Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-587-538/2012 pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovams R. Š., M. A. P., M. P., R. Š. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo N. N..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Perleisdamas J. Š. turtą, ieškovės nuomone, atsakovas R. Š. viršijo savo įgaliojimus, siekė asmeninės naudos, bei atliko veiksmus priešingus įgaliotojos interesams, nes J. Š. niekada neketino perleisti savo nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų tretiesiems asmenims. Priešingai – šį turtą ji saugojo ir puoselėjo ketindama po savo mirties jį palikti dukroms.

2008 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sandoris yra apsimestinis, atsakovui R. Š. pasisavinant turtą, nes už namo pardavimą nei J. Š., nei ieškovė su seserimi pinigų nėra gavusi, namu ir toliau rūpinasi ir jį prižiūri atsakovas. 2008 m. spalio mėn. J. Š. ištiko dar vienas insultas, po kurio ją prižiūrėjo ieškovė su seserimi. Ieškovė su seserimi tik atsitiktinai sužinojo, kad motinai priklausiusį namą atsakovas pardavė. Turtas parduotas tik už 450 000 Lt, kai reali jo rinkos vertė sudarė 660 000 Lt. Atsakovas R. Š. prieš parduodamas turtą neatliko jo vertinimo. Po turto perleidimo sandorio sudarymo, šiuo turtu realiai naudojasi pats R. Š.. Įvertinus visas aplinkybes darytina išvada, kad sandoris yra apsimestinis ir dėl to neteisėtas, niekinis, sudarytas su statytiniu, dėl akių (CK 1.87 str.), norint pridengti tikrąjį sandorio tikslą – turto pasisavinimą.

Apie sandorį sužinojusi J. Š. labai pergyveno ir nutarė atgauti jai priklausantį turtą teisminiu keliu. Šiuo tikslu ji 2009 m. gegužės 26 d. ieškovei su seserimi išdavė įgaliojimą atstovauti ją advokatų biuruose sudarant teisinių paslaugų sutartį, atstovauti ją visose teismo instancijose civilinėse bylose. Proceso pradėti nepavyko, nes J. Š. mirė. Paaiškėjo ir tai, kad atsakovas R. Š. uždarė J. Š. terminuoto indėlio sąskaitą Kretingos kredito unijoje ir joje buvusius pinigus pervedė į brolio R. Š. sąskaitą.

2008 m. spalio mėn. turėjo pasibaigti J. Š. indėlio Kretingos kredito unijoje laikymo terminas, o J. Š. dėl sveikatos būklės negalėjo nuvažiuoti į Kretingą tvarkyti su indėliu susijusių reikalų. Todėl ji atsakovui 2008 m. spalio 6 d. išdavė įgaliojimą tvarkyti indėlio sąskaitą – pavedė ją uždaryti, o indėlio pinigus pervesti į kito jos anūko R. Š. sąskaitą. Atsakovas tai padarė, tačiau užpildydamas prašymą dėl indėlio sumos pervedimo į R. Š. sąskaitą per klaidą nurodė savo vardą (nors asmens kodą ir sąskaitos numerį nurodė R. Š.). Paaiškėjus, klaida buvo ištaisyta. Jei atsakovas būtų siekęs, kaip nurodo ieškovė, pasisavinti pinigus, jis juos paprasčiausiai galėjo pasiimti grynaisiais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovės pareikštus reikalavimus, kuriais ginčo sandorį buvo prašoma pripažinti apsimestiniu, neatskleidė tikrosios sandorio šalių valios, nevertino ieškovės į bylą pateiktų dokumentų, pagrindžiančių, jog sandoriu realiai buvo siekiama sukurti turtines teises į nekilnojamąjį turtą atsakovui, neįvertino aplinkybių, ar atsakovai M. A. P. ir M. P. realiai turėjo lėšų turtui įsigyti, ar juos perdavė atsakovui, o jis atstovaujamajai, bei kas perleistu turtu naudojasi po sandorio, o atmetė šiuos ieškinio reikalavimus remiantis notaro patvirtintu pakvitavimu, taip suteikiant šiam įrodymui didesnę įrodomąją galią ir nevertinant byloje esančių įrodymų visumos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl faktinės bylos situacijos

Byloje keliami atsakovo R. Š., veikusio J. Š. išduotų įgaliojimų pagrindu ir vardu, 2008 m. birželio 12 d. su atsakove Marija A. P. sudaryto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sandorio ir 2008 m. spalio 20 d. atlikto mokėjimo pavedimo, kuriuo iš atstovaujamosios sąskaitos atsakovui R. Š. buvo pervesta 10 500 Lt suma, teisėtumo klausimai.

Nustatyta, jog atsakovą R. Š. ir ieškovės bei trečiojo asmens N. N. motiną J. Š. siejo atstovavimo santykiai. Ginčijamą sandorį bei mokėjimo pavedimą atsakovas (įgaliotojos vaikaitis) atliko jam J. Š. 2008 m. birželio 12 d. ir 2008 m. spalio 6 d. suteiktų įgaliojimų, patvirtintų Vilniaus miesto 4 –ajame notarų biure, pagrindu (t. 1, b. l. 33-34, 156-157). 2008 m. birželio 12 d. įgaliojimu J. Š. suteikė R. Š. teisę valdyti, naudoti ir disponuoti jai nuosavybės teise priklausančia 594/1479 dalimi žemės sklypo ir jame esančia dalimi statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Įgaliojime buvo išskirta, jog atstovaujamajam suteikiama teisė minėtą turtą parduoti savo nuožiūra už aptartą kainą ir sąlygas (t. 1, b. l. 156-157). Tuo tarpu 2008 m. spalio 6 d. įgaliojimu atsakovui R. Š. buvo suteikta teisė atstovaujamosios vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), valdymu, bei valdyti, naudoti bei disponuoti visomis lėšomis, esančiomis Lietuvos Kredito unijos terminuotojo indėlio sąskaitoje (t. 1, b. l. 33-34).

Sandorį bei mokėjimo pavedimą, atliktus atstovaujamosios vardu, siekiama pripažinti negaliojančiais CK 2.134, 2.135 bei 1.87 straipsnių pagrindu. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimų netenkino, todėl apeliaciniu skundu ginčijamos teismo išvados, kuriomis atsakovo R. Š. veiksmuose neįžvelgta prieštaravimo atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms, bei dėstomi argumentai dėl ginčijamų atstovaujamojo veiksmų neteisėtumo ir realiai sandoriu siektų sukurti teisinių santykių, todėl siekiant įvertinti ginčo sandorio bei mokėjimo pavedimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas juos vertina kiekvienu iš nurodytų negaliojimo pagrindų.

Prieš vertinant atsakovo R. Š., atstovaujamosios vardu, atliktų veiksmų, teisėtumą ir pagrįstumą CK 2.134 ir 2.135 straipsnių pagrindu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovai kėlė klausimą, ar ieškovė, būdama atstovaujamosios įpėdinė, turi teisę reikšti reikalavimus nurodytų straipsnių pagrindu. CK 2.134 straipsnio bei 2.135 straipsnio 1 dalys įtvirtina, kad atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai ir veiksmai gali būti pripažįstami negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Bylos duomenys liudija, kad atstovaujamoji J. Š. yra mirusi (t. 1, b. l. 20), jos asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėmėjos pagal įstatymą yra mirusiosios dukterys apeliantė R. Š. bei trečiasis asmuo N. N. (CK 5.1 str. 1 d., CK 5.11 str. 1 d. 1 p.) (t. 1, b. l. 27). Iki mirties atstovaujamoji turėjo teisę reikalauti ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 2.134 ir 2.135 straipsnių pagrindu. Mirusios atstovaujamosios turto paveldėtojos, perėmusios palikėjos turtines teises, perėmė ir palikėjos teisę reikalauti šias teises ginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ir nagrinėjo ieškinį pareikštą atstovaujamosios įpėdinių.

Dėl 2008 m. birželio 12 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 2.134 straipsnio pagrindu

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad atstovas negali sudarinėti sandorių atstovaujamojo vardu su savo artimais giminaičiais, nes tokių sandorių sudarymas sukelia interesų konfliktą ir pažeidžia atstovaujamųjų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeNr.3K-3-13/2009 ir kt.). Ši imperatyvi materialinės teisės norma, apribojanti galimybes sudaryti sandorius per atstovą, yra numatyta CK2.134 straipsnio 1 dalyje, kuriame nurodyta, jog atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Šiuo atveju ieškovė įrodinėjo, jog atsakovas R. Š. 2008 m. birželio 12 d. nekilnojamojo turto sandorį sudarė su asmeniu, susijusiu svainystės ryšiais, t. y. savo sugyventinės, R. S., motina M. A. P..

Aiškinant artimųjų giminaičių sąvoką būtina atsižvelgti į CK3.135 straipsnį, kuriame numatyta, kad artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir išorinės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys), todėl net ir pripažinus, jog M. A. P. ir atsakovas R. Š. yra susiję svainystės ryšiais, šie galimi santykiai nepatektų į CK 2.134 straipsnio 1dalyje įtvirtintą imperatyvą, nustatantį asmenų ratą, su kuriais atstovui draudžiama sudaryti sandorius veikiant įgaliojimų pagrindu.

Nepaisant aptarto teisinio reglamentavimo, nustatančio artimų giminaičių ratą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į atstovavimo instituto ypatumus, nulemtus atstovavimo teisinių santykių fiduciarinio pobūdžio, ir šių teisinių santykių reglamentavimo pagrindinį tikslą - apsaugoti atstovaujamojo interesus, pripažintina, kad atstovaujamojo interesai gali būti pažeisti atstovui sudarant sandorius atstovaujamojo vardu su jo (atstovo) artimaisiais giminaičiais, kurių sąvoka, be artimųjų giminaičių, išvardytų CK3.135 straipsnyje, apima ir artimais svainystės ryšiais susijusius asmenis(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2008). Tačiau, kaip pažymėta nurodytose nutartyse, siekiant pripažinti sandorį, sudarytą tarp atstovo ir svainystės ryšiais susijusio asmens, negaliojančiu CK 2.134 straipsnio pagrindu, turi būti nustatyti artimi svainystės ryšiai. Šiuo atveju ieškovė teigė, jog atsakovą R. Š. ir M. A. P. dukterį siejo faktiniai šeimos ryšiai, todėl galima pripažinti, jog sandoris sudarytas tarp asmenų, susijusių faktiniais svainystės ryšiais. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais nesutinka. Atsakovo ir jo, kaip teigiama ieškinyje, sugyventinės R. S. faktiniai šeimos ryšiai buvo įrodinėjami liudytojų parodymais, kurie teigė, jog R. Š. ir R. S. (M. A. P. dukros) santykiai atrodo labiau draugiški, šeimyniniai, nei darbiniai (t. 3, b. l. 169-170, t. 4, b. l. 99-100). Teismas šiuos, ieškovės prašymu, liudijusių asmenų parodymus vertina kritiškai, kadangi įspūdį apie santykius, siejusius atsakovą R. Š. su R. S. jie susidarė ne tiesiogiai su jais bendraudami, bet iš ieškovės bei jos sesers pasakojimų bei stebėdami nurodytų asmenų santykius iš šalies. Apeliantė siekdama įrodyti faktinius R. Š. ir R. S. šeiminius santykius, teigė, jog aplinkybės, jog šie asmenys bendrai vykdo verslą ir yra įmonių bendrasavininkai, teikia pagrindą laikyti, jog juos siejo bendras ūkis ir šeimyniniai santykiai. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka, kadangi ieškovės į bylą pateikti duomenys įrodo ne ką kitą, kaip bendrai tarp šių asmenų vykdomą verslą. Teisėjų kolegijos nuomone, ryšiai leidžiantys nustatyti tarp R. Š. ir R. S. faktinius šeimos, o tarp atsakovo ir M. A. P., svainystės ryšius, draudę atsakovui CK 2.134 straipsnio pagrindu sudaryti ginčijamą sandorį, nenustatyti, kadangi nei ieškovės pateikti įrodymai, nei liudytojų parodymai nepatvirtino, jog minėti asmenys vedė bendrą ūkį, juos saistė faktiniai šeimos ryšiai, todėl reikalavimas šiuo pagrindu pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, pirmosios instancijos teismo netenkintas pagrįstai.

Dėl 2008 m. birželio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties ir 2008 m. spalio 20 d. mokėjimo pavedimo pripažinimo negaliojančiais CK 2.135 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegijai nenustačius, jog atsakovą su R. S. siejo faktiniai šeimos, o su M. A. P. - svainystės ryšiai, visgi pripažįstama, jog šie asmenys buvo tarpusavyje pažįstami – M. A. P. pažinojo R. Š. kaip jos dukters bendradarbį bei bičiulį. Atstovui sudarius sandorį su asmeniu, su kuriuo jis susijęs kitais, ne giminystės ar svainystės, ryšiais, gali būti taikomas CK 2.135 straipsnis, numatantis, kad jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris, sudarytas su susijusiais asmenimis gali būti pripažintas negaliojančiu dėl iš esmės atstovaujamojo valios trūkumų, kadangi dėl interesų konflikto ji gali būti išreiškiama neatitinkant tikrosios atstovaujamojo valios ir tuo pažeidžiant jo teises ir teisėtus interesus.

Apeliantės teigimu, atstovaujamoji J. Š. neturėjo ketinimų parduoti nekilnojamąjį turtą, esantį Palangos mieste, ar pervesti lėšas atsakovui R. Š., be to perleidžiamo turto kaina neatitiko realios turto vertės bei atstovaujamosios interesų.

Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi būti konstatuotas teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas, ar turėjimas žinoti, apie interesų konfliktą(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013).

Vertinant, ar ginčijamo sandorio sudarymas ir mokėjimo pavedimo atlikimas prieštaravo atstovaujamosios interesams, būtina nustatyti, kokia buvo atstovaujamosios valia. Šiuo atveju J. Š. valia, susijusi su nekilnojamojo turto bei lėšų finansų įstaigose tvarkymu, atsispindi jos atsakovui R. Š. 2008 m. birželio 12 d. ir 2008 m. spalio 6 d. išduotuose įgaliojimuose. Byloje jau buvo aptarta šių įgaliojimų apimtis, kuri atsakovui R. Š. suteikė teisę ne tik valdyti, bet ir disponuoti atstovaujamosios turtu. Pažymėtina, jog byloje įgaliojimai, kurių pagrindu veikė atsakovas, neginčijami, taip pripažįstant, jog jie buvo sudaryti nesant atstovaujamosios valios trūkumų, apgaulės ar grasinimo, todėl ir jų pagrindu atlikti atstovo veiksmai negali būti ginčijami kaip neatitikę J. Š. valios ir interesų. Be to, atstovaujamoji savo ranka 2008 m. balandžio 15 d. įgaliojime, suteikusiame atsakovui R. Š. valdyti, naudotis ir disponuoti nekilnojamuoju turtu, esančiu Palangos mieste, padarė prierašą, patvirtinantį, jog įgaliojimas atitinka jos valią, ji pasitiki atstovu ir patiki jam visišką turto tvarkymo teisę (t. 1, b. l. 156-157). Tą pačią dieną patvirtintu įgaliojimu J. Š. suteikė savo dukteriai N. N. analogiškos apimties įgaliojimą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tvarkymo valdymo ir disponavimo (t. 1, b. l. 31-32). Duomenų, jog minėtas įgaliojimas ir jo pagrindu atstovaujamosios atliktas turto pardavimas ginčijami kaip neatitikę atstovaujamosios valios, nėra, tai leidžia teigti, jog 2008 m. balandžio 15 d. J. Š. suteikti įgaliojimai atitiko jos valią ir ketinimus, atstovaujamoji suprato savo veiksmų reikšmę bei suteiktų įgaliojimų prasmę ir galimas pasekmes. Tuo tarpu 2008 m. spalio 6 d. įgaliojimu atsakovui J. Š. pavedė tvarkyti visus reikalaus, susijusius su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), bei valdyti, naudoti ir disponuoti visomis lėšomis, esančiomis Kredito unijoje (t. 1, b. l. 33-34). Tai, kad įgaliojimu atskirai aptartos atsakovui R. Š. suteikiamos teisės (atsakovui pavedamos tik žemės sklypo tvarkymo - valdymo teisės, tuo tarpu sąskaitose esančiomis lėšomis leidžiama ir disponuoti), patvirtina, jog atstovė suprato suteikiamų teisių skirtumą, prasmę ir tai atitiko jos valią. Apeliantės teiginiai, jog atsakovui suteiktuose įgaliojimuose aptariamą turtą buvo ketinama palikti išimtinai atstovės dukterims, laikytini neįrodytais, kadangi J. Š. siekiant turtą palikti ieškovei ir trečiajam asmeniui N. N., J. Š. turėjo visas galimybes turtą padovanoti ar palikti testamentu dukroms. Kadangi tai nebuvo atlikta, o įgaliojimais buvo suteikta teisė turtą perleisti, nėra pagrindo manyti, jog atstovaujamosios interesams ir ketinimams sudarius ginčijamą sandorį ir atlikus pavedimą buvo prieštaraujama. Apeliantės teiginiai, jog J. Š. sužinojus apie jos valią ir interesus neatitikusių atstovo sudarytų sandorių, ji 2009 m. gegužės 26 d. įgaliojimu suteikė savo dukterims teisę atstovauti ją byloje, siekiant nuginčyti R. Š. atliktus jos vardu veiksmus, negali būti vertinami kaip paneigiantys atsakovui įgaliojimuose suteiktų atstovaujamosios interesų, kadangi apeliantės nurodytas įgaliojimas yra bendro pobūdžio (t. 1, b. l. 35-36).

Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia ir prieštaravimų tarp atsakovui R. Š. suteiktų įgaliojimų ir realiai atliktų, atstovaujamosios vardu ir interesais, veiksmų. Aukščiau aptarti atsakovui suteikti įgaliojimai suteikė atsakovui ir pilną teisę disponuoti juose aptartu turtu, parduoti nekilnojamąjį turtą savo nuožiūra už aptartą kainą. Tiek atsakovas, tiek ir Marija A. P. teigė, jog nekilnojamojo turto, esančio Palangos mieste, pardavimo sąlygos ir kaina buvo derinamos su J. Š.. Atsakovo R. Š. išdėstytos aplinkybės, susijusios su lėšų pervedimu į jo sąskaitą, patvirtina, jog R. Š. atlikdamas pavedimą vykdė atstovės valią, o jo atlikti veiksmai neprieštaravo jam suteiktų įgaliojimų apimčiai. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog atstovas veikė nepažeidžiant jam suteiktų teisių apimties, vykdė atstovaujamosios valią ir jai prieštaraujančių veiksmų neatliko. Neįrodžius, jog atstovas atliko veiksmus priešingus atstovaujamosios interesams ar viršijant jam suteiktų įgaliojimų apimtį, nėra pagrindo vertinti trečiosios sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu sąlygos - trečiojo asmens žinojimo, ar turėjimo žinoti, apie interesų konfliktą, kadangi jo nebuvo. Be to, M. A. P. ne kartą bylos nagrinėjimo metu teigė, jog sandorio sąlygos per atstovą buvo derinamos su J. Š., atstovas veikė pagal teisėtus ir nenuginčytus įgaliojimus, todėl nebuvo pagrindo manyti, jog tarp atstovo ir atstovaujamojo galėtų būti interesų konfliktas.

Apeliantė taip pat įrodinėjo, jog atstovas pardavė atstovaujamosios turtą susijusiems asmenis už pernelyg žemą kainą, kuri neatitiko atstovaujamosios interesų ir juos pažeidė. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, jog turtas buvo parduodamas laisvosios rinkos sąlygomis, kurioms galiojant sandorio šalys yra laisvos susitarti dėl pardavimo sąlygų ir kainos tuo pačiu, todėl J. Š. sutikus turtą parduoti už 450 000 Lt (t. 1, b. l. 111), nėra pagrindo sandorį nuginčyti tik dėl to, jog apeliantė mano, jog turtas turėjo būti parduotas už didesnę kainą.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog sąlygų, leidžiančių atsakovo R. Š. atstovaujamosios vardu sudaryto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį bei mokėjimo pavedimą pripažinti negaliojančiais CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu, visetas nenustatytas, todėl skundo reikalavimai netenkinami ir šia apimtimi.

Dėl 2008 m. birželio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu.

Sandoriai, kurio šalių išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, laikytini apsimestiniais. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojama praktika, apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009).

Apeliaciniu skundu teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, jog realiai 2008 m. birželio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu atsakovei Marijai A. P. perleistu turtu disponuoja atstovas R. Š., kas patvirtina, jog ginčijamu sandoriu turtines teises buvo siekiama sukurti ne atsakovei Marijai A. P. su sutuoktiniu, bet R. Š.. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės išvada nesutinka. Nekilnojamojo turto registro duomenys įrodo, jog ginčo sandoriu iš J. Š. įgytas turtas yra registruotas A. M. P. vardu. Be to, atsakovės vardu, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, yra registruotas ne tik ginčo sandoriu perleistos atstovaujamajai priklausiusios nekilnojamojo turto dalys. Atsakovų pateikti duomenys įrodo, jog 2008 m. liepos 24 d. sutartimi, iš nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės jie įsigijo papildomas dalis turto (t. 1, b. l. 125-127), kas neabejotinai patvirtina atsakovų ketinimą valdyti, naudoti ir disponuoti ginčijama sutartimi įsigytu turtu. Apeliantės nurodomi duomenys apie tai, jog atsakovas R. Š. atlieka ginčo sandoriu M. A. P. su vyru įgyto turto rekonstrukcijos darbus, patvirtina ne jo naudojimąsi turtu kaip savo, bet minėtus asmenis siejančius atstovavimo santykius, bei tai, jog atsakovai M. A. P. su vyru ketina pagerinti įsigytą turtą, realizuodami savo, kaip savininkų teises (t. 2, b. l. 169). Apeliantė taip pat teigė, jog sandorio apsimestinumą patvirtina ir tas faktas, jog byloje nėra įrodyta, jog atsakovai M. A. P. su vyru M. P. turėjo lėšų ginčijamo sandorio sudarymui. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Vilniaus miesto 10 – ojo notarų biuro notarės 2008 m. liepos 16 d. pakvitavimas, patvirtina atsakovės M. A. P. atsiskaitymą pagal ginčo sandorį (t. 1, b. l. 123), tačiau tai ne vienintelis įrodymas, leidžiantis teigti, jog pagal ginčo sandorį su J. Š. atstovu buvo atsiskaityta. Byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovai buvo pardavę jiems priklausantį turtą, įsigijo papildomo nekilnojamojo turto (t. 1, b. l. 118-120; 122; 125-127), kas leidžia manyti, jog atsakovų turtinė padėtis leido jiems sudaryti ginčijamą sandorį ir tinkamai įvykdyti juo prisiimtą prievolę - atsiskaityti. Šios aplinkybės įrodo, jog pirmosios instancijos teismas nesuabsoliutino pakvitavimo įrodomosios reikšmės, o faktą, jog su atstovaujamosios atstovu buvo atsiskaityta konstatavo įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą.

Vienu iš skundo argumentų apeliantė teigia, jog atsakovai realiai mokėjimų pagal ginčo sandorį neatliko ir pinigų atstovaujamosios atstovui neperdavė, tačiau vėliau nurodo, jog R. Š. lėšų, gautų pardavus turtą atstovaujamajai neperdavė. Apeliantės nenuoseklumas dėstomose aplinkybėse ir skundo argumentai, kuriais siekiama, jog apeliacinės instancijos teismas pakartotinai vertintų pirmosios instancijos teismo aptartas aplinkybes, neparemti jokiais naujais, pirmosios instancijos teismo sprendime neaptartais motyvais, todėl pasisakydamas dėl šio argumento (R. Š. atsiskaitymo už perleistą turtą su atstovaujama) teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išsakytai pozicijai, jog atstovo ir atstovaujamosios tarpusavio atsiskaitymai patenka į šiuos asmenis siejusius atstovavimo santykius, dėl kurių pretenziją J. Š. galėjo reikšti iš karto po pakvitavimo patvirtinimo. Kadangi tai nebuvo padaryta, o be to, R. Š. suteiktas įgaliojimas konkrečios lėšų, gautų už turto pardavimą, perdavimo tvarkos nenustatė, teisėjų kolegija atmeta išdėstytus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ginčijamo sandorio apsimestinumu, laikydamas, jog apeliantė neįrodė, kad ginčo sandoriu buvo siekiama kitų, sandoriu neaptartų tikslų, ar, kad sandoriu turtinė nauda buvo sukurta būtent atsakovui R. Š..

Įstatymas numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įstatymų nustatytais atvejais nereikia įrodinėti (LR CPK 12 str., 178 str.). Taigi, pastaroji teisės norma yra rungimosi principo išraiška (LR CPK 12 str.). Atsižvelgiant į pastarąsias teisės normas, išskirtina tai, kad šalis, privalo nurodyti (teigti, esant faktinėms aplinkybėms) faktines aplinkybes bei pateikti įrodymus, patirtinančius šalies pateiktas faktines aplinkybes. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Šioje byloje ieškovės nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pinigai pagal ginčijamą sandorį realiai nebuvo sumokėti ir, kad ginčijamu sandoriu teisės ir pareigos atsirado būtent atsakovui R. Š..

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo atsakovo R. Š., veikiant jam suteiktų įgaliojimų pagrindu, sudarytos ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties bei mokėjimo pavedimo, pripažinti negaliojančiais ginčijamais pagrindais, padarė pagrįstas išvadas, dėl ko naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinio skundo netenkinus ir atsakovams neprašius atlyginti jų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, šis klausimas nesprendžiamas, tuo tarpu iš apeliantės valstybės naudai priteistinas 7 603 Lt dydžio žyminis mokestis, kurio mokėjimas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartimi buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (t. 4, b. l. 176-177) (CPK 84 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 7 603 Lt (septynių tūkstančių šešių šimtų trijų litų) dydžio žyminį mokestį.