Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

T. G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

A. G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį – išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. R. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir jo naudai iš kaltinamojo T. L. priteista 500 Lt (penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. L. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. (ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku) (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje – kalėjime, esančiame (duomenys neskelbtini), parašė ir 2012 m. balandžio 16 d. išsiuntė (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) A. R. laišką, kuriame nurodė pervesti 10 000 Lt į AB „S.“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini) pataisos namams, nepervedus pinigų, grasino fiziškai susidoroti – lėtai kankinti, padaryti invalidu, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

T. G. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. (ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku), bendrininkaudamas su T. L. ir A. G., būdamas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje – kalėjime, esančiame (duomenys neskelbtini), parašė ir 2012 m. balandžio 16 d. išsiuntė (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) A. R. laišką, kuriame, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė jį perduoti turtą, reikalaudamas pervesti 10 000 Lt į AB „S.“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini) pataisos namams, nepervedus reikalaujamų pinigų grasino fiziškai susidoroti – lėtai kankinti, padaryti invalidu.

A. G. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. (ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku), bendrininkaudamas su T. L. ir T. G., būdamas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje – kalėjime, esančiame (duomenys neskelbtini), parašė ir 2012 m. balandžio 16 d. išsiuntė (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) A. R. laišką, kuriame, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė jį perduoti turtą, reikalaudamas pervesti 10 000 Lt į AB „S.“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini) pataisos namams, nepervedus reikalaujamų pinigų grasino fiziškai susidoroti – lėtai kankinti, padaryti invalidu.

Skunde nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. G. ir T. G. atžvilgiu ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. L. atžvilgiu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl nuosprendis keistinas.

Dėl nepagrįsto A. G. ir T. G. išteisinimo nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2012-04-17 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163/2012 nurodė, kad „Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto prievartavimo esmė - nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011)“. Taigi teigia, kad šiuo atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kaltinamieji T. G., A. G. ir T. L., laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, kartu bendrininkaudami, būdami (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje – kalėjime, esančiame (duomenys neskelbtini), parašė ir 2012 m. balandžio 16 d. išsiuntė (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) A. R. laišką, kuriame, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė jį perduoti turtą, reikalaudami pervesti 10 000 Lt į AB „S.“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini) pataisos namams, o nepervedus reikalaujamų pinigų grasino fiziškai susidoroti – lėtai kankinti, padaryti invalidu. Dėl to nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje yra nustatytas: turto prievartavimo objektas – 10 000 Lt, kuris yra turtinė nauda, kurią siekiama gauti pažeidžiant nukentėjusiojo turtines teises ir interesus straipsnio dispozicijoje nurodytais būdais; būdas – vertimas perduoti turtą – 10 000 Lt; vertimas perduoti turtą, kuris pasireiškė laiško išsiuntimu nukentėjusiajam A. R., kuriame reikalaujama pervesti 10 000 Lt į AB „S.“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini) pataisos namams; psichinės prievartos panaudojimas, kuris pasireiškė laiške užrašytais žodžiais – „lėtai kankinti, padaryti invalidu“. Toliau savo skunde prokuroras išdėsto Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje aprašytus kaltinamųjų duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu ir nurodydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teigia, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį pažeidė šiuos reikalavimus, nes visiškai neanalizavo ir nevertino kaltinamųjų T. G., T. L. ir A. G. parodymų, neišsamiai ištyrė laiško turinį, neapklausė nukentėjusiojo A. R., nors nuosprendyje nurodė, kad „ištyrus ir įvertinus surinktus duomenis, kurie pripažįstami įrodymais, teismas sprendžia, kad kaltinamajame akte, kuris apibrėžia baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas (BPK 255 str.), kaltinamiesiems T. G. ir A. G. inkriminuoti nusikalstami veiksmai: grasinančio laiško nukentėjusiajam parašymas ir išsiuntimas, nepasitvirtino. Tokiu atveju kaltinamieji T. G. ir A. G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisinami, kaip nepadarę veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. l p.)“. Taigi teigia, kad teismas byloje pareikštų kaltinimų iš esmės netyrė, byloje surinktų įrodymų nevertino ir nepadarė išvadų apie nurodytų veikų įrodytumą ir jų nusikalstamą pobūdį, o apsiribojo konstatavimu, jog kaltinamiesiems T. G. ir A. G. inkriminuoti nusikalstami veiksmai nepasitvirtino. Tačiau, apelianto teigimu, šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl manytina, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3, 4 punktų nuostatas ir 20 straipsnio reikalavimus, tai lėmė neteisingo ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, todėl šis nuosprendis turi būti pakeistas. Prokuroro įsitikinimu, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kad T. G., A. G. ir T. L., laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, kartu bendrininkaudami, būdami (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje – kalėjime, esančiame (duomenys neskelbtini), parašė ir 2012 m. balandžio 16 d. išsiuntė (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) A. R. laišką, kuriame, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė jį perduoti turtą, reikalaudami pervesti 10 000 Lt į AB „S.“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini) pataisos namams, nepervedus reikalaujamų pinigų grasino fiziškai susidoroti – lėtai kankinti, padaryti invalidu, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio l dalyje. Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 181 straipsnio 1 dalies į 145 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas T. L. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 181 straipsnio l dalies į BK 145 straipsnio l dalį tais motyvais, kad „nenustatyta, kad rašydamas ir siųsdamas laišką kaltinamasis T. L. būtų siekęs praturtėti nukentėjusiojo sąskaita, kaltinime suformuluoti T. L. veiksmai sudaro BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl ši kaltinimo dalis perkvalifikuojama“. Prokuroro teigimu, teismas, padarydamas išvadą, kad T. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio l dalyje, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės reikalavimo perduoti turtą priežastis – kaip šiuo atveju teismo nurodytas motyvas – siekis praturtėti nukentėjusiojo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudž. b. Nr. 2K-93/2010). Svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia (Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-163/2012). Visos šios aplinkybės, prokuroro įsitikinimu, byloje yra nustatytos. Todėl mano, kad Šiaulių apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, neatsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes, dėl to netinkamai kvalifikavo nuteistojo T. L. padarytą nusikalstamą veiką. Pirmiau išdėstyti motyvai apeliantui leidžia tvirtinti, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nuosprendis, kuriuo T. G. ir A. G. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio l dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ir kuriuo T. L. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, todėl keistinas.

Prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalis, kuria T. G. ir A. G. pagal BK 181 straipsnio l dalį išteisinti, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.), kita nuosprendžio dalis, kuria T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Ketvirtojoje minėto straipsnio dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti, ar kaltininko veika padaryta ta kaltės forma, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme. Taip pat privalu nustatyti baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamiai ištirtų įrodymų analize, išdėstyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai pernelyg lakoniški, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Apylinkės teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės visiškai neanalizuodamas byloje esančių duomenų ir juos tik deklaratyviai išvardydamas, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus iš esmės rėmėsi tik savo vidiniu įsitikinimu, kuris nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, taip pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o tai iš esmės turėjo įtakos teismo išvadai dėl T. L. kaltės bei T. G. ir A. G. nekaltumo klausimų, o tai ir lėmė netinkamą baudžiamųjų įstatymų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, pritaikymą.

Nagrinėjamu atveju, pažeisdamas anksčiau nurodytas nuostatas ir priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas skundžiamajame sprendime nurodė, jog nenustatyta, kad rašydamas ir siųsdamas laišką kaltinamasis T. L. būtų siekęs praturtėti nukentėjusiojo sąskaita, todėl kaltinime suformuluoti T. L. veiksmai sudaro BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl ši kaltinimo dalis perkvalifikuojama, o kaltinamiesiems T. G. ir A. G. inkriminuoti nusikalstami veiksmai: grasinančio laiško nukentėjusiajam parašymas ir išsiuntimas, nepasitvirtino, tokiu atveju kaltinamieji T. G. ir A. G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisinami, kaip nepadarę veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Tačiau šioje byloje esantys duomenys, priešingai tokiam pirmosios instancijos teismo deklaratyviam ir visiškai nepagrįstam konstatavimui, tokių išvadų daryti neleidžia.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011).

Byloje esančiais duomenimis – išteisintųjų A. G. (2 t., 153–154), T. G. (2 t., 151–153 b. l.), nuteistojo T. L. (2 t., 151–152 b. l.) parodymais, 2012 m. gegužės 15 d. apžiūros protokolu (1 t., 8–12 b. l.), Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. specialisto išvada Nr. 11Š-246(12) (1 t., 15–17 b. l.), AB „S.“ 2012 m. gegužės 17 d. raštu Nr. S/5985 (1 t., 21 b. l.), (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 14/01-18331 (1 t., 36 b. l.), (duomenys neskelbtini) pataisos namų 2012 m. spalio 10 d. raštu (1 t., 34 b. l.), nustatyta, dėl to ginčo byloje ir nėra, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d., (ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku) (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje – kalėjime, T. L. parašė ir 2012 m. balandžio 16 d. išsiuntė (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) A. R. laišką, kuriame nurodė pervesti 10 000 Lt į AB „S.“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini) pataisos namams, nepervedus pinigų, grasino fiziškai susidoroti – lėtai kankinti, padaryti invalidu.

Tačiau, tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek iš apylinkės teismo posėdžio metu duotų T. L. parodymų (1 t., 87, 90 b. l., 2 t., 151–152 b. l.), ir juos atitinkančių teismo posėdžio metu duotų T. G. parodymų (2 t., 151–153 b. l.), bei visus šiuos duomenis iš dalies atitinkančių A. G. parodymų (1 t., 82 b. l., 2 t., 153–154), matyti, kad T. L. grasinamojo pobūdžio laišką su A. G. padiktuotu tekstu nukentėjusiajam A. R. rašė ir pinigų iš pastarojo reikalavo, ne savo noru ir iniciatyva, bet T. G. ir A. G. grasinamų su juo fiziškai susidoroti įtakoje. Taigi T. L. neturėjo nei tikslo, nei motyvo, nei tyčios prievartauti turto iš nukentėjusiojo A. R.. Esant tokioms aplinkybėms, t. y. nenustačius T. L. tyčios prievartauti nukentėjusiojo turtą, nėra ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje, sudėties. O pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Dėl tokių nustatytų aplinkybių prokuroro apeliacinio skundo reikalavimas dėl T. L. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kartu anksčiau aptartais duomenimis nenustačius, kad T. L., rašydamas ir siųsdamas laišką, būtų turėjęs kokių tai nusikalstamų tikslų, priešingai, nustačius, kad jis tai darė tik dėl grasinimų, bijodamas fizinio susidorojimo, todėl ir apylinkės teismo nuosprendžiu pastarajam inkriminuotos veikos perkvalifikavimas iš BK 181 straipsnio 1 dalies į BK 145 straipsnio 1 dalį – nepagrįstas. Todėl T. L. dėl apylinkės teismo perkvalifikuoto kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios ir šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Ir nors pirmosios instancijos teismas visiškai nieko neargumentuodamas ir neanalizuodamas byloje esančių duomenų sprendė, kad kaltinamiesiems T. G. ir A. G. inkriminuoti nusikalstami veiksmai: grasinančio laiško nukentėjusiajam parašymas ir išsiuntimas, nepasitvirtino, ir dėl to juos pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisino, kaip nepadariusius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą visiškai sutinka su prokuratūros skundo teiginiais, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kad T. G. ir A. G., laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, kartu bendrininkaudami, būdami (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje – kalėjime, esančiame (duomenys neskelbtini), parašė ir 2012 m. balandžio 16 d. išsiuntė (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) A. R. laišką, kuriame, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė jį perduoti turtą, reikalaudami pervesti 10 000 Lt į AB „S.“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini) pataisos namams, nepervedus reikalaujamų pinigų grasino fiziškai susidoroti – lėtai kankinti, padaryti invalidu, ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio l dalyje.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme T. G. nurodė, kad tą kartą kameroje buvo jis, A. G. ir T. L.. A. G. miegojo. Jis pasisodino „vaiką“ (T. L.), išsitraukė geležinį strypą, kurį nulaužė su paklode nuo lovos galo, ir pasakė: „Darysi, ką liepsiu, nes kitaip tavo galva nusisuks“. T. L. gąsdino, vertė rašyti laišką, ir šis bijojo. Laiškas skirtas A. R.. Rašyti ir siųsti laiškų pats negali dėl cenzūros, t. y. jo laiškus atplėšia ir skaito. Padavė T. L. voką, ant voko liepė užrašyti A. G. pavardę. A. G. „įkišo“ norėdamas, kad šis kartu pasivažinėtų „etapais“. Voką su laišku T. L. padavė būrio vadui (2 t., 151–153 b. l.).

Apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu T. L. parodė, kad parašyti laišką jį privertė T. G.. T. G. diktavo, o jis rašė, jis pasakė kam adresuoti. T. G. jį gąsdino, grasino, tuo metu A. G. buvo kameroje, gulėjo lovoje. Laišką rašė, nes buvo priverstas. Visą laiško turinį padiktavo T. G., o A. G. miegojo (2 t., 151–152b. l.).

Taigi iš šių aptartų duomenų yra aišku, kad laišką su grasinimais ir pinigų reikalavimu nukentėjusiajam A. R. T. G. paliepimu, dėl jo grasinimų rašė T. L.. Tokių aplinkybių egzistavimo neneigia ir pats T. G.. Tačiau jis teigia, kad tai jis darė be A. G. žinios, kai pastarasis miegojo. Šioje situacijoje kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors A. G. taip pat teigia, kad tuo metu miegojo, arba, kad tuo metu buvo užsidėjęs ausines ir todėl nieko negirdėjo, tačiau to paties teismo posėdžio metu jis parodė ir tai, kad galima remtis jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kai jis buvo parodęs, kad gal ir girdėjo, gal nemiegojo (2 t., 153–154 b. l.). Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. G. prisidėjimą prie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, pastebi tai, kad ne tik A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad girdėjo, kaip T. G. diktavo laišką T. L., o šis rašė (1 t., 82 b. l.), bet ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju T. L. buvo nurodęs, kad laišką rašyti jam liepė A. G., kuris ir padiktavo tekstą, o T. G. turėjo užrašus su teisėjų ir prokurorų pavardėmis (1 t., 87 b. l.), o vėlesnės apklausos metu T. L. patvirtino, kad A. G. tuo metu buvo kameroje, viską girdėjo ir tikino, kad jam nieko nebus (1 t., 90 b. l.). Ir nors teismo posėdžio metu T. L. nepatvirtino tokių savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tačiau kolegija remiasi jo pirminiais parodymais, kadangi juos iš dalies patvirtina paties A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, tiek akistatos protokolas, kur T. L. buvo nurodęs, kad A. G. paprašė parašyti laišką, kurio turinį jam padiktavo, sakė, kad už tai jam nieko nebus, o laiško tekstą padiktavo T. G., kuris turėjo užrašus iš kurių ir padiktavo teisėja vardą, pavardę (1 t., 93–94 b. l.). Be kita ko, tai, kad pats A. G. buvo suinteresuotas laiško su grasinimais ir pinigų reikalavimu nukentėjusiajam A. R. parašymu ir išsiuntimu, patvirtina ir 2012 m. gegužės 15 d. laiško apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad pinigų gavėju įvardytas A. G. (1 t., 8–12 b. l.). Būtent dėl tokių aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad grasinamojo pobūdžio laišką nukentėjusiajam A. R. rašė ir pinigų iš pastarojo reikalavo, T. G., veikdamas kartu su A. G.. Taip pat nagrinėjamoje situacijoje pažymėtina tai, kad nukentėjusysis A. R. tokio pobūdžio laišką, kuriame iš jo buvo reikalaujama pinigų ir grasinama, jei šio reikalavimo neįvykdys, laikė realiu (1 t., 18 b. l.).

Esant tokios nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. G. ir T. G., nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. (ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku), veikdami bendrininkų grupe, būdami (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje – kalėjime, esančiame (duomenys neskelbtini), parašė ir 2012 m. balandžio 16 d. išsiuntė (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) A. R. laišką, kuriame, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė jį perduoti turtą, reikalaudami pervesti 10 000 Lt į AB „S.“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini) pataisos namams, nepervedus reikalaujamų pinigų grasino fiziškai susidoroti – lėtai kankinti, padaryti invalidu. Todėl jų nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.

Kolegija, skirdama bausmes T. G. ir A. G., atsižvelgia į jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, pažeisto teisinio gėrio svarbą, jų asmenybes.

Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama ta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką T. G. ir A. G. įvykdė bendrininkų grupe.

Skirdama bausmes T. G. ir A. G., kolegija atsižvelgia į jų padaryto nusikaltimo sunkumą – padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), į pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, kad šią nusikalstamą veiką padarė būdami anksčiau ne kartą teisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, jog nusikalto atlikinėdami laisvės atėmimo bausmes, teistumui neišnykus, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsniu – recidyvistai, dėl to jiems pagal Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio nuostatas skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės. Įvertinus prieš tai nurodytas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, T. G. ir A. G. skirtinos jų padarytos nusikalstamos veikos straipsnio sankcijoje numatytos bausmės artimos sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria T. G. ir A. G. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

T. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, prie A. G. Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu paskirtos 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėti šiuo nuosprendžiu skirtą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ir galutinę subendrintą bausmę A. G. paskirti laisvės atėmimą 17 (septyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į A. G. paskirtos galutinės subendrintos 17 (septyniolikos) metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką įskaityti visą jo bausmės laiką, atliktą pagal Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. R. priteisti solidariai iš T. G. ir A. G. 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu priteistą 500 Lt (penkių šimtų litų) neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. R. iš T. L. – panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.