Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Klaipėda“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Klaipėda“ ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

16. Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės skolą už suteiktas paslaugas ir įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

19. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad už suteiktas paslaugas turi mokėti gyvenamųjų patalpų nuomininkas sudarytos nuomos sutarties pagrindu.

20. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose administratoriaus veiklą, nenustatyta, kad tais atvejais, kai nurodytų išlaidų neapmoka savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai, šias išlaidas administratoriui privalo apmokėti savivaldybė ar jos įgaliotas asmuo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiga sumokėti susidariusį įsiskolinimą už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas tenka būtent patalpų nuomininkui.

21. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės paneigė atsakovės atsakomybę už jai tenkančias buto priežiūros paslaugas, paneigė sutarties uždarumo principą, o ieškovei nepagrįstai tenka atsakomybė už atsakovės kaip savininkės skolas. Be to, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad atsakovė nesirūpino tuo, kad nuomininkas nemokėjo mokesčių dar iki mirties. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas.

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde ieškovės nurodytų argumentų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

23. Administravimas – tai asmens, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, veikla (CK 4.236 straipsnio 1 dalis). Administravimas nustatomas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu, CK numatytais atvejais gali būti nustatomas administraciniu aktu (CK 4.236 straipsnio 2 dalis), o turto administratoriumi gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas (CK 4.237 straipsnio 1 dalis). Turto administravimo nustatymas – vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo būdų.

24. Įstatyme nustatyti atvejai, kada yra galimas butų ir kitų patalpų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas (toliau – administravimas): 1) butų ar kitų patalpų savininkams neįsteigus gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties; 2) bendriją likvidavus ar nutraukus jungtinės veiklos sutartį (CK 4.84 straipsnio 1 dalis).

25. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktą viena iš savivaldos funkcijų yra pagal įstatymų nustatytą kompetenciją savivaldybės paskirtų bendrosios nuosavybės administratorių veiklos priežiūra ir kontrolė. Dėl to įstatyme nustatyta, kad administratorius skiriamas savivaldybės vykdomosios institucijos (CK 4.84 straipsnio 2 dalis), o bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus (CK 4.84 straipsnio 8 dalis). Būtent, atsižvelgiant į galiojančias Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatas ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d.), kuriuo patvirtinti Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatai (toliau – Nuostatai), reikalavimus, darytina išvada, kad administravimo funkciją atlieka savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu paskirtas administratorius.

26. Administratorius turtą administruoja CK 4.240 straipsnio pagrindu ir jo veiklai mutatis mutandis taikomos CK IV knygos XIV skyriaus nuostatos (CK 4.84 straipsnio 5, 11 dalys). Pagal Nuostatų 3 punktą pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant. Administratorius, įgyvendindamas pagrindinį uždavinį, atlieka funkcijas, nustatytas Nuostatų 4.1–4.14 punktuose. Tai atitinka paprastojo administravimo sąvoką, suformuluotą CK 4.240 straipsnio 1 dalyje. Taigi jis turi teisę teikti namo techninės priežiūros ir kitas su namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra, naudojimu ir atnaujinimu susijusias paslaugas (Nuostatų 6.1 punktas), privalo sudaryti paslaugų, perkamų pagal Nuostatų 4.6 papunktį, sutartis (Nuostatų 7.2 punktas), pareikšti su namo bendrojo naudojimo objektų administravimu susijusius ieškinius (Nuostatų 7.9 punktas). Viena iš administratoriaus funkcijų yra apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už suteiktas paslaugas, tvarkyti mokesčių surinkimo ir naudojimo apskaitą, teisės aktų nustatyta tarka parengti sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas (mėnesinius mokėjimų pranešimus už kitas suteiktas paslaugas) ir pateikti patalpų savininkams (naudotojams) ar jų įgaliotiems asmenims (Nuostatų 4.10 punktas). Šias funkcijas administratorius atlieka vadovaudamasis Nuostatų 8 punktu, pagal kurį administratorius proporcingai bendrosios dalinės nuosavybės daliai (patalpų naudingam plotui) apskaičiuoja patalpų savininkų (naudotojų) mokėjimus ir įmokas, vadovaudamasis savivaldybės vykdomosios institucijos sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodytu bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifu, neviršijančiu maksimalaus tarifo, apskaičiuoto pagal savivaldybės tarybos nustatytą maksimalaus bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifo apskaičiavimo tvarką, jeigu sutartyse su paslaugų tiekėjais nenustatyta kitaip, ir nustato tokio mokesčio sudėtines dalis. Laikytina, kad Nuostatai taikomi tada, kai nuomojamos patalpos yra name, kurio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimui savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu paskirtas bendrosios nuosavybės administratorius.

27. Nagrinėjamos bylos atveju, kai nustatyta tvarka paskirtas administratorius, o daugiabučiame name dalis butų priklauso nuosavybės teise savivaldybei, svarbus nustatyti, kaip mokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų eksploatavimą reglamentuotas įstatymuose ir kituose teisės aktuose.

28. Teisės aktuose reglamentuojami valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos bei kitų mokesčių mokėjimo klausimai. CK 6.583 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.584 straipsnio 1 dalyje dėl mokesčio už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas. Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas), patvirtintame Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimo redakcija), nustatyta, kad savivaldybės tarybos sprendimu išlaidos, susijusios su pastato, kuriame yra nuomojamas savivaldybės būstas ar socialinis būstas, bendrojo naudojimo objektų administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), būstų nuomos administravimu ir būstų kaip nuosavybės teisės objekto valdymu, gali būti neįskaičiuojamos į savivaldybės būsto ar socialinio būsto nuomos mokestį, jeigu tai aptarta sutartyje dėl savivaldybės būsto ar socialinio būsto nuomos (Aprašo 13 punktas). Taigi darytina išvada, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai gali neįtraukti bendrojo naudojimo objektų administravimo ir eksploatavimo išlaidų į nuomos mokestį ir, sudarydami nuomos sutartį su nuomininku, sulygti, kad šias išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka nuomininkai.

29. Įstatyme įtvirtinta, kad administratorius skiriamas savivaldybės vykdomosios institucijos, bendrojo naudojimo objektų administratoriaus atrankos ir skyrimo tvarką nustato Vyriausybė (CK 4.84 straipsnio 2 dalis), bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus (CK 4.84 straipsnio 8 dalis), o maksimalaus bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifo apskaičiavimo tvarką nustato savivaldybės taryba (CK 4.84 straipsnio 9 dalis). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Administratorius turi būti atestuotas ir turintis teisę teikti nekilnojamojo turto administravimo paslaugas. Administratorius savo veikloje turi vadovautis Civiliniu kodeksu, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymu, kitais įstatymais bei teisės aktais, miesto savivaldybės tarybos sprendimais, administracijos direktoriaus įsakymais ir savivaldybės direktoriaus patvirtintais nuostatais.

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Mūsų Būstas Klaipėda“ savo veiklą vykdo 2012 m. gruodžio 21 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. AD1-2982 pagrindu.

31. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-399, kuris vėliau pakeistas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T2-7 ir įsigaliojo nuo 2009 m. liepos 1 d., patvirtinti su nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis susijusių namo bendrojo naudojimo patalpų ir bendros įrangos administravimo išlaidų tarifai. Šiame teisės akte nustatyta, kad į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį neįtraukiamos: išlaidos, susijusios su bendrosios nuosavybės administravimu; išlaidos, susijusios su nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis susijusių namo bendrųjų konstrukcijų, bendrojo naudojimo patalpų ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu) (6 punktas). Išlaidas, nurodytos 6.1 ir 6.2 punktuose, nuomininkai apmoka tiesiogiai namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą organizuojančiam savivaldybės paskirtajam bendrosios nuosavybės administratoriui, daugiabučių namų savininkų bendrijai arba jungtinės veiklos dalyvių įgaliotam atstovui (7 punktas). Šiuo teisės aktu taip pat patvirtinta tipinė gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Būtent jos 8 punkte įtvirtinta, kad su nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis susijusių bendrųjų konstrukcijų, bendrojo naudojimo patalpų ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) ir administravimo išlaidas nuomininkas sumoka į daugiabučio namo, kuriame yra savivaldybės nuomojamoji jam gyvenamoji patalpa, administratoriaus sąskaitą šios sutarties 7 punkte nurodytais terminais pagal administratoriaus pateiktas sąskaitas. Administravimo nuostatų, kuriais savo veikloje privalo vadovautis administratorius, 8 punkte nustatyta, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai kas mėnesį apskaičiuoja mokėjimus ir įmokas, nurodytus Nuostatų 8 ir 9 punktuose. Taigi savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai turi sumokėti administratoriui Nuostatų 8 ir 9 punktuose nustatytus mėnesinius mokesčius proporcingai turimos nuosavybės išnuomotam plotui. Nurodytų teisės aktų analizė leidžia teismui padaryti išvadą, kad šias administravimo ir kitas bendrajai dalinei nuosavybei eksploatuoti reikalingas išlaidas administratoriui apmoka savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai (CK 4.84 straipsnio 9 dalis).

32. Butų ir kitų patalpų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas yra nustatomas administraciniu aktu (CK 4.84 straipsnio 3 dalis, 4.236 straipsnio 2 dalis). Turto administratoriaus veikla administruojant jam priskirtas bendrojo naudojimo patalpas detaliai reglamentuota įstatymo ir kitų teisės aktų, taip pat ir vietos savivaldos institucijų priimtų lokalinių poįstatyminių teisės aktų, kuriais administratorius įpareigotas atlikti visus veiksmus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų išsaugojimu, naudojimu ir priežiūra pagal jų tikslinę paskirtį, taip pat įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra.

33. Ieškovė, kaip administratorė, įsipareigojo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Klaipėdos miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais, Klaipėdos savivaldybės tarybos sprendimais, administracijos direktoriaus įsakymais. Taip pat ji prisiėmė pareigą vykdyti visas funkcijas, įgyvendinti teises ir pareigas, nustatytas administravimo Nuostatuose. Viena iš jų yra pareikšti ieškinius, susijusius su turto administravimu (Nuostatų 7.9 punktas). Administravimas atsirado administracinio akto pagrindu, sukeliančiu civilinius teisinius padarinius butų ir kitų patalpų savininkams, kurie neįsteigę bendrijos ar nesudarę jungtinės veiklos sutarties (CK 4.84 straipsnio 2 dalis, 1.136 straipsnio 2 dalis 3 punktas). Pabrėžtina, kad ieškovė (administratorius) įsipareigojo vykdyti funkcijas, nustatytas administravimo Nuostatuose. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 8 punkte nustatyta, kad su nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis susijusių bendrųjų konstrukcijų, bendrojo naudojimo patalpų ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) ir administravimo išlaidas nuomininkas sumoka į daugiabučio namo, kuriame yra savivaldybės nuomojamoji jam gyvenamoji patalpa, administratoriaus sąskaitą šios sutarties 7 punkte nurodytais terminais pagal administratoriaus pateiktas sąskaitas. Administravimo nuostatų, kuriais savo veikloje privalo vadovautis administratorius, 8 punkte nustatyta, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai kas mėnesį apskaičiuoja mokėjimus ir įmokas, nurodytus Nuostatų 8 ir 9 punktuose. Taigi nurodytas išlaidas administratoriui turi apmokėti savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai, bet savivaldybei kaip butų ir kitų patalpų savininkei neatsirado pareigos jų mokėti CK 4.82 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad nuomos sutartyje ir teisės aktuose, reglamentuojančiuose administratoriaus veiklą, nenustatyta, kad tais atvejais, kai nurodytų išlaidų neapmoka savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai, šias išlaidas administratoriui privalo apmokėti savivaldybė.

34. Ieškovė yra privatus juridinis asmuo, užsiimantis ūkine-komercine veikla, siekiantis materialios naudos, suinteresuotas gauti pelną, jo tikslas – tenkinti privačius interesus (CK 2.34 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju tai – atestuota įmonė, turinti teisę teikti nekilnojamojo turto administravimo paslaugas ir administruodama patalpas siekianti gauti materialinės naudos. Dėl to ieškovė, kurios pagrindinė veikla yra butų ir kitų patalpų administravimas, prisiimdama įsipareigojimus teikti nekilnojamojo turto administravimo paslaugas, turėjo įvertinti savo veiklos riziką, susijusią su savivaldybės nuomojamiems butams tenkančių išlaidų apmokėjimu, ir numatyti dėl paslaugų teikimo atsirandančius padarinius.

35. Apibendrinusi nurodytų teisės aktų ir sutarčių nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad administravimo ir kitas bendrajai dalinei nuosavybei eksploatuoti reikalingas išlaidas administratoriui apmoka savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai. Nei nuomos sutartyje, nei teisės aktuose, reglamentuojančiuose administratoriaus veiklą, nenustatyta, kad tais atvejais, kai nurodytų išlaidų neapmoka savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai, šias išlaidas administratoriui privalo apmokėti savivaldybė.

36. Pažymėtina, kad analogiškas išvadas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė 2010 m. balandžio 9 d. nutartimi kasacine tvarka išnagrinėjęs iš esmės identišką civilinę bylą UAB „Mūsų namų valdos“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-132/2010. Pažymėtina, kad nurodytoje ir nagrinėjamoje byloje ieškovai – daugiabučio namo administratoriai – skirtingi juridiniai asmenys, tačiau bylų aplinkybės yra analogiškos, nagrinėjamoje byloje keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, analogiški jau išnagrinėtiesiems. Dėl to teisėjų kolegija mano, jog šiuo atveju būtina pasisakyti dėl teismų pareigos atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus.

Dėl teismo pareigos atsižvelgti į teismų praktiką analogiškose bylose

37. CPK 4 straipsnyje numatyta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

38. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visada tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (lot. iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (lot. be kita ko), žemesnės instancijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama).

39. Precedentų taikymo klausimu būtina pažymėti ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-969/2019).

40. Tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

41. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

42. Jeigu priimant teismų sprendimus šių iš Konstitucijos kylančių reikalavimų nesilaikoma, yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama ir duodama pagrindo kilti abejonių, ar atitinkami teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs.

43. Iš pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo matyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010, ir 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2012, pirmosios instancijos teismui buvo žinomos, skundžiamame teismo sprendime pateiktos nuorodos į jas. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis kasacinio teismo išaiškinimų, nurodė, kad namo administravimo išlaidas privalo apmokėti gyvenamųjų patalpų nuomininkai, o savivaldybė neturi pareigos apmokėti administratoriui išlaidų namui išlaikyti ir išsaugoti. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose administratoriaus veiklą, nenustatyta, kad tais atvejais, kai nurodytų išlaidų neapmoka savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai, šias išlaidas administratoriui privalo apmokėti savivaldybė ar jos įgaliotas asmuo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, įvertinęs išlaidų, už kurių suteikimą ieškovė prašo priteisti skolą, pobūdį (teritorijų ir laiptinių valymas, bendro naudojimo elektra), t. y. tai, kad šios išlaidos tiesiogiai priklauso nuo patalpose gyvenančių asmenų, jų skaičiaus, poreikių tenkinimo, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio.

44. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovės ieškinys netenkintinas, o apeliantė be pakankamo pagrindo apeliaciniame skunde tvirtina priešingai.

45. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau pasisako, kad skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė atsakovės atsakomybę už jai tenkančias buto priežiūros paslaugas, paneigė sutarties uždarumo principą, o ieškovei nepagrįstai tenka atsakomybė už atsakovės kaip savininkės skolas. Be to, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad atsakovė nesirūpino tuo, kad nuomininkas nemokėjo mokesčių dar iki mirties. Šiuos apeliantės argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą.

Dėl procesinės bylos baigties

46. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nepažeisdamas CPK 4 straipsnio reikalavimų, atsižvelgė į kasacinio teismo nutartyse, priimtose analogiškose bylose, suformuluotus teisės taikymo išaiškinimus, todėl tinkamai taikė teisės normas ir nesant teisinio pagrindo netenkino ieškinio reikalavimų. Dėl to teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

47. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

48. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

49. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų dėl jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.