Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1472-881/2011

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-06-15
Bylos Nr.: 2A-1472-881/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-39-3-00791-2010-7
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas iš dalies.

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas
Ieškovas: V. R.
Atsakovas: Šalčininkų rajono laikraščio "Vesti Šalči" redakcija

Kategorijos

22.7pavadinimo nepavyko patikrinti
26.6pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1472-881/2011Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00791-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 22.7; 26.6; 44.2.4.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,

sekretoriaujant Gintarei Blechertaitei,

dalyvaujant ieškovui V. R., atsakovui Šalčininkų rajono laikraščio ,,Vesti Šalči“ leidėjui individualios įmonės ,,Rožinis dramblys“ savininkui V. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-1472-881/2011 pagal ieškovo V. R. ir atsakovo Šalčininkų rajono laikraščio ,,Vesti Šalči“ leidėjui individualios įmonės ,,Rožinis dramblys“ savininkui V. K. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui Šalčininkų rajono laikraščio ,,Vesti Šalči“ leidėjui individualios įmonės ,,Rožinis dramblys“ savininkui V. K. dėl garbės ir orumo gynimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas V. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą Šalčininkų rajono laikraščio „Vesti Šalči“ leidėją, individualios įmonės „Rožinis dramblys“ savininką V. K., ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laikraščio „Vesti Šalči“ numeryje (rusų kalba) pirmame puslapyje tokiu pat šriftu, kokiu buvo išspausdintas 2003 m. rugpjūčio 29 d. straipsnis „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“ paskelbti šią informaciją: 2003 m. rugpjūčio 29 d. leidinio Nr. 65 (558) straipsnyje „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“, 2003 m. rugpjūčio 22d. Šalčininkų rajono laikraštyje „Vesti Šalči“ (rusų kalba) leidinio Nr. 63 (556) straipsnyje „Uždaroji akcinė bendrovė „Šalčininkų policijos komisariatas“, 2003 m. rugsėjo 12 d. leidinio Nr. 69 (562) straipsnyje „Komisarui atžymai“, 2004 m. birželio 18 d. leidinio Nr. 48 (640) straipsnyje ,,Nusikaltėlis neduoda ramybės“, 2004 m. lapkričio 9 d. leidinio Nr. 88 (680) straipsnyje „Pagalbos nesulaukė“, 2006 m. spalio 10 d. leidinio Nr. 77 (872) straipsnyje „Ir vėl V. R.. Ir kiti“, 2006 m. gruodžio 29 d. leidinio Nr. 99 (895) straipsnyje „Ir vėl V. R.“, kurių autorius yra V. K., buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys teiginiai apie Šalčininkų rajono policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo grupės vyresnįjį inspektorių V. R.:

1. „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“;

2. 2003 m. rugpjūčio 24 d. Organizuotų nusikaltimų tyrimų inspektorius V. R. buvo nuvykęs prie AB „Šalčininkų žuvis“ prūdų pavogti karpių, kai kuriems ne visai sveikiems kriminalistams nuo įtempto darbo važiuoja „stogas“, ,,nuo darbo tuščioje galvoje susidarė adrenalino trūkumas, taigi ir tenka leistis į sunkius“.

3. „V. R. – „nusikaltėlis-nevykėlis“, V. R. buvo užmetęs žūklės įrankius“.

4. „Maldavimas pasigailėti ir užuominos apie grasinimą“, ,,vagiūkščiai, priklaupė kaip vaikai per pirmąją Komuniją, prašėsi paleidžiami geruoju. Ėmė mojuoti iš kišenių ištrauktais policijos darbuotojų pažymėjimais, pajutęs savo nebaudžiamumą, V. R. pradėjo netiesiogiai užsiminti apie galimus greitus susitikimus, bet jau kaip svečiams jo kabinete“, ,,policininkai sugebėjo sugauti apie penkis kilogramus karpių“.

5. „Vadovybė vėl padėjo (V. R.)“, „Nepaprastai skaudėjo galvą, nerealiai skaudėjo per stebuklą išvengė šautuvo ir batų kaulai“, Todėl vadovybė priėmė tiesiog genialų sprendimą: surasti kenčiantį pravaikštininką ir duoti jam galimybę reabilituotis, parašius atgaline data prašymą dėl laisvos dienos suteikimo pirmadienį“.

6. „Organizuotų nusikaltimų tyrimų inspektorius V. R. galvojo pasidalinti ir pavaišinti varduvininką vogtais karpiais“.

7. „kai kuriems kriminalinės policijos vyresniesiems inspektoriams įdomiau patiems prasibrauti į svetimą telkinį ir pavogti žuvies, negu užsiimti nusikaltėlių paieška“.

8. „Dar kartą inspektorius (V. R.) pasižymėjo su bičiuliu brakonierių būdu gaudydamas žuvis privačiuose AB „Šalčininkų žuvis“ tvenkiniuose. Tada V. R. pasielgė kaip pats tikriausias bailys ir metęs draugą pasislėpė artimiausiuose krūmuose“.

9. „kovos su organizuotais nusikaltimais inspektorius V. R.-brakonierius“.

10. „Titanikas“ nuskendo“, rajone be jo (V. R.) gali nutrūkti ... brakonieriavimas“, V. R. – „žmogus, kuris savo elgesiu daugelį metų tik kompromitavo teisėsaugos institucijų darbą“.

11. „V. R. – klastočių meistras“, „Aistra klastoti – įaugusi į kraują“.

Priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 15 000 Lt moralinės žalos, 203,67 Lt, 91,24 Lt, 29,38 Lt, 81,42 Lt, 60,90 Lt už straipsnių vertimą iš rusų į lietuvių kalbą bei bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad dirbo Šalčininkų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo grupės vyresniuoju inspektoriumi. 2003 m. rugpjūčio 29 d. Šalčininkų rajono laikraštyje „Vesti Šalči“ Nr. 65(558) atsakovas išspausdino apie jį straipsnį pavadinimu „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą dieną praleido“. Šiame straipsnyje aprašytas įvykis neva jis su savo draugu vogė žuvį AB „Šalčininkų žuvis“ tvenkiniuose, t. y. žvejojo be leidimo. Ieškovas paaiškino, kad straipsnyje nurodytą dieną, 2003 m. rugpjūčio 24 d., jis su draugu G. M. savo gimtadienio proga žvejojo Baltosios Vokės tvenkiniuose, o grįždami atgal užvažiavo į AB „Šalčininkų žuvis“ tvenkinį. Kol jis trumpam nuėjo į mišką, nes pasidarė bloga, draugas bandė pažvejoti viename iš tvenkinių ir tuo metu prie tvenkinio atvyko bendrovės direktorius Č. F.. Kitą dieną po laisvadienių ieškovui pagal darbo grafiką buvo suteikta laisva nuo darbo diena, todėl jis neturėjo būti darbe, nors atsakovas straipsnyje parašė, kad jis praleido šią darbo dieną. Todėl visi straipsnyje pavartoti sakiniai, kad jam nuo įtempto darbo važiuoja „stogas“, kad jis yra „nusikaltėlis-nevykėlis“, kad jis buvo užmetęs žūklės įrankius, maldavo pasigailėjimo, mojavo policijos darbuotojo pažymėjimu, kad jo kaulai išvengė šautuvo ir batų, kad sugebėjo sužvejoti penkis kilogramus karpių, o po įvykio kitą darbo dieną jam vadovybė padėjo išvengti atsakomybės ir suteikė laisvą dieną, visiškai neatitinka tikrovės ir nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Šis įvykis buvo tiriamas privataus kaltinimo byloje bei atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo apklaustas tuometis bendrovės direktorius Č. F. bei šios bendrovės darbuotojas, tačiau nė vienas iš jų nepatvirtino išdėstytų straipsnyje teiginių. Straipsnio autorius būtent dėl šio įvykio, o ne dėl to, kad jis buvo teistas dėl neatsargaus nusikaltimo padarymo, pavadino jį „nusikaltėliu-nevykėliu“, vėliau kituose straipsniuose, skelbtuose laikraštyje, atkartojo šio įvykio aplinkybes, pavadinęs jį tikriausiu bailiu, kuris metęs draugą, pasislėpė artimiausiuose krūmuose, ir brakonieriumi. 2003 m. rugpjūčio 22 d. straipsnyje „Uždaroji akcinė bendrovė Šalčininkų rajono policijos komisariatas“ apie jį paskleistos melagingos žinios, neva jis yra „klastočių meistras“ ir jam „aistra klastoti įaugusi į kraują“, peržengia visas padorumo ribas, šie teiginiai susiję su J. V. byla. Ieškovą taip pat įžeidžia žodis „Titanikas“. Ieškovas atsakovui pateikė du reikalavimus paneigti paskleistą informaciją, tačiau iš atsakovo negavo nei paneigimo, nei atsakymo. Ieškovas prašė teismo tenkinti visus patikslintame ieškinyje pareikštus reikalavimus.

Atsakovas Šalčininkų rajono laikraščio „Vesti Šalči“ leidėjas, vyr. redaktorius, individualios įmonės „Rožinis dramblys“ savininkas V. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad visus ieškinyje nurodytus straipsnius rašė savo vardu arba „Zbignevo Sinkevič“ slapyvardžiu. Paskleista informacija atitinka tikrovę. Šie faktai patvirtinti tuometinio AB „Šalčininkų žuvis“ direktoriaus Č. F. parodymais, straipsnis parašytas remiantis jo žodžiais bei pareiškimo Vilniaus m. VPK pagrindu, pavartota keletas meniškų posakių. Straipsniai parašyti rusų kalba, pavartotas žodis „pavogti“, nes V. R. su draugu vogė karpius iš svetimo tvenkinio (brakonieriavo), o kitą dieną padarė pravaikštą. Anot atsakovo, ieškovas daug metų kompromitavo pareigūno vardą: būdamas pareigūnas atėjo girtas į darbą, pametė ginklą, padarė autoįvykį, kurio metu patyrė galvos traumą, dėl to buvo nuteistas. Straipsnyje pavartoti žodžiai „klastočių meistras“, susiję su A. V. bylos klastojimu, „titanikas“ – tai metafora, posakis. Straipsnis UAB „Šalčininkų policijos komisariatas“ – tai J. V. nuomonė apie jo sulaikymą. Pasak atsakovo, straipsniuose išsakyta jo nuomonė apie V. R..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:

1. Įpareigojo atsakovą Šalčininkų rajono laikraščio „Vesti Šalči“ leidėją, steigėją individualios įmonės „Rožinis dramblys“ savininką V. K., laikraščio „Vesti Šalči“ numeryje rusų kalba pirmame puslapyje tokiu pat šriftu, kokiu buvo išspausdintas 2003 m. rugpjūčio 29 d. straipsnis „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“ paskelbti šią informaciją: 2003 m. rugpjūčio 29 d. Šalčininkų rajono laikraštyje „Vesti Šalči“ (rusų kalba) leidinyje Nr. 65(558), straipsnyje „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“, 2003 m. rugpjūčio 22 d. leidinio Nr. 63 (556) straipsnyje „Uždaroji akcinė bendrovė „Šalčininkų policijos komisariatas“, buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys teiginiai apie Šalčininkų rajono policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo grupės vyresnįjį inspektorių V. R.: „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“; „Kai kuriems ne visai sveikiems kriminalistams nuo įtempto darbo važiuoja „stogas“... nuo darbo tuščioje galvoje susidarė adrenalino trūkumas, taigi ir tenka leistis į sunkius“; „Vadovybė vėl padėjo (V. R.)“, „Nepaprastai skaudėjo galvą, nerealiai skaudėjo per stebuklą išvengė šautuvo ir batų kaulai“, ,,Todėl vadovybė priėmė tiesiog genialų sprendimą: surasti kenčiantį pravaikštininką ir duoti jam galimybę reabilituotis, parašius atgaline data prašymą dėl laisvos dienos suteikimo pirmadienį“; „V. R. – klastočių meistras“, „Aistra klastoti – įaugusi į kraują“.

2. Atmetė ieškovo V. R. ieškinio reikalavimus kitoje dalyje dėl paskelbtų teiginių: 2003 m. rugpjūčio 29 d. leidinio Nr. 65(558) straipsnyje „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“, 2003 m. rugsėjo 12 d. leidinio Nr. 69 (562) straipsnyje „Komisarui atžymai“, 2004 m. birželio 18 d. leidinio Nr. 48 (640) straipsnyje ,,Nusikaltėlis neduoda ramybės“, 2004 m. lapkričio 9 d. leidinio Nr. 88 (680) straipsnyje „Pagalbos nesulaukė“, 2006 m. spalio 10 d. leidinio Nr. 77 (872) straipsnyje „Ir vėl V. R.. Ir kiti“, 2006 m. gruodžio 29 d. leidinio Nr. 99 (895) straipsnyje „Ir vėl V. R.“, kad „Organizuotų nusikaltimų tyrimų inspektorius V. R. buvo nuvykęs prie AB „Šalčininkų žuvis“ prūdų pavogti karpių“; „V. R. – „nusikaltėlis-nevykėlis“, V. R. buvo užmetęs žūklės įrankius“; „Maldavimas pasigailėti ir užuominos apie grasinimą“, ,,vagiūkščiai, priklaupė kaip vaikai per pirmąją Komuniją, prašėsi paleidžiami geruoju. Ėmė mojuoti iš kišenių ištrauktais policijos darbuotojų pažymėjimais, pajutęs savo nebaudžiamumą, V. R. pradėjo netiesiogiai užsiminti apie galimus greitus susitikimus, bet jau kaip svečiams jo kabinete“, „policininkai sugebėjo sugauti apie penkis kilogramus karpių“; „Organizuotų nusikaltimų tyrimų inspektorius V. R. galvojo pasidalinti ir pavaišinti varduvininką vogtais karpiais“; „kai kuriems kriminalinės policijos vyresniesiems inspektoriams įdomiau patiems prasibrauti į svetimą telkinį ir pavogti žuvies, negu užsiimti nusikaltėlių paieška“; „Dar kartą inspektorius (V. R.) pasižymėjo su bičiuliu brakonierių būdu gaudydamas žuvis privačiuose AB „Šalčininkų žuvis“ tvenkiniuose. Tada V. R. pasielgė kaip pats tikriausias bailys ir metęs draugą pasislėpė artimiausiuose krūmuose“; „kovos su organizuotais nusikaltimais inspektorius V. R. – brakonierius; „Titanikas“ nuskendo“, rajone be jo (V. R.) gali nutrūkti ... brakonieriavimas“, V. R. – „žmogus, kuris savo elgesiu daugelį metų tik kompromitavo teisėsaugos institucijų darbą“.

3. Priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 500 Lt neturtinės žalos ir 151,12 Lt išlaidų už dokumentų vertimą, kelionės išlaidų bei 147 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nusprendė, kad 2003 m. rugpjūčio 29 d. straipsnyje „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“ nebuvo tiesiogiai parašyta, kad V. R. buvo prie prūdų pavogti karpių, kaip kad ieškovas nurodė ieškinyje. Pasak teismo, žodis „pavogti“ pavartotas ne ta prasme, kad ieškovui būtų priskiriamas asmens pavadinimas labai konkrečiu neigiamą atspalvį turinčiu apibūdinimu, priskiriant jam baudžiamaisiais įstatymais uždraustas, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, tokias kaip „vagis“, ir tai akivaizdžiai žemintų ieškovo kaip pareigūno ir asmens garbę ir orumą, tas žodis pavartotas bendrame kontekste, aprašant neteisėtą žvejybą. Teismas nurodė, kad žurnalisto straipsnis yra literatūrinis kūrinys, kuriam pagal prigimtį būdingas kūrybinis pradas, todėl straipsnyje pavartoti sakiniai: „nevykėliai – nusikaltėliai“ (pavartota daugiskaita, o ne būtent tik V. R. atžvilgiu), „maldavimas pasigailėti ir užuominos apie grasinimą“, ,,vagiūkščiai, priklaupė kaip vaikai per pirmąją Komuniją, prašėsi paleidžiami geruoju. Ėmė mojuoti iš kišenių ištrauktais policijos darbuotojų pažymėjimais, ... pajutęs savo nebaudžiamumą, V. R. pradėjo netiesiogiai užsiminti apie galimus greitus susitikimus, bet jau kaip svečiams jo kabinete“, „policininkai sugebėjo sugauti apie penkis kilogramus karpių“ bei straipsnio skiltyje „Dovana komisarui“ parašytas sakinys, kad „2003 m. rugpjūčio 27 d. buvo policijos komisaro R. P. gimtadienis, todėl organizuotų nusikaltimų tyrimų inspektorius V. R., tikriausiai galvojęs pasidalinti ir pavaišinti varduvininką vogtais karpiais“, vertinami kaip pavartotos meninės išraiškos priemonės, vaizdingai aprašant nesėkmingą žvejybą ir negali būti pripažinti kaip žinios (informacija), neatitinkančios tikrovės. Straipsniuose ieškovas vertinamas ne kaip privatus asmuo, o kaip policijos pareigūnas, viešas asmuo, atliekantis valstybės įgaliotą teisėsaugos funkciją, jo santykis su visuomene yra glaudus ir pastovus, todėl visuomenės reiškiama kritika jo atžvilgiu turi būti priimama ir yra platesnė, nei privačių asmenų. Ieškovo kaip viešojo asmens garbės ir orumo gynimo ribos skiriasi nuo privataus asmens gynimo ribų. Viešajam asmeniui keliami aukštesni elgesio reikalavimai nei privačiam. Jis turi toleruoti apie jį skelbiamą, nors ir ne visiškai tikslią informaciją ar nuomonę, tikėtis sulaukti didesnio dėmesio ir įvairaus pobūdžio atgarsių bei atsiliepimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad šioje dalyje yra pagrindas ieškinio reikalavimų netenkinti.

Teismas nusprendė, kad atsakovas nepateikė teismui patvirtinančių įrodymų, kad 2003 m. rugpjūčio 25 d. ieškovas padarė pravaikštą, todėl straipsnyje paskelbtus teiginius, kad „Vadovybė vėl padėjo (V. R.)“, „Nepaprastai skaudėjo galvą, nerealiai skaudėjo per stebuklą išvengė šautuvo ir batų kaulai“, ,,Todėl vadovybė priėmė tiesiog genialų sprendimą: surasti kenčiantį pravaikštininką ir duoti jam galimybę reabilituotis, parašius atgaline data prašymą dėl laisvos dienos suteikimo pirmadienį“, pripažino neatitinkančiais tikrovės ir ieškovo reikalavimus šioje dalyje patenkino.

Pasisakydamas dėl straipsnyje paskelbtų teiginių, kad „kai kuriems ne visai sveikiems kriminalistams nuo įtempto darbo važiuoja „stogas“, ,,nuo darbo tuščioje galvoje susidarė adrenalino trūkumas, taigi ir tenka leistis į sunkius“, teismas nurodė, kad visuomenės informavimo priemonė, skelbdama informaciją, turi elgtis sąžiningai. Įstatymas leidžia žurnalistui, norinčiam iškelti problemą, paryškinti tam tikras detales, tačiau tai turi būti toleruojama tol, kol neperžengtos žurnalisto sąžiningos veiklos ribos, kol nepradedama piktnaudžiauti suteiktomis teisėmis. Atsakovo motyvas, kad straipsnyje buvo vartojamos literatūrinės išraiškos priemonės, kuriomis informacija paryškinama, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas avarijoje patyrė galvos traumą (yra nesveikas), šiuo atveju netaikytinas. Teismas nusprendė, kad paskelbdama tokius sakinius visuomenės informavimo priemonė sąmoningai skleidė neteisingą informaciją apie ieškovą, siekė jį įžeisti, piktnaudžiavo teise skleisti informaciją ir peržengė ribas. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus šioje dalyje.

Pasisakydamas dėl ieškovo prašymo paneigti informaciją, paskleistą 2004 m. birželio 18 d. Nr. 48 (680) straipsnyje „Nusikaltėlis neduoda ramybės“, kad „dar kartą inspektorius pasižymėjo su bičiuliu brakonierių būdu gaudydamas žuvis privačiuose AB „Šalčininkų žuvis“ tvenkiniuose. ,,Tada V. R. pasielgė kaip pats tikriausias bailys ir metęs draugą pasislėpė artimiausiuose krūmuose“, teismas nusprendė, kad paskelbti teiginiai yra išvestiniai iš nagrinėjamo žvejybos fakto. Ieškovas neneigė, kad tuo metu, kai prie draugo G. M. priėjo AB „Šalčininkų žuvis“ direktorius Č. F., jis buvo krūmuose, nes jam pasidarė bloga, todėl, pasak teismo, nėra pagrindo pripažinti, kad tai – neatitinkanti tikrovės informacija, o pavartoti žodžiai „pasislėpė krūmuose kaip tikriausias bailys“ vertinami kaip pavartota viena iš meninės išraiškos priemonių. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad šioje dalyje ieškinio reikalavimai netenkinami.

Vertindamas 2003 m. rugsėjo 12 d. Nr. 69(562) straipsnyje „Komisarui atžymai“, parašytus žodžius – „kai kuriems kriminalinės policijos vyresniesiems inspektoriams įdomiau patiems prasibrauti į svetimą telkinį ir pavogti žuvies, negu užsiimti nusikaltėlių paieška“, ir 2006 m. spalio 10 d. Nr. 77(872), 2006 m. gruodžio 29 d. laikraštyje „Vesti Šalči“ Nr. 99(895) straipsnyje „Ir vėl V. R.“ parašytus žodžius – „Titanikas nuskendo“, rajone be jo gali nutrūkti brakonieriavimas..“, „V. R. žmogus, kuris savo elgesiu daugelį metų tik kompromitavo teisėsaugos institucijų darbą“, teismas nusprendė, kad pavartotas žodis „Titanikas“, kaip buvo pažymėta 2007 m. lapkričio 12 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendyje bei 2008 m. gegužės 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje, 2009 m. kovo 12 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendime, vertinamas kaip viena iš pavartotų meninės išraiškos priemonių, kuri negali būti pripažinta kaip žinia (informacija) neatitinkanti tikrovės, o žodis „brakonieriavimas“ susijęs su tuo pačiu įvykiu dėl neteisėtos žvejybos, kuris buvo aprašytas 2003 m. rugpjūčio 29 d. straipsnyje. Jeigu skleidžiamos žinios yra teisingos, ne prasimanytos, nors jos žemina, gali sukelti neigiamą asmens vertinimą, jų skleidimas nėra šmeižimas. Straipsniuose išsakyta autoriaus nuomonė apie V. R., kaip pareigūną, kuris būdamas Šalčininkų rajono policijos komisariato pareigūnu, ne kartą buvo baustas drausmine nuobauda, jam buvo skirti griežti papeikimai, jis baustas už buvimą darbe apsvaigus nuo alkoholio, tarnybinio ginklo pametimą, pasišalinimą iš įvykio vietos, melagingos turto deklaracijos pateikimą, be to, teismo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką dėl neatsargumo. Straipsniuose įvertintas ne tik V. R., bet ir kiti Šalčininkų rajono policijos komisariato pareigūnai, išdėstyta autoriaus nuomonė apie komisariato darbo rezultatus, apie jo neigiamas darbo puses ir apie kitų policijos pareigūnų ne itin gerą reputaciją, kurie, autoriaus manymu, kompromituoja policijos darbą. 2004 m. lapkričio 9 d. Nr. 88(680) straipsnyje „Pagalbos nesulakė“ parašyta apie vagystę, padarytą AB „Šalčininkų žuvis“ bei vėl apie neigiamas Šalčininkų rajono komisariato pareigūnų, iš kurių bendrovė nesulaukė pagalbos, darbo puses. Straipsnyje taip pat minimas V. R. dėl žvejybos įvykio 2003 m. rugpjūčio 24 d. Teismas, įvertinęs visų straipsnių tekstus bei aplinkybes, ištirtas byloje dėl žvejybos fakto ir dėl V. R. darbo Šalčininkų rajono policijos komisariate, padarė išvadą, kad atsakovas, pavartodamas straipsniuose šiuos žodžius, neperžengė įstatymo nustatytų sąžiningumo ir etiškumo ribų, todėl ieškovo reikalavimų dėl paskelbtų teiginių 2003 m. rugsėjo 12 d., 2006 m. spalio 10 d., 2006 m. gruodžio 29 d., 2004 m. lapkričio 9 d. straipsniuose netenkino.

Pasisakydamas dėl 2003 m. rugpjūčio 22 d. straipsnyje „Uždaroji akcinė bendrovė „Šalčininkų rajono policijos komisariatas“ paskelbtų teiginių, kad „V. R. – klastočių meistras“, V. R. „aistra klastoti – įaugusi į kraują“, teismas nusprendė, kad nors straipsnyje išsakyta J. V. nuomonė, atsakovas teismui neįrodė, kad baudžiamosios bylos pagal A. V. pareiškimą ir dėl J. V. buvo suklastotos ir jas suklastojo V. R., kuriam, straipsnio autoriaus teigimu, ši savybė įaugusi į kraują (CK 2.24 str. 1 d.). Teismas padarė išvadą, kad šie teiginiai neatitinka tikrovės bei įžeidžia ieškovą, nes priskiria jam neigiamą atspalvį turinčias savybes, ir todėl šioje dalyje ieškinio reikalavimus patenkino.

Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad priteisdamas neturtinę žalą, teismas atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltę, jo elgesį po žinių paskelbimo, žinių paskleidimo būdą, formą, turinį, apimtį bei į neigiamą įtaką ieškovo profesinei veiklai. Straipsniai buvo spausdinami periodiškai ištisus metus, ieškovo reikalavimas paneigti informaciją paskelbtas nebuvo, į jį net nebuvo atsakyta, laikraštis platinamas Šalčininkų rajone, kur tuo metu dirbo V. R. Šalčininkų rajono policijos komisariato pareigūnu, ir akivaizdu, jog tokių profesiškai užgaulių duomenų paskelbimas neigiamai atsiliepė jo profesinei veiklai, reputacijai bei įžeidė jį kaip asmenį. Teismas nenustatė CK 2.24 straipsnio 6 dalyje numatytų pagrindų atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, nes jis neįrodė, kad veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su V. R. kaip viešojo asmens veikla. Atsakovas yra laikraščio steigėjas, leidėjas, vyresnysis redaktorius ir visų paskelbtų straipsnių autorius, todėl privalo atlyginti padarytą ieškovui neturtinę žalą (CK 2.24 str. 5 d.). Teismas nusprendė, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 500 Lt neturtinės žalos (CK 6.250 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl paskleisto teiginio, kad „2003 m. rugpjūčio 24 d. Organizuotų nusikaltimų tyrimų inspektorius V. R. buvo nuvykęs prie AB „Šalčininkų žuvis“ prūdų pavogti karpių“. Anot apelianto, teismas neteisingai interpretavo žodžio „pavogti“ prasmę. Teiginys „buvo nuvykęs pavogti“ aiškiai apibūdina ieškovą kaip vagį. Apeliantas teigia, kad sakinio „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį“ konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad Kriminalinės policijos inspektorius V. R. padarė vagystę, t. y. padarė nusikaltimą. Asmuo, padaręs nusikaltimą, yra nusikaltėlis, todėl neteisingas teismo teiginys, kad „straipsnyje pavartoti sakiniai: „nevykėliai – nusikaltėliai“ (pavartota daugiskaita, o ne būtent tik V. R. atžvilgiu), vagiūkščiai ir kiti, vertinami kaip pavartotos meninės išraiškos priemonės, vaizdingai aprašant nesėkmingą žvejybą ir negali būti pripažinti kaip žinios (informacija), neatitinkančios tikrovės“. Apeliantas taip pat nurodo, kad žodžiai „brakonierius“ ir „vagis“ pagal savo reikšmę ir paskirtį yra tapatūs, apibūdina asmenį kaip įstatymų pažeidėją, todėl teismas nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dėl 2004 m. birželio 18 d. leidinio Nr. 48 (640) straipsnyje „Nusikaltėlis neduoda ramybės“ paskleisto teiginio „Dar kartą inspektorius (V. R.) pasižymėjo su bičiuliu brakonierių būdu gaudydamas žuvis privačiuose AB „Šalčininkų žuvys“ tvenkiniuose“. Apelianto teigimu, teismas netinkamai aiškina straipsniuose pavartotų atskirų žodžių bei sakinių reikšmę ir paskirtį, todėl nepagrįstai atmetė reikalavimus įpareigoti atsakovą paneigti teiginius: „V. R. – „nusikaltėlis-nevykėlis“, ,,vagiūkščiai, priklaupė kaip vaikai per pirmąją Komuniją, prašėsi paleidžiami geruoju, „kai kuriems kriminalinės policijos vyresniesiems inspektoriams įdomiau patiems prasibrauti į svetimą telkinį ir pavogti žuvies, negu užsiimti nusikaltėlių paieška“, „Dar kartą inspektorius (V. R.) pasižymėjo su bičiuliu brakonierių būdu gaudydamas žuvis privačiuose AB „Šalčininkų žuvis“ tvenkiniuose. Tada V. R. pasielgė kaip pats tikriausias bailys ir metęs draugą pasislėpė artimiausiuose krūmuose“, „kovos su organizuotais nusikaltimais inspektorius V. R. – brakonierius, „Titanikas“ nuskendo“, rajone be jo (V. R.) gali nutrūkti ... brakonieriavimas“, V. R. – „žmogus, kuris savo elgesiu daugelį metų tik kompromitavo teisėsaugos institucijų darbą“. Pasak apelianto, būtina vertinti visų straipsnių apie „žvejybą-vagystę-brakonieriavimą“ bendrą kontekstą. Tik visų paskleistų žinių bendrame kontekste gali būti padaryta teisinga bei pagrįsta išvada, ar atsakovas veikė sąžiningai ar ne, ir ar paskleisti duomenys žemina ieškovo garbę ir orumą ar ne. Apelianto teigimu, atsakovo veikla negali būti vertinama kaip sąžininga, nes pastarasis veikė siekdamas keršto, o savo nusikalstamą veiklą nutraukė iš dalies pasiekęs savo tikslą.

Apelianto teigimu, teismas taip pat nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimų dėl teiginių: „Ėmė mojuoti iš kišenių ištrauktais policijos darbuotojų pažymėjimais“, „policininkai sugebėjo sugauti apie penkis kilogramus karpių“. Pasak apelianto, G. M. neturi ir negali turėti policijos darbuotojo pažymėjimo, nes Vidaus reikalų sistemoje nebedirba nuo 1993 metų, o ieškovui V. R. rodyti policijos pareigūno pažymėjimą Č. F. nėra reikalo bei nelogiška, nes jie vienas kitą labai gerai pažįsta. Nei tarnybinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme ar atliekant ikiteisminį tyrimą nė vienas iš apklaustų asmenų, tame tarpe ir pats Č. F., nenurodė, kad matė prie tvenkinių V. R., juolab žvejojantį. Todėl, pasak apelianto, teismas netinkamai įvertino bei nepagrįstai atmetė reikalavimus įpareigoti atsakovą paneigti teiginius: V. R. buvo užmetęs žūklės įrankius“; „Maldavimas pasigailėti ir užuominos apie grasinimą“, ,,vagiūkščiai, priklaupė kaip vaikai per pirmąją Komuniją, prašėsi paleidžiami geruoju. Ėmė mojuoti iš kišenių ištrauktais policijos darbuotojų pažymėjimais, pajutęs savo nebaudžiamumą, V. R. pradėjo netiesiogiai užsiminti apie galimus greitus susitikimus, bet jau kaip svečiams jo kabinete“, „policininkai sugebėjo sugauti apie penkis kilogramus karpių“; „Organizuotų nusikaltimų tyrimų inspektorius V. R. galvojo pasidalinti ir pavaišinti varduvininką vogtais karpiais“.

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas, priteisdamas 500 Lt neturtinę žalą, netinkamai įvertino žalos dydį nulemiančias aplinkybes, nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu mažinamas žalos dydis, bei įrodymų, kuriais remdamasis jis priėmė tokį sprendimą. Be to, nebuvo aiškinamasi, kokia atsakovo turtinė padėtis, nenustatytas teisės pažeidimo sunkumo laipsnis, neatsižvelgta į pažeidimo poveikį pozityviems visuomeniniams santykiams, geriems papročiams, tradiciškai priimtinam elgesiui ir pan.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai, be jokių argumentų atsisakė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 203,67 Lt ir 29,38 Lt už straipsnių vertimą.

Atsakovas Šalčininkų rajono laikraščio „Vesti Šalči“ leidėjas, individualios įmonės „Rožinis dramblys“ savininkas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą, ieškinį atmesti. Apelianto manymu, teismas neteisingai interpretavo leidėjo teiginius, kurie, teismo nuomone, žemino pareiškėjo orumą. Pasak apelianto, V. R. nesugebėjo paneigti nė vieno straipsniuose aprašyto teiginio. Apeliantas mano, kad V. R. nepadarė jokios žalos. Apeliantas taip pat nurodo, kad dėl minėtų straipsnių teismai jau yra priėmę sprendimus. Be to, pasak apelianto, suėjo BK 95 straipsnyje numatytas senaties terminas, todėl procesas turi būti nutrauktas.

Atsiliepimas

V. R. pateikė atsiliepimą į atsakovo Šalčininkų rajono laikraščio „Vesti Šalči“ leidėjo, individualios įmonės „Rožinis dramblys“ savininko V. K. apeliacinį skundą, kuriame prašo V. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyta V. K. nuomonė dėl teismo priimto sprendimo yra nepagrįsta. Pasak ieškovo, atsakovas – visuomenės informavimo priemonės, kurios pagrindinė funkcija – sąžiningai informuoti visuomenę apie valstybės ir pasaulio įvykius, savininkas V. K., peržengė Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje ir Konstitucijos 25 straipsnyje nustatytas teisės skleisti informaciją ribas. Apelianto teiginiai, kad ieškovas V. R. nesugebėjo paneigti nė vieno straipsniuose aprašyto teiginio yra melagingi ir absurdiški – duomenys, kurie paneigia straipsnyje „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“ ir kituose atsakovo V. K. paskleistas melagingas žinias, buvo surinkti privataus kaltinimo byloje Nr. PK 18-419/2008 bei atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 97-2-006-09, be to, pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Ieškovas teigia, kad norėdamas suklaidinti teismą, apeliantas V. K. melagingai nurodė, kad dėl 2003 m. rugpjūčio 29 d. leidinyje Nr. 65 (558) paskleisto straipsnio „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“ teismas yra priėmęs sprendimą. Anot ieškovo, V. K. teisės pažeidimas yra tęstinis, nes paskutinis straipsnis „Ir vėl V. R.“ buvo paskleistas 2006 m. gruodžio 29 d., todėl senaties terminai nebuvo praleisti, be to, ieškovas nurodo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 24 d. nutartyje pažymėjo, kad baudžiamojo proceso negalimumas neatėmė ir neatima pareiškėjo teisės ginti savo teises civilinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo V. R. ieškinį tenkino iš dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą, ir, ketvirta, faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011).

Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės, įtvirtintos Konstitucijos 21, 22, 25 straipsniuose. Esant prieštaravimui tarp teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimą, būtina aiškintis, ar buvo išlaikyta šių konstitucinių vertybių pusiausvyra. Teisė skleisti informaciją ir reikšti savo nuomonę nėra absoliuti; jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys apie viešąjį asmenį paskleisti turint tikslą jį įžeisti, pažeminti ar kitaip jam pakenkti, tai pripažįstama teisės į garbę ir orumą gynimo pagrįstumas. Byloje nustatyta, kad ginčo duomenys buvo išspausdinti ir platinti Šalčininkų rajono laikraštyje ,,Vesti Šalči“, skirtame Šalčininkų rajono gyventojams, todėl ginčo duomenų paskleidimas buvo akivaizdus. Iš esančių byloje rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų matyti, kad ieškinyje nurodytuose straipsniuose buvo parašyta apie ieškovą V. R..

Visuomenės informavimo priemonė, skelbdama informaciją turi elgtis sąžiningai. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, teisingai konstatavo, jog toje dalyje, kurioje ieškinys buvo tenkintas, visuomenės informavimo priemonė sąmoningai skleidė neteisingą informaciją apie ieškovą, siekė jį įžeisti, piktnaudžiavo teise skleisti informaciją ir peržengė tolerancijos bei poreikio informuoti visuomenę ribas.

Įstatymas leidžia žurnalistui, norinčiam iškelti problemą, paryškinti tam tikras detales, tačiau tai turi būti toleruojama tol, kol neperžengtos žurnalisto sąžiningos veiklos ribos, kol nepradedama piktnaudžiauti suteiktomis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai, įvertinęs dėl laikraštyje išsakytų žinių ieškovo patirtus išgyvenimus, ir padarytą žalą reputacijai, įpareigojo atsakovą Šalčininkų rajono laikraščio „Vesti Šalči“ leidėją, steigėją individualios įmonės „Rožinis dramblys“ savininką V. K., laikraščio „Vesti Šalči“ numeryje rusų kalba pirmame puslapyje tokiu pat šriftu, kokiu buvo išspausdintas 2003 m. rugpjūčio 29 d. straipsnis „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“ paskelbti šią informaciją: 2003 m. rugpjūčio 29 d. Šalčininkų rajono laikraštyje „Vesti Šalči“ (rusų kalba) leidinyje Nr. 65(558), straipsnyje „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“, 2003 m. rugpjūčio 22 d. leidinio Nr. 63 (556) straipsnyje „Uždaroji akcinė bendrovė „Šalčininkų policijos komisariatas“, buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys teiginiai apie Šalčininkų rajono policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo grupės vyresnįjį inspektorių V. R.: „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“; „Kai kuriems ne visai sveikiems kriminalistams nuo įtempto darbo važiuoja „stogas“, ,,nuo darbo tuščioje galvoje susidarė adrenalino trūkumas, taigi ir tenka leistis į sunkius“; „Vadovybė vėl padėjo (V. R.)“, „Nepaprastai skaudėjo galvą, nerealiai skaudėjo per stebuklą išvengė šautuvo ir batų kaulai“, ,,Todėl vadovybė priėmė tiesiog genialų sprendimą: surasti kenčiantį pravaikštininką ir duoti jam galimybę reabilituotis, parašius atgaline data prašymą dėl laisvos dienos suteikimo pirmadienį“; „V. R. – klastočių meistras“, „Aistra klastoti – įaugusi į kraują“. Kadangi teisė skleisti informaciją ir reikšti savo nuomonę nėra absoliuti, pirmosios instancijos teismas minėtus teiginius pagrįstai pripažino neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais ieškovo garbę ir orumą.

Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad priteisdamas neturtinę žalą, teismas atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltę, jo elgesį po žinių paskelbimo, žinių paskleidimo būdą, formą, turinį, apimtį bei į neigiamą įtaką ieškovo profesinei veiklai. Straipsniai buvo spausdinami periodiškai ištisus metus, ieškovo reikalavimas paneigti informaciją paskelbtas nebuvo, į jį net nebuvo atsakyta, laikraštis platinamas Šalčininkų rajone, kur tuo metu dirbo V. R. Šalčininkų rajono policijos komisariato pareigūnu, ir akivaizdu, jog tokių profesiškai užgaulių duomenų paskelbimas neigiamai atsiliepė jo profesinei veiklai, reputacijai bei įžeidė jį kaip asmenį. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog laikraštis ,,Vesti Šalči“ yra regioninio pobūdžio, be to, skirtas tikslinei auditorijai, t. y. Šalčininkų rajono gyventojams, padidina sumą, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui. Tais atvejais, kai rajonas, kuriame yra paskleidžiamos tikrovės neatitinkančios žinios, nėra didelis, žiniasklaidoje paskelbta informacija apie vietos gyventojus, kitų rajono gyventojų tikėtina pažįstančių vieni kitus, aptarinėjama plačiau ir išsamiau, todėl asmeniui, apie kurį buvo paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios, padaryta neturtinė žala objektyviai būna didesnė. Be to, kaip nurodė ieškovas jis užaugo ir ilgą laiką gyveno bei dirbo Šalčininkų rajone, ten gyvena ir jo artimieji giminaičiai, pažystami, o atsakovas ilgą laiką periodiškai platino apie ieškovą tikrovės neatitinkančias žinias, todėl neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo pirmosios instancijos teismo priteista suma, atsižvelgiant į pasekmes, kilusias ieškovui, padidinama nuo 500 Lt iki 2 000 Lt.

Kita vertus, kadangi ieškovas V. R., tuo metu, kai apie jį buvo spausdinami straipsniai, buvo viešasis asmuo, t. y. dirbo Šalčininkų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo grupės vyresniuoju inspektoriumi, todėl pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalį jis turėjo toleruoti apie jį skelbiamus duomenis (nors ir nevisiškai tikslius, tačiau kuriems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo), kurie privataus asmens aspektu galėtų būti vertinami kaip garbės ir orumo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Rinkos aikštė“, bylos Nr. 3K-3-687; 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. „Žeimenos krantai“, bylos Nr. 3K-3-973/2002).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo V. R. ieškinio reikalavimų dalį dėl paskelbtų teiginių: 2003 m. rugpjūčio 29 d. leidinio Nr. 65(558) straipsnyje „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“, 2003 m. rugsėjo 12 d. leidinio Nr. 69 (562) straipsnyje „Komisarui atžymai“, 2004 m. birželio 18 d. leidinio Nr. 48 (640) straipsnyje “Nusikaltėlis neduoda ramybės“, 2004 m. lapkričio 9 d. leidinio Nr. 88 (680) straipsnyje „Pagalbos nesulaukė“, 2006 m. spalio 10 d. leidinio Nr. 77 (872) straipsnyje „Ir vėl V. R.. Ir kiti“, 2006 m. gruodžio 29 d. leidinio Nr. 99 (895) straipsnyje „Ir vėl V. R.“, kad „Organizuotų nusikaltimų tyrimų inspektorius V. R. buvo nuvykęs prie AB „Šalčininkų žuvis“ prūdų pavogti karpių“; „V. R. – „nusikaltėlis-nevykėlis“, V. R. buvo užmetęs žūklės įrankius“; „Maldavimas pasigailėti ir užuominos apie grasinimą“, ,,vagiūkščiai, priklaupė kaip vaikai per pirmąją Komuniją, prašėsi paleidžiami geruoju. Ėmė mojuoti iš kišenių ištrauktais policijos darbuotojų pažymėjimais, ,,pajutęs savo nebaudžiamumą, V. R. pradėjo netiesiogiai užsiminti apie galimus greitus susitikimus, bet jau kaip svečiams jo kabinete“, „policininkai sugebėjo sugauti apie penkis kilogramus karpių“; „Organizuotų nusikaltimų tyrimų inspektorius V. R. galvojo pasidalinti ir pavaišinti varduvininką vogtais karpiais“; „kai kuriems kriminalinės policijos vyresniesiems inspektoriams įdomiau patiems prasibrauti į svetimą telkinį ir pavogti žuvies, negu užsiimti nusikaltėlių paieška“; „Dar kartą inspektorius (V. R.) pasižymėjo su bičiuliu brakonierių būdu gaudydamas žuvis privačiuose AB „Šalčininkų žuvis“ tvenkiniuose. Tada V. R. pasielgė kaip pats tikriausias bailys ir metęs draugą pasislėpė artimiausiuose krūmuose“; „kovos su organizuotais nusikaltimais inspektorius V. R. – brakonierius; „Titanikas“ nuskendo“, ,,rajone be jo (V. R.) gali nutrūkti ... brakonieriavimas“, ,,V. R. – „žmogus, kuris savo elgesiu daugelį metų tik kompromitavo teisėsaugos institucijų darbą“. Minėti teiginiai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2003 m. rugpjūčio 29 d. straipsnyje „Kriminalinės policijos inspektorius vogė žuvį, o kitą darbo dieną praleido“ nebuvo tiesiogiai parašyti apie ieškovą, t. y., kad V. R. buvo prie prūdų pavogti karpių, kaip kad ieškovas nurodė ieškinyje. Pasak teismo, žodis „pavogti“ pavartotas ne ta prasme, kad ieškovui būtų priskiriamas asmens pavadinimas labai konkrečiu neigiamą atspalvį turinčiu apibūdinimu, priskiriant jam baudžiamaisiais įstatymais uždraustas, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, tokias kaip „vagis“, ir tai akivaizdžiai žemintų ieškovo kaip pareigūno ir asmens garbę ir orumą, tas žodis pavartotas bendrame kontekste, aprašant neteisėtą žvejybą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog žurnalisto straipsnis yra literatūrinis kūrinys, kuriam pagal prigimtį būdingas kūrybinis pradas, todėl straipsnyje pavartoti sakiniai: „nevykėliai – nusikaltėliai“ (pavartota daugiskaita, o ne būtent tik V. R. atžvilgiu), „maldavimas pasigailėti ir užuominos apie grasinimą“, ,,vagiūkščiai, priklaupė kaip vaikai per pirmąją Komuniją, prašėsi paleidžiami geruoju. Ėmė mojuoti iš kišenių ištrauktais policijos darbuotojų pažymėjimais, pajutęs savo nebaudžiamumą, V. R. pradėjo netiesiogiai užsiminti apie galimus greitus susitikimus, bet jau kaip svečiams jo kabinete“, „policininkai sugebėjo sugauti apie penkis kilogramus karpių“ bei straipsnio skiltyje „Dovana komisarui“ parašytas sakinys, kad „2003 m. rugpjūčio 27 d. buvo policijos komisaro R. P. gimtadienis, todėl organizuotų nusikaltimų tyrimų inspektorius V. R., tikriausiai galvojęs pasidalinti ir pavaišinti varduvininką vogtais karpiais“, vertinami kaip pavartotos meninės išraiškos priemonės, vaizdingai aprašant nesėkmingą žvejybą, kitaip tariant vartojant literatūrinį stilių – šaržą, ir negali būti vertinami, kaip žinios (informacija), neatitinkančios tikrovės. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog straipsniuose ieškovas vertinamas ne kaip privatus asmuo, o kaip policijos pareigūnas, viešasis asmuo, atliekantis valstybės įgaliotą teisėsaugos funkciją, jo santykis su visuomene yra glaudus ir pastovus, todėl visuomenės reiškiama kritika jo atžvilgiu turi būti priimama ir yra platesnė, nei privačių asmenų. Kaip jau buvo minėta, vešajam asmeniui keliami aukštesni elgesio reikalavimai nei privačiam. Jis turi toleruoti apie jį skelbiamą, nors ir ne visiškai tikslią informaciją ar nuomonę, tikėtis sulaukti didesnio dėmesio ir įvairaus pobūdžio atgarsių bei atsiliepimų.

Be to, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-888-492/2009 pagal atsakovo Šalčininkų rajono laikraščio „Vesti Šalči“ leidėjo, individualios įmonės „Rožinis dramblys“ savininko V. K. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-37-371/2009 pagal ieškovo V. R. ieškinį (patikslintą ieškinį), pareikštą atsakovui Šalčininkų rajono laikraščio „Vesti Šalči“ leidėjui, individualios įmonės „Rožinis dramblys“ savininkui V. K. dėl garbės ir orumo gynimo, ir įsiteisėjusioje, konstatavo, jog nepaisant žodžio „nusikaltėlis“ negatyvaus turinio, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti jo bendrinės reikšmės atitikimą teisinėms kategorijoms ir tuo pačiu faktinei tikrovei. Lietuvių kalbos žodynas internete (www.lkz.lt) žodį nusikaltėlis paaiškina – kas padaro nusikaltimą. Nusikaltimo padarymo faktas yra konstatuojamas teismo nuosprendžiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 11 d. nutartimi V. R. buvo pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 246 straipsnį dėl 1997 m. gegužės 14 d. padaryto autoįvykio, kurio metu žuvo žmogus, ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams, atidedant bausmės vykdymą dvejiems metams. Žodis „nusikaltėlis“ publikacijose buvo vartojamas po to, kai ieškovas buvo nuteistas, nepaisant to, kad šis žodis nėra vartojamas baudžiamuosiuose įstatymuose, jo bendrinė reikšmė atitinka BK ir BPK apibrėžiamą teisinį turinį ir nagrinėjamu atveju faktinę tikrovę. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad ieškinio dalis dėl teiginių, kuriuose ieškovas buvo įvardijamas nusikaltėliu, buvo tenkinta nepagrįstai.

Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo išaiškinimą panašiame tarp tų pačių šalių kilusiame ginče, bei tai, kad esama faktų, jog ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo, pagrįstai ieškinį nurodytoje dalyje ir ieškovo atžvilgiu išsakytų epitetų atmetė.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškovo apeliaciniame skunde išsakytų argumentų, susijusių su frazių – „Titanikas nuskendo“, ,,rajone be jo gali nutrūkti brakonieriavimas“, „V. R. žmogus, kuris savo elgesiu daugelį metų tik kompromitavo teisėsaugos institucijų darbą“, teismas nusprendė, kad pavartotas žodis „Titanikas“, vartojimu, kadangi dėl jų jau yra pasisakę teismai įsiteisėjusiais sprendimais, o būtent Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendyje, Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 26 d. nutartyje, Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 12 d. sprendime, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 14 d. nutartyje, kur buvo įvertinti, kaip viena iš pavartotų meninės išraiškos priemonių, kurios negali būti pripažintos kaip žinios (informacija) neatitinkanti tikrovės, o žodis „brakonieriavimas“ susijęs su tuo pačiu įvykiu dėl neteisėtos žvejybos, kuris buvo aprašytas 2003 m. rugpjūčio 29 d. straipsnyje. Teismai taip pat nurodė, jog skleidžiamos žinios yra teisingos, ne prasimanytos, nors jos žemina, gali sukelti neigiamą asmens vertinimą, jų skleidimas nėra šmeižimas. Be to, straipsniuose išsakyta autoriaus nuomonė apie V. R., kaip pareigūną, kuris būdamas Šalčininkų rajono policijos komisariato pareigūnu, ne kartą buvo baustas drausmine nuobauda, jam buvo skirti griežti papeikimai, jis baustas už buvimą darbe apsvaigus nuo alkoholio, tarnybinio ginklo pametimą, pasišalinimą iš įvykio vietos, melagingos turto deklaracijos pateikimą, be to, teismo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką dėl neatsargumo.

Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai išlaidas už straipsnių vertimus priteisė iš dalies, kadangi ieškinio reikalavimai buvo tenkinti iš dalies, taigi ir bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos laikantis proporcingumo taisyklių.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, tačiau įvertinusi realiai ieškovui padarytos neturtinės žalos dydį, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą dalyje dėl priteistos neturtinės žalos dydžio.

Priteistą ieškovui V. R. iš atsakovo Šalčininkų rajono laikraščio „Vesti Šalči“ leidėjo, steigėjo – individualios įmonės „Rožinis dramblys“ savininko V. K. neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 2 000 Lt.

Kitą Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrius IgnotasVilija Mikuckienė Asta Radzevičienė