėl ieškovės 10 klasės prekės yra skirtingos nuo protestuojamų ženklų 5 klasės prekių. Taigi atsakovės prekių ženklai registruoti prekėms, kurios nėra panašios ieškovės prekių ženklo registracijos prekėms.Atsižvelgiant į akivaizdžius nagrinėjamų prekių ženklų skirtumus ir prekių, kurioms registruoti prekių ženklai, skirtumus, net ir vertinant tik suklaidinimo tikimybės, o ne faktinio klaidinimo egzistavimą, nėra jokios galimybės konstatuoti, kad dėl lyginamų prekių ženklų gali kilti vartotojų suklaidinimo tikimybė. Ieškovė ilgą laiką toleravo protestuojamų prekių ženklų naudojimą ir iki protesto pateikimo nesusidūrė su jokiais realiais vartotojų klaidinimo faktais. Atsakovė aplinkybę, kad vartotojų suklaidinimo tikimybė neegzistuoja įrodė ir pateiktais į protesto nagrinėjimo procedūrą įrodymais – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir Konkurencijos tarybos raštais, kuriuose nurodyta, kad vartotojų ar rinkos dalyvių nusiskundimų dėl rinkoje kylančių klaidinimo faktų negauta.Atsakovė, kaip įrodymą, kad visuomenės klaidinimas neegzistuoja, pateikė įrodymą – „RAIT“ atliktą visuomenės nuomonės tyrimą, kurio metu buvo užduotas klausimas: „Jei šiais dviejų skirtingų gamintojų prekių ženklais „IDENTA“ ir „i-dental“ būtų pažymėti vienodi produktai, ar atskirtumėte vieno gamintojo produktą nuo kito“. Į pateiktą klausimą 74 proc. respondentų atsakė, kad atskirtų vieno gamintojo produktą nuo kito. Atsakovės formuluodamas klausimą nenurodė prekių, kurioms žymėti registruoti prekių ženklai, vietoj to formuluodamas sąlygą, kad lyginamais prekių ženklais pažymėti produktai yra vienodi, t. y. prekės yra tapačios. Tai reiškia, kad 74 proc. respondentų atsakė, kad net žymint tapačias prekes lyginamais ženklais, jie produktus atskirtų. Nagrinėjamu atveju lyginami ženklai naudojami netapačioms prekėms žymėti. Vadinasi, jei tokiais ženklais būtų pažymėtos netapačios prekės, vartotojų, kurie atskirtų prekes kaip skirtingų gamintojų, būtų dar daugiau. Tai reiškia, kad į bylą pateiktas įrodymas, jog 74 proc. apklaustų vartotojų vertinimu suklaidinimo tikimybė neegzistuoja. Kadangi vertinant vartotojų suklaidinimo tikimybę, turi būti vertinamas ir vartotojų atidumo laipsnis, o ieškovės ir atsakovės prekių vartotojas nėra eilinis vartotojas, mažmeninėje prekyboje įsigyjantis kasdienio vartojimo prekes, šiuo atveju vartotojas yra medicinos žinių turintis profesionalus vartotojas, įsigyjantis prekes profesiniams poreikiams, todėl vartotojo atidumo laipsnis yra didelis. Atitinkamai profesionalus vartotojas, susidūręs su lyginamais prekių ženklais, neturi jokios galimybės būti suklaidintas. Vertinant suklaidinimo tikimybę svarbi ir aplinkybė susijusi su lyginamų ženklų stiprumu. Ieškovės prekių ženklas yra silpno skiriamojo požymio, nes dėmenų „denta“ ir „dental“ vartojimas prekių ženkluose yra labai paplitęs, todėl atsakovės prekių ženklams būdingi elementai, palieka skirtingą bendrą įspūdį, taigi suklaidinimo tikimybės nėra ir lyginamieji prekių ženklai gali koegzistuoti bei būti lygiavertės konkuravimo priemonės prekių, kurioms žymėti jie yra registruoti, rinkoje, kartu su daugeliu kitų prekių ženklų, kuriuose pasikartoja žodinis elementas „denta“.

Ieškovė pateikė dubliką, kuriame palaiko ieškinio argumentus, papildomai nurodydama, jog atsakovė protestuojamų prekių ženklų ankstesnio naudojimo aplinkybės šioje byloje ne tik neįrodė, bet ji apskritai yra teisiškai nereikšminga, todėl neturėtų būti vertinama. Minėtai aplinkybei pagrįsti atsakovė pateikė įrodymus – PVM sąskaitas faktūras, sutartį dėl išimtinės distribucijos Azerbaidžano teritorijoje, stendo ekspozicijos parodoje susitarimą bei su tuo susijusią dokumentaciją, domeno informacinę pažymą. Iš PVM sąskaitų faktūrų matyti, jog anksčiau atsakovė naudojo skirtingos grafinės išraiškos žymenį. Iš pateiktų įrodymų taip pat neįmanoma nustatyti ankstesnio žymens naudojimo, kadangi nėra aišku, kokio mąsto / lankomumo parodose atsakovės ankstesnis žymuo buvo eksponuojamas, ar pagal išrašytas sąskaitas faktūras / kontraktus prekės faktiškai buvo platinamos, ar domenas faktiškai naudotas ir pan. Be to, pagal Prekių ženklų įstatymą neregistruotas žymuo nėra saugomas, išskyrus plačiai žinomą prekių ženklą, kuris tokiu turi būti pripažintas teismo tvarka (Prekių ženklų įstatymo 9 straipsnis). Taigi protestuojamų prekių ženklų ankstesnio naudojimo aplinkybė būtų teisiškai reikšminga ir suteiktų protestuojamiems prekių ženklams bent kažkokią apsaugą, tik tuo atveju, jei prekių ženklai būtų pripažinti plačiai žinomais. Atsakovė klaidingai nurodo, jog ieškovė jai dėl protestuojamų prekių ženklų naudojimo nėra reiškusi jokių pretenzijų. Dar 2013 m. kovo 14 d. ieškovė pateikė atsakovei oficialų raštą, kuriame nurodė, jog yra įregistravusi tarptautinį prekių ženklą „IDENTA“. Nepaisant to, atsakovė į ieškovės raštą niekada taip ir neatsakė. Negana to, 2013 m. balandžio mėnesį, atsakovė, žinodama apie ieškovės ankstesnį prekių ženklą, turėdama nesąžiningus ketinimus, dar ir pateikė paraiškas įregistruoti protestuojamus prekių ženklus.Ieškovės prekių ženklo naudojimo ar nenaudojimo Lietuvos Respublikoje aplinkybė šioje byloje negali būti vertinama ir nėra teisiškai reikšminga, nes ieškovei reikalavimo teisę suteikia Prekių ženklų įstatymas ir galiojanti prekių ženklo registracija.Priešingai nei teigia atsakovė, elemento stiprumas neturi būti vertinamas atliekant vizualinį ženklų palyginimą. Tokia pozicija atitinka Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos praktiką, kurioje tiesiogiai pažymėta, jog žymens skiriamojo požymio laipsnis turi būti tiriamas, atliekant bendrą (bet ne vien vizualų ar fonetinį, ar semantinį) prekių ženklų palyginimą. Atitinkamai, protestuojamų prekių ženklų elementų stiprumo vertinimas būtent vizualaus palyginimo metu kritikuotinas kaip metodologiškai ydingas. Silpno skiriamojo požymio menamas nustatymas buvo pagrindas pripažinti lyginamus prekių ženklus nepanašiais. Vadinasi, padarytas pažeidimas yra esminis, nes lėmė neteisingą išvadą.Atsakovė atsiliepime nepateikė nė vieno argumento, kuris pagrįstų, jog protestuojamų prekių ženklų grafinis išpildymas yra kažkuo išskirtinis ar individualizuojantis protestuojamus prekių ženklus.Atsakovė neįrodė, jog protestuojamų prekių ženklų elementas „dental“ yra suprantamas tarp Lietuvos vartotojų, todėl turėtų būti tariamas, vadovaujantis anglų kalbos taisyklėmis. Atsakovė ignoruoja bet kokius ieškovės argumentus dėl anglų kalbos žinomumo Lietuvoje ir toliau tvirtina, jog net 38 % Lietuvos gyventojų supranta anglų kalbą, todėl protestuojami prekių ženklai turėtų būti tariami kaip sudėtiniai anglų kalbos žodžiai [den-tl]. Atsakovė nepaaiškino, kodėl mažesnis Lietuvos gyventojų procentas, mokantis anglų kalbą, turėtų nulemti bendrąją protestuojamų prekių ženklų tarimo taisyklę, kuomet daugiau nei pusę Lietuvos gyventojų anglų kalbos nesupranta. Be to, protestuojamų prekių ženklų pirmoji raidė „i“ nebus tariamai kaip [ai], nes neįrodžius, jog dauguma Lietuvos gyventojų supranta anglų kalbą, nėra jokio loginio pagrindo teigti, jog tie patys gyventojai, tardami raidę „i“, taikys anglų kalbos tarimo taisykles. Atsakovės nurodoma menama analogija su kitais prekių ženklais (,,iPhone“, ,,iPad“, iPod“) negali būti taikoma. Jei atsakovės prekių ženklų tarimui būtų taikomos anglų kalbos taisyklės, dėl analogiškos ieškovės prekių ženklo struktūros, jos privalėtų būti taikomos ir jam. Vienu ar kitu atveju (taikant anglų kalbos taisykles ar ne), dėl analogiškos lyginamų prekių ženklų struktūros, jų tarimui privalo būti taikomos analogiškos taisyklės, kas pagrindžia aukštą prekių ženklų fonetinį panašumą.Ieškovė laikosi pozicijos, jog visi prekių ženklai yra dirbtiniai žodžiai, todėl semantiškai apskritai negali būti lyginami. Kita vertus, jei ir būtų sprendžiama galimybė protestuojamiems prekių ženklams priskirti angliško žodžio „dental“ reikšmę, tam reiktų konstatuoti Lietuvos gyventojų anglų kalbos supratimo aplinkybę, ko atsakovė neįrodė.Atsakovė neatsikirto į argumentą, kad Apeliacinis skyrius pažeidė prekių ženklų ir prekių panašumo tarpusavio priklausomybės principą, kadangi, nors nustatė fonetinį prekių ženklų panašumą, bet prekių ir paslaugų apskritai nevertino. Be to, priešingai nei teigia atsakovė, atitinkama visuomenė, kurios požiūriu yra vertinama suklaidinimo galimybė, yra plačioji visuomenė. Iš protestuojamų prekių ženklų Valstybinio patentų biuro išrašų matyti, jog atsakovės prekių ženklais žymimos prekės skirtos tiek plačiajai visuomenei, tiek odontologijos specialistams. Atitinkamai, vadovaujantis Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos praktika, jeigu su abiem ženklais susijusios prekės ir paslaugos skirtos ir plačiajai visuomenei, ir specialistams, suklaidinimo galimybė bus vertinama remiantis visuomenės dalies, kurios pastabumo laipsnis yra mažesnis, supratimu, taigi plačiosios visuomenės supratimu. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, vertinant prekių ir paslaugų panašumą būtina atsižvelgti į aplinkybes, kurios apima prekių rūšį, paskirtį ir vartojimo būdą, bei tai, ar tos prekės yra konkuruojančios, ar papildančios viena kitą. Prie tokių reikšmingų aplinkybių taip pat priskiriama įprastinė prekių kilmė, jų gamintojai, vartotojai, platinimo kanalai ar įprasta pardavimo vieta. Vertinant prekių panašumą šiai bylai aktualioje 5 Nicos klasifikacijos klasėje, pastebėtina, jog dalis ieškovės ir atsakovės ženklais žymimų prekių šioje klasėje sutampa (pavyzdžiui, dantų lakai), todėl akivaizdu, kad jos yra identiškos, ir šio fakto įrodinėti nereikia. Kitos protestuojamų prekių ženklų 5 klasėje numatytos prekės turi būti vertinamos atsižvelgiant į minėtus teismų praktikos suformuotus kriterijus. Įvertinus minėtas aplinkybes, akivaizdu, kad prekės yra panašios, kadangi (i) visos prekės turi tą pačią rūšį (tai yra medicinoje ar farmacijoje naudojamos medžiagos); (ii) jų paskirtis sutampa, kadangi visos prekės skirtos naudoti medicinoje ar farmacijoje gydymo ar kitais sveikatos puoselėjimo tikslais; (iii) visos prekės realizuojamos ne įprastiniuose prekybos centruose, o specialiose parduotuvėse ar vaistinėse; (iv) neatmetama galimybė dėl to, kad vienas ir tas pats gamintojas gali gaminti platų spektrą įvairių medicinos ar farmacijos prekių. Minėtos sąlygos apima minėtų prekių vartojimo būdą, taip pat sutampa vartotojų rinkos, kuriems šios prekės yra skirtos. Taigi protestuojamų prekių ženklų prekės yra klaidinamai panašios į ieškovės prekių ženklu žymimas prekes.Lyginami prekių ženklai sutampa savo dominuojančiuose elementuose, jie pasižymi aukštu vizualiu ir fonetiniu panašumu, o semantinis palyginimas yra negalimas (arba koncepcinis sutapimas yra identiškas). Negana to, prekių ženklais žymimos prekės yra identiškos arba panašios. Atitinkamai, vien pastarųjų aplinkybių konstatavimas yra pakankamas pagrindas pripažinti visuomenės suklaidinimo tikimybę.

Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti, kad atsakovė UAB ,,Medicinos linija“ turi teisę į žymens / verslo identifikatoriaus ,,i-dental“ naudojimą odontologijos produkcijos ženklinimui Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2003 m. rugsėjo 3 d. ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Priešieškinyje atsakovė nurodo, jog priešieškiniu siekiama apginti atsakovės teisę į žymens / verslo identifikatoriaus „i-dental“ naudojimą odontologinės produkcijos ženklinimui Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2003 m. rugsėjo 3 d. Patenkinus tokį atsakovės reikalavimą, nebus galima tenkinti visų ieškovės reikalavimų, tai yra panaikinti VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą ir pripažinti atsakovės prekių ženklų registracijas negaliojančiomis, nes ieškovės teisės į ginčo žymens „i-dental“ naudojimą Lietuvoje bus nustatytos nuo 2003 m. rugsėjo 3 d., o tai yra ankstesnė data, nei ieškovei priklausančio tarptautinio žodinio prekių ženklo „IDENTA“, kurios paraiškos padavimo data 2009 m. lapkričio 20 d., prekių ženklo galiojimas išplėstas į Europos Bendriją ir tokiu būdu saugomas Lietuvos Respublikoje nuo 2011 m. spalio 19 d. Atsakovė žymenį / verslo identifikatorių „i-dental“ savo veikloje, o būtent odontologinės produkcijos ženklinimui, naudoja nuo 2003 m. rugsėjo 3 d. Atsakovė nuo 2004 m. birželio 1 d. užregistravo subdomeną i-dental.lt, kurį iki šiol naudoja, kas reiškia, kad atsakovė gerokai anksčiau nei ieškovė įgijo vadinamąją subjektinę teisę plačiąja prasme į žymenį / verslo identifikatorių „i-dental“ odontologinės produkcijos ženklinimui Lietuvos Respublikoje, būtent dėl to, kad šį žymenį de facto naudojo savo veikloje nuo 2003 m. rugsėjo 3 d. Todėl jis laikytinas žymens / verslo identifikatoriaus „i-dental“ tikruoju šaltiniu, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra tą žymenį įregistravęs savo vardu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2006).Galimybė pasinaudoti subjektine naudojimo teise į žymenį / verslo identifikatorių yra įtvirtina 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento Ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti, 5 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią bet kuri valstybė narė gali numatyti, kad prekių ženklas nebus registruojamas arba, jeigu įregistruotas, jis bus pripažintas negaliojančiu, jeigu ir tokia apimtimi, kiek: a) teisės į vykdant komercinę veiklą naudojamą neregistruotą prekių ženklą arba į kitą žymenį buvo įgytos iki paraiškos įregistruoti vėlesnį prekių ženklą padavimo datos arba iki datos, kai buvo kreiptasi dėl prioriteto suteikimo paraiškai įregistruoti vėlesnį prekių ženklą, ir tas neįregistruotas prekių ženklas ar kitas žymuo suteikia jo savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą. Analogiška nuostata yra numatyta 2017 m. birželio 14 d. Europos Sąjungos reglamente Nr. 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo, kurio 8 straipsnio 4 dalis numato, kad neregistruoto prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens savininkui užprotestavus, pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas. Šiame kontekste aktuali ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-469/2017, kurioje teismas nurodė, kad verslo identifikatorių (logotipų, interneto svetainių, įvairaus tipo ir pobūdžio reklamų ir kt. panašaus pobūdžio priemonių) naudotojų teisės turi būti ginamos, jei nustatoma, kad tokios jų teisės yra ankstesnės.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo ginčija jo pagrįstumą ir prašo atmesti.Ieškovė nurodo, kad Civilinio kodekso 1.111 straipsnis nurodo, kad išradimų patentai ir kiti intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisių objektais tampa nuo to momento, kai jie intelektinės veiklos rezultatais pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka. Atitinkamai, intelektinės nuosavybės objektas gali būti ginamas tik tuomet, kai jis tokiu pripažįstamas įstatymu, apsauga jam garantuojama norminiais aktais. Atsakovės neregistruoti prekių ženklai nuo 2003 m. negali būti saugomi, kadangi tokios apsaugos jiems nenumatė ir nenumato nei Prekių ženklų įstatymas, nei teismų praktika, nei kitas norminis aktas. Kadangi atsakovės neregistruoti prekių ženklai nebuvo ir nėra saugomi intelektinės nuosavybės objektai, todėl reikalavimai turi būti atmesti. Tam, kad protestuojamų prekių ženklų ankstesnio naudojimo nuo 2003 metų aplinkybė būtų teisiškai reikšminga ir suteiktų protestuojamiems prekių ženklams bent kažkokią apsaugą, protestuojami prekių ženklai turėtų būti pripažinti plačiai žinomais būtent nuo 2003 metų, nuo kada jie turėtų būti išlaikę žinomumą iki pat dabar. Visgi daugiau nei akivaizdu, kad protestuojami prekių ženklai plačiai žinomiems prekių ženklams keliamų reikalavimų netenkina. Atsakovės priešieškinyje nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šioje byloje yra neaktuali. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2006 apsauga buvo suteikta ne bet kokiai subjektinei teisei, bet juridinio asmens pavadinimui, kuris, priešingai nei neįregistruotas prekių ženklas, įstatyminių nuostatų yra plačiai saugomas kaip komercinis žymuo. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas negali būti taikomas jokiu įstatyminiu pagrindu nesaugomam neregistruotam prekių ženklui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-469/2017, ginčas buvo kilęs ne dėl prekių ženklo, bet domeno registracijos panaikinimo. Taigi visi teismo išaiškinimai teikti visiškai kitos nei prekių ženklas intelektinės nuosavybės atžvilgiu. Netgi pačios atsakovės cituojamas vienintelis sakinys yra pateikiamas ne visas ir originaliai skamba taip: „<...> verslo identifikatorių (logotipų, interneto svetainių, įvairaus tipo ir pobūdžio reklamų ir kt. panašaus pobūdžio priemonių) naudotojų teisės turi būti ginamos, jei nustatoma, kad tokios jų teisės yra ankstesnės, t. y. jeigu verslo identifikatoriai buvo pradėti naudoti anksčiau nei ginčijamos teisės į domeną“. Vadinasi, teismo išaiškinimas buvo teiktas išimtinai konfliktui tarp neregistruoto žymens bei domeno išspręsti, o plečiamai išaiškinimu remtis dar ir prieš registruotą prekių ženklą nėra jokių teisinių pagrindų. Juolab, kad toks išplėstinis rėmimasis iš esmės paneigtų Prekių ženklų įstatymo normatyvinį reguliavimą. Priešingai nei leidžia suprasti atsakovė, net ir cituojamoje byloje vien tik ankstesnis verslo identifikatoriaus naudojimas jokios apsaugos tokiam žymeniui prieš domeną nesuteikė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas net kelis kartus akcentavo, kad sprendžiant dėl apsaugos neregistruotam verslo identifikatoriui suteikimo, yra būtina vertinti atsakovo sąžiningumą, domeną registruojant ir naudojant. Ieškovės priešieškinyje nurodyta Direktyva ir Reglamentas šioje byloje netaikytini, nes Direktyva neįtvirtina privalomų valstybės narėms įgyvendinti nuostatų dėl neregistruotų (ir plačiai žinomais nepripažintų) prekių ženklų apsaugos. Visiškai priešingai – neregistruotų žymenų apsauga ir jos ribos apskritai nėra Direktyvos reguliavimo dalykas. Direktyva tik palieka teisę pačioms valstybėms narėms apsispręsti saugoti ar nesaugoti neįregistruotus prekių ženklus vien jų naudojimo pagrindu. Ir tik tuomet, kai valstybė narė nacionaliniuose savo aktuose neregistruotiems žymenims tokią apsaugą garantuoja, tampa aktualios atsakovės cituojamos Direktyvos nuostatos. Analogiškas principas yra įtvirtintas ir Reglamente, t. y. neregistruoto žymens apsauga patenka į Reglamento reguliavimo sritį išimtinai tik tada, kai neregistruotas prekių ženklas yra saugomas pagal valstybės narės nacionalinę teisę. Pagal Reglamento 8 straipsnio 4 dalį. neregistruoto prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens savininkui užprotestavus, pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, kai ir jeigu pagal to žymens naudojimą reglamentuojančius Sąjungos ir valstybės narės teisės aktus: a) teisės į tą žymenį buvo įgytos iki paraiškos įregistruoti ES prekių ženklą padavimo dienos arba iki prašymo suteikti prioritetą paraiškai įregistruoti ES prekių ženklą pateikimo dienos; b) tas žymuo jo savininkui suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą. Be to, atsakovės pateikti įrodymai net nepagrindžia protestuojamų prekių ženklų ankstesnio naudojimo aplinkybės. Pagal Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos praktiką, tam kad būtų įrodytas prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų (angl. genuine use), yra būtini įrodymai, pagrindžiantys prekių ženklo naudojimo vietą, laiką, apimtį ir pobūdį. Įrodymai nepagrindžia protestuojamų prekių ženklų (tokių, kokie jie saugomi įregistruoti) ankstesnio naudojimo nuo 2003 m. Lietuvos teritorijoje aplinkybės, nes anksčiau naudotas žymuo buvo visiškai skirtingas savo skiriamaisiais požymiais, charakteristikomis bei grafiniu apipavidalinimu, tuo tarpu, pagal Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punktą bei pagal teismų praktiką, prekių ženklas iš esmės turi būti naudojamas tokia forma, kuria jis yra saugomas įregistruotas (leidžiami tik minimalūs nukrypimai, nekeičiantys skiriamųjų ženklo požymių). Iš pateiktų įrodymų neįmanoma nustatyti ankstesnio žymens naudojimo pobūdžio – nėra aišku, kokio mąsto / lankomumo parodose atsakovės ankstesnis žymuo buvo eksponuojamas, ar pagal išrašytas sąskaitas faktūras / kontraktus prekės faktiškai buvo platinamos, ar domenas faktiškai naudotas ir pan.

Ieškovė pateikė dubliką dėl priešieškinio, kuriame papildomai nurodo, kad CK 1.111 straipsnyje yra nustatyta, kad civilinių teisių objektais laikomi mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų patentai, pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kokias nors objektyvia forma. Akivaizdu, kad verslo identifikatorius yra objektyvia forma išreikštas intelektinės veiklos rezultatas, o tai, kad jo naudotojo teisių gynimo nereglamentuota speciali įstatymo norma, nereiškia, kad tokios teisės negali būti ginamos. Šią poziciją kaip tik ir patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2017 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K- 3-68-469/2017. Kurioje nurodoma, kad verslo identifikatorių (logotipų, interneto svetainių, įvairaus tipo ir pobūdžio reklamų ir kt. panašaus pobūdžio priemonių) naudotojų teisės turi būti ginamos, jei nustatoma, kad tokios jų teisės yra ankstesnės, t. y. jeigu verslo identifikatoriai buvo pradėti naudoti anksčiau nei ginčijamos teisės į domeną. Nors ši nutartis ir buvo priimta byloje dėl domeno vardo registracijos teisėtumo, tai savaime nereiškia, kad kasacinės instancijos teismo aiškinimas dėl galimybės ginti jokiais būdais ir priemonėmis neregistruojamų verslo identifikatorių savininkų / naudotojų teises nėra aktualus ir nagrinėjamai bylai. Šią galimybę patvirtina (nors tiesiogiai bylos santykiams ir nėra taikomos) Direktyvos bei Reglamento nuostatos. Kadangi laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. žymuo „i-dental“ nebuvo pareikštas registruoti kaip prekių ženklas, akivaizdu, kad žymens savininko teisės negali būti ginamos šiuo metu galiojančio Prekių ženklų įstatymo pagrindu. Atsakovė niekada priešingai neteigė ir nesiekė pasinaudoti teisėmis, kurias Prekių ženklų įstatymas numato registruotų prekių ženklų savininkams. Prekių ženklų įstatymas, skirtingai nei Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 40 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos dizaino įstatymo 38 straipsnis, neįtvirtina pirmalaikio naudojimo teisės, numatančios galimybę sąžiningam asmeniui ir toliau naudoti atitinkamą intelektinės nuosavybės objektą, jeigu jį naudojo iki patento / dizaino paraiškos padavimo dienos. Tačiau atsakovė priešieškinyje suformuluotą reikalavimą grindžia CK 1.138 straipsnio 1 punktu, pagal kurį vienas iš civilinių teisių gynimo būdų yra civilinių teisių pripažinimas. Kadangi ieškovė nepripažįsta atsakovės teisės į verslo indentifikatoriaus „i-dental“ naudojimą odontologinės produkcijos ženklinimui Lietuvos Respublikoje nuo 2003 m. rugsėjo 3 d., todėl tokios teisės pripažinimo atsakovė prašo teismo tvarka. Atsakovės verslo identifikatoriuje naudotas žymuo „i-dental“ nėra tapatus protestuojamiems prekių ženklams, tačiau išlaiko tuos pačius esminius skiriamuosius bruožus – raidę ,,i“ bei žodinį elementą „dental“, atskirtus brūkšneliu, užrašytus lotyniškos abėcėlės raidėmis. Žymens „i-dental“ naudojimo įrodymai taip pat demonstruoja, kad žymuo buvo naudojamas visose komercinės veiklos srityse – vykdant tiek pirkimus, tiek pardavimus, tiek ir marketingo veiklą (veikiant parodose). Atsakovės kontrahentai žymenį „i-dental“ vienareikšmiškai suprato kaip atsakovės verslo identifikatorių ir jį nurodydavo netgi vietoj atsakovės juridinio asmens pavadinimo arba greta jo. Tuo tarpu ieškovės pamąstymai, kad pagal byloje išrašytas sąskaitas faktūras prekės galėjo būti neplatinamos, neparemti nei įrodymais, nei elementaria verslo logika. Be to, ieškovė nepagrįstai teigia, kad absoliuti dauguma įrodymų yra orientuota į atsakovės žymens naudojimą ne Lietuvos teritorijoje. Atsakovė yra Lietuvos Respublikoje registruota ir Lietuvos Respublikoje veikianti įmonė. Aplinkybė, kad dalis šios įmonės produkcijos yra parduodama į užsienio šalis niekaip negali paneigti fakto, kad žymuo „i-dental“ yra Lietuvos įmonės identifikatorius.

Ieškovė pateikė tripliką dėl priešieškinio, kuriame papildomai pažymi, kad atsakovė priešieškiniu iš tiesų siekia platesnės protestuojamų prekių ženklų apsaugos, kuriai pasirenka neegzistuojančius ir netinkamus teisinius instrumentus. Atsakovė tiesiogiai deklaruoja, jog turi teisę į „verslo identifikatorių“ „i-dental“, bet taip ir nepaaiškina, nei kas tai per intelektinės nuosavybės objektas, nei kuo jis skiriasi nuo prekių ženklo, nei kur ir kokios apimties jo apsauga yra įtvirtinta. Vienintelis teisinis institutas, kuris teoriškai leistų taikyti retrospektyvinę protestuojamų prekių ženklų apsaugą – tai jų pripažinimas plačiai žinomais, tačiau atsakovė nereiškia tokio reikalavimo. Taigi neegzistuoja ir pagrindas kažkokiu būdu išplėsti protestuojamų prekių ženklų apsaugos. Pasak ieškovės, atsakovės nurodomas CK 1.138 straipsnio 1 punktas, kaip teisinis priešieškinio pagrindas, byloje negali būti taikomas. CK 1.138 straipsnio 1 punktas nurodo, jog civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, be kita ko, pripažindamas teises. Atsakovė neturi teisės į neregistruoto žymens apsaugą prieš registruotą ieškovės prekių ženklą. Atitinkamai, neegzistuojant teisei, ji jokiu būdu negali būti ir pripažįstama.

Priešingai nei teigia atsakovė, ieškovė įrodinėja, jog tinkamai aiškina CK 1.111 straipsnį. Tam, kad kai kurie iš intelektinės veiklos rezultatų būtų laikomi civilinių teisių objektais, būtina ne tik objektyvi šio rezultato išraiška, bet ir įstatymų nurodytų veiksmų atlikimas, su kuriais įstatymas sieja momentą, nuo kurio tam tikras intelektinės veiklos rezultatas, pavyzdžiui, registravimas, laikomas civilinių teisių objektais. Tai būdinga svarbiausiems pramoninės nuosavybės objektams. Pavyzdžiui, dizainas, išradimas, prekės ženklas turi būti įregistruoti Valstybiniame patentų biure. Registracija suteiktos intelektinės veiklos rezultato apsaugos ribos, terminai ir apimtys nustatoma konkrečiame įstatyme. Kadangi atsakovė siekia papildomos protestuojamų prekių ženklų atžvilgiu, vadinasi ieškovė tinkamai aiškina CK 1.111 straipsnio turinį. Tuo tarpu atsakovės pateikiama nuostatos interpretacija yra ydinga, nes paprasčiausiai neįvertinta sistemiškai visos normos bei doktrinos kontekste. Atsakovės argumentai, kad anksčiau naudotas neregistruotas žymuo turėjo esminius skiriamuosius protestuojamų prekių ženklų bruožus, yra tik deklaratyvūs. Tiek neregistruotas žymuo, tiek protestuojami prekių ženklai yra grafiniai ženklai. Protestuojami prekių ženklai yra saugomi ne bet kokia, bet tik ta forma, kurie jie yra įregistruoti. Tuo tarpu, kaip grafiniai ženklai, lyginami žymenys turi akivaizdžių koncepcinių skirtumų: skiriasi žymenų šriftas, stilistika, spalvos, formos. Taigi iš esmės skiriasi visi grafiniai ženklų elementai. Vadinasi, atsakovės pateikti įrodymai dėl neregistruoto žymens naudojimo nėra tinkami pagrįsti iš esmės skirtingų protestuojamų prekių ženklų (tokių, kokie jie įregistruoti ir saugomi) ankstesnio naudojimo aplinkybės. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju privalo būti įrodoma ne žymens naudotojo nacionalinė, bet žymens naudojimo teritorija. Žymens naudojimo teritorija yra esminė aplinkybė, kadangi apsaugos siekiama tik tam tikroje teritorijoje ir būtent žymens naudojimo pagrindu. Ką yra nurodžiusi ir Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba savo praktikoje, prekių ženklai turi būti naudojami būtent toje teritorijoje, kurioje yra saugomi. Atitinkamai, kadangi atsakovė siekia apsaugos Lietuvos Respublikoje, žymuo, kurio apsaugos prašoma, turi būti naudotas Lietuvos Respublikoje ir žinomas Lietuvos Respublikos vartotoju. Su dubliku pateikti nauji įrodymai taip pat neįrodo neregistruoto žymens naudojimo Lietuvos Respublikoje aplinkybės. Be to, įrodymai nenurodo vieno esminio prekių ženklo elemento, t. y. prekių ar paslaugų, kurių atžvilgiu buvo naudotas identifikatorius. Prekių ženklai nėra saugomi nuo visko visoms prekėms ir paslaugoms, jų apsauga yra ribojama konkrečiomis klasėmis.