Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Š. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės A. Š. ieškinį atsakovams G. K., S. K., D. B., trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto 11-ojo notaro biuro notarei V. K. dėl namo pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisės į namo dalį pripažinimo ir jį grąžino ieškovei (civilinės bylos Nr. 2-2733-524/2010).

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje yra sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, t.y. kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Atsisakymas priimti ieškinį šiuo pagrindu reiškia, kad ieškovas jau įgyvendino savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, byla yra užbaigta ir tapatūs reikalavimai teisme pakartotinai negali būti nagrinėjami. Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa: šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Ieškinio dalykas – tai atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Šiame reikalavime ieškovas turi nurodyti konkretų asmenį, kuris galimai pažeidė jo subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat aiškiai suformuluoti patį reikalavimą, t. y. ko jis prašo teismo. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek lingvistinės reikalavimų formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindas – faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas turi įvardyti įrodymus, kurie patvirtina ieškovo išdėstytas faktines aplinkybes (CPK 135 str. 1 d. 3 p.). Pripažįstant bylas tapačiomis, turi būti nustatyti visi bylų tapatumo požymiai, o nesant bent vieno aukščiau nurodyto požymio, nėra pagrindo konstatuoti, jog bylos tapačios, bei atsisakyti priimti ieškinį minėtu pagrindu (2009 m. vasario 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civ. byloje Nr. 2-147/2009).

Vertinant, ar pareikšti ieškiniai yra tapatūs, pirmiausia įvertinama, ar tapačios jose nurodytos ginčo šalys. Tiek ankstesniame ieškinyje (civilinėje byloje Nr.2-78-123/2008), dėl kurio yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, tiek šioje byloje reiškiamame ieškinyje atsakovai yra G. K., S. K. ir D. B., tačiau skiriasi trečiasis asmuo: ankstesniame ieškinyje tai Klaipėdos miesto 11-asis notaro biuras, o šame – jo notarė V. K., t.y. nauju ieškiniu subjektų ratas buvo susiaurintas. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien aplinkybė, kad pirmajame ieškinyje trečiuoju asmeniu buvo nurodytas notarų biuras, o paskesniajame (šioje byloje paduotame) ieškinyje - konkreti šio notarų biuro notarė, nesudaro pagrindo laikyti šalis netapačiomis. Šalys būtų laikomos netapačiomis, jei vėlesniajame ieškinyje šalimi būtų nurodomas naujas asmuo (2008 m. spalio 16 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civ. byloje Nr. 2-758/2008). Be to, ir teisiniai santykiai tarp šalių yra tapatūs. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tiek išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, tiek ir šioje byloje paduotame ieškinyje šalys yra tapačios. Pažymėtina, kad šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliantė neginčija.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinių tapatumo, ieškovė teigia, kad skiriasi ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas.

Siekiant įvertinti, ar sutampa ieškinių dalykas, reikia palyginti lyginamais ieškiniais pareikštus materialiuosius teisinius reikalavimus. Iš bylos duomenų matyti, kad ankstesniuoju ieškiniu ieškovė A. Š. prašė teismo pripažinti negaliojančia 0,0902 ha žemės sklypo ir jo priklausinio – nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą 2006 m. sausio 26 d. tarp S. K. ir D. B. (b.l. 16, 20, 33); pripažinti 0,0903 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinį – nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), jos ir atsakovų G. K. ir S. K. bendrąja daline nuosavybe ir nustatyti, kad jos bendrojoje nuosavybėje yra 35/100 dalys, o jų – 65/100 dalys (b.l. 26). Būtent toks ieškinys buvo išnagrinėtas ir dėl jo yra priimtas ir įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimas. Šioje byloje paduotu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti nebaigto statyti gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą 2006 m. sausio 26 d. tarp S. K. ir D. B., negaliojančia, pripažinti tą patį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ieškovės ir atsakovų G. K. ir S. K. bendrąja daline nuosavybe ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 33/86 (38/100) dalis minėto gyvenamojo namo. Taigi, šioje byloje reiškiamu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti negaliojančia tą pačią pirkimo – pardavimo sutartį, kurią ji ginčijo ankstesniu ieškiniu, ir pripažinti bendrąja daline nuosavybe tą patį turtą, į kurį dalinę nuosavybę pripažinti ji reikalavo ankstesniuoju ieškiniu. Skiriasi tik prašomos pripažinti ieškovei nuosavybes teise idealiosios turto dalys. Klaipėdos apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad reikalavimas pripažinti ginčo objekto idealiąsias dalis yra išvestinis ir tiesiogiai susijęs su reikalavimu pripažinti gyvenamąjį namą bendrąja daline nuosavybe. Klausimai dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir pirkimo pardavimo sutarties galiojimo yra jau išspręsti byloje Nr. 2-78-123/2008 priimtu Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimu, priimtu išnagrinėjus bylą pagal ankstesnį tos pačios ieškovės ieškinį tiems patiems atsakovams. Taigi, pagrįsta yra ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinių dalykai sutampa.

Ieškovė savo atskirajame skunde teigia, kad ieškiniai yra pagrįsti skirtingomis aplinkybėmis, t.y. kad ieškinių faktinis pagrindas yra skirtingas. Tačiau pačios ieškovės pateiktų ieškinių nuorašų turinys bei Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 7 d. nutarties turinys ir šiouse procesiniuose dokumentuose išdėstytos teismų nustatytos aplinkybės tokį apeliantės teiginį paneigia.

Tiek šioje byloje pareikštuoju ieškiniu, tiek ir ankstesniuoju ieškiniu, dėl kurio yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, ieškovė nurodė iš esmės tas pačias faktines aplinkybes.

Ankstesniame ieškinyje ieškovė teigė, kad atsakovas G. K. yra jos buvęs sugyventinis, su kuriuo ji nepertraukiamai gyveno nuo 1992 iki 2005 metų, kad 1991 m. liepos 16 d. teismine tvarka buvo nutraukta jo ir S. K. santuoka, kad 1992 m. jis apsigyveno ieškovės bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o ištuoką su S. K. įregistravo 1993 metais, kad tuo metu, kai G. K. pradėjo gyventi su ieškove, jam jau buvo paskirtas 0,0902 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bei išduotas leidimas individualiam namui statyti., kad iki 1996 m. už ieškovės bei G. K. pinigus pastačius namo korpusą ir uždengus stogą, 2003 m. ieškovė su G. K. nutarė užbaigti namo statybą, kuriai buvo panaudoti pinigai, kuriuos ieškovė paskolino G. K., kuris namo statybai iš ieškovės pasiskolino iš viso 200 000 Lt. Ieškovė taip pat teigė, kad tais pačiais metais ji su G. K. name apsigyveno, tačiau G. K. ir S. K. pasidalijus turtą, pastarajai atiteko gyvenamasis namas, kurį ji neteisėtai pardavė D. B., pasielgė nesąžiningai, nes žinojo, kad namo dalyje gyvena ieškovė, pažeidė jos turtinius interesus, bendrosios jungtinės nuosavybės teisę, nes sutartį galėjo sudaryti tik abu sutuoktiniai, bei CK 6.400 str. reikalavimus (b.l. 18-19, 21-26).

Analogiškas aplinkybes ieškovė išdėstė ir šioje byloje paduotame ieškinyje, taip pat teigdama, kad atsakovė S. K., parduodama namą, pažeidė jos (ieškovės) nuosavybės ir valdymo teises, nes pardavėja nebuvo viso namo savininkė, sąžiningumo principą, viešąjį interesą ir gerą moralę (b.l. 2-5).

Ankstesniame ieškinyje ieškovė teigė, kad statydami namą, ji ir G. K., laikė, kad namas yra jų bendras turtas, kad ji tikėjosi gyventi name, investavo 100 000 Lt (b.l. 24-26). Šioje byloje paduotame ieškinyje ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, pagal kurią nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Taigi, tiek pirmame ieškinyje, dėl kurio yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, tiek šioje byloje pareikštame ieškinyje ieškovė iš esmės savo reikalavimus grindžia bendru gyvenimu ir bendru ūkiu su atsakovu G. K. bei savo asmeninių lėšų investavimu. Todėl Klaipėdos apygardos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai konstatavo, kad ieškiniuose pateiktas faktinis pagrindas yra tapatus.

Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek anksčiau ieškovės S. K. paduotame ieškinyje, dėl kurio yra priimtas ir įsiteisėjo teismo sprendimas, tiek ir šioje byloje paduotame ieškinyje yra nurodytos tos pačios ginčo šalys, reiškiami tapatūs reikalavimai, kurie grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis, todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškiniai yra tapatūs. Tai reiškia, kad dėl ginčo, dėl kurio išsprendimo ieškovė padavė ieškinį šioje byloje, yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tarp tų šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ir ši aplinkybė yra pagrindas, kurį nustatęs, teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį, nes tokio ieškinio pakartotinis nagrinėjimas, esant įsiteisėjusiam sprendimui, yra negalimas (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ieškinio priėmimo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo atsisakyti priimti ieškinį. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu,

n utaria:

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį nepakeistą.