Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-1644-730/2014

Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-12161-2011-6)

NUTARTIS

2014 m. gruodžio 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Alonos Romanovienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės A. L. atstovo advokato V. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ ieškinį atsakovei A. L., trečiajam asmeniui I. U., dėl skolos už eksploatacines išlaidas, statybines ir remonto išlaidas priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovas R. L. (duomenys neskelbtini) mirė, jo palikimą, po jo mirties priėmė atsakovė A. L., kiti įpėdiniai priimti palikimą atsisakė.

Teismas laikė, kad atsakovė yra bendrijos narė, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja

ne tik bylos medžiagai, bet ir teisiniam reglamentavimui dėl tapimo bendrijos nariu. Atsakovė yra žemės sklypo, kuris patenka į bendrijos administruojamą teritoriją savininkė, tačiau ji nėra bendrijos nare.

Tiek gręžinio, tiek valymo įrengimų eksploatacinės išlaidos išimtinai priklauso tik

nuo suvartoto vandens kiekio ir pašalintų nuotekų kiekio. Jei bendraturtis vandens nenaudojo, reiškia ir nuotekų nebuvo, todėl nei gręžinio, nei valymo įrengimų eksploatacinių išlaidų jis neprivalo padengti, nes jas privalo padengti tie bendraturčiai, kurie naudojo vandenį ir šalino nuotekas, proporcingai sunaudoto vandens ir pašalintų nuotekų kiekiui.

Iš buhalterinės pažymos visiškai neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ir kokios metodikos pagalba yra apskaičiuotos nario išlaidos, elektra (apšvietimas, vandens cirkuliavimas) išlaidos.Neaišku, kokias nario išlaidas turi apmokėti atsakovė, jei ji nėra bendrijos narys. Dėl mokėjimo už elektrą (apšvietimui ir vandens cirkuliavimui) nėra atskirta, kiek elektros sunaudota apšvietimui, kas galėtų būtį skirstoma po lygiai visiems bendraturčiams, o kiek vandens cirkuliavimui, kas turėtų būti dengiama proporcingai suvartotam vandens kiekiui, kurio atsakovė minėtu laikotarpiu nenaudojo iš viso. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė neįrodė ir nepagrindė nario išlaidų (pagal buhalterinę pažymą 2767,29 Lt) reikalavimo iš atsakovės teisėtumo ir pagrįstumo.Susipažinus su 2005-10-05 statybos leidimu Nr. NS 05-163, pagal kurį atliekami statybos darbai, paaiškėjo, kad pagal jį negalima buvo atlikti nei kelio įrengimo, nei elektros tinklų darbų, todėl laikytina, kad jie atlikti be statybos leidimo, tokiu statiniu draudžiama naudotis ir disponuoti. Iš ne teisės negali atsirasti teisė, kas reiškia, kad nėra pagrindo atlyginti neteisėtai sukurto objekto išlaidų.Teismas kaip pagrindinį motyvą tenkinant ieškinį nurodė, kad šios bylos aplinkybės yra iš esmės tapačios kaip civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2013, tačiau paminėtoje byloje faktinės ir teisinės bylos aplinkybės buvo visiškai skirtingos nuo šios bylos aplinkybių. Minėtoje byloje atsakovas buvo bendrijos narys, o šioje -ne. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl naujai sukurto objekto prijungimo prie bendro naudojimo komunikacijų, o šioje - ne. Minėtoje byloje bendrijos sutikimas prijungti objektą nebuvo duotas, o šioje - taip. Minėtoje byloje nebuvo keliamas ginčas ir teismai neanalizavo bendro naudojimo objektų sukūrimo teisėtumo, o šioje - būtent toks ginčas ir keliamas kaip pagrindas ieškiniui atmesti. Minėtoje byloje nebuvo keliamas klausimas ir teismai nenagrinėjo bendrijos teisės kurti savo nuosavybėn turtą bendrijos narių ir kitų toje teritorijoje turinčių nuosavybe ne bendrijos narių sąskaita teisėtumo, o šioje - toks klausimas iškeltas kaip pagrindas ieškiniui atmesti. Minėtoje byloje nebuvo keliamas klausimas ir teismai nenagrinėjo kaip, kokiu pagrindu ir kokia tvarka atsiskaitoma už bendro naudojimo objektų eksploatavimą, o šioje byloje tai nurodyta kaip pagrindas ieškiniui atmesti. Minėtoje byloje nebuvo ginčijama, kad bendrijos nuosavybėje esantys infrastruktūros objektai yra bendroji dalinė visų bendrijos teritorijoje esančių sklypų savininkų nuosavybė, o šioje byloje tai ginčijama ir nurodoma kad tai nėra bendroji dalinė visų bendrijos teritorijoje esančių sklypų savininkų nuosavybė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl iš atsakovės priteistos skolos, susidariusios už statybos išlaidas, skirtas bendrojo naudojimo objektams statyti, komunikacijoms tiesti ir išlaidas, skirtas jų priežiūrai ir eksploatacijai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ieškovas prašo iš atsakovės priteisti 4732,42 Lt už šiuos atliktus darbus: infrastruktūros statybą, išorės elektros tinklus, topografinę nuotrauką, gatvių apšvietimo tinklus, už 0,4 kv, siurblio remontą, asenizacijos paslaugas, žemės darbus, autogreiderio nuomą, greideriavimą, autotransporto paslaugas, siurblinės valymo ir remonto darbus, vamzdinį valymą (t.1, b. l. 128).

Atsakovė šiuo metu jai priklausantį žemės sklypą įsigijo 2007-01-23, sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties su trečiuoju asmeniu I. U. pagrindu. Sutarties 10 punkte nustatyta, kad pirkėjai įsipareigoja perimti buvusias specialiąsias žemės sklypo naudojimo sąlygas, servitutus, veiklos apribojimus bei kitus įsipareigojimus (t.1, b. l. 105). Byloje yra pažyma, patvirtinanti apie leidimą trečiajam asmeniui I. U. prisijungti prie bendrijos infrastruktūros tinklų (b.l. 103, 1 t.), taigi, atsakovė įsigydama žemės sklypą iš trečiojo asmens I. U., kaip minėta, perėmė visas buvusios savininkės teises ir pareigas, taip pat susijusias ir su bendrojo naudojimo objektų statyba, komunikacijų tiesimu, išlaidomis, skirtomis jų priežiūrai ir eksploatacijai, infrastruktūros naudojimu.

Nors šioje byloje ginčas sprendžiamas su gyvenamųjų namų statybos bendrija, tačiau pagal kasacinio teismo išaiškinimą taikomas Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2013).

Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teisės ir pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, yra nustatytos Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose, teisės aktuose ir bendrijos įstatuose. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 21 straipsnio 1 dalyje nurodytuose teisės aktuose nustatytos butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, yra lygios neatsižvelgiant į tai, ar butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai yra bendrijos nariai, ar ne.

CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai, kurie nėra bendrijos nariai, privalo vykdyti bendrijos organų, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimų sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo priežiūros ir atnaujinimo. Be to, taip formuojama ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2010).

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui yra pagrindas išvadai padaryti, jog įstatymų leidėjo siekis buvo ir yra toks, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu yra lygios, neatsižvelgiant į tai, ar butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai yra bendrijos nariai ar ne.

Be to, ir ieškovo GNSB „Gindulių sodybos“ įstatų 7.2, 7.2.1; 7.2.2; 7.2.3 punktuose nustatyta, kad savininkas, ne bendrijos narys privalo tinkamai naudoti ir prižiūrėti nuosavybės teise jam priklausančias patalpas bei objektus; proporcingai savo daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje apmokėti išlaidas bendriems objektams išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros bei sklypo naudojimo ir priežiūros reikalavimus; leisti įgaliotiems asmenims remontuoti ar kitaip tvarkyti jo sklype esančią bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, techninę ir kitokią įrangą.

Todėl teisėjų kolegija nesutinka, su apeliantės argumentu, jog, kadangi ji nėra bendrijos narė, todėl neturi pareigos mokėti ieškovės nurodytas statybines ir remonto išlaidas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nagrinėjamai bylai neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, ar atsakovė buvo bendrijos narė, ar ne.

Apeliantė nesutinka apmokėti statybinių ir remonto išlaidų, argumentuodama ir tuo, kad pagal 2007-01-23 pirkimo - pardavimo sutartį trečiasis asmuo įsipareigojo parengti darbo projektus ir įregistruoti statybą, todėl 4732,42 Lt statybines ir remonto išlaidas turėtų mokėti trečiasis asmuo. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Iš 2007-01-23 sutarties 11 punkto (t.1, b. l. 105) matyti, kad trečiasis asmuo iki planuojamos teritorijos užstatymo pradžios parengia darbo projektus ir įregistruoja statybą: bendrų kompleksinių nuotekų valymo įrenginių, ūkio nuotekų ir lietaus vandens magistralinių tinklų, vandens gręžinio ir vandentiekio tinklo, 0,4 kv elektros kabelio trasos, įrengia priešgaisrinį vandens telkinį, žvyruotus privažiavimo kelius. Taigi iš šio sutarties teksto teisėjų kolegija negali daryti pagrįstos išvados, kad trečiasis asmuo įsipareigojo sumokėti statybines ir remonto išlaidas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju ieškovė neturi teisinio pagrindo, remiantis tarp atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta 2007-01-23 pirkimo – pardavimo sutartimi, reikšti reikalavimo trečiajam asmeniui. Atsakovė, manydama, jog ieškovės reikalaujamas priteisti išlaidas, vadovaujantis atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta 2007-01-23 pirkimo – pardavimo sutartimi, turi mokėti trečiasis asmuo, turi teisę trečiajam asmeniui pareikšti reikalavimą.

Apeliantė teigia, kad iš buhalterinės pažymos visiškai neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ir kokios metodikos pagalba yra apskaičiuotos elektros (apšvietimas, vandens cirkuliavimas) išlaidos. Iš buhalterinės pažymos dėl statybinių ir remonto išlaidų matyti (t. 1, b. l. 128) kokie darbai buvo atlikti, darbų kaina bei nurodyta, jog vienam nariui tenka po 4732,42 Lt išlaidų. Tačiau su apeliaciniu skundu apeliantė taip pat nepateikė jokių naujų įrodymų, patvirtinančių savo abejones dėl iš jos priteistinos skolos nepagrįstumo (CPK 178, 185 straipsniai). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (CPK 185 straipsnis).

Taip pat iš buhalterinės pažymos už laikotarpį 2007-01-23 iki 2012-04 dėl nario išlaidų matyti, kad per šį laikotarpį vienam nariui mokėti tenkanti suma sudarė 2767,29 Lt (t. 1, b. l. 128). Į šią sumą įskaičiuotos nario išlaidos, elektra (apšvietimui ir vandens cirkuliacijai), kaupimas po 5 Lt Kaip minėta, pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2012), butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu yra lygios, neatsižvelgiant į tai, ar butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai yra bendrijos nariai ar ne, todėl atsakovė privalo mokėti už elektrą, sunaudotą bendrai naudojamų objektų bei 5 Lt kaupimo išlaidas, nes šios išlaidos susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu. Ši atsakovės kaip pastato savininkės pareiga numatyta Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte, tai yra, apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus. Nors apeliantė ir teigia, kad elektra apšvietimui ir vandens cirkuliacijai nesinaudoja, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, tai yra, byloje nėra duomenų, kad būtent tik apeliantės sklype yra tik jai priklausantis vietinis vandentiekis ar gręžinys, iš kurio apeliantė gauna, naudoja vandenį, taip pat byloje nėra jokių įrodymų apie vietinę nuotekų šalinimo sistemą, kuria tik ji naudojasi (CPK 178, 185 straipsniai). Taigi apeliantė bylos nagrinėjimo metu nepaneigė faktų, kad naudojasi pagal statybos leidimą sukurtais bendrijai priklausančiais infrastruktūros objektais.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl nepagrįsto nario mokesčio priteisimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė nėra ieškovo GNSB „Gindulių sodybos“ narė, šios aplinkybės neginčijo ir ieškovė, taigi, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantei nepagrįstai paskaičiuota 1809,22 Lt nario išlaidų, ši aplinkybė yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteistiną sumą sumažinant nuo 7499,71 Lt iki 5690,49 Lt (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apeliantės argumentai dėl statybos leidimų nagrinėjamam ginčui neturi, be to, išskyrus apelianto argumentus, byloje nėra jokios kompetentingos įstaigos išvadų, kuriose būtų konstatuotas šių statybos leidimų neteisėtumas.

Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ne visi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2013 pateikti išaiškinimai gali būti laikomi taikytinu precedentu šioje byloje. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šis netinkamas teismo precedento taikymas neteikia pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, nes tai iš esmės neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteistiną iš atsakovės ieškovei sumą sumažinant nuo 7499,71 Lt iki 5690,49 Lt (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šalys pirmosios instancijos teisme patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: ieškovė 224,99 Lt sumokėtas žyminis mokestis už ieškinį, atsakovė 1500 Lt advokato išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės tenkinta 76 procentai ieškovės reikalavimų, iš atsakovės ieškovei priteistina 171 Lt žyminio mokesčio, iš ieškovės atsakovei priteistina 360 Lt advokato išlaidų.

Šalys apeliaciniame procese turėjo šias išlaidas: ieškovė 1210 Lt atstovavimo išlaidų, atsakovė sumokėjo 225 Lt žyminio mokesčio, 4 Lt banko komisinių, 1000 Lt advokato išlaidų. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, iš ieškovės atsakovei priteistina 295 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės ieškovei priteistina 920 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą:

iš atsakovės A. L. ieškovei GNSB „Gindulių sodybos“ priteistą sumą sumažinti nuo 7499,71 Lt iki 5690,49 Lt;

priteisti iš atsakovės A. L. ieškovei GNSB „Gindulių sodybos“ 171 Lt bylinėjimosi išlaidų;

priteisti iš ieškovės GNSB „Gindulių sodybos“ atsakovei A. L. 360 Lt advokato išlaidų;

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. L. ieškovei GNSB „Gindulių sodybos“ 920 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės GNSB „Gindulių sodybos“ atsakovei A. L. 295 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.