Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-339-1120/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-20
Bylos Nr.: e2A-339-1120/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00613-2019-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Agnė Tikniūtė, Romualda Janovičienė, Vytautas Zelianka
Atsakovas: L. F., A. K.

Kategorijos

2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-339-1120/2021Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00613-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.18 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. F. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės kredito unijos „Taupkasė“ ieškinį atsakovams L. F. ir A. K. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „Verslo administravimo centras“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kredito unija „Taupkasė“ (toliau – ir ieškovė), atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ (toliau – ir nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų L. F. ir A. K. 474 296,35 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė paaiškino, kad 2017 m. gruodžio 28 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktorius priėmė sprendimą dėl kredito unijos „Taupkasė“ veiklos apribojimo, kuriuo buvo apribota šios kredito unijos veikla ir laikinąja administratore paskirta UAB „Verslo administravimo centras“ (toliau – ir laikinoji administratorė). Laikinoji administratorė, išanalizavusi kredito unijos „Taupkasė“ finansinę padėtį, pateikė išvadą, kuria remdamasis, Lietuvos bankas nustatė, kad kredito unija „Taupkasė“ nėra pasirengusi saugiai ir patikimai teikti finansinių paslaugų. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos bankas 2018 m. vasario 13 d. pripažino kredito uniją „Taupkasė“ nemokia ir kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Ta pačia nutartimi laikinoji administratorė bei ieškovės valdymo organai įpareigoti perduoti nemokumo administratorei visą kredito unijos turtą ir dokumentus.

Žemesnės instancijos teismas

3. Nemokumo administratorei perėmus kredito unijos „Taupkasė“ administravimą, nustatyta, kad nuo 2015 m. pradžios iki 2017 m. lapkričio 3 d. buvo kuriama programinė įranga, skirta bankinių operacijų (ang. banking management system – BMS) ir klientų (CRM) valdymui (toliau – ir programinė įranga), tačiau atsakovai L. F. ir A. K. buvę kredito unijos „Taupkasė“ valdymo organais, nevykdė imperatyvių pareigų perduoti nemokumo administratorei kredito unijai „Taupkasė“ priklausančio turto (programinės įrangos). Tokiais atsakovų neteisėtais veiksmais ieškovei buvo padaryta 474 296,35 Eur dydžio žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai.

5. Teismas pažymėjo, kad faktą, jog kredito unijoje „Taupkasė“ 2015-2017 m. buvo sukurta nemokumo administratorės nurodyta programinė įranga, pripažįsta atsakovai. Šią aplinkybę taip pat patvirtina programinės įrangos, kaip turto, apskaitymas unijos apskaitoje, taip pat byloje pateikti rašytiniai įrodymai (t. 2, b. l. 177-184). Iš 2015-2017 m. Darbų aktų matyti, kokie programinės įrangos kūrimo darbai buvo atliekami, o iš kredito unijos valdybos 2017 m. rugsėjo 11 d. ir 12 d. posėdžių protokolų matyti, kad buvo nutarta programinę įrangą įtraukti į kredito unijos „Taupkasė“ apskaitą kaip nematerialųjį turtą, skirtą parduoti, bei parduoti šią programinę įrangą Lenkijoje registruotai įmonei BIGCREDIT Sp.z.o.o. – su šia įmone 2017 m. rugsėjo 14 d. buvo sudaryta programinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartis. Duomenų, kad ši sutartis būtų įvykdyta, byloje nepateikta.

6. Teismas sprendė, kad kredito unijos „Taupkasė“ 2015-2017 m. sukurtos programinės įrangos sukūrimo vertė yra 474 296,35 Eur, todėl būtent tiek vertas turtas (programinė įranga). Teismas pažymėjo, kad tiek laikinoji administratorė, tiek ir nemokumo administratorė siekė, kad būtų įvertinta programinės įrangos rinkos vertė, tačiau joms nebuvo perduoti prisijungimo kodai, be kurių neįmanoma įvertinti, kokios programos faktiškai sukurtos ir kokia galėtų būti programinės įrangos rinkos vertė.

7. Teismas pripažino, kad programinė įranga neperduota nemokumo administratorei, kadangi jai neperduoti prisijungimų kodai. Atsakovų teiginiai, kad programinė įranga perduota, nes ji yra pačioje kredito unijoje, joje esančiuose serveriuose, kada neperduoti prisijungimo kodai, nelaikytini pagrįstais. Teismas atkreipė dėmesį, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau – ir FNTT), atsakydama į teismo paklausimą, informavo, kad kredito unijos darbuotojas, atsakingas už informacines technologijas, – P. T. prie ikiteisminio tyrimo medžiagos perdavė USB laikmeną su įrašytais slaptažodžiais, kurie leido įjungti kredito unijos „Taupkasė“ kompiuterinę įrangą, tačiau šių kodų pagalba negalima disponuoti serveriuose esančia programine įranga (3 t., b. l. 152). Liudytojas P. T. rašytiniuose paašikinimuose nurodė, kad FNTT pareigūnams jis neperdavė prisijungimo kodų, kurie reikalingi pasiekti serverį – programos išeities kodo (3 t., b. l. 154-157). Be to, laikinoji administratorė paaiškino, kad jai unijos specialistai atsisakė perduoti programinės įrangos kodinius raktus, kas buvo reikalinga unijos turto įvertinimui, ekspertizei.

8. Teismo vertinimu, atsakovams, kaip buvusiems kredito unijos „Taupkasė“ vadovams, neįvykdžius pareigos perduoti programinę įrangą nemokumo administratorei, laikytina, kad jie padarė unijai žalą, kurią privalo atlyginti. Byloje nepateikta duomenų, kad atleista iš direktorės pareigų atsakovė L. F. perdavė kredito unijos „Taupkasė“ dokumentus ir turtą kitam valdymo organui. Analogiška situacija yra ir su atsakovu A. K. Šis atsakovas, kaip paskutinis valdymo organas, nėra perdavęs nemokumo administratorei programinės įrangos ar pateikęs įrodymų, kad ją yra perdavęs kitiems asmenims. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad abu atsakovai atliko kredito unijos „Taupkasė“ atžvilgiu neteisėtus veiksmus – neišsaugojo jai nuosavybės teise priklausančio turto ir jo neperdavė nemokumo administratorei. Įvertinęs tai, kad šie subjektai veikė unijos vardu, disponavo jai priklausančiu turtu, priėmė dėl jo sprendimus, tačiau nėra jokių įrodymų, kurie atskleistų programinės įrangos, kaip turto, likimą ir statusą, teismas konstatavo ieškiniu priteistinos žalos nedalomumą bei atsakovų veiksmų bendrumą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai

9. Apeliaciniame skunde atsakovė L. F. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1. Atsakovė negalėjo būti atsakinga už turto, kurio niekada neturėjo savo žinioje, perdavimą, o pareigą bendradarbiauti, nurodydama asmenis, kuriems kredito unijos veiklos laikotarpiu turtas buvo patikėtas, tinkamai įgyvendino. Prisijungimo kodai, kurie yra reikalingi prisijungti prie programos išeities kodo ir reikalingi jį kuriant, prižiūrint bei administruojant, kredito unijos veiklos laikotarpiu buvo patikėti informacinių technologijų skyriaus darbuotojams, o unijos valdymo organai jais nedisponavo. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai A. K. ir P. T..

9.2. Įmonių valdymo organų pareiga perduoti turtą turi būti suprantama kaip pareiga bendradarbiauti, t. y. pareiga pateikti informaciją apie valdymo organo žinioje nesantį turtą, o turtą, kuris yra jo žinioje, perduoti nemokumo administratoriui.

9.3. Byloje kilusį ginčą, kuriuo reikalaujama grąžinti turtą natūra, teismas nepagrįstai sutapatino su reikalavimu atlyginti žalą.

9.4. Byloje nėra įrodymų dėl daikto vertės dydžio, išskyrus faktą, kokie kaštai patirti kuriant programą. Žinant kad darbai buvo neužbaigti ir programa nėra likvidi, nes pritaikyta specifinei įmonei, t. y. ji nėra viešai rinkai pritaikytas produktas, negalima kalbėti apie jos rinkos vertę, nes ji neturi rinkos. Teismui tenkinus tokį reikalavimą, programos vertė turėjo būti nustatoma ne pagal jos kūrimo kaštus (tai būtų labiau žalos paskaičiavimas), o pagal jos rinkos vertę. Teismas privalėjo atmesti reikalavimą kaip arba bent jau nustatyti programinės įrangos vertę savo nuožiūra.

9.5. Teismas, neteisingai nustatė vadovo atsakomybės rūšį, jog byloje kyla civilinė, o ne materialinė atsakomybė pagal darbo teisės normas.

9.6. Tiek Lietuvos banko paskirta laikinoji administratorė, tiek nemokumo administratorė nevykdė jiems teisės aktų keliamos pareigos – pasikeitus atsakingiems asmenims atlikti viso turto inventorizaciją ir dėl to patys susidūrė su iš to kylančiais padariniais, jog negali objektyviai nustatyti, koks tiksliai turtas yra jų dispozicijoje.

9.7. Nemokumo administratorė, turėdama jai įstatymo suteiktas tiek teisines, tiek ir finansines priemones, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų patikrintos aplinkybės dėl CD disko ir ginčo programos kopijos perdavimo FNTT.

10. Apeliaciniame skunde atsakovas A. K. prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Teismo sprendimas yra su prieštaravimais ir nenuoseklus. Iš pradžių reikalaujama grąžinti visą programą arba kodus, nors nurodoma, kad programa nebuvo išsaugota. Galiausiai reikalaujama atlyginti žalą.

10.2. Teismas ignoravo administratoriams keliamus profesionalumo reikalavimus ir pareigą laikytis teisės aktų. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad dabartinė nemokumo administratorė bei laikinoji administratorė vykdė jiems nustatytą pareigą atlikti turto inventorizaciją. Nebuvo pateikta įrodymų, kad administratorės tinkamai įformino ieškovės turto perėmimą. Neatlikus turto inventorizacijos bankroto administratorė negali nustatyti turto būklės ir kur jis yra.

10.3. Teismas klaidingai nurodė laikotarpį, kai ieškovės vadovo pareigas ėjo atsakovas A. K.. Šis atsakovas vadovo pareigas ėjo nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki Lietuvos banko moratoriumo paskelbimo 2017 m. gruodžio 28 d., faktiškai – tik dvi darbo dienas. Per tas dienas atsakovas savo žinion nespėjo perimti jokio unijos turto.

10.4. Nemokumo administratorė ieškinį iškėlė reikalaudama atlyginti žalą, dėl to, kad jos dispozicijoje nėra programos. Vėliau savo poziciją pakeitė nurodydama, kad programa yra jos dispozicijoje, tačiau ji nėra pilnai funkcionuojanti. Dar vėliau buvo teigiama, kad dalis programos yra jos dispozicijoje, o dalis nėra, t. y. kad CRM ir BMS yra dvi skirtingos programos. Galiausiai, paskutiniame atsiliepime administratorė nurodo, kad neturi kodų. Pradiniu ieškiniu iškeltas reikalavimas privalo būti nagrinėjamas pradinio ieškinio ribose.

Atsiliepimas

11. Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus ieškovė prašo skundus atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

11.1. Skundžiamu sprendimu yra patenkintas ieškovės ieškinys, kurio rezoliucine dalimi buvo prašoma priteisti solidariai iš atsakovų L. F. ir A. K. 474 296,35 Eur žalos atlyginimą. Būtent tokį ieškinio reikalavimą tenkino bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu. Tai reiškia, kad ieškinys nebuvo pareikštas prašant priteisti prievolės įvykdymą natūra ir teismas neperžengė ieškinio ribų.

11.2. Ginčo programinė įranga, pasak atsakovų, yra ieškovės serveriuose. Atsakovai neginčija, kad šie serveriai yra apsaugoti slaptažodžiu, be kurio nėra įmanoma prisijungti prie serverių ir tokiu būdu „prieiti“ prie programinės įrangos kodo bei įgyvendinti nuosavybės teisių į programinę įrangą (disponuoti, naudoti ir ją valdyti).

11.3. Atsakovai neginčija, kad jie nėra perdavę laikinajai administratorei ir (ar) nemokumo administratorei serverių, kuriuose galimai yra programinė įranga, slaptažodžių. Atsakovai nepateikė į bylą nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad šių serverių slaptažodžiai būtų tinkamai saugomi unijoje.

11.4. Atsakovų pripažinimas, kad slaptažodžių niekada neturėjo, patvirtina jų nerūpestingumą. Kita vertus, abu atsakovų nurodyti asmenys, kurių žinioje, atsakovų teigimu, buvo slaptažodžiai (P. T. ir A. K.) bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad šių serverių slaptažodžių jie neturi.

11.5. FNTT į bylą pateiktas 2020 m. liepos 2 d. pranešimas patvirtina, kad FNTT nebuvo perduoti kodai, kuriais galima būtų įgyvendinti disponavimo teisę į programinę įrangą. Byloje esanti medžiaga taip pat paneigia atsakovų argumentus, kad programinė įranga buvo perduota laikinajai administratorei.

11.6. Priešingai nei nurodo atsakovė L. F., FNTT perduotame CD diske buvo ne programinės įrangos kodas, o ieškovės darbuotojų elektroninių pašto dėžučių turinys. Tai yra aiškiai matyti iš tarp FNTT ir P. T. sudaryto 2018 m. balandžio 4 d. Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo.

11.7. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte vadovui nustatyta pareiga perduoti nemokumo administratoriui nemokios įmonės turtą yra siejama ne su bendradarbiavimo pareiga, o su pareiga išsaugoti turtą ir jį saugų perduoti nemokumo administratoriui tokiu būdu, kad nemoki įmonė galėtų įgyvendinti perduoto turto disponavimo į jį, valdymo ir naudojimo teisę.

11.8. Argumentų dėl programinės įrangos rinkos vertės atsakovai nedėstė pirmosios instancijos teisme, todėl šie argumentai negali būti apeliacijos objektu. Kita vertus, programinės įrangos vertę pagrindžia byloje esantys įrodymai – ieškovės finansų vadovės pasirašyta buhalterinė pažyma Nr. 2017.11.02-03, auditorės J. T. ataskaita, Lietuvos banko sprendimas dėl moratoriumo ieškovei, ieškovės ir Lenkijos įmonės BIGCREDIT Sp.z.o.o. 2017 m. rugsėjo 14 d. sudaryta programinės įrangos pirkimo sutartis Nr. BIG 17/09/14, ieškovės valdybos posėdžių sprendimai bei ieškovės balansas.

11.9. Vadovo pareiga saugoti turtą ir perduoti jį nemokumo administratoriui yra kildinama iš vadovo, kaip valdymo organo kompetencijos. Ši pareiga kildintina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Akcinių bendrovių ir Buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų, todėl ginčijamu sprendimu atsakovų atžvilgiu yra nustatyta tinkama atsakomybės rūšis – civilinė atsakomybė.

11.10. Abu atsakovai nepriklausomai nuo to, kokį laiką jie buvo vadovais, atliko ieškovės atžvilgiu neteisėtus veiksmus – neišsaugojo jai nuosavybės teise priklausančio turto. A. K. buvo ieškovės valdybos nariu iki tapdamas vadovu. Tai reiškia, kad jis žinojo, jog ieškovė serveryje turi programinę įrangą, tačiau nesiėmė veiksmų jos išsaugojimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas ar absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl procesas vyksta pagal apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

14. Ieškovė kredito unija „Taupkasė“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2011 m. spalio 25 d. Ieškovės vadovės pareigas nuo 2015 m. liepos 14 d. ėjo atsakovė L. F. (2 t., b. l. 31).

15. Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 241-164 dėl Taupkasės, kredito unijos inspektavimo rezultatų nuspręsta nuo 2017 m. lapkričio 1 d. nušalinti Taupkasės, kredito unijos administracijos vadovę ir valdybos narę (valdybos pirmininkę) L. F. nuo administracijos vadovo ir valdybos nario (valdybos pirmininko) pareigų ir įpareigoti kredito uniją atšaukti ją iš nurodytų pareigų ir (arba) nutraukti su ja sudarytas sutartis arba panaikinti įgaliojimus (1 t., b. l. 99-101).

16. Vykdant minėtą Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimą 2017 m. spalio 31 d. kredito unijos stebėtojų tarybos sprendimu buvo nuspręsta: 1) pavesti stebėtojų tarybos pirmininkei O. V. pasirašyti su L. F. kaip unijos administracijos direktore darbo sutarties nutraukimo dokumentus pagal Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 241-164; 2) skirti nuo 2017 m. lapkričio 1 d. laikinai einančia unijos administracijos vadovo pareigas projektų vadovę J. D. ir skirti jai 270 Eur darbo užmokesčio priedą (iš kurio būtų atskaitomi įstatymais nustatyti mokesčiai) laikotarpiu, kol ji eis unijos vadovo pareigas; 3) nustatyti, kad nuo 2017 m. lapkričio 1 d. teisės aktais unijos valdybos kompetencijai priskirtus klausimus svarstys ir sprendimus dėl jų priims unijos stebėtojų taryba (2 t., b. l. 20-21).

17. 2017 m. spalio 31 d. ieškovė su atsakove L. F. sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo (1 t., b. l. 40). Tą pačią dieną atsakovė L. F. buvo įdarbinta unijoje administracijos vadovo pavaduotojos pareigose (2 t., b. l. 22-23).

18. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuo 2017 m. gruodžio 20 d. unijos administracijos vadovo pareigose dirbo atsakovas A. K. (1 t., b. l. 50-51).

19. Iš ieškovės bankroto bylos Nr. B2-846-555/2021, nagrinėjamos Kauno apygardos teisme, duomenų (bankroto bylos 2 t., b. l. 21-27) nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 28 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimu ieškovės veiklai paskelbtas moratoriumas, laikinąja ieškovės turto administratore paskirta UAB „Verslo administravimo centras“. Minėtame sprendime priežiūros institucija pažymėjo, kad J. D. nuo 2017 m. lapkričio 1 d. unijos vadovės pareigas ėjo neturėdama Lietuvos banko leidimo. Be kita ko, minėtu sprendimu priežiūros institucija nenustatė, kad paskelbus moratoriumą laikinai sustabdomi kredito unijos stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovo įgaliojimai ir šių organų įgaliojimus laikinai perima paskirtas laikinasis administratorius (Kredito unijų įstatymo 64 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

20. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, ieškovės valdymo organai ir laikinoji administratorė UAB „Verslo administravimo centras“ įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratorei visus bankrutuojančios kredito unijos dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Minėta nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1381-790/2018.

21. Byloje nėra duomenų, kad keičiantis kredito unijos valdymo organams, paskyrus laikinąjį administratorių ar nemokumo administratoriui perėmus bankrutuojančios kredito unijos turtą buvo pasirašyti turto priėmimo–perdavimo aktai ar atlikta unijos turto inventorizacija.

22. Byloje nėra ginčo, kad kredito unija „Taupkasė“ savo žinioje nuo 2015 m. turėjo ir kūrė programinę įrangą, skirta bankinių operacijų ir klientų valdymui (toliau – programinė įranga). Byloje taip pat nustatyta, kad norint disponuoti programine įranga nemokumo administratoriui yra reikalinga prieiga prie programinės įrangos kodo, kuri yra apsaugota slaptažodžiu.

23. Atsakovė L. F. atsiliepime į ieškinį paaiškino, kad prisijungimo kodai, leidžiantys pasiekti programos kodą, buvo saugomi dvejose USB laikmenose, kurias turėjo du IT skyriaus darbuotojai: A. K. ir P. T. (1 t., b. l. 137). Nurodytas aplinkybės 2020 m. liepos 17 d. teismo posėdyje patvirtino unijos darbuotojas A. K., paaiškinęs, kad pagrindinis USB raktas buvo pas informacinių technologijų specialistą P. T., o atsarginį USB raktą turėjo liudytojas (2020 m. liepos 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 3 min. 50 sek. – 1 val. 5 min. 50 sek.). Liudytojas taip pat nurodė, kad paskyrus laikinąjį administratorių, pastarasis liepė darbuotojams palikti patalpas, o liudytojo turėtas USB raktas liko unijos patalpose (2020 m. liepos 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 8 min. 20 sek. – 1 val. 10 min. 40 sek.).

24. Byloje taip pat nustatyta, kad P. T. turėtas USB raktas buvo perduotas FNTT (2 t., b. l. 24-26), tačiau slaptažodžių, reikalingų norint pasiekti programinės įrangos kodą bei disponuoti ginčo programine įranga, šioje USB laikmenoje nebuvo (3 t., b. l. 152, dokumento Nr. DOK-22959, gauto 2020 m. rugsėjo 9 d. priedas). Aplinkybę, kad FNTT turimoje USB laikmenoje prisijungimo prie serverio programos išeities kodų nėra, patvirtino ir unijos IT skyriaus darbuotojas P. T. (dokumento Nr. DOK-18714, gauto 2020 m. liepos 12 d. priedas Nr. 2). Duomenų, kur yra atsarginė USB laikmena, leidžianti pasiekti programos išeities kodą, byloje nėra.

25. Byloje esanti ieškovės 2017 m. lapkričio 2 d. buhalterinė pažyma patvirtina, kad programinės įrangos sukūrimo sąnaudos yra 474 296,35 Eur (1 t., b. l. 41-44). Be to, į bylą yra pateikta ieškovės ir Lenkijos įmonės BIGCREDIT Sp.z.o.o 2017 m. rugsėjo 14 d. programinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ginčo programinė įranga ieškovės yra parduodama už 500 000 Eur (dokumento Nr. DOK-774 gauto 2020 m. sausio 8 d. priedas Nr. 9). Nurodytos pirkimo–pardavimo sutarties projektas buvo tvirtinamas ieškovės valdybos posėdžiuose (dokumento Nr. DOK-774 gauto 2020 m. sausio 8 d. priedai Nr. 7 ir 8).

26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad programinė įranga nemokumo administratoriui nebuvo perduota, kadangi jam nebuvo perduoti prisijungimų kodai, ir taikė dviejų skirtingais laikotarpiais vadovavusių kredito unijos administracijos vadovų – L. F. ir A. K. solidarią civilinę atsakomybę už kredito unijos turto neperdavimą.

Dėl materialinės ir civilinės atsakomybės atribojimo

27. Apeliaciniame skunde atsakovė L. F. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovei pritaikė civilinę atsakomybę. Atsakovės vertinimu, byloje galėjo būti taikomos tik darbo teisės normos ir materialinė darbuotojo atsakomybė.

Žemesnės instancijos teismas

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl konkrečiu atveju taikytinos bendrovės vadovo atsakomybės rūšies, teisinę reikšmę turi veiksmų, kuriais padaroma žala, pobūdis. Tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšis nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, pavyzdžiui, laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, neužtikrina bendrovės turto apskaitos, priima rizikingą verslo sprendimą, neištiria reikšmingos informacijos ir pan., jis pažeidžia jam kaip valdymo organui, o ne darbuotojui nustatytą pareigą, todėl jam taikoma civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).

29. Kredito unijų įstatymo 26 straipsnio 3 dalis nustato, kad kredito unijos administracijos vadovas yra vienasmenis valdymo organas. Pagal minėto straipsnio 7 dalį administracijos vadovas: 1) organizuoja ir vykdo kredito unijos ūkinę finansinę veiklą; 2) atstovauja kredito unijai teisme, arbitraže ir kitose institucijose, išskyrus Kredito unijų įstatyme nustatytas išimtis; 3) kredito unijos vardu sudaro sandorius su kredito unijos nariais ir trečiaisiais asmenimis; 4) tvarko kredito unijos narių registrą; 5) sudaro darbo sutartis su darbuotojais, o kai jo nėra, darbo sutartis pasirašo kitas valdybos įgaliotas asmuo; 6) atsako už dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui; 7) svarsto ir sprendžia kitus kredito unijos veiklos ir valdymo klausimus, kurie pagal šį ir kitus įstatymus nepriskirti išimtinei valdybos ar kitų kredito unijos organų kompetencijai. Be to, vienasmenis kredito unijos valdymo organo turi CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas fiduciarinės pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pareiga saugoti juridinio asmens turtą ir perduoti jį nemokumo administratoriui yra kildinama iš vadovo, kaip valdymo organo kompetencijos. Ši pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų įstatymų nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-429-313; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis, civilinėje byloje NR. e3k-3-510-915/2018); be kita ko, bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės L. F. veiksmus, pagrįstai taikė CK normas ir sprendė dėl civilinės atsakomybės taikymo. Pažymėtina, kad užtikrinti unijai reikšmingo ir vertingo turto tinkamą apsaugą ir apskaitą, šį turtą saugoti, padaryti pakankamai jo kopijų, patvirtinti vertingo turto saugojimo unijoje tvarką ir kt. yra būtent unijos vadovo pareiga, kylanti iš jo kaip vienasmenio valdymo organo įgaliojimų ir įstatyme įtvirtintų fiduaciarinių pareigų unijai.

Dėl unijos vadovų civilinės atsakomybės sąlygų

31. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad programinė įranga nemokumo administratoriui nebuvo perduota ir pažymi, kad atsakovų teiginiai, jog ginčo programinė įranga buvo perduota laikinajam administratoriui, yra paneigti byloje esančiais įrodymais – 2020 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje laikinosios administratorės atstovas paaiškino, kad siekė gauti USB laikmenas su prisijungimo prie programos išeities kodo slaptažodžiais ir nustatyti, kaip tinkamai apskaityti programinę įrangą unijos apskaitoje, tačiau nei buvę darbuotojai, nei buvę vadovai prieigos prie programinės įrangos išeities kodo nesuteikė, apie jokį unijos patalpose likusį USB raktą laikinasis administratorius nebuvo informuotas (2020 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 34 min. 30 sek. – 48 min. 25 sek.; 1 t., b. l. 19, 21-22). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovų teiginiai, kad visas unijos turtas – tiek materialus, tiek nematerialus liko unijos patalpose ir yra tinkamai perduotas, nėra pagrįsti, nes neperdavus nei laikinajai, nei nemokumo administratorei prisijungimo prie programinės įrangos išeities kodo slaptažodžių, negalimas pripažinimas, kad nemokumo administratorė ginčo turtą turi savo žinioje ir gali juo disponuoti. Pažymėtina, kad turtas tinkamai perduodamas yra tada, kai nemokumo administratoriui realiai sudaroma galimybė šį turtą ne tik turėti savo žinioje, tačiau ir juo disponuoti.

32. Kredito unijų įstatymo 73 straipsnis (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) nustatė, kad kredito unijų bankroto procedūras reglamentuoja šis įstatymas, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, jeigu šis įstatymas ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip. Įmonių bankroto įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas nustatė, kad įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.

33. Be kita ko, kredito unijos vadovas, kaip ir bet kurio kito juridinio asmens vadovas, juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo (2 dalis), privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (3 dalis), negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo (4 dalis), privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie aplinkybes, nurodytas CK 2.87 straipsnio 3 dalyje, ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę (5 dalis). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), taigi už šių pareigų nevykdymą vadovams taikoma civilinė atsakomybė.

34. Pažymėtina, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendroves valdymo organai (IBI 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Tais atvejais, kai paskutiniam vadovui turtas ir dokumentai nebuvo tinkamai perduoti ankstesnių vadovų, ankstesniems bendrovės vadovams gali kilti civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų ir turto neperdavimą naujam vadovui bendrais pagrindais, t. y. pagal CK 2.87 straipsnį, jei nustatomas šio straipsnio normų neatitinkantis vadovų elgesys.

35. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsakovų neteisėtus veiksmus konstatavo įvertinęs aplinkybę, kad turtas nėra nemokumo administratoriaus žinioje, be to, teismas atsakovų neteisėtų veiksmų neindividualizavo, vertino bendrai, t. y. nurodė, kad nei vienas iš atsakovų neperdavė turto nemokumo administratoriui (sprendimo 32 punktas), nors byloje kiekvieno iš atsakovų neteisėti veiksmai turėjo būti vertinami atskirai, kadangi, kaip minėta, skiriasi jų atsakomybės pagrindas. Įvertinus bylos faktines aplinkybes, kad tarp L. F. ir A. K. vadovavimo laikotarpių įsiterpė ir J. D. vadovavimo laikotarpis, neištyrus J. D. veiksmų, preziumuoti L. F. ir A. K. atsakomybės solidarumo nebuvo teisinio pagrindo.

36. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam tikrais atvejais gali būti preziumuojamas priežastinis ryšys tarp skirtingais laikotarpiais vadovavusių asmenų neteisėtų veiksmų ir žalos bendrovei, kai dėl jų veiksmų negalima nustatyti, dėl kurio iš kelių atsakovų veiksmų faktiškai kilo žala. CK6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, jog žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Atsakovų interesai savo ruožtu apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Taigi teismui konstatavus neteisėtus atsakovų veiksmus, kurių kiekvienas galėjo būti savarankiška žalos atsiradimo priežastis, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio prezumpcija galioja tik alternatyvių priežasčių atveju, t. y. tik tuo atveju, jei negalima nustatyti, kurio iš atsakovų veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Kad įsigaliotų priežastinio ryšio prezumpcija, turi būti nustatytos šios aplinkybės: 1) du ar daugiau asmenų savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką, kuri teisiškai gali būti priskirta jiems, ir ji, tikėtina, lėmė žalos atsiradimą; 2) žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų veiksmų; 3) dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti. Kiekvienas potencialiai žalą padariusių asmenų gali išvengti atsakomybės, įrodydamas, kad žala atsirado dėl kito asmens veiksmų. Ši taisyklė taikoma siaurai, kai ne dėl ieškovo kaltės objektyviai neįmanoma įrodyti buvus teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp konkretaus atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo. Ši prezumpcija negalima, jei neaišku, ar atsakovas iš viso atliko neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

37. Taigi, tam, kad įsigaliotų priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos prezumpcija, turi būti nustatyta, kad visi atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių potencialiai galėjo kilti žala. Pažymėtina, kad nors ieškovė turi teisę reikalavimą dėl žalos atlyginimo nukreipti tik į du iš trijų buvusių unijos vadovų, tačiau siekiant išsiaiškinti atsakovų L. F. ir A. K. veiksmų teisėtumą yra būtina įvertinti ir tarpe šių atsakovų unijos vadovės pareigas ėjusios J. D. veiksmus. Teismas atkreipia dėmesį, kad toks vertinimas gali turėti įtakos unijos vadovės pareigas ėjusios J. D. teisėms ir pareigoms, todėl svarstytina teismo iniciatyva įtraukti šį asmenį į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgtina į tai, į bylą neįtraukus šio asmens nebuvo tinkamai nustatyta, ar atsakovė L. F. iš tiesų neišsaugojo unijos turto, taip pat tai, ar paskutinysis kredito unijos vadovas A. K. neišsaugotą unijos turtą apskritai turėjo savo žinioje.

38. Tam, kad nagrinėjamoje byloje atsakovams būtų taikoma solidari atsakomybė, byloje turi būti nustatyta, kad L. F. ir A. K. savo neteisėtais veiksmais, netinkamai saugant kredito unijos turtą, sukėlė riziką, kad turtas bus prarastas ir, tikėtina, būtent šie veiksmai lėmė žalos atsiradimą, ši žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų veiksmų, bet dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti. Jei būtų nustatyta, kad 2017 m. spalio 31 d. atleidus atsakovę L. F. iš unijos vadovės pareigų ši neperdavė unijos turto, įskaitant ir pilnos prieigos prie ginčo programinės įrangos, naujai paskirtai unijos vadovei – J. D., atsakomybė kiltų tik L. F.. Nustačius, kad atsakovė šią pareigą įvykdė tinkamai ir unijos turtas buvo perduotas naujai unijos vadovei J. D., taip pat nenustačius kitų CK 2.87 straipsnio pažeidimų, ar faktinio atsakovės L. F. vadovavimo unijai ir vėlesniu laikotarpiu, atsakomybė atsakovei L. F. nekiltų.

39. Atsakovas A. K. pažymi, kad jį paskyrus unijos vadovu jis unijos vadovo pareigas faktiškai ėjo tik dvi darbo dienas ir per šį laiką unijos turto į savo žinią neperėmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje turi būti nustatyta, ar atsakovo teiginiai dėl to, kad ankstesnė unijos vadovė J. D. jam turto neperdavė, yra pagrįsti, taip pat tai, ar turtas A. K. galėjo būti neperduotas dėl ankstesnių vadovų neteisėtų veiksmų. Nustačius, kad paskutinis unijos vadovas turto nemokumo administratorei neperdavė dėl ankstesnių vadovų netinkamai vykdytų pareigų neišsaugant ginčo turto, negalima šio asmens solidari atsakomybė su ankstesniais unijos vadovais.

40. Pagal ieškovės suformuluotą ieškinio faktinį pagrindą (ieškovės turto neperdavimas bankroto administratoriui) atsakovų solidari atsakomybė už kredito unijos turto neperdavimą bankroto administratoriui kiltų tik tuo atveju, jei abu atsakovai ir J. D. netinkamai vykdė pareigą perduoti kredito unijos turtą ir nėra galimybės nustatyti, dėl kurio iš jų veiksmų ginčo turtas buvo faktiškai prarastas.

41. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, sutapatindamas atsakovų civilinės atsakomybės pagrindą, atskirai nevertinęs ir netyręs aplinkybių dėl kiekvieno iš ginčo laikotarpiu veikusių unijos vadovų neteisėtų veiksmų, neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, neįtraukęs vienos iš ginčo laikotarpiu buvusių unijos vadovių į bylą, kuri taip pat turėjo pareigą saugoti unijos turtą ir kurios teisėms bei pareigoms teismo sprendimas gali turėti įtakos, padarė procesinės teisės normų pažeidimą, kuris negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme būtina kiekvieno iš vadovų veiksmus įvertinti atskirai, atsižvelgiant į jų vadovavimo unijai laikotarpį bei skirtingus jų atsakomybės pagrindus..

42. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į atsakovo A. K. teiginį, kad unijos vadovo pareigas jis ėjo iki laikinojo administratoriaus paskyrimo 2017 m. gruodžio 28 d.

43. Kredito unijų įstatymo 64 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) nustatė, kad priežiūros institucija, atsižvelgdama į tai, kas proporcinga konkrečiomis aplinkybėmis, priimdama sprendimą skirti laikinąjį administratorių, gali nustatyti, kad: 1) laikinai sustabdomi kredito unijos stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovo įgaliojimai ir šių organų įgaliojimus laikinai perima paskirtas laikinasis administratorius. Tokiu atveju visi šiame punkte nurodytų kredito unijos organų sprendimai, priimti po sprendimo paskirti laikinąjį administratorių įsigaliojimo dienos, yra negaliojantys ir nevykdytini arba 2) kredito unijos stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovo įgaliojimai nėra sustabdomi, o paskirtas laikinasis administratorius laikinai veikia kartu su šiais kredito unijos organais.

44. Ieškovės bankroto byloje Nr. B2-846-555/2021 esantis 2017 m. gruodžio 28 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimas, kuriuo ieškovės veiklai paskelbtas moratoriumas ir skirta laikinoji administratorė (bankroto bylos 2 t., b. l. 21-27), nepatvirtina, kad atsakovo A. K. įgaliojimai būtų sustabdyti. Minėtame sprendime nurodoma, kad tikslinga skirti unijos laikinąją administratorę siekiant įvertinti tikrąją kredito unijos finansinę būklę, tačiau sprendime neužsimenama, kad laikinajai administratorei būtų perduodamas unijos valdymas ir (ar) valdymo organų funkcijos. Be kita ko, 2020 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio metu apklaustas laikinosios administratorės funkcijas vykdęs E. K. nurodė, kad jo darbo tikslas buvo įvertinti kredito unijos kapitalo pakankamumo rodiklį (2020 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 34 min. 37 sek. – 50 min. 55 sek.), o ne perimti unijos turtą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad laikinosios administratorės funkcijoms, nurodytoms minėtame Lietuvos banko sprendime bei Kredito unijų įstatymo 64 straipsnyje, vykdyti nebuvo būtina organizuoti viso kredito unijos turto perdavimą laikinojo administratoriaus žinion. Dėl šios priežasties, manytina, kad unijai iškėlus bankroto bylą unijos turtą perduoti nemokumo administratorei turėjo ne tik laikinoji administratorė (tą dalį, kurią faktiškai buvo perėmusi), tačiau taip pat ir paskutinis unijos vadovas, kurio žinioje buvo unijos turtas.

45. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad atsakovės L. F. apeliaciniame skunde pateiktas pareigos dėl turto perdavimo nemokumo administratoriui aiškinimas yra nepagrįstas. Atsakovė nurodo, kad pareiga perduoti turtą turi būti aiškinama kaip bendradarbiavimo su nemokumo administratoriumi pareiga ir jos įgyvendinimas yra tinkamas, kai unijos vadovas nurodo paskirtam nemokumo administratoriui perduodamo turto vietą ir būklę.

46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju vien unijos vadovų nurodymas nemokumo administratoriui, kad USB laikmenos, kuriose yra prisijungimo prie programinės įrangos kodai, paskyrus laikinąjį administratorių liko unijos patalpose ir (ar) buvo patikėtos informacinių technologijų darbuotojui P. T. negali būti pripažįstama tinkamu pareigos perduoti turtą įgyvendinimu. Ginčo faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad programinė įranga buvo reikšmingas unijos turtas, kurį unija siekė parduoti už 500 000 Eur, todėl ne tik konkretūs darbuotojai, kurių žinioje buvo prisijungimų prie programinės įrangos kodai, turėjo pareigą šį turtą saugoti, tačiau taip pat ir unijos vadovai privalėjo užtikrinti, kad didelės vertės unijai reikšmingas turtas nebūtų prarastas, būtų padaryta pakankamai prisijungimo slaptažodžių kopijų ir vienos USB laikmenos netekimo atveju programinės įrangos išeities kodas liktų pasiekiamas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad unijos vadovų galimai neteisėtų veiksmų nešalina ta aplinkybė, kad jie fiziškai USB laikmenų savo žinioje neturėjo ir buvo patikėję turtą unijos darbuotojams, nes, kaip minėta, būtent unijos vadovų pareiga yra užtikrinti unijai reikšmingo ir didelės vertės turto išsaugojimą ir tinkamą (visišką) perdavimą nemokumo administratoriui.

47. Atkreiptinas dėmesys į atsakovų argumentą, kad nei laikinoji administratorė, nei nemokumo administratorė pradėdamos vykdyti savo funkcijas neatliko turto inventorizacijos, todėl turtas prarastasdėl jų kaltės. Pažymėtina, kad pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pažymi, kad laikinoji administratorė, vykdama savo funkcijas, neturėjo pareigos perimti visą unijos turtą savo žinion, atitinkamai, atlikti unijos turto inventorizaciją. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl nemokumo administratorės galimai neatliktos turto inventorizacijos, konstatuotina, kad būtent unijos valdymo organai turi įrodyti, jog turtą nemokumo administratorei perdavė. Vien tas faktas, kad byloje nėra turto inventorizacijos akto nepagrindžia aplinkybės, kad turtas buvo tinkamai perduotas ir prarastas nemokumo administratorės jai šį turtą gavus.

48. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarime dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2020 m. liepos 6 d.) buvo nustatyta, kad kredito įstaigos inventorizaciją atlieka pagal tvarką, suderintą su Lietuvos banku (Nutarimo 3 p.). Byloje nėra pateikta turto inventorizavimo unijoje tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokią tvarka patvirtinti bei užtikrinti jos laikymąsi perduodant turtą naujai paskirtiems valdymo organams ir (ar) nemokumo administratorei turėjo būtent unijos vadovai. Pažymėtina, kad perduodant turtą ne tik nemokumo administratorė inventorizuoja gautą turtą, tačiau taip pat ir unijos vadovas inventorizavimo aktu tvirtina jo žinioje buvusį ir perduotą turtą, todėl iš esmės ši pareiga nurodytų asmenų turėtų būti vykdoma bendrai. Be to, byloje nėra jokių kitų įrodymų, pvz. turto priėmimo–perdavimo aktų, kurie leistų teigti, kad ginčo turtas nemokumo administratorei buvo realiai perduotas. Kadangi, kaip minėta, unijos valdymo organai turi pareigą unijos turtą išsaugoti ir perduoti nemokumo administratoriui, todėl būtent jie yra suinteresuoti perdavimo faktą užfiksuoti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad vien pats turto inventorizacijos akto nebuvimas byloje nesant jokių kitų įrodymų apie realiai perduotą turtą, nepaneigia aplinkybės, kad nemokumo administratoriui ginčo turtas nebuvo perduotas.

Dėl žalos dydžio

49. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

50. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorius žalos dydį įrodinėjo ieškovės 2017 m. lapkričio 2-3 d. buhalterinės apskaitos pažyma (1 t., b. l. 41-44), bankroto byloje esančia auditorės ataskaita (bankroto bylos 2 t., b. l. 28-30), ieškovės ir Lenkijos įmonės BIGCREDIT Sp.z.oo 2017 m. rugsėjo 14 d. programinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartimi (dokumento Nr. DOK-774 gauto 2020 m. sausio 8 d. priedas Nr. 9), ieškovės 2018 m. spalio 15 d. balansu (1 t., b. l. 45).

51. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nemokumo administratorės pozicija, kad atsakovai, siekdami paneigti nemokumo administratorės įrodinėjamą žalos dydį, turi pateikti konkrečius įrodymus ir argumentus, kurie leistų abejoti nurodytuose dokumentuose užfiksuota programinės įrangos verte. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, gali būti atsižvelgta į 2017 m. gruodžio 28 d. Lietuvos banko sprendime užfiksuotą faktą, jog kredito unija pripažino, kad programinės įrangos pirkimo–pardavimo kaina suderinta su Lenkijos įmone BIGCREDIT Sp.z.oo buvo sumažinta nuo 500 000 Eur iki 350 000 Eur (1.3 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

52. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme nėra atskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina priimtą teismo sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. CPK 329 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

53. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti dėl kurio iš atsakovų veiksmų ir kuriame etape buvo prarasta prieiga prie programinė įrangos yra būtina įvertinti visų unijos valdymo organų, veikusių po atsakovės L. F. įgaliojimų pabaigos, veiksmus. Kadangi tarp laikotarpių, kai unijai vadovavo atsakovė L. F. ir atsakovas A. K., unijos vadovo pareigas ėjo kitas asmuo (J. D.) byloje būtina nustatyti, ar atsakovė L. F. buvo perdavusi ginčo turtą naujai unijos vadovei, taip pat, ar ginčo turtą iš šios vadovės buvo perėmęs atsakovas A. K.. Tik nustačius, kad turto perdavimas keičiantis valdymo organams nevyko, dėl ko turtas buvo prarastas ir neperduotas nemokumo administratorei, galima solidari buvusių unijos vadovų atsakomybė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Romualda JanovičienėAgnė TikniūtėVytautas Zelianka