Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Jūratės Varanauskaitės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovei A. M. dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo priteisimo santuokoje įgyto turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo ir A. M. priešieškinį ieškovui S. M. dėl santuokos nutraukimo, esant ieškovo kaltei, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, turto padalijimo, piniginės kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Dėl 100 000,00 Lt kompensacijos. Apeliantės teigimu, nors ieškovas ir teigė, kad pardavus butą esantį duomenys neskelbtini, už 200 000,00 Lt dalis lėšų buvo skirta komunalinių mokesčių už jį sumokėjimui, dalis lėšų skirta ieškovo ir motinos valdomo namo esančio Pakalnučių g. 9, Vilniuje, pagerinimui, o 2011-12-27 jų dukrai buvo pervesta 120 000,00 Lt, tačiau visiškai nepaaiškinama, dėl kokių priežasčių kita pinigų dalis nuo 2011-12-17 per septynis ėmimus po 2 000 Lt buvo nuimta nuo ieškovo sąskaitos. Ginčo šalys gaudavo nuolatines pajamas, kurių pakakdavo, jokių ypatingų išlaidų nebuvo, dėl šios priežasties minėtų sumų nuėmimą, apeliantė sieja tik su 2011-11-18 paaiškėjusia ieškovo neištikimybe ir pradėtu pasiruošimu skyrybų procesui. Teigia, kad tai buvo padaryta be jos žinios. Teigia, kad net ir tai, kad jų dukrai pervesta 120 000,00 Lt suma apeliantė sužinojo tik bylos eigoje gavusi dokumentus prieš 2012-11-13 posėdį. Apeliantės teigimu, teismo išvada, kad apeliantė sutiko su minėtos pinigų sumos pervedimu dukrai yra visiškai nepagrįsta. Teigia, kad tokios pinigų sumos pervedimo dukrai būtinybės nebuvo, nes dukra yra dirbanti, o tiek ieškovo, tiek dukros parodymai dėl pervestų pinigų sumos panaudojimo yra skirtingi. Apeliantės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalys faktiškai nustojo gyventi kartu nuo 2011-11-18, kai lėšos dar buvo ieškovo sąskaitoje, teismas turėjo pagrindą remtis CK 3.67 straipsnio 2 dalimi ir nustatyti, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. Nurodo, kad ieškovas maždaug per dvi savaites išgrynindamas 14 000,00 Lt pinigus panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, nes pirko katilą jam nuosavybes teise priklausančiam namui, pervedė pinigus dukteriai, tokiu būdu pažeisdamas CK 3.98 straipsnio 3 dalies ir 3.115 straipsnio 2 dalies nuostatas. Todėl mano, kad jai turėjo būti priteista 100 000,00 Lt kompensacija. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo nėra kliūtis teismui taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-07-16 nutartis civilinėje byloje numeris 3K-3-398/2013 (S)).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, todėl jų nebekartoja. Faktinės bylos aplinkybės bus analizuojamos apeliacinio skundo kontekste.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinius argumentus, konstatuoja, kad skundžiamasis teismo sprendimas yra priimtas tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas reglamentuojančias ginčo dalyką. Todėl skundžiamojo teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apeliantė kelia santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei ir kompensacijos nutraukus santuoką priteisimo klausimus, todėl teisėjų kolegija pasisako šiais aspektais.

Dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei.

Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus, ko pasėkoje buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl apeliantės kaltės nutraukiant santuoką.

Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. CK 3.27 straipsnio 1 dalyje įvardytos esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos – pirmiausia jie privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti. Neištikimybė, kaip viena iš santuokos dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukimo priežasčių, reiškia ne tik lojalumo pareigos pažeidimą, bet ir faktą, kad nebėra galimybių atkurti santuokinių ryšių. CK 3.60 ir 3.61 straipsniuose yra nustatytos santuokos nutraukimo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės sąlygos. Sutuoktinio kaltė yra specifinė, palyginus su kitais asmens kaltės civiliniuose santykiuose atvejais. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos išvardytos daugelyje CK straipsnių (3.26–3.30, 3.35–3.36 ir kt.) – tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima, kitos pareigos. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalies normos prasmę esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Vienas sutuoktinis, pareiškęs ieškinį pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas. Kartu pažymėtina, kad CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, tai reiškia, kad, įrodžius vieną ar kelis įstatymo normoje paminėtus faktus, pripažįstama, kad sutuoktinis yra kaltas dėl santuokos iširimo. Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, patvirtinančius, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio (CK 3.61 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus, susijusius su ieškovo ir atsakovės įrodinėjamomis aplinkybėmis, kurios, jų teigimu, patvirtina kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi abu sutuoktiniai nustojo vienas kitą gerbti, remti moraliai, dalyvauti bendrame gyvenime, tapo nelojalūs vienas kitam.

Apeliantė nesutikdama su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl jos vaidmens ir kaltės santuokos nutraukime dėl kito sutuoktinio kaltės, remiasi liudytojų parodymais.

Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje, tai pateikti bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Taigi, liudytojų parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių civilinėje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų vertinimo yra laikomasi pozicijos, kad teismas vertina pateiktų įrodymų visumą, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu ir remdamasis tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš visų nurodytų liudytojų, ginčo šalių dukters parodymai laikytini objektyviais ir išsamiais, nes ji gyvena šeimoje ir iš tikrųjų žino tėvų nuotaikas, jų santykius (b.l. 194-196, T1). Tuo tarpu kitų liudytojų parodymai siejami su momentiniu (epizodiniu) ieškovo ir atsakovės santykių vertinimu, kaip pavyzdžiui išvykus į Turkiją ar besisvečiuojant pas juos sode (b.l. 196-200, T1), todėl šie liudytojų parodymai neatspindi tikrosios šalių santykių padėties ir negali būti vertinami, kaip objektyvūs ir pagrindžiantys ir/ar paneigiantys ieškovo ir/ar apeliantės kaltę dėl santuokos nutraukimo. Šiuo aspektu svarbu pažymėti ir tai, kad labai abejotina, jog apeliantės nurodomi bendradarbiai liudiję teisme buvo tiek gerai informuoti apie apeliantės vidinius šeimos santykius, kad galėjo daryti išvadas, jog apeliantės nuotaika ir sveikata pablogėjo dėl ieškovo ketinimo skirtis su apeliante. Juo labiau, kad, kaip nuosekliai bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu teigė ieškovas, jis slėpė šeimos nesutarimus ir atsakovės neištikimybės faktą nuo kitų asmenų. Ieškovas imitavo gerus šalių santykius, kurie beje nepanaikino tarp šalių tvyrojusios įtampos, vadovaudamasis nepilnamečių dukrų interesais ir siekdamas, kad jos augtų šeimoje su tėvais ir, kad tėvų skyrybos neturėtų nepilnametėms mergaitėms neigiamo poveikio. Dėl šios priežasties jis mergaitėms sulaukus pilnametystės ir negalėdamas toliau kęsti nuolatinės įtampos šeimoje ir padavė pareiškimą dėl santuokos nutraukimo dėl apeliantės kaltės.

Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad pateiktos teismui nuotraukos buvo darytos prieš 8 ar 9 metus, nepaneigia šalių tarpusavio santykių ir jų lojalumo vienas kitam pažeidimo, todėl šį apeliantės argumentą dėl pateiktų teismui nuotraukų, kuriuose užfiksuotas ginčo šalių leidžiamas laisvalaikis (b.l. 4, T2) atmeta, kaip teisiškai nepagrįstą (CPK 183 str., 185 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjęs bylos medžiagą ir pateiktus įrodymus pagrįstai sprendė, kad šalys yra pažeidę lojalumo principą viena kitai ir pagrįstai nutraukė santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.60 str. 2 d., 3 d., CPK 183 str., 185 str.). Pripažinus, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino santuoką tarp ieškovo ir apeliantės nutrukus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nėra jokio teisinio pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos priteisimo apeliantei dydžio. Todėl šis reikalavimas yra atmestinas.

Dėl 100 000 Lt kompensacijos priteisimo.

Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jai kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybes teise ginčo šalims priklausiusį butą esantį duomenys neskelbtini, kurį ieškovas šalims esant santuokoje pardavė už 200 000,00 Lt. Teisėjų kolegija su pirmos instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu buvo atmestas šis apeliantės reikalavimas ir šį apeliantės argumentą taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

CK 3.89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta kitaip, kad turtas perduodamas bendron jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl sutuoktinių turto teisinio rėžimo yra pažymėjęs, kad kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje G. L. v. J. L.; bylos Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. v. V. Z.; bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D.; bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. P. J.; bylos Nr.3K-3-273).

Įstatyme nustatytos bendrajai jungtinei ir asmeninei sutuoktinių nuosavybei priskiriamo turto rūšys. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus turto priskyrimo vienai iš nuosavybės formų, turi būti vadovaujamasi įstatyme nustatytais kriterijais. Pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. v. V. V.; bylos Nr. 3K-3-193/2005).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik turto išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapsiriboja CK 3.88 straipsnio 1,2 ir 4 dalių normose, CK 3.90 ir CK 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 str. 3 d.), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remiantis CK 3.88 straipsnio 1, 2, 4 dalies ir CK 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-P-186/2010).

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad byloje pateiktos 2010-08-09 buto pirkimo –pardavimo sutarties pagrindu, ieškovas ir apeliantė pardavė jiems priklausantį butą esantį duomenys neskelbtini, už 200 000,00 Lt. Kaip matyti iš minėtos pirkimo - pardavimo sutarties 1.4 punkto parduodamas butas buvo įsigytas ieškovo vardu 1991-12-18, bendrosios nuosavybės teise (b.l. 40-43, T1).

Bylos nagrinėjimo metu apeliantė teigė, kad butą ieškovui paliko jo tėvai, o vėliau jis buvo privatizuotas pagal privatizavimo įstatymo nuostatas, ginčo šalims jau esant santuokoje ir vėliau parduotas. Ieškovo teigimu, iki 2012-11-12 jokios kompensacijos apeliantė iš ieškovo nereikalavo, nes žinojo, kad pardavus virš minėtą butą 120 000,00 Lt buvo pervesta jų dukteriai, kad ši galėtų įsirengti butą, o likusi suma išleista šeimos reikmėms, pirmiausia buvo grąžintos skolos susidariusios už parduotą butą, taip pat sumokėtos namo, kuriame atsakovė gyvena šiuo metu eksploatacinės išlaidos, pinigų dalis taip pat buvo panaudota vaikų gerovei – apmokėti vairavimo kursai, kompiuterinė įranga, maistas ir kitos pragyvenimo išlaidos. Apeliantė pripažino, kad dukros šiuo metu pajamų negauna ir negali savęs išlaikyti. Tam tikra lėšų suma pervesta į dukros V. M. banko sąskaitą, kad ji galėtų įsigyti gyvenamąjį būstą (b.l. 192, T 1; 56,T 2).

Taigi, pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pirmos instancijos teismo išvadą, dėl lėšų panaudojimo ir atsisakymą tenkinti apeliantės reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo lėmė byloje nustatytų aplinkybių visuma, o ne vien faktas, kad 2010-08-09 buto pirkimo-pardavimo sutarties 1.4 punkte buvo nurodyta, jog jis yra ginčo šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog priešingai nei teigia apeliantė, jai buvo žinoma apie iš buto pardavimo gautų lėšų panaudojimą – šeimos poreikių tenkinimui, todėl pinigus panaudojus minėtam tikslui ji netenka teisės reikalauti kompensacijos už parduotą turtą (CK 3.98 str. 3 d., CPK 183 str., 185 str.).

Apeliantė teigia, kad nežiūrint to, jog buvo pripažinta abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos nutraukimo, tačiau pirmos instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį ir nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo gyventi kartu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo jokio pagrindo taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes turtą įgijo ir jo pardavimo metu šalys nebuvo nutraukusios santuokos ar nustačius separacijos. Reikalavimai dėl santuokoje įgyto turto padalinimo pareikšti tik nagrinėjant šią šalių skyrybų bylą. Ginčo šalims pardavus butą esantį Lazdynų 20-11, Vilniuje, pasibaigė minėto buto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis statusas, todėl ir dėl šios priežasties nebuvo pagrindo spręsti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo gyventi kartu (CK 3.67 str. 2 d., 3.87 str. 2 d., 3.100 str. 8 p.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl jo prašymo tenkinti nėra teisinio pagrindo (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.