- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-22
- Bylos Nr.
- e2-733-633/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00259-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- Ž. A.
- Atsakovas
- UAB „VM Transport“
Procesinių sprendimų kategorijos – 2.5.10.5.1; 2.5.11; 2.5.11.1;
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016-11-22,
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas A. V., sekretoriaujant D. B., dalyvaujant ieškovui Ž. A., jo atstovui advokatui M. V., atsakovės uždaros akcinės bendrovės (toliau – UAB) „VM Transport“ įgaliotam atstovui S. M., trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, ieškovo pusėje G. L. atstovei advokato padėjėjai I. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Ž. A. ieškinį atsakovei UAB „VM Transport“ dėl skolos pagal kelių transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kompensacinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Šalių reikalavimų (atsikirtimų santrauka)
1.1. Ieškovas Ž. A. šioje byloje teismą prašo priteisti jam iš atsakovės : 1) 20300 Eur skolą pagal 2015-02-02 kelių transporto priemonės automobilio „Landrover Range Rover Sport“ pirkimo-pardavimo sutartį; 2) 5 proc. metines kompensacines palūkanas; 3) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsakovė UAB „VM Transport“ priešinių reikalavimų byloje nepareiškė.
Šalies argumentai
1.2. Ieškovas Ž. A. nurodė ieškinyje ir papildomai paaiškino teismo posėdyje, kad jis pažįstantis trečiąjį asmenį G. L. iš jo buvusio vadybininko darbo UAB „Sabrida“, iš kurios jis kaip piniginės paskolos grąžinimą maždaug 2014 m. gruodį gavo nuosavybėn automobilį „Landrover Range Rover Sport“ (toliau – ginčo automobilį), jį įregistravo kelių transporto priemonių registre VĮ „Regitra“. 2015 m. sausį Kauno policija automobilį laikinai sulaikė ikiteisminiame tyrime dėl įtarimų, kad gali būti pakeistas jo identifikavimo (VIN) numeris, tačiau po kelių dienų automobilis buvo grąžintas be jokių nuosavybės teisės apribojimų. Po automobilio sulaikymo jis kreipęsis į UAB „Sabrida“, kaip automobilio pardavėją, kad šis išspręstų susidariusią situaciją, nes jis patiriantis nuostolius, arba atpirktų automobilį, arba grąžintų jam paskolą pinigais. Praėjus kelioms dienoms po policijos automobilio grąžinimo, jam paskambino UAB „Sabrida“ darbuotojas ir paklausė, ar vis dar norintis parduoti ginčo automobilį. Jam tai patvirtinus, tą pačią dieną trečiasis asmuo G. L., kaip UAB „Sabrida“ atstovas, iš jo paėmė ginčo automobilį su jo dokumentais, įskaitant teisėjo nutartį jį jam grąžinti, tikslu jį aprodyti galimam pirkėjui. Vakare trečiasis asmuo jam atvežė atsakovės vadovo pasirašytus ir patvirtintus antspaudu du egzempliorius automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, joje buvo įrašyta jo pageidauta gauti kaina 20300 Eur – lygiai tiek, kiek jis buvo paskolinęs įmonei pinigų, trečiasis asmuo automobilį paliko pas pirkėją išbandymui. Jo pritarimu trečiasis asmuo susitarė su perkančios įmonės vadovu susitikti kitą dieną prie VĮ „Regitra“ Kauno filialo, apsikeisti sutartimis ir išregistruoti automobilį. Jis dar prieš perduodamas automobilį trečiajam asmeniui nurodė savo sutarties sąlygas : kaina - 20300 Eur, atsiskaitymo būdas – bankinis pervedimas, mokėtojas – įmonė pirkėja, atsiskaitymo terminas – šalių susitarimu užbaigiant sandorį (2015-02-02 šalys žodžiu susitarė, kad atsakovė per banką perves sutartimi sulygtą automobilio kainą tą pačią dieną (kai tik vadovas grįš į namus). 2015-02-02 sutartu laiku jis prie VĮ „Regitra“ Kauno filialo susitiko su atsakovės vadovu V. M., tas pilnai patvirtino trečiojo asmens perduotas jų sandorio sąlygas, įskaitant atsiskaitymo būdą ir terminą. Jo, ieškovo, sąskaitos banke rekvizitus jis jau buvo perdavęs trečiajam asmeniui, kad šis perduotų atsakovei, be to papildomai dar ir jis pats sandorio užbaigimo vietoje perdavė V. M. banko kortelę su jo sąskaitos rekvizitais pervedimui atlikti. Automobilis sandorio užbaigimo metu jau buvęs perduotas atsakovei, dokumentai – taip pat, pirkimo-pardavimo sutarties egzempliorių jis perdavė po pasirašymo prieš jam išregistruojant automobilį. Atsakovė sutarties neatsisakė, nesiūlė keisti jos sąlygas, įskaitant atsiskaitymo būdą, tik vėliau per vadovą V. M. prašiusi duoti papildomą terminą atsiskaitymui dėl finansinių sunkumų, o paskutiniu metu išviso atsisakiusi mokėti dėl to, kad automobilio nebeturi, pinigų už jį taip pat negavo. Užbaigdamas ginčo sandorį, jis pranešė atsakovės vadovui, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl galimo šio automobilio VIN numerio klastojimo, suprato, kad tai jau buvo padaręs ir trečiasis asmuo, kuris buvo perdavęs ir teisėjo nutarties grąžinti jam automobilį kopiją, kurią sandorio užbaigimo vietoje jis matęs pas V. M.. Pastarasis patvirtino, kad tai žino ir supranta, sandorio neatsisakė. Nesulaukęs atsiskaitymo po nevienkartinių raginimų bei susitikimo asmeniškai, jis kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, tik po to gavo iš atsakovės laišką su reikalavimu grąžinti jai pinigus, kurių ji nebuvo ir nėra mokėjusi, manantis, kad tuo atsakovė nesąžiningai bando išvengti prievolės jam vykdymo. Jis trečiąjį asmenį G. L. nebuvo įgaliojęs gauti iš atsakovės prievolės įvykdymą (ginčo sandorio kainą), nebuvo niekam jo nurodęs kaip tokio įgalioto gauti prievolės įvykdymą asmens, tame tarpe ir atsakovės vadovui V. M..
Atsiliepimas
1.3. Trečiasis asmuo ieškovo pusėje G. L. nurodė atsiliepime į ieškinį ir papildomai per atstovę teismo posėdyje pareiškė, jog su ieškiniu visiškai sutinkantis ir prašantis jį tenkinti. Jis paneigė gavęs iš atsakovės prievolės pagal ginčo sandorį įvykdymą (automobilio kainą atitinkančią pinigų sumą) – visą ar bent kokią tai jo dalį. G. L. taip pat nurodė, jog 2015 m. sausį iš pažįstamo V. M. sužinojęs, jog šis ieško savo įmonei „VM Transport“ automobilio, kai 2016 m. sausį paaiškėjo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimo automobilio VIN numerio suklastojimo ir įmonės pirkėjas ieškovas Ž. A. dėl to pareiškė įmonei pretenzijas bei reikalavimą, kad automobilis būtų iš jo atpirktas, jis pranešęs V. M. apie galimybę pirkti ginčo automobilį, taip pat pranešęs, jog vyksta dėl jo minėtas tyrimas, tačiau automobilis grąžintas, V. M. dėl to neatsisakęs sandorio, pageidavęs automobilį apžiūrėti ir išbandyti. 2015-01-30 jis, G. L., ginčo automobilį nuvairavęs į namus ir perdavęs V. M., dokumentus – taip pat, įskaitant teisėjo nutartį grąžinti automobilį. V. M. sutikęs pirkti ginčo automobilį ieškovo nustatyta kaina, savo ranka užpildė, pasirašė ir antspaudavo 2 egz. pirkimo-pardavimo sutarties, juos abu jam atidavė perduoti ieškovui, jam susisiekus su ieškovu, su V. M. susitarė kada ir kur užbaigs sandorį ir išregistruos automobilį. 2015-02-02, 9 val. jie visi trys susitiko Kaune prie VĮ „Regitra“, ieškovas pasirašė sutartį ir automobilį išregistravo, prieš tai susitaręs su atsakovės vadovu V. M., kad šis sumokės automobilio kainą banko pervedimu į jo sąskaitą banke, jis matęs, kad ieškovas perdavęs V. M. spec. kortelę su sąskaitos rekvizitais. Nei užbaigiant sandorį Kauno m., nei kt. vietoje jam atsakovė pinigų už automobilį nemokėjo, jis taip pat nematęs, kad tai būtų padaryta tiesiogiai ieškovui. Vėliau šiam pareiškus pretenzijas, kad atsakovė neatsiskaito, jis buvo keliskart susitikęs su V. M., ragino sumokėti, šis vis prašęs duoti papildomą terminą dėl patiriamų finansinių sunkumų.
1.4. Atsakovė UAB „VM Transport“ nurodė atsiliepime į ieškinį ir papildomai per teisme jo valia liudytoju apklaustą vadovą, steigėją ir savininką (vienintelį akcininką) V. M. paaiškino, jog su ieškiniu nesutinkanti visiškai, nes visą ginčo sandorio kainą per V. M. ieškovui sumokėjusi. Liudytojas kaip teisingas pripažino ir patvirtino iš esmės visas ieškovo su trečiuoju asmeniu nurodytas ginčo sandorio ikisutartinių santykių aplinkybes, išskyrus tai, kad : a) trečiasis asmuo ir (ar) ieškovas jį neinformavo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl galimo ginčo automobilio VIN kodo suklastojimo, nesupažindino (jam neperdavė) su teisėjo nutartimi grąžinti šį automobilį, b) tikroji sandorio kaina šalių buvo nustatyta ne 20300 Eur, bet 25000 Eur, c) šalys paties ieškovo pageidavimu susitarė atsiskaityti ne banko pervedimu, bet grynais pinigais sandorio užbaigimo momentu, ieškovo banko sąskaitos rekvizitų jam nei ieškovas, nei trečiasis asmuo neperdavė. Trečiąjį asmenį jis ikisutartiniuose santykiuose laikė ieškovo (pardavėjo) įgaliotiniu. 2015-02-02 VĮ „Regitra“ Kauno filiale užbaigus sandorį, jis savo automobilyje sumokėjo 20000 Eur, kuriuos dalimis perskaičiavo ir pasiėmė kartu buvę ieškovas ir trečiasis asmuo, tą patį vakarą dar 5000 Eur jis savo namuose sumokėjo trečiajam asmeniui G. L. ieškovo pritarimu, todėl ieškovui jo įmonė nesanti skolinga. Planuodamas ginčo sandorį, jis į įmonės kasą grynais pinigais įnešė 25000 Eur kaip savo (akcininko) paskolą įmonės apyvartinėms lėšoms, buhalterė pinigus priėmė kasos pajamų orderiu, po ko išdavė tuos pačius pinigus mokėjimui už ginčo automobilį kasos išlaidų orderiu, pinigų panaudojimą jis pateisino pirkimo-pardavimo sutarties dokumentu, tiek ginčo automobilis, tiek jo paskola kaip įmonės skola jam įtraukti į įmonės balansą. Maždaug po savaitės po ginčo sandorio užbaigimo sužinojęs apie minėtą ikiteisminį tyrimą ir suvokęs, kad automobilis gali būti vogtas ir dabar iš jo paimtas, jis pareiškė pretenziją trečiajam asmeniui G. L. bei pareikalavęs pasiimti automobilį, o jam grąžinti sumokėtus pinigus. Tačiau G. L. vietoje restitucijos pasiūlius ginčo automobilį perparduoti Ukrainos piliečiui, jis sutikęs, pasirašęs tokią pirkimo-pardavimo sutartį, atidavęs tiek automobilį, tiek jo dokumentus, sekančią dieną pagal jų susitarimą turėjo gauti automobilio kainą atitinkančią pinigų sumą, tačiau jos negavo, nes VĮ „Regitra“ jam neleido ginčo automobilį išregistruoti pagal tyrėjų nurodymus, jam automobilio neišregistravus, pirkėjas atsisakė už jį mokėti, automobilis ir toliau liko trečiojo asmens ir pirkėjo žinioje, vėliau policijos buvo rastas išardytas.
II. Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės.
Teismas, posėdyje išklausęs abiejų ginčo šalių bei trečiojo asmens atstovų paaiškinimus, liudijusio V. M. parodymus, ištyręs šalių dispozityviai į bylą pateiktus rašytinius įrodymus savo reikalavimams (atsikirtimams) pagrįsti : 2015-02-02 kelių transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 4, 41), atsakovės susirašinėjimą su ikiteisminio tyrimo įstaiga dėl ginčo automobilio grąžinimo jam (b. l. 32-38), atsakovės laišką ieškovui su reikalavimu atlyginti nuostolius (b. l. 39), ginčo automobilio registracijos liudijimą, valstybinės techninės apžiūros kortelę, valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą (b. l. 40, 42, 43), 2016-04-12 ikiteisminio tyrimo įstaigos tyrėjo nutarimą grąžinti ginčo automobilį nuosavybės teisę į jį perėmusiai draudimo kompanijai (b. l. 71-73), atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų registrų duomenis (b. l. 83-87), ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-05724-15 atliktos liudytoju V. M. apklausos protokolą (b. l. 90-91), sprendžia nustatęs tokias juridiškai reikšmingas faktines ginčo bylos aplinkybes :
2.1. 2014-12-19 ieškovas Ž. A. kelių transporto priemonių registre savo nuosavybe įregistravo ginčo automobilį „Land Rover Range Rover Sport“, identifikacinis VIN kodas – (duomenys neskelbtini), automobiliui išduoti valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini)
2.2. 2015-01-26 iš ieškovo buvo atliktas ginčo automobilio poėmis ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-05724-15 dėl galimo identifikacinio (VIN) numerio suklastojimo pagal LR BK 306-1 str. 1 d., ikiteisminio tyrimo teisėjui nepatvirtinus poėmio teisėtumo, automobilis grąžintas ieškovui.
2.3. 2015-01-30 ieškovas su trečiuoju asmeniu G. L., kaip UAB „Sabrida“ darbuotoju, sudarė žodžiu pavedimo sutartį atstovauti jį, ieškovą, kaip pardavėją ikisutartiniuose santykiuose dėl ginčo automobilio pardavimo atsakovei, perdavė pavedimui vykdyti transporto priemonę ir jos valdymui būtinus dokumentus : registracijos liudijimą, techninės apžiūros kortelę, valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisą, taip pat nustatė (oferta) esmines ir būtinas ginčo sutarties sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
2.4. 2015-01-30 trečiasis asmuo G. L. ginčo automobilį ir aukščiau minėtus dokumentus jo valdymui perdavė atsakovės vadovui ir savininkui V. M., šis patvirtino (akceptavo) ieškovo nustatytas ginčo sutarties sąlygas, savo ranka užpildė, patvirtino parašu ir įmonės antspaudu du egzempliorius sutarties dokumento, įskaitant daikto kainą – 20300 Eur, šalys (ieškovas per įgaliotinį G. L.) susitarė dėl sandorio užbaigimo 2015-02-02 Kaune.
2.5. 2016-02-02 apie 09.00 val. VĮ „Regitra“ Kauno filiale ieškovas ir atsakovės vadovas (savininkas) V. M. užbaigė ginčo sandorį – ieškovas pasirašė abu egzempliorius V. M. dar 2015-01-30 parengto sutarties dokumento, vieną egzempliorių perdavė V. M., išregistravo dėl nuosavybės perleidimo kitam asmeniui (atsakovei) ginčo automobilį iš kelių transporto priemonių registro.
2.6. 2015-02-05 atsakovė ginčo automobilį kelių transporto priemonių registre įregistravo savo (UAB „VM Transport“) nuosavybe.
2.7. 2015-02-17 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė ginčo automobilį už tą pačią 20300 Eur kainą pardavė Ukrainos piliečiui R. S., a. k. (duomenys neskelbtini), sandorio sudarymo metu pirkėjui perdavė tiek patį ginčo automobilį, tiek jo valdymui reikalingus dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
2.8. 2015-07-26 ginčo automobilis rastas iš dalies išardytas Trakiškių km Kalvarijos sav., 2016-04-12 Kauno apskrities VPK tyrėjos nutarimu ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-05724-15 grąžintas Vokietijos draudimo kompanijai „Allianz Verischerungs AG“.
2.9. 2016-04-12 nutarimu ikiteisminio tyrimo įstaiga nustatė, jog ginčo automobilio yra suklastotas identifikacinis VIN numeris, kuris tikrovėje yra – (duomenys neskelbtini), automobilis 2014-09-12 buvo pavogtas Vokietijoje iš savininko – kompanijos „Europa Automobile“, draudimo kompanija „Allianz Verischerungs AG“ išmokėjo KASKO draudimo išmoką buvusiam savininkui ir pagal Vokietijos teisę išmokos pagrindu įgijo nuosavybės teisę į automobilį, dėl ko transporto priemonė perduota būtent šiai kompanijai, o ne to paties siekusiai atsakovei.
2.10. Punktuose 2.1 – 2.9 nurodytas aplinkybes teismas laiko proceso įstatymo reglamentuota tvarka (teisėtai) nustatytomis dėl abiejų ginčo šalių ir trečiojo asmens pripažįstamų faktų, kuriuos pakankamai patikimai patvirtina kiti vardinti aukščiau faktiniai bylos duomenys - dokumentai kaip rašytiniai ir oficialūs rašytiniai įrodymai (Lietuvos Respublikos CPK (toliau – CPK) 187 str. 2 d., 182 str. 5 p.).
Motyvuojamoji dalis
III. Teismo išvados dėl faktų, ginčui spręstina taikytina teisė ir sprendimo teisiniai argumentai.
3.1. CPK 178 straipsnyje (įrodinėjimo pareiga) yra imperatyviai nustatyta kiekvienai ginčo šaliai procesinė pareiga įrodinėti ir įrodyti leistinomis procese įrodinėjimo priemonėmis aplinkybes, kaip faktus, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Pagal tokį teisinį reguliavimą pareiga įrodyti tenka tam, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia ar bent jau nepripažįsta.
3.2. Teismas byloje nagrinėjamus teisinius santykius kvalifikuoja taip : tarp ieškovo ir trečiojo asmens – pavedimo, tarp ieškovo, ikisutartiniuose santykiuose veikusio per įgaliotinį (trečiąjį asmenį), o užbaigiant sandorį – asmeniškai, ir atsakovės – kilnojamo daikto (kelių transporto priemonės) pirkimo-pardavimo santykiais, kuriems pirmiausiai taikytinos Lietuvos Respublikos CK 6-os knygos IV dalies XXIII skyriaus (pirkimas-pardavimas) specialiosios taisyklės. CK 6.305 str. 1 dalyje įstatymų leidėjas yra nustatęs daikto pirkimo-pardavimo sutarties sampratą, kurią lemia pati tokios sutarties prigimtis : sudarydami tokią sutartį pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą, nagrinėjamu atveju natūra, pirkėjui nuosavybės teise, o šis – daiktą (sandorio dalyką) priimti ir sumokėti už jį sutartimi nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi ginčo sandorio prigimtis kartu su minėta CPK 178 str. nuostata lemia tai, kad tais atvejais, kai tarp sutarties šalių kyla ginčas dėl iš sutarties kilusių jų prievolių viena skitam vykdymo (nevykdymo), daiktą pardavusiam asmeniui tenka procesinė pareiga įrodyti, kad jis daiktą pirkėjui nuosavybėn perdavė ir šis jį priėmė kaip tinkamą jo, pardavėjo, prievolių įvykdymą, o daiktą pirkusiam asmeniui tenka pareiga įrodyti, kad jis už daiktą pardavėjui sumokėjo jo sutartinę kainą. Nagrinėjamos bylos ypatumas yra dar ir tas, kad ginčo sandoris faktiškai buvo sudarytas su pardavėjui (ieškovui) nepriklaususiu daiktu, tikrojo savininko Vokietijoje prarastu dėl vagystės (CK 6.307 str.).
3.3. Byloje kilo ginčas dėl tokių juridiškai reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių: a) ar ieškovas, kaip daikto pardavėjas, pranešė (pats ar per įgaliotinį) atsakovei, kaip pirkėjui, apie teisėsaugos institucijos įtariamus oficialiame tyrime dėl sandorio dalyku buvusio automobilio identifikacinio (VIN) numerio suklastojimo ir kokias teisines sukelia pasekmes nagrinėjamo ginčo išsprendimui turi aplinkybė, kad ginčo daiktas jam (ieškovui) nepriklausė, b) ar atsakovė, kaip daikto pirkėjas, sumokėjo sutartinę daikto kainą ieškovui (pirkėjui), c) ar turi teisę pardavėjas (ieškovas) reikalauti ir gauti ginčo daikto kainą tuo atveju, kai egzistuoja (a) papunktyje nurodytos aplinkybės ir jis (pardavėjas) neįrodo, jog įvykdė pranešimo pirkėjui (atsakovei) pareigą.
3.3.1.1. Vertindamas ieškovo ir jo pusėje procese dalyvavusio trečiojo asmens paaiškinimus punktais 2.1-2.9 nustatytų aplinkybių kontekste, teismas sprendžia, jog būtent ieškovui teko materialioji atsakovės informavimo apie įtarimus pareiga, kuri lemia jam procesinę pareigą (CPK 178 str., CK 6.321 str. 1, 3, 4 ir 5 d. d.) įrodyti byloje, kad jis informavimo pareigą įvykdė ir tai padarė tinkamai, tačiau, teismo vertinimu, jis to nepadarė, t.y. ieškovas neįrodė, kad tinkamai informavo atsakovę ir ši, tai suprasdama ir žinodama, vis tiek sutiko priimti ginčo daiktą ir už jį sumokėti sutartinę kainą, t.y. neatsisakė sandorio. Teismo vertinimu trečiojo asmens, kuris ginčo išsprendimu yra ne ką mažiau suinteresuotas nei pats ieškovas, paaiškinimai dėl šios aplinkybės prieštarauja elementariai gyvenimo logikai – nėra įtikinamų paaiškinimų, kodėl atsakovė turėjo pirkti gana brangų daiktą su tokia „uodega“ ir akivaizdžia rizika. Paties ieškovo paaiškinimai teismą taip pat neįtikina – ieškovas net nesiremia tokiomis kaip aplamai objektyviai galinčiomis egzistuoti aplinkybėmis, kaip pavyzdžiui, jog pasiūlė daiktą pirkti ir jį pardavė dėl to ženkliai mažesne kaina nei rinkos ar pan., kas galėtų paaiškinti tokios rizikos prisiėmimą atsakovės asmenyje sąmoningai. Šių dviejų asmenų, susietų galimo regreso vienas į kitą, bendri, akivaizdžiai suderinti dėl aptariamos aplinkybės paaiškinimai teismui nesudaro pagrindo konstatuoti tokią pranešimo pareigos įvykdymo aplinkybę labiau tikėtina nei kad būta priešinga. Be to, nagrinėjamą aplinkybę netiesiogiai paneigia ir ikiteisminio tyrimo įstaigos nutarimas grąžinti ginčo automobilį į Vokietiją.
3.3.1.2. CK 6.307 str. 1 dalyje įstatymų leidėjo yra imperatyviai nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą, nebūdamas tam įgaliotas savininko, ar tam neturėdamas teisės pagal įstatymą, gali būti pripažinta negaliojančia (nuginčijamas sandoris) pagal tikrojo daikto savininko, valdytojo arba daikto pirkėjo ieškinį. Tai reiškia, kad pastaruoju atveju turi būti taikomos sandorio šalių sąžiningumo ir jo (sandorio) galiojimo prezumpcijos, kol jos nėra proceso įstatymo nustatyta tvarka nuginčytos šioje ar kitoje teismo byloje. Kita vertus, teismui neduota galios tokio nuginčijamo sandorio atveju (dėl šalies valios trūkumo) savo iniciatyva (ex officio) spręsti (konstatuoti) dėl jo galiojimo fakto ir (ar) taikyti jo negaliojimo teisines pasekmes (CK 1.78 str. 2 ir 4 d. d.). Šiuo atveju CK 6.307 str. 1 d. norma, nustatanti specialią taisyklę, turi taikymo pirmumą prieš bendrąsias normas, nustatytas CK 1.80 ir 1.81 str. str. Todėl vien pats faktas, kad nagrinėjamu atveju ieškovas pardavė ne jam, o Vokietijos įmonei tikrovėje priklausiusį daiktą, nedaro ginčo sandorį negaliojančiu ir nesukelia niekinio sandorio negaliojimo pasekmių (restitucijos ar nuostolių atlyginimo), - tam buvo būtinas tam tikro asmens priešieškinys šioje, ar ieškinys kitoje byloje, ir teismo sprendimas pripažinti sandorį negaliojančiu. Deja, nagrinėjamoje byloje profesionalaus teisininko atstovaujama atsakovė tokio priešieškinio nepareiškė, taip pat nėra pareiškusi atitinkamo reikalavimo kitoje teismo byloje. Tačiau priešieškinio nepareiškimas šioje byloje, nepanaikina atsakovės subjektyvinės teisės taip ginti savo teises kitoje byloje ateityje (CK 1.137 str. 6 d.) – šios bylos atsakovė galės įrodinėti kaip galimą savo teisę į nuostolių atlyginimą, o ieškovas – gintis papildomomis ar naujomis procesinėmis priemonėmis, kuriomis nesinaudojo šioje byloje. Tačiau kita vertus dar tektų spręsti, kam turi atitekti prievolė (reikšti ieškinį) atlyginti aptariamus atsakovės nuostolius – ar ieškovui, kaip pirmesniam daikto pardavėjui, ar naujajam to paties daikto pirkėjui (Ukrainos piliečiui R. S.).
3.3.2. Dėl ginčo daikto kainos sumokėjimo. Atsakovė ieškiniui atsikirto aplinkybe, jog visą sutartinę daikto kainą (20300 Eur) ji per V. M. yra sumokėjusi ieškovui. Atsakovės įgalioto atstovo ir liudytojo V. M. paaiškinimai dėl šios aplinkybės teismo vertinami kartu, kaip duomenys iš vieno ir to paties šaltinio (V. M.).
3.3.2.1. Jau minėta, jog šis asmuo yra ne tik įmonės administracijos vadovas, tačiau ir steigėjas bei savininkas (vienintelis akcininkas), ir nors įmonės ir jo turtas bei prievolės įstatymu yra atskirtos, tačiau visgi jis yra ne ką mažiau suinteresuotas bylos proceso rezultatu nei pati atsakovė kaip juridinis asmuo (jeigu tikėti liudytoju kad daikto kaina buvo sumokėta jo paskolintais įmonei pinigais, tai praktiškai jo finansinis interesas būtų netgi didesnis). Ieškovo ir trečiojo asmens pareiškimai dėl atsiskaitymo pagal ginčo sandorį fakto buvo priešingi V. M. pareiškimui, esant visiškai priešingiems vienodos galios įrodinėjimo priemonių duomenims, dėl nagrinėjamos aplinkybės buvimo ar nebuvo nustatyta pagal civilinio proceso taisykles spręstina iš kitų bylos duomenų visumos – tiek, kiek jos patvirtina ar paneigia šalies ar liudytojo pareiškimus.
3.3.2.2. Atsakovė, siekdama įrodyti, kad sutartinę daikto kainą yra sumokėjusi, byloje apart V. M. liudijimo pateikė dar vieną ir vienintelį įrodymą – įmonės apskaitos dokumentų registrų duomenis apie 20300 Eur įmonės įsiskolinimą akcininkui V. M. bei ginčo transporto priemonės įtraukimą į įmonės balansą. Vienok teismas vertina, jog šie dokumentai nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovė faktiškai sumokėjo ginčo daikto kainą – jie įrodo tik įsiskolinimo akcininkui tokia pačia pinigų suma apskaitymą įmonės buhalterinėje apskaitoje, juolab, kad atsakovė nepateikė pirminių ūkinių-finansinių (kasos) operacijų dokumentų (kasos pajamų ir kasos išlaidų orderių ar avansinės apyskaitos žiniaraščio, jeigu tikėti V. M. versija). Tačiau net ir esant byloje tokiems pirminiams dokumentams, jie tegalėtų patvirtinti, kad tokia pinigų suma buvo išduota iš įmonės kasos, kad ir automobilio pirkimui, V. M., tačiau neįrodytų, kad pinigai tikrai buvo perduoti ieškovui kaip perkamo daikto kainos sumokėjimas.
3.3.2.3. Vertinant atsakovės pateiktų dėl šios aplinkybės įrodymų patikimumą, svarbu pažymėti ir liudijusio V. M. parodymų nenuoseklumą – jo pareiškimai buvo trejopi : atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad pinigus už automobilį V. M. sumokėjo (perdavė) ieškovui Ž. A., 2015-02-26 duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime V. M. nurodė, kad pinigus sumokėjo (perdavė) trečiajam asmeniui G. L., o šios bylos teismo posėdyje pareiškė, kad 20000 Eur ginčo daikto kainos sumokėjo (perdavė) abiems kartu – ieškovui ir trečiajam asmeniui, jau nekalbant apie tai, kad tik proceso pabaigoje pareiškė, jog sandorio kaina buvo didesnė, kad dalį jos jis sumokėjo namuose trečiajam asmeniui ir kt.
3.3.2.4. Aplinkybės, kad ieškovas sudarė ir užbaigė ginčo sandorį – perdavė ne tik daiktą, bet ir jo valdymui būtinus dokumentus, vieną egzempliorių sutarties bei išregistravo savo nuosavybę į ginčo automobilį kelių transporto priemonių registre jo tvirtinimu dar negavęs parduodamo daikto kainos, pačios savaime nėra įrodymas, kad buvo priešingai – jog daikto kaina jam buvo sumokėta. Ieškovo paaiškinimai dėl to teisme buvo pakankamai įtikinami, kaip ir dėl to, kad apie 1 metus buvo delsiama kreiptis į teismą su nagrinėjamu ieškiniu. Teismo vertinimu, aptarti duomenys nesudaro teismui pakankamo pagrindo pripažinti nustatyta, net ir vien kaip labiau tikėtina, aplinkybę, kad atsakovė sumokėjo daikto kainą. Tokiu atveju turėtų būti pateikta tikrai svarus, patikimas įrodymas, juolab, kad atsakovė yra juridinis asmuo, kuriam įstatymu yra keliami žymiai didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai civiliniuose teisiniuose santykiuose su kt. asmenimis.
3.3.2.5. Atsakovei byloje neįrodžius daikto kainos sumokėjimo fakto, nėra galimybės pagrįstai vertinti, ar prievolių ši dalis buvo įvykdyta tinkamam kreditoriui (CK 6.44, 6.47 str. str.), ir kokią tai galėjo turėti juridinę reikšmę nagrinėjamo ginčo išsprendimui (teismo jau minėta, kad net pats liudytojas V. M. šiuo klausimu visiškai nenuoseklus). Todėl teismo vertinimu atsakovė negali remtis aplinkybe, kad ieškovas negali reikalauti iš jos prievolės įvykdymo dėl to, kad ji galimai galėjo būti įvykdyta tariamam kreditoriui (trečiajam asmeniui G. L.), jai, atsakovei, dėl to sąžiningai suklystant (CK 6.45 str.), o ieškovui, atvirkščiai, prisiėmus dėl to riziką (dėl tikrojo kreditoriaus kaltės).
3.3.3. Dėl CK 6.321 str. nustatytos patvirtinimo ir informavimo pareigos neįvykdymo juridinės reikšmės ieškovo reikalavimo tenkinimui. Kadangi, kaip teismo jau aptarta punkte 3.3.1.2, atsakovė nei kitoje, nei šioje byloje (priešieškiniu) nėra pareiškusi reikalavimo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją ar atlyginti nuostolius, bei kartu neįrodė, jog egzistuoja ir kt. aplinkybės (įskaitant ieškovo nesąžiningumą), būtinos tam, kad pripažinti teismo sprendimu sandorį negaliojančiu, kita vertus, dėl to ieškovas atitinkamai negalėjo iki galo realizuoti teisės atsikirsti (ribojo įrodinėjimo šioje byloje dalykas, kurį apsprendžia pareikštų ieškinio (priešieškinio) reikalavimų turinys), teismui nėra pagrindo atsisakyti ginti daikto pardavėjo teisės gauti ginčo daikto kainą. Jos priteisimas nepanaikins atsakovės subjektyvinės teisės reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, tinkamai pasirinkus atsakovą. Todėl ieškovo reikalavimo tenkinimas neprieštarauja ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimui konkrečioje byloje (CK 1.5 str. 4 d.).
Dėl padarytų išvadų ieškinys tenkintinas.
3.3.4. CK 6.37 str. ir 6.210 str. 1 d. nustatyta, kad piniginės prievolės įvykdymo terminą praleidęs skolininkas privalo mokėti savo kreditoriui įstatymo ar sutartimi nustatyto dydžio kompensuojamąsias palūkanas, šiuo atveju 5 proc. dydžio, įskaitant laiką nuo kreditoriaus kreipimosi į teismą dienos iki tol, kol bus visiškai įvykdytas teismo sprendimas, todėl ieškovo reikalavimas dėl 5 proc. kompensacinių palūkanų jam priteisimo nuo kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo 2016-02-12 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taip pat yra teisėtas, pagrįstas, todėl taip pat tenkintinas visiškai.
4. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
4.1. Šalys byloje pareiškė priešinius reikalavimus viena kitai atlyginti patirtas bylos procese bylinėjimosi išlaidas, taip pat tokių išlaidų atlyginimo iš atsakovės reikalauja dar ir trečiasis asmuo G. L.. Kadangi ieškovės ieškinys visiškai tenkinamas, atsakovei tenka pareigas atlyginti bylinėjimosi išlaidas ne tik ieškovui, bet ir jo pusėje procese dalyvavusio trečiojo asmens (CPK 93 str. 1 d.).
4.2. Ieškovas Ž. A. bylos duomenimis patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas : a) sumokėjo valstybei viso 457 Eur žyminio mokesčio, b) 1100 Eur - už advokato teisinę pagalbą (konsultacijas, susipažinimą su byla, procesinių dokumentų parengimą (pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinio, papildomų duomenų rinkimą ir pateikimą teismui, taip pat atstovavimą trijuose teismo posėdžiuose). Visų išlaidų faktą patvirtina leistini rašytiniai įrodymai, išlaidų faktą bei ir jų pagrįstumą priešinga ginčo pusė (atsakovė) neginčijo, ieškovas buvo atstovaujamas advokato teismo posėdžiuose, atitinkamai į juos atvykdamas iš Kauno m., sprendžiamas ginčas yra iš sudėtingesnių, todėl teismo vertinimu ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra protingos ir teisingos, teismo iniciatyva nemažintinos ir priteistinos iš atsakovės.
4.3. Trečiasis asmuo G. L. bylos duomenimis patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas : a) sumokėjo per šeimos narius 1000 Eur advokato padėjėjai už teisinę pagalbą (susipažinimą su byla, teisines konsultacijas, atsiliepimo į ieškinį parengimą, pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teismo posėdyje), b) sumokėjo per šeimos narius 80,73 Eur jį atstovavusiai advokato padėjėjai kelionės faktinių išlaidų pas jį į Vokietiją atlyginimo, viso tokių išlaidų – 1080,73 Eur. Šias išlaidas byloje patvirtina leistini rašytiniai įrodymai, išlaidų faktą bei ir jų pagrįstumą priešinga ginčo pusė (atsakovė) neginčijo, trečiasis asmuo buvo atstovaujamas advokato padėjėjos teismo posėdyje, atitinkamai į jį atvykusios iš Kauno m., dėl trečiojo asmens įkalinimo Vokietijoje, buvo priversta vykti pas jį į įkalinimo įstaigą užsienyje, kas pareikalavo papildomo laiko ir išlaidų, susižinoti ir telefonu, jau minėta aukščiau, kad sprendžiamas ginčas yra iš sudėtingesnių, todėl teismo vertinimu ir trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos yra protingos ir teisingos, teismo iniciatyva nemažintinos ir priteistinos iš atsakovės.
4.4. Atlygintinas bylinėjimosi išlaidas valstybei šioje byloje sudaro 8,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškinys visiškai tenkinamas, o atsakovė nuo šių išlaidų mokėjimo (atlyginimo) valstybei įstatymu nėra atleista, pareiga atlyginti šias išlaidas valstybei taip pat tenka atsakovei (CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 263, 265, 268, 270, 301 ir 307 str. str., teismas
nusprendė:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovės UAB „VM Transport“, kodas – (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), : a) dvidešimt tūkstančių tris šimtus eurų (20300 Eur) skolos, b) 5 (penkių) proc. metines kompensacines palūkanas nuo priteisiamos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-02-12 dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, c) vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt septynis eurus (1557 Eur) bylinėjimosi išlaidų, ieškovui Ž. A., asmens kodas – (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovės UAB „VM Transport“, kodas – (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), vieną tūkstantį aštuoniasdešimt eurų 73 euro ct. (1080,73 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje G. L., asmens kodas – (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovės UAB „VM Transport“, kodas – (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), aštuonis eurus 80 euro ct. (8,80 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei (mokama/išieškoma – valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įstaigos kodas – 188659752, į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą banke, įmokos kodas – 5660).
2016-02-12 nutartimi byloje paskirtą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės UAB „VM Transport“ piniginių lėšų, o tokių nesant ar nepakankant, ir kilnojamų ir nekilnojamų daiktų bei turtinių teisių areštą už 20300 Eur, palikti galioti iki visiško šio teismo sprendimo įvykdymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.