- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-31
- Bylos Nr.
- A-2786-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04505-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- T. Ž.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja T. Ž. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), kuriame prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) kanclerio 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą (raštą) Nr. (1.35.)7R-6199 „Dėl prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka“ ir įpareigoti atsakovą prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo ne teismo tvarka spręsti iš naujo; priteisti jos naudai iš atsakovų (solidariai) 500 000 Lt (kas atitinka 144 810 Eur) dydžio žalą; priteisti jos naudai iš atsakovų visas turėtas bylinėjimosi išlaidas, kartu skaičiuojant 5 proc. metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo skundo teismui pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Nurodė, kad Teisingumo ministerijai keturis kartus teikė prašymą ne teismo tvarka kompensuoti padarytą žalą dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-526/2014. Teigė, kad jai pareikšti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį ir BK 243 straipsnį Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-526/2014 buvo panaikinti, ją visiškai išteisinant. Manė, kad valstybė privalo geranoriškai atlyginti jai padarytą žalą, atsiradusią dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo. Tikėjosi šį klausimą išspręsti taikiai, tačiau 2014 m. rugsėjo 22 d. gavo Teisingumo ministerijos kanclerio sprendimą (raštą) Nr. (1.35)7R-6199, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti jos prašymą. Pareiškėjos teigimu, šį raštą turėjo pasirašyti ne Ministerijos kancleris, o teisingumo ministras. Nesutiko su sprendimo teiginiais, kad išteisinamajame teismo nuosprendyje nebuvo nurodyti pažeidimai, padaryti baudžiamojo persekiojimo metu. Manė, kad atsakovas nepagrįstai jai užkrauna pareigą nurodyti kaltus dėl jos teisių pažeidimo asmenis. Pareiškėjos įsitikinimu, Teisingumo ministerija privalėjo pati surinkti reikiamus įrodymus ir patikrinti, ar nebuvo padaryti pažeidimai baudžiamojo persekiojimo metu. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303–307 straipsniais, teismas neprivalo savo nuosprendyje nurodyti pažeidimų, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras. Ginčijamą Teisingumo ministerijos sprendimą laikė nemotyvuotu ir nepagrįstu. Nurodė ir tai, kad dėl tokio Teisingumo ministerijos sprendimo patyrė didžiulę moralinę žalą, kuri turi būti teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Ši žala pasireiškė sveikatos, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu, dvasiniu sukrėtimu, fiziniu skausmu, nepatogumais, pažeminimu.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaudama ir atsakovą Lietuvos valstybę, su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti (b. l. 59–61).
Nurodė, kad pagal teisingumo ministro 2014 m. liepos 28 d. įsakymo „Dėl teisingumo viceministrų veiklos ir Teisingumo ministerijos kanclerio administravimo sričių“ 4.3 papunktį, Teisingumo ministerijos kancleriui pavesta pasirašyti taikos sutartis dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka. Nurodė, kad pareiškėja kartu su prašymais atlyginti jai padarytą žalą pateikė tik Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. išteisinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 3 straipsnio 4 dalimi, prie asmens prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka, pridedamas įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, taip pat žalos dydį patvirtinantys dokumentai. Pateiktame išteisinamajame nuosprendyje nėra nurodyti tokie pažeidimai, todėl Teisingumo ministerija netenkino pareiškėjos prašymo atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo. Be to, skundžiamame sprendime pareiškėjai buvo išaiškinta teisė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėjo ir tai, kad Žalos atlyginimo įstatymas nesuteikia teisės Teisingumo ministerijai vertinti baudžiamojoje ar administracinėje bylose atliktų procesinių veiksmų, nes pagal Žalos atlyginimo įstatymo nuostatas, teisingumo ministerija turi atlyginti žalą, jeigu neteisėtų veiksmų padarymo faktas buvo konstatuotas įsiteisėjusiame procesiniame sprendime. Minėtas Klaipėdos apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis negali būti laikomas tokiu procesiniu dokumentu (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007, D. K. v. Lietuvos Respublika). Atsakovo įsitikinimu, byloje nėra jokių įrodymų, jog Teisingumo ministerija atliko neteisėtus veiksmus, esančius pagrindu priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjos teiginiai apie neturtinę žalą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Taip pat byloje nėra įrodyta, kad dėl Teisingumo ministerijos veiksmų pareiškėjai buvo sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ir subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Byloje neįrodyta, kad pareiškėja patyrė tokius dvasinius išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą tenkino iš dalies: panaikino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (1.35.)7R-6199 „Dėl prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka“ ir įpareigojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją išnagrinėti pareiškėjos T. Ž. 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. rugpjūčio 30 d. prašymus atlyginti žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ne teismo tvarka iš naujo. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė. Prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmetė (b. l. 92–96).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja Klaipėdos apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi nuosprendis buvo pakeistas, bausmę paliekant tą pačią. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu pareiškėja buvo nuteista pagal BK 236 straipsnio 1 dalį trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Ši bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Klaipėdos apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendžiu ir T. Ž. paskirta galutinė 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėja Klaipėdos apygardos probacijos tarnybai 2013 m. gegužės 14 d. atsiuntė 2013 m. gegužės 6 d. Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pažymos kopiją. Šia pažyma patvirtinama, kad pareiškėja neatlygintinai išdirbo 100 val. Dėl netikro dokumento pateikimo ir vengimo atlikti baudžiamojo poveikio priemonę buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 246 straipsnį. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-526/2014 pareiškėja buvo išteisinta. Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama atlyginti žalą, kurią nurodė patyrusi dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, pasibaigusio išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-526/2014. Teisingumo ministerija 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. (1.35.)7R-6199 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodama tuo, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pagrindas priteisti žalą dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo ir tuo, kad nuosprendyje nėra konstatuota neteisėtų pareigūnų, prokuroro ar teismo veiksmų, o pareiškėja prie prašymo nepateikė kitų įsiteisėjusių ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimų, nustatančių pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras.
Teismas, nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą dėl Teisingumo ministerijos sprendimo panaikinimo, skundžiamą sprendimą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus – ar nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šioje byloje teismas iš esmės nesprendžia skundžiamu sprendimu nagrinėto pareiškėjos prašymo atlyginti žalą už neteisėtą baudžiamąjį persekiojimą. Teismas apžvelgė Žalos atlyginimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies (2002 m. gegužės 21 d. Įstatymo Nr. IX-895 redakcija, galiojusi iki 2014 m. gruodžio 31 d.), 3 straipsnio 1, 3, 4, 7 dalių nuostatas. Pažymėjo, kad reikalavimas pateikti atitinkamą dokumentą siejamas su Teisingumo ministerijos kompetencija, kuri neapima teisės spręsti dėl nustatymo pažeidimų, kuriuos galėjo padaryti ikiteisminio tyrimo pareigūnas (kvotėjas, tardytojas), prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo. Vadinasi, tam, kad būtų priimtas viešojo administravimo sistemos subjekto – Teisingumo ministerijos, sprendimas dėl žalos atlyginimo pagal Žalos atlyginimo įstatymą yra reikalingas tiek prašymas dėl žalos atlyginimo pagal Žalos atlyginimo įstatymą, tiek aptartas procesinis dokumentas, kurį įpareigojamas pateikti asmuo besikreipiantis dėl žalos atlyginimo pagal Žalos atlyginimo įstatymą.
Nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja Teisingumo ministerijai kartu su prašymais atlyginti žalą pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-526/2014. Pažymėta, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą. Civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas, reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Pareiškėjos pateiktas išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-526/2014, teismo vertinimu, yra vienas iš tų procesinių sprendimų, kuris patenka į Žalos atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įsiteisėjusio ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimo, nustatančio pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, sąvoką.
Teismas darė išvadą, kad siekiant iš esmės išspręsti žalos atlyginimo klausimą pagal Žalos atlyginimo įstatymą nagrinėjamu atveju buvo įvykdyti visi reikalavimai: pateiktas prašymas atlyginti žalą ir procesinis dokumentas, vienaip ar kitaip pasisakantis apie teismo baudžiamojoje byloje atliktus veiksmus. Todėl Teisingumo ministerijos skundžiamo sprendimo argumentas, kad pareiškėja nepateikė jokio įsiteisėjusio ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimo, nustatančio pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje byloje priimant sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo yra neteisingas.
Teismas vadovavosi Žalos atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 5, 6 dalimis. Byloje nenustatyta, kad prieš priimdama skundžiamą sprendimą Teisingumo ministerija būtų tyrusi pareiškėjos nurodytą jos teisių pažeidimą, iš esmės vertinusi, ar prašymas atlyginti žalą yra pagrįstas, o žalą atsisakė atlyginti vien tuo pagrindu, kad nebuvo pateiktas dokumentas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje byloje priimant sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, kurį teismas pripažino nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o atsakovas Teisingumo ministerija įpareigotinas pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. rugpjūčio 30 d. prašymus atlyginti žalą, kurią nurodė patyrusi dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, pasibaigusio išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-526/2014, išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėja taip pat reiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuri, pasak jos, atsirado dėl netinkamo jos prašymo atlyginti dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo patirtą žalą išsprendimo. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, teismų praktika dėl šio straipsnio taikymo. Pareiškėjos nusiskundimai dėl patirtos neturtinės žalos yra bendro pobūdžio, grindžiami abstrakčiais argumentais, ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Be to, kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėja reikalaudama atlyginti neturtinę žalą, iš esmės siekia nors iš dalies kompensuoti žalą, patirtą, jos teigimu, dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo. Teismo vertinimu, byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja patyrė intensyvius neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti neturtinės žalos, kurią ji nurodė patyrusi dėl skundžiamo Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, atlyginimą, atmestas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat teismui pateikė prašymą atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi. Byloje nustatyta, kad pareiškėja nuo žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant skundą teismo buvo atleista. Kitų patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų pareiškėja teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestas.
III.
Atsakovas Teisingumo ministerija, atstovaudama ir atsakovą Lietuvos valstybę, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti (b. l. 111–113).
Pažymi, kad Žalos atlyginimo įstatymas nesuteikia teisės Teisingumo ministerijai vertinti baudžiamojoje ar administracinėje bylose atliktų procesinių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo. Teisingumo ministerija negali sutikti su teismo pozicija, kad pareiškėjos pateiktas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. išteisinamasis nuosprendis yra procesinis sprendimas, kuris atitinka dokumentą, kuriame nustatyti pažeidimai, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje byloje. Mano, kad tokios praktikos formavimas būtų ydingas ir iškreiptų išteisinamojo nuosprendžio paskirtį ir esmę. Pažymi, kad pareiškėjos pateiktas išteisinamasis nuosprendis formos prasme atitinka procesinį sprendimą, kuris turi būti pateiktas sprendžiant klausimą dėl padarytos žalos atlyginimo ne teismo tvarka, tačiau jame nėra nustatyti jokie pažeidimai, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras pradedant ir atliekant ikiteisminį tyrimą bei perduodant baudžiamąją bylą nagrinėti teismui. Apie tai pareiškėja buvo informuota Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu.
Papildomuose paaiškinimuose prie apeliacinio skundo (b. l. 117–118) atsakovas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2015 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-572-969/2015). Mano, kad Teisingumo ministerija negali daryti išvadų ir pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumo, nes konstatavimas neteisėtų veiksmų, jei jie nebuvo nurodyti aukštesnės instancijos teismo procesiniame sprendime, reikštų, kad pati Teisingumo ministerija ėmėsi vertinti aplinkybes, dėl kurių buvo panaikintas nuosprendis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Pareiškėja T. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (1.35.)7R-6199, kuriuo netenkinti jos prašymai dėl žalos, atsiradusios, kaip teigiama, dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, atlyginimo ne teismo tvarka ir įpareigoti atsakovą pareiškėjos prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo ne teismo tvarka spręsti iš naujo; priteisti jos naudai iš atsakovų (solidariai) 500 000 Lt (144 810 Eur) dydžio žalą, atsidusią, pareiškėjos teigimu, dėl neteisėto, šiurkštaus ir nemotyvuoto Teisingumo ministerijos sprendimo.
Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, atlyginimo (ginčai dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 str.), teismingi bendrosios kompetencijos teismui), o dėl viešojo administravimo subjekto – Teisingumo ministerijos – sprendimo netenkinti pareiškėjos prašymo atlyginti žalą, atsiradusios dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, ne teismo tvarka teisėtumo ir pagrįstumo ir žalos, padarytos vykdant viešąjį administravimą, atlyginimo (CK 6.271 str.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija, pareiškėjos prašymu spręsdama žalos atlyginimo klausimą pagal Žalos atlyginimo įstatymą, iš esmės netyrė ir nevertino nurodyto jos teisių pažeidimo bei prašymo atlyginti žalą pagrįstumo, apsiribodama įvertinimu, kad nėra pateiktas įsiteisėjęs procesinis sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje byloje priimdami sprendimą (-us) dėl baudžiamojo persekiojimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o atsakovas įpareigotinas pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. rugpjūčio 30 d. prašymus išnagrinėti iš naujo. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja patyrė intensyvius neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl pareiškėjos reikalavimą priteisti neturtinės žalos, kurią ji nurodė patyrusi dėl skundžiamo Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, atlyginimą, atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Žalos atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2004 m. kovo 30 įstatymo Nr. IX-2092 redakcija) nustato, jog asmuo turi teisę kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis) ne teismo tvarka ne vėliau kaip per 3 metus nuo to laiko, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad įstatymų nustatyta tvarka nustatyta, jog nuteisimas, kardomasis kalinimas (suėmimas), sulaikymas, procesinių prievartos priemonių pritaikymas ar administracinės nuobaudos – arešto paskyrimas yra neteisėti. Žalos atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-370 redakcija), be kita ko, nustato, kad prie Teisingumo ministerijai teikiamo asmens prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka pridedamas įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, taip pat žalos dydį patvirtinantys dokumentai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja T. Ž. su 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. rugpjūčio 30 d. prašymais kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama atlyginti žalą, kurią nurodė patyrusi dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, pasibaigusio išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-526/2014. Kartu su prašymais atlyginti žalą pareiškėja Teisingumo ministerijai pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-526/2014. Atsakovo teigimu, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. išteisinamasis nuosprendis nėra procesinis dokumentas, atitinkantis Žalos atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatyto dokumento reikalavimus.
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A-997-556/2015, kurioje buvo kilęs iš esmės analogiškas ginčas, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo panaikintas teismo nuosprendis, kur pareiškėja buvo pripažinta padariusi nusikalstamas veikas, ir pareiškėja išteisinta, yra vienas iš tų procesinių sprendimų, kuris patenka į Žalos atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyto sprendimo sąvoką.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvada, kad pareiškėjos pateiktas išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-526/2014 yra procesinis sprendimas, patenkantis į Žalos atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų tarpą (atitinkantis čia nurodyto dokumento sąvoką), padarė Žalos atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatas aiškindamas iš esmės taip pat, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje administracinę bylą Nr. A-997-556/2015. Kadangi nesivadovauti minėta įstatymo aiškinimo praktika nėra pagrindo, Teisingumo ministerijos sprendimas, kuriuo iš esmės atsisakyta nagrinėti, o ne tenkinti pareiškėjos prašymą remiantis vien tik tuo pagrindu, kad pareiškėjos pateiktas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendis nėra procesinis dokumentas, patenkantis į Žalos atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytų dokumentų tarpą, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai jį panaikino ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. rugpjūčio 30 d. prašymus išnagrinėti iš naujo.
Pažymėtina, kad pagal Žalos atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Teisingumo ministerijai teikiamame asmens prašyme atlyginti žalą ne teismo tvarka turi būti nurodoma: 1) vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; 2) kokio dydžio žalą prašoma atlyginti; 3) žalos dydį pagrindžiančios aplinkybės ir dokumentai; 4) asmens patvirtinimas, kad teismas nėra priėmęs sprendimo dėl žalos, atsiradusios dėl tų pačių neteisėtų veiksmų, ir nėra patvirtinęs taikos sutarties. Nors pareiškėjos Teisingumo ministerijai pateikti prašymai neatitiko minėtų Žalos atlyginimo įstatymo reikalavimų (nerodyta, kokio dydžio žalą prašoma atlyginti; neaiškiai nurodytos žalos atsiradimą pagrindžiančios aplinkybės), tai savaime nėra pagrindas nenagrinėti ar atsisakyti tenkinti prašymą: prašymas gali būti tikslinamas, Teisingumo ministerija, nagrinėdama asmens prašymą atlyginti žalą ne teismo tvarka, turi teisę iš valstybės institucijų, įstaigų, kitų juridinių bei fizinių asmenų gauti žalos dydžiui apskaičiuoti reikalingą informaciją (Žalos atlyginimo įstatymo 3 str. 5 d).
Kaip matyti iš skundo turinio, atsakovai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalyje, kurioje netenkintas pareiškėjos reikalavimas atlyginti žalą, padarytą, kaip buvo teigiama, vykdant viešąjį administravimą, atlyginimo (CK 6.271 str.), neskundžia, todėl dėl sprendimo šiuo aspektu nėra pasisakoma.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai reikšmingas faktinės aplinkybes bei tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.