- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- e2A-742-638/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00259-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas, Diana Labokaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „VM Transport“
- Ieškovas
- Ž. A.
- Trečiasis asmuo
- G. L.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Albinos Rimdeikaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VM Transport“ apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-733-633/2016 pagal ieškovo Ž. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VM Transport“ , trečiasis asmuo G. L., dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės UAB „VM Transport“ 20 300 Eur skolos, 5 procentų metines kompensacines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 19 d. kelių transporto priemonių registre savo nuosavybe įregistravo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, identifikacinis VIN kodas –(duomenys neskelbtini), automobiliui išduoti valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) Policija 2015 m. sausio mėnesį automobilį laikinai sulaikė ikiteisminiame tyrime dėl įtarimų, kad gali būti pakeistas jo identifikavimo (VIN) numeris, tačiau po kelių dienų automobilis buvo grąžintas be jokių nuosavybės teisės apribojimų. Po automobilio sulaikymo ieškovas kreipėsi į UAB „Sabrida“ kaip automobilio pardavėją, kad šis išspręstų susidariusią situaciją, nes ieškovas patiria nuostolius, arba atpirktų automobilį, arba grąžintų jam paskolą pinigais. Praėjus kelioms dienoms po automobilio grąžinimo iš policijos, ieškovui paskambino UAB „Sabrida“ darbuotojas ir paklausė, ar vis dar norintis parduoti ginčo automobilį. Ieškovui tai patvirtinus, tą pačią dieną trečiasis asmuo G. L., prisistatęs UAB „Sabrida“ atstovu, paėmė ginčo automobilį su dokumentais, įskaitant teisėjo nutartį grąžinti automobilį ieškovui, tikslu parodyti galimam pirkėjui. Vėliau trečiasis asmuo ieškovui atvežė atsakovės vadovo pasirašytus ir patvirtintus antspaudu du automobilio pirkimo-pardavimo sutarties egzempliorius. Sutartyje buvo įrašyta jo pageidauta gauti kaina – 20 300 Eur. Ieškovo pritarimu trečiasis asmuo susitarė su perkančios įmonės vadovu susitikti prie VĮ „Regitra“ Kauno filialo, apsikeisti sutartimis ir išregistruoti automobilį. Ieškovas dar prieš perduodamas automobilį trečiajam asmeniui nurodė tokias sutarties sąlygas: kaina – 20 300 Eur, atsiskaitymo būdas – bankinis pervedimas, mokėtojas – įmonė pirkėja, atsiskaitymo terminas – šalių susitarimu užbaigiant sandorį. Sutartu laiku ieškovas prie VĮ „Regitra“ Kauno filialo susitiko su atsakovės vadovu V. M., kuris patvirtino trečiojo asmens perduotas jų sandorio sąlygas, įskaitant atsiskaitymo būdą ir terminą. Ieškovas savo banko sąskaitos rekvizitus buvo pateikęs trečiajam asmeniui, kad šis perduotų atsakovei, be to, papildomai sandorio užbaigimo vietoje perdavė V. M. banko kortelę su jo sąskaitos rekvizitais pervedimui atlikti.
Automobilis sandorio užbaigimo metu jau buvo perduotas atsakovei, dokumentai – taip pat, pirkimo-pardavimo sutarties egzempliorių ieškovas perdavė prieš išregistruojant automobilį. Atsakovė sutarties neatsisakė, nesiūlė keisti jos sąlygų, įskaitant atsiskaitymo būdą, tik vėliau per vadovą V. M. prašė duoti papildomą terminą atsiskaitymui dėl finansinių sunkumų, o paskutiniu metu iš viso atsisakė mokėti dėl to, kad automobilio jau nebeturi, pinigų už jį taip pat negavo. Užbaigdamas ginčo sandorį ieškovas pranešė atsakovės vadovui, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl galimo šio automobilio VIN numerio klastojimo, suprato, kad tai jau buvo padaręs ir trečiasis asmuo, kuris buvo perdavęs ir teisėjo nutarties grąžinti automobilį kopiją, kurią sandorio užbaigimo vietoje matė pas V. M.. Pastarasis patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo faktą žino ir supranta, sandorio neatsisakė.
Šalies argumentai
Nesulaukęs atsiskaitymo po nevienkartinių raginimų bei susitikimo asmeniškai, ieškovas kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, tik po to gavo iš atsakovės laišką su reikalavimu grąžinti jai pinigus, kurių ji nebuvo ir nėra mokėjusi. Ieškovas trečiąjį asmenį G. L. nebuvo įgaliojęs gauti iš atsakovės prievolės įvykdymą (ginčo sandorio kainą), nebuvo niekam jo nurodęs kaip įgalioto gauti prievolės įvykdymą asmens, tame skaičiuje ir atsakovės vadovui V. M..
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė ir papildomai paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, nes už automobilį visą ginčo sandorio kainą ieškovui yra sumokėjusi per V. M. grynais pinigais. Trečiąjį asmenį G. L. atsakovė laikė ieškovo (pardavėjo) įgaliotiniu. VĮ „Regitra“ Kauno filiale užbaigus sandorį buvo sumokėta 20 000 Eur, kuriuos dalimis perskaičiavo ir pasiėmė kartu buvę ieškovas ir trečiasis asmuo, tą patį vakarą dar 5 000 Eur sumokėjo trečiajam asmeniui G. L. ieškovo pritarimu. V. M., būdamas UAB „VM Transport“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, į įmonės kasą grynais pinigais įnešė 25 000 Eur kaip savo (akcininko) paskolą įmonės apyvartinėms lėšoms, buhalterė pinigus priėmė kasos pajamų orderiu, po ko išdavė tuos pačius pinigus mokėjimui už ginčo automobilį kasos išlaidų orderiu, pinigų panaudojimą V. M. pateisino pirkimo-pardavimo sutarties dokumentu, tiek ginčo automobilis, tiek paskola kaip įmonės skola akcininkui yra įtraukti į įmonės balansą.
Praėjus savaitei po ginčo sandorio užbaigimo, atsakovės direktorius ir akcininkas V. M., sužinojęs apie minėtą ikiteisminį tyrimą ir suvokęs, kad automobilis gali būti vogtas, pareiškė pretenziją trečiajam asmeniui G. L., pareikalavo pasiimti automobilį, o jam grąžinti sumokėtus pinigus. Tačiau G. L. pasiūlė ginčo automobilį perparduoti Ukrainos piliečiui, su kuo V. M. sutiko, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, atidavė automobilį ir dokumentus, kitą dieną pagal susitarimą turėjo gauti automobilio kainą atitinkančią pinigų sumą, tačiau jos negavo, nes VĮ „Regitra“ jam neleido ginčo automobilio išregistruoti, pirkėjas atsisakė už jį mokėti, automobilis liko trečiojo asmens ir pirkėjo žinioje, vėliau policijos buvo rastas išardytas.
Atsakovė atkreipė teismo dėmesį, kad ieškovas negautų pinigų reikalauti pradėjo tik tada, kad atsakovė pradėjo savo ruožtu reikalauti iš ieškovo patirtos žalos už parduotą vogtą automobilį.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo G. L. atsiliepime į ieškinį nurodė ir papildomai paaiškino, jog su ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti, kadangi atsakovė pinigų už automobilį nemokėjo, jis taip pat nematė, kad būtų atsiskaityta tiesiogiai su ieškovu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovės UAB „VM Transport“ ieškovui Ž. A. 20 300 Eur skolą, 5 procentų metines kompensacines palūkanas nuo priteisiamos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. vasario 12 d.) dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 557 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės UAB „VM Transport“ trečiajam asmeniui G. L. 1 080,73 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės UAB „VM Transport“ 8,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai.
Teismas nurodė, kad ginčo sandoris faktiškai buvo sudarytas dėl pardavėjui (ieškovui) nepriklausančio daikto, tikrojo savininko Vokietijoje prarasto dėl vagystės. Vertindamas ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimus teismas sprendė, jog būtent ieškovui teko materialioji atsakovės informavimo apie įtarimus pareiga, kuri lemia jam procesinę pareigą įrodyti byloje, kad jis informavimo pareigą įvykdė ir tai padarė tinkamai, tačiau teismo vertinimu, jis to nepadarė, t. y. ieškovas neįrodė, kad tinkamai informavo atsakovę ir ši, tai suprasdama ir žinodama, vis tiek sutiko priimti ginčo daiktą ir už jį sumokėti sutartinę kainą, t. y. neatsisakė sandorio. Atsakovė, siekdama įrodyti, kad sutartinę daikto kainą yra sumokėjusi, byloje, išskyrus V. M. liudijimą, pateikė vienintelį įrodymą – įmonės apskaitos dokumentų registrų duomenis apie 20 300 Eur įmonės įsiskolinimą akcininkui V. M. bei ginčo transporto priemonės įtraukimą į įmonės balansą. Teismas vertino, jog šie dokumentai nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovė faktiškai sumokėjo ginčo daikto kainą – jie įrodo tik įsiskolinimo akcininkui tokia pačia pinigų suma apskaitymą įmonės buhalterinėje apskaitoje, tuo labiau, kad atsakovė nepateikė pirminių ūkinių-finansinių (kasos) operacijų dokumentų (kasos pajamų ir kasos išlaidų orderių ar avansinės apyskaitos žiniaraščio, jeigu tikėti V. M. versija). Tačiau net ir esant byloje tokiems pirminiams dokumentams, jie galėtų patvirtinti, kad tokia pinigų suma buvo išduota iš įmonės kasos, gal ir automobilio pirkimui, tačiau neįrodytų, kad pinigus V. M. perdavė ieškovui už perkamą automobilį. Atsakovei byloje neįrodžius daikto kainos sumokėjimo fakto, nėra galimybės vertinti, ar ši prievolių dalis buvo įvykdyta tinkamam kreditoriui. Todėl atsakovė negalėjo remtis aplinkybe, kad sąžiningai klydo įvykdydama prievolę tariamam kreditoriui trečiajam asmeniui G. L.. Atsakovė nėra pareiškusi reikalavimo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją ar atlyginti nuostolius, be to, neįrodė, jog egzistuoja ir kitos aplinkybės (įskaitant ieškovo nesąžiningumą) pripažinti sandorį negaliojančiu.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, nors nurodė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas dėl pardavėjui (ieškovui) nepriklausančio daikto, tačiau tenkindamas ieškinį teismas vadovavosi CK 6.305 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta pirkėjo pareiga sumokėti už parduodamą daiktą pardavėjui.
Šioje byloje teismui reikėjo nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, ar ieškovas turi reikalavimo teisę šioje byloje, atsižvelgiant į tai, kad jis pardavė žinomai svetimą daiktą, savininko prarastą dėl nusikaltimo (vagystės). Atsakovės nuomone, ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti nesumokėtos kainos, nes jis nebuvo pardavėjas CK 6.305 straipsnio 1 dalies prasme.
Byloje nustatyta, kad atsakovei buvo parduotas vogtas automobilis. Objektyviai neįvykdyta parduodamo daikto pardavėjo pareiga perduodant daiktą užtikrinti, jog jam priklauso nuosavybės teisės į daiktą, kurios, išaiškėjus automobilio vagystės faktui, nebuvo perėjusios nei ginčijamo sandorio pardavėjui, nei pirkėjui. Aplinkybė, kad sutarties objektas (automobilis) yra vogtas, egzistavo jau sandorio sudarymo metu. Automobilio grąžinimo teisėtam jo savininkui šalys nekvestionuoja (CK 4.96 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismui taikant CK 6. 305 straipsnio 1 dalį reikėjo atsižvelgti ir į CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalis, 6.323 straipsnio 1 dalį bei taikyti šias normas sprendžiant ginčą. Taip pat teismas netaikė CK 6.317 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6. 321 straipsnio 1, 3 ir 6 dalies, kuriose įtvirtinta pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise ir kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į parduodamą daiktą. Taip pat teismas turėjo vadovautis teisės normomis, kurios numato pirkėjo teisę sustabdyti kainos mokėjimą tuo atveju, jeigu būtų pakankamas pagrindas manyti, kad dėl pardavėjo kaltės jam gali būti pareikštas ieškinys dėl parduodamų daiktų išreikalavimo ar teisių į juos suvaržymo (CK 6.344 straipsnio 5 dalis).
Svarbi aplinkybė, kurios neįvertino teismas, yra ta, kad ieškovas yra profesionalus teisininkas, todėl itin kritiškai turėjo būti vertinami tiek jo, tiek trečiojo asmens parodymai. Ieškovas, kuriam turėtų būti keliami padidinti atidumo, rūpestingumo reikalavimai dėl jo profesijos, nei karto po sandorio sudarymo atsakovui nepateikė jokios pretenzijos dėl pinigų nesumokėjimo ir tik po metų, gavęs atsakovės raštą, kuriuo buvo prašoma grąžinti pinigus, iškėlė šią civilinę bylą.
Atsakovė neturi tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pinigus jo atstovas už automobilį perdavė, tačiau įvertinus išdėstytus argumentus ir vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, teismas turėjo pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį pinigų sumokėjimo faktą pripažinti įrodytu. Atsakovės atstovas nuosekliai tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad pinigus už automobilį sumokėjo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės atstovas netiksliai nurodė, kam būtent jis pinigus padavė, tačiau ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės, o tuo labiau, jog teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje yra įrodymai, kad trečiasis asmuo G. L. yra išduotas Vokietijai pagal Europos arešto orderį. Institucija, išdavusi orderį yra Oldenburgo prokuratūra. Ginčo automobilis pavogtas Oldenburgo mieste. G. L. procesiniame dokumente nurodo savo adresą taip pat Oldenburgo mieste, tačiau nepaminėjo, kad tuo adresu yra laisvės atėmimo įstaiga, kurioje jis atlieka bausmę dėl automobilių vagystės. Tikėtina, kad jis yra nuteistas ir dėl ginčo automobilio vagystės, todėl prašys įpareigoti trečiąjį asmenį pateikti nuosprendį. Atsakovės žiniomis, G. L. atstovavusi advokato padėjėja yra jo sugyventinė, jie abu yra susilaukę bendro vaiko (gimimo liudijime G R. L. nurodytas tėvu). Aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad teismas turėjo ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimus vertinti itin kritiškai.
Pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens naudai priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas. Byla nėra sudėtinga ir nedidelės apimties, advokato padėjėjos darbo stažas vos viršija vienerius metus, byloje buvo tik vienas teismo posėdis, kuriame dalyvavo atstovė. Jos vykimas į Vokietiją ir išlaidos bilietams negalėjo būti priskirtos bylinėjimosi išlaidoms, nes to nenumato CPK.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad apeliantė ieškovui sumokėjo pinigus už perkamą transporto priemonę. Byloje nėra jokių kasos išlaidų orderių ir/ar mokėjimo pavedimų. Šios aplinkybės įrodo, kad apeliantė su ieškove neatsiskaitė nei sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip pirkimo-pardavimo. Šalys aiškiai ir nedviprasmiškai savo valią išreiškė konkliudentiniais veiksmais pasirašydamos sutartį.
Apeliantė laisva valia sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. automobiliu pradėjo naudotis, eksploatuoti. Prieš sudarant sandorį apeliantė buvo informuota apie tai, kad transporto priemonė buvo sulaikyta. Šalių sudaryta sutartis nenuginčyta, jos turinys aiškus, nurodytas daiktas, susitarta dėl kainos, daiktas buvo perduotas apeliantės nuosavybėn.
Apeliantė akcentuoja, kad transporto priemonė, kurią ji pirko iš ieškovo, buvo vogta, tačiau pažymėtina, kad byloje šios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos ir nebuvo nustatytos, todėl tokie apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliacinio skundo teiginys, jog ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimai dėl pinigų negavimo fakto turi būti vertinami kritiškai, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie pinigų sumokėjimą, perdavimą, gavimą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas ir trečiasis asmuo yra draugai ar geri pažįstami, apeliantė to neįrodinėjo.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliaciniame skunde apeliantė nenurodo, kad pinigus už transporto priemonę būtų perdavusi trečiajam asmeniui.
Taip pat apeliantė savo apeliaciniame skunde teigia, kad transporto priemonė buvo pavogta Oldenburgo mieste, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį nepateikia. Apeliantė daro nepagrįstas prielaidas, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais.
Nesuprantamas apeliantės teiginys, jog trečiasis asmuo ir jį atstovaujanti advokato padėjėja yra sugyventiniai, bei turi bendrą vaiką. Apeliantas nepateikia jokių įrodymų pagrindžiančių šį faktą, nors tai net nėra susiję su ginču, kilusiu tarp šalių.
Trečiojo asmens pateiktos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtino rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas dėl pardavėjui (ieškovui) nepriklausančio daikto, tikrojo savininko Vokietijoje prarasto dėl vagystės. Tačiau teismas padarė išvadą, kad toks sandoris vis tiek galioja, kol nėra nuginčytas teisme ( nuginčijamas sandoris) pagal tikrojo daikto savininko, valdytojo arba daikto pirkėjo ieškinį (CK 6.307 straipsnio 1 dalis.), todėl turi būti įvykdytos visos sandorio sąlygos, tame skaičiuje ir kainos sumokėjimas. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti, nes ji prieštarauja gausiai ir nuosekliai kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Jeigu ieškovas pardavė automobilį atsakovui, tai jis privalo garantuoti (patvirtinti) nuosavybės teisę į automobilį (CPK 6.317 straipsnio 2 dalis). Teismas turėjo pirmiausia vertinti, kaip ieškovas šią įstatyminę pareigą įvykdė. Pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam, kilus ginčui suponuoja pardavėjo pareigą įrodyti turėtą nuosavybės teisę į parduotą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168).Byloje nustatyta, kad ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovo Ž. A. ir atsakovo UAB „VM Transport“ buvo sudaryta 2015 m. vasario 2 d. ( t.1, b.l. 9, čia ir toliau nurodomi elektroninės bylos apyrašo tomų ir puslapių numeriai). Iš Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus atsakymo atsakovei matyti, kad 2015 m. sausio 26 d. poėmio metu iš O. A. buvo paimtas ginčo automobilis įtariant, kad automobilio identifikaciniai numeriai yra suklastoti ( t.1, b.l.45). Iš Kauno apskrities VPK KP NNTV 3-iojo skyriaus vyresniosios specialistės A. S. 2016 m. balandžio 12 d. nutarimo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-05724-15 matyti, kad ginčo automobilis nuo 2014 m. gruodžio 19 d. buvo registruotas ieškovo Ž. A. vardu, pastarasis 2015 m. vasario 2 d. automobilį pardavė atsakovei, o atsakovė 2015 m. vasario 17 d. pardavė automobilį S. R.. Ikiteisminiame tyrime atlikus automobilio identifikacinių numerių tyrimą buvo gauta specialisto išvada, jog tirti pateikto automobilio VIN yra suklastotas perkalant atskirus identifikavimo simbolius, tikrasis VIN yra(duomenys neskelbtini). Automobilis buvo pavogtas 2014 m. rugsėjo 12 d. Vokietijoje iš savininko - kompanijos E. A., kurio teises, sumokėjusi draudimo išmoką, perėmė draudimo bendrovė „A. V. AG“. Nutarimu transporto priemonė grąžinta teisėtam savininkui ( t.1, b.l.104-106). Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos akivaizdu, kad ieškovas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, 2015 m. vasario 2 d., negalėjo suteikti pardavėjo garantijos dėl parduodamo daikto nuosavybės teisės, nes nebuvo teisėtas automobilio savininkas arba teisėto savininko atstovas ( CK 6.317 straipsnio 1 ir 2 dalys). Ieškovo žinojimas apie savo teisinį statusą ginčo automobilio atžvilgiu, taip pat ieškovo pateiktos informacijos pirkėjui turinys neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl sandorio galiojimo ir vykdytinumo, nes įstatymas sandorio galiojimą sieja su objektyviais kriterijais, o ne šalių subjektyviu supratimu. Analogiškai dėl pardavėjo subjektyvaus žinojimo reikšmės yra pasisakyta ir kitoje byloje, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-485-436/2012.Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas turėjo vadovautis teisės normomis, kurios numato pirkėjo teisę sustabdyti kainos mokėjimą tuo atveju, jeigu būtų pakankamas pagrindas manyti, kad dėl pardavėjo kaltės jam gali būti pareikštas ieškinys dėl parduodamų daiktų išreikalavimo ar teisių į juos suvaržymo (CK 6.344 straipsnio 5 dalis). Kaip nurodyta šio sprendimo 17 pastraipoje, automobilis 2016 m. balandžio 12 d. nutarimu buvo grąžintas teisėtam savininkui, todėl priimant teismo sprendimą Vilkaviškio rajono apylinkės teisme 2016 m. lapkričio 22 d. jau buvo aišku, kad automobilis yra išreikalautas ir grąžintas teisėtam savininkui. Pažymėtina, kad niekas negali perleisti daugiau teisių, nei jų pats turi (lot. Nemo plus juris transferre ad alium potest quam ipse habet), toks bendrasis teisės principas yra pripažįstamas daugumoje teisinių sistemų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1000/2014). Todėl ieškovas, neturėjęs teisės parduoti ginčo automobilį, neturi ir reikalavimo teisės gauti už jį piniginę vertę. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo aiškintis, ar atsakovas faktiškai sumokėjo kainą už automobilį, ar nesumokėjo, tuo labiau, kad byloje nėra reiškiama priešinio reikalavimo grąžinti sumokėtus pinigus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu CK 6.307 straipsnio 1 dalies aiškinimu, kad pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal tikrojo daikto savininko, valdytojo arba daikto pirkėjo ieškinį ir kad teismui neduota galios tokio nuginčijamo sandorio atveju (dėl šalies valios trūkumo) savo iniciatyva (ex officio) spręsti (konstatuoti) dėl jo galiojimo fakto ir (ar) taikyti jo negaliojimo teisines pasekmes (CK 1.78 str. 2 ir 4 d. d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju CK 6.307 str. 1 d. norma, nustatanti specialią taisyklę, turi taikymo pirmumą prieš bendrąsias normas, nustatytas CK 1.80 ir 1.81 str. str. Pažymėtina, kad teismų praktikoje tokiu atveju, kai nuspręsta grąžinti ginčo transporto priemonę teisėtam automobilio savininkui ar jo įgaliotam atstovui, daroma išvada, kad asmens, kuris nebūdamas savininku pardavė jam nepriklausantį daiktą, sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, konkrečiai imant, CK 4.48 straipsnio 1 daliai, kurioje įsakmiai nustatyta, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo, taip pat CK 4.37 str. 2 daliai, kad tik savininkas pats arba per įgaliotą asmenį turi teisę parduoti arba kitokiu būdu perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę. Todėl toks pirkimo-pardavimo sandoris, kurį sudarė ne savininkas, yra pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu Civilinio kodekso 1.80 str. pagrindu, o niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), nes tokia teisė yra numatyta CK 1.78 straipsnio 5 dalyje (Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-604-154/2014). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas ex officio pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. vasario 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria Ž. A. pardavė UAB ,,VM Transport" automobilį L. R. R. R., v/n (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)( CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis).Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teisme ieškovė UAB „VM Transport“ 2017 m. sausio 26 d. yra pateikusi ieškinį atsakovui Ž. A. dėl pripažinimo negaliojančia 2015 m. vasario 2 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, kuria atsakovas Ž. A. pardavė ieškovui UAB ,,VM Transport" automobilį L. R. R. R., v/n (duomenys neskelbtini) VIN kodas(duomenys neskelbtini). Byla neišnagrinėta, bylos Nr. e2-5911-214/2017. Todėl šioje byloje pripažinus sandorį negaliojančiu, Kauno apylinkės teismas savo nagrinėjamoje byloje turėtų išspręsti sandorio negaliojimo pasekmių, t. y. restitucijos taikymo, klausimą ( CK 1.80 straipsnio 2-4 dalys). Atsakovė 2017 m. kovo 6 d. pateikė Kauno apygardos teismui prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta civilinė byla Kauno apylinkės teisme Nr. e2-5911-214/2017 dėl automobilio prikimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovo atstovas advokatas 2017 m. kovo 7 d. pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriame nurodė, kad bylos stabdyti nereikia, nes tai užvilkintų procesą, pažeistų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 straipsnį. Prašymas stabdyti šios bylos nagrinėjimą netenkintinas, nes pripažinus automobilio pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu šioje byloje, nelieka pagrindo stabdyti šią bylą laukiant rezultato kitoje byloje. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nustatančias pardavėjo pareigą užtikrinti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise ir atsakomybę už šios pareigos nevykdymą ( CK 4.37 straipsnio 2 dalį, 4.48 straipsnio 1 dalį, 6.317 straipsnio 1 ir 2 dalį), sandorio pripažinimo negaliojančiu teismo iniciatyva klausimą ( CK 1.80 straipsnį), taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą ( CPK 178 179 straipsniai). Todėl yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir priimti byloje naują sprendimą ieškinį atmesti ir pripažinti sandorį negaliojančiu teismo iniciatyva ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Priėmus naują sprendimą atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Ieškinį atmetus, ieškovo ir jo pusėje įtraukto dalyvauti trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos ( CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, apie kurias ji yra pateikusi duomenis į bylą, priteistinos iš ieškovo ( 457 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą) ( CPK 93 straipsnio 1 dalis, 5 dalis).Valstybės turėtos išlaidos procesinių dokumentų įteikimui abiejose teismų instancijose (3,48 Eur) nepriteistinos, nes yra artimos minimaliai priteistinai sumai, iki kurios išieškojimas yra neracionalus ( CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nauja redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti.
P. V. rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. vasario 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria Ž. A. pardavė UAB ,,VM Transport" automobilį L. R. R. R., v/n (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).
Priteisti atsakovei UAB „VM Transport“, įm.k. 302678262, iš ieškovo Ž. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 457 Eur ( keturis šimtus penkiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio išlaidų.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.