Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei J. B., ieškovės atstovei advokatei Liudmilai Žiubikienei, atsakovės UAB „Vinijolė“ direktoriui V. Č., atsakovės atstovei advokatei Virginijai Vainorienei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovei UAB „Vinijolė“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Liudytoja J. N. teismo posėdyje paaiškino, jog parduotuvėje dirbo dvi pardavėjos. Nurodė, jog įmonėje vykdoma suminė buhalterinė apskaita, o ne kiekinė, todėl buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes įmonė negalėjo pateikti policijos komisariatui informacijos, kokių konkrečių prekių trūko atliekant inventorizaciją. Ieškovei buvo išsiųstas raštas atvykti atsiimti atlyginimo, bet ji neatvyko. Pardavėjoms nebuvo leidžiama išsinešti iš parduotuvės jokių prekių, netgi pasibaigusio galiojimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė ir atsakovė 2012-03-01 sudarė darbo sutartį Nr. 26 (5 b. l.), pagal kurią ieškovė pradėjo dirbti įmonėje UAB „Titma“ pardavėja, susipažino su UAB „Titma“ darbo tvarkos taisyklėmis (65-66 b. l.). 2012-04-13 ieškovei buvo taikyta drausminė nuobauda – pastaba (49-50 b. l.). 2012-05-29 atlikus inventorizaciją už laikotarpį nuo 2012-05-30 iki 2012-07-27 buvo nustatytas 3687,34 Lt prekių trūkumas; 2012-08-03 atlikus inventorizaciją už laikotarpį nuo 2012-07-28 iki 2012-08-03 buvo nustatytas 9104,06 Lt prekių trūkumas (47 b. l.). Darbuotoja 2012-08-03 – 2012-08-07 laikotarpiu buvo laikinai nedarbinga dėl ligos, 2012-08-08, ieškovei nesant darbo vietoje, surašytas aktas dėl darbo tvarkos taisyklių pažeidimo už tai, kad darbuotoja 2012-08-08 nepasirodė darbe (48 b. l.), 2012-08-08 surašytas darbo tvarkos taisyklių pažeidimas dėl 2012-07-27 ir 2012-08-03 atliktų inventorizacijų rezultatų ir nustatytų prekių trūkumo (53 b. l.), šio akto pagrindu priimtas 2012-08-08 įsakymas Nr. 85 dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą (52 b. l.). 2012-08-08 ieškovei registruota pašto siunta buvo išsiųstas darbo drausmės aktas ir įsakymo dėl atleidimo iš darbo kopija, be to ieškovė buvo raštu paraginta atvykti pasiimti galutinio atsiskaitymo (68 b. l.). Ieškovė įsakymą su priedais gavo 2012-08-10, ir pateikė atsakovei 2012-08-08 pareiškimą, kuriuo pasiaiškino dėl inventorizacijų metu rastų trūkumų, nurodė, jog nesutinka su įsakymo atleidimo pagrindais, prašė pakeisti atleidimo pagrindą į DK 129 straipsnio 1 dalį, taip pat paprašė atsiskaityti, sumokant jai priklausančias išmokas (94-95 b. l.). 2012-09-04 UAB „Titma“ kreipėsi į policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovės atžvilgiu (11 b. l.). 2013-05-29 nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios J. B. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje (19-23 b. l.). 2014-01-02 UAB „Titma“ buvo reorganizuota ir jos teisės bei pareigas parėmė UAB „Vinijolė“ (56-61 b. l.)

Dėl atleidimo iš darbo pagrindų teisėtumo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbdavys skiria drausminę nuobaudą, o teismas vertina jos skyrimo teisėtumą, t. y. ar nuobauda adekvati atliktam darbo drausmės pažeidimui ir ar darbdavys laikėsi drausminės nuobaudos skyrimo procedūrų, tačiau teismas nėra drausminės nuobaudos skyrimo subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. VšĮ „Karoliniškių poliklinika“, bylos Nr. 3K-3-329/2013). Kai darbdavys procesiniame dokumente, pateiktame teismui, pareiškia, kad buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį, kitu, nei atleistas darbuotojas, DK nustatytu pagrindu, jis gali prašyti teismo patikrinti ir įvertinti, ar iš tikrųjų egzistavo kitas darbo sutarties nutraukimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. UAB sanatorija „Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-245/2008). Atsakovė, remdamasi viršiau nurodyta LAT nutartimi, atsiliepime nurodė, jog atleidžiant ieškovę, egzistavo pagrindai atleisti ieškovę tiek pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes ieškovė turėjo galiojančią drausminę nuobaudą, tiek pagal 2 punktą, nes ieškovė atliko šiurkštų pažeidimą, todėl atsakovės pasirinkimu ieškovė buvo atleista pagal 2 punktą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstinas klausimas tiek dėl ieškovės atleidimo teisėtumo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tiek pagal 2 punktą.

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai yra šių juridinių faktų sudėtis: a) faktas, kad darbuotojas yra šiurkščiai pažeidęs darbo pareigas; b) darbdavio iniciatyva nutraukti darbo sutartį. Pagal galiojančias teismų praktikos suformuluotas įrodinėjimo taisykles, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė buvo atleista iš darbo 2012-08-08 įsakymu Nr. 85, kurio priedas yra 2012-08-08 darbo drausmės aktas (52-53 b. l.). Iš šių dokumentų nustatyta, jog ieškovė buvo atleista iš darbo dėl to, jog atlikus 2012-07-27 inventorizaciją buvo rastas 3616,25 Lt trūkumas, o atlikus 2012-08-03 inventorizaciją – rastas 9764,39 Lt trūkumas. Darbdavys konstatavo, jog 2012-07-27 ir 2012-08-03 inventorizacijų metu rasti trūkumai atsirado dėl ieškovės kaltės, ir jog ieškovė atliko šiurkštų pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, tad atleido darbuotoją pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Darbo drausmės pažeidimas pagal DK 234 straipsnį yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės, jis nustatomas, kai egzistuoja visos drausminės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis ryšys ir darbuotojo kaltė. Teismų praktikoje pažymima, jog konstatuojant darbo pareigų pažeidimą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą, jo neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių visuma turi lemti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tokius veiksmus atliko (2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB ,,Grasta“, bylos Nr. 3K-3-615/2007; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. UAB „Barker textiles“, bylos Nr. 3K-3-424/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. A. v. Lietuvos edukologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-562/2012).

Atsakovė ieškovės kaltę padarius DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytą pažeidimą įrodinėja inventorizacijos aktais, vaizdo įrašais, kuriuose užfiksuota, jog ieškovė ima prekes iš lentynų, perduoda draugui maišelius su prekėmis, pasiima įvairų kiekį banknotų iš parduotuvės kasos. Šie veiksmai laikytini darbo drausmės pažeidimais, nes pagal UAB „Titma“ Darbo tvarkos taisyklių 7.8.15 punktą, darbuotojams draudžiama iš įmonės patalpų išsinešti įmonei priklausančius daiktus, dokumentus, inventorių, tačiau byloje nepakanka duomenų, norint nustatyti vagystės faktą, nes priežastinis ryšys tarp vaizdo medžiagoje užfiksuotų veiksmų ir darbdaviui atsiradusios žalos nėra įrodytas. 2013-05-29 Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog negalima nustatyti, kurios pardavėjos darbo metu susidarė nustatytas trūkumas, akcentuota, jog trūkumas galimai padarytas ne tyčiniais pardavėjų veiksmais, nutarime keliamos abejonės dėl inventorizacijos aktuose pateiktų duomenų tikslumo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybės, darytina išvada, jog darbdavys ieškovės atliktą veiką, pasireiškusią įvairių prekių nešimu iš parduotuvės patalpų, parduotuvės piniginių lėšų ėmimą iš parduotuvės kasos, nepagrįstai kvalifikavo kaip veiką, turinčią vagystės požymių ir kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu ir nepagrįstai nutraukė darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Tačiau darant šią išvadą, būtina atsižvelgti į faktą, jog 2012-04-13 ieškovei buvo taikyta administracinė nuobauda – pastaba dėl 2012-04-12 atlikto pažeidimo – alkoholinių gėrimų pardavimo nepilnamečiui, todėl atleidimo iš darbo dieną (2012-08-08) atsakovė turėjo galimybę atleisti ieškovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka savo darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad darbo sutarčiai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nutraukti būtina tokių juridinių faktų sudėtis: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; 2010 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-100/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. P. v. UAB „Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011; kt.). Ieškovei 2012-04-13 drausminė nuobauda paskirta laikantis DK 240 straipsnyje nurodytos tvarkos – 2012-04-13 įsakyme Nr. 80 (49 b. l.) nurodytas konkretus pažeidimas – pažeistas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktas, yra darbuotojos paaiškinimas (50 b. l.), kuriame darbuotoja pripažino pažeidimą; 2014-06-03 Darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. DGKS-2686 atsakovės naudai iš ieškovės priteista 1307,56 Lt žalos atlyginimo dėl šio pažeidimo, vadinasi, 2012-08-08 dienai ieškovė turėjo galiojančią drausminę nuobaudą.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o pagal DK 238 straipsnio nuostatas, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau ir kitas reikšmingas aplinkybes. Vertinant darbdavio paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad darbdavys tiesiog gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar darbo tvarką nuolat pažeidžiančiu darbuotoju, t. y. jo sugebėjimu ateityje tinkamai atlikti pavestas darbo funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. UAB „Unipakas“, bylos Nr. 3K-3-380/2012).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jog ieškovė turėjo galiojančią drausminę nuobaudą, jog inventorizacijų metu buvo nustatyti dideli trūkumai, jog vaizdo medžiagoje užfiksuota, kaip ieškovė ima prekes iš parduotuvės, perduoda draugui išnešimui, ima pinigines lėšas iš kasos aparato, jog ieškovė išėjo iš darbo vietos prieš atliekant inventorizaciją, neatėjo į darbą 2012-08-08, darytina išvada, jog darbdavys turėjo pagrindą netekti pasitikėjimo darbuotoja ir pagrįstai suabejojo jos sugebėjimu ateityje atlikti pavestas darbines funkcijas, todėl turėjo pagrindą atleisti darbuotoją iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 2012-08-08 įsakymas dėl atleidimo iš darbo ir aktas dėl darbo tvarkos taisyklių pažeidimo buvo išsiųstas darbuotojai 2012-08-08, 2012-08-10 darbuotoja gavo įsakymą, pateikė paaiškinimą dėl įvykio aplinkybių (94-95 b. l.). Nors drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovei paskirta preciziškai nesilaikant DK 240 straipsnyje nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, tačiau iš jos pateikto paaiškinimo matyti, jog ieškovė žinojo, dėl kokio pažeidimo yra atleidžiama iš darbo, todėl pasiaiškinimo iš darbuotojo nebuvimas prieš priimant 2012-08-08 įsakymą dėl atleidimo iš darbo nelaikytinas esminiu nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimu, tuo labiau, jog darbuotoja nebuvo darbe 2012-08-08. Kadangi drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo paskirta laikantis drausminės nuobaudos paskyrimo procedūros, konstatuotina, jog teisėtas ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas turėjo būti DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti šiuo pagrindu, nes ieškinys pateiktas praleidus ieškinio pateikimo terminą.

Pagal DK 27 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Taigi ieškinio senatis tai – laikas, per kurį asmuo gali apginti savo teises priverstinai, t. y. padedamas valstybės. Šio teisės instituto tikslai: sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose atskiriems reikalavimams nenustatyta trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareikšti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo dienos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.131 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis); tuo atveju, kai teismas, esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios realiai trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje B. T. v. BĮ „Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras“, bylos Nr. 3K-3-37/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-178/2013). Kasacinio teismo yra pažymėta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik tuo atveju, jeigu teisė yra pažeista. Jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog darbdavys neteisėtai nutraukė darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nes darbo sutartis turėjo būti nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, todėl šioje dalyje ieškovės teisė buvo pažeista, ir spręstinas klausimas dėl ieškinio senaties taikymo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė atleista iš darbo 2012-08-08, o ieškinys pateiktas teismui 2014-09-10, t. y. ieškinio pateikimo terminą praleidus daugiau nei dvejus metus. Kaip termino praleidimo priežastis ieškovė nurodė lėšų neturėjimą, faktą, jog tik 2013-05-29 jos atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės. Teismas sprendžia, jog šios priežastys nepateisina pernelyg ilgo delsimo pateikti ieškinį – nuo atleidimo iš darbo dienos ieškovė buvo keturis kartus įsidarbinusi kitose įmonėje, tad turėjo pajamų; ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2013-05-29, o ieškinys pateiktas po metų nuo šios datos. Be to, ieškovė J. B. teisininkės L. R. pagalba surašė raštą atsakovui, kurio data nurodyta 2012 m. rugpjūčio 8 d., nors tekste nurodoma, kad 2012-08-10 gavo 2012-08-08 įsakymą dėl atleidimo iš darbo. Šios aplinkybės rodo, kad ji naudojosi teisininko pagalba, todėl turėjo žinoti per kiek laiko reikia kreiptis į teismą. Toks delsimas nėra pateisinamas, nes kiekvienas subjektas turi savo teises ginti aktyviai, laikydamasis ieškinio pateikimo terminų, todėl terminas reikšti reikalavimus dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo neatnaujintinas, ir šioje dalyje ieškovės ieškinys atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Ieškovė reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, motyvuodama, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo patyrė dvasinius išgyvenimus, buvo nepagrįstai apšmeižta 2012-09-20 laikraščio „Santarvė“ straipsnyje, buvo pažeminta prieš draugus, pažįstamus, atleidimo iš darbo pagrindas sukelia jai kliūčių ieškotis darbo kitose darbovietėse. Ieškiniu prašoma priteisti 10000,00 Lt neturtinės žalos, teismo posėdžio metu ieškovė šį reikalavimą sumažino iki 5000,00 Lt. Reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo yra taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas; teismų praktikoje pažymima, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti pagrįstas, įrodytas, vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas, kaip toks, savaime nereiškia, kad darbuotojas patyrė neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog po atleidimo iš UAB „Titma“, ieškovė keturis kartus buvo įsidarbinusi įvairiose įmonėse, todėl jos pateiktas motyvas, jog atleidimo iš darbo pagrindas yra kliūtis susirasti naują darbovietę, yra atmestinas. Laikraščio straipsnyje nėra minima ieškovės pavardė ar kiti duomenys, galintys identifikuoti ieškovę, atsakovė neužsakė straipsnio, neredagavo jos turinio, todėl neturtinės žalos priteisimas iš atsakovės dėl šio straipsnio publikavimo taip pat negalimas. Byloje nustatyta, jog atleidžiant ieškovę iš darbo, egzistavo pagrindas atleisti ją iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Atleidžiant iš darbo šio punkto pagrindu, pasekmės yra panašios kaip ir pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, todėl laikytina, jog ieškovė neįrodė reikalavimo dėl 5000,00 Lt neturtinės žalos priteisimo (CPK 178 straipsnis).

Dėl uždelsto darbo užmokesčio apmokėjimo

Ieškovė ieškinyje reiškė reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio sumokėjimo, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog neišmokėto darbo užmokesčio dalis buvo 342,82 Lt (99,29 eurų), ir atsakovė šią sumą sumokėjo 2014-11-03.

Ieškovė taip pat prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką. DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo mėn. 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB “Autoaljansas”, bylos Nr. 3K-3-87/2013). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad šios pareigos neeliminuoja ir tokia situacija, kai atleidžiamas iš darbo darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Tai gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus ginčui, nagrinėtinam teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje įvardytą arba, priklausomai nuo darbuotojui neišmokėtos sumos dydžio, proporcingai mažesnę sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008).

Bylos duomenimis nustatyta, jog darbuotoja iš darbo atleista 2012-08-08, neišmokėto darbo užmokesčio dalis ieškovei sumokėta 2014-11-03 (104 b. l.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad nebuvo laiku atsiskaityta su atleidžiama darbuotoja, tačiau šalys skirtingai interpretuoja faktus, kuri darbo santykių šalis yra kalta dėl to, jog darbdavys laiku neatsiskaitė su darbuotoja. Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog ji buvo nuėjusi pas darbdavį atsiimti darbo užmokesčio, tačiau darbdavys ją išvarė iš darbovietės ir neatsiskaitė, motyvuodamas, jog ieškovė pridarė jam didelių nuostolių. Atsakovė teigia, jog buvo raštiškai kvietusi darbuotoją atsiimti darbo užmokestį, tačiau darbuotoja daugiau įmonėje nepasirodė, ieškovės banko sąskaitos atsakovė neturėjo. Bylos duomenimis bei liudytojų parodymais nustatyta, jog darbo užmokestis darbuotojai buvo mokamas grynais pinigais, ne bankiniu pavedimu. Darbdavys 2012-08-08 išsiųstu pranešimu paragino ateiti ieškovę atsiimti galutinio atsiskaitymo; ieškovė taip pat raštiškai paprašė atsiskaityti su ja. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog 2014-08-21 atsakovė pateikė antstolio S. Degimo kontorai priverstiniam vykdymui 2014-06-03 Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-2686 dėl 1307,56 Lt materialinių nuostolių išieškojimo iš J. B. bei 2014-08-25 sumokėjo vykdomojoje byloje būtinąsias vykdymo išlaidas (99-100, 102-103 b. l.). Antstolis, atlikdamas priverstinio vykdymo veiksmus, turėjo patikrinti J. B. banko sąskaitos duomenis, vadinasi, atsakovė turėjo galimybę iš antstolio kontoros sužinoti J. B. banko sąskaitą ir tinkamai su ja atsiskaityti. Be to, atsakovė galėjo pasinaudoti CK 6.56 straipsnyje įtvirtinta galimybe įvykdyti piniginę prievolę sumokant skolą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, jei manė, jog J. B. vengia priimti prievolės įvykdymą. Įrodinėjimo našta dėl darbuotojo kaltės DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytiems padariniams taikyti konstatavimo tenka darbdaviui, todėl laikytina, jog darbdavys neįrodė darbuotojos kaltės dėl uždelsto atsiskaitymo, todėl atsakovei kyla atsakomybė pagal DK 141 straipsnio 3 dalį.

DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R., A. K., S. J. v. UAB "Saurida", bylos Nr. 3K-3-227/2013). Ieškovės vidutinis darbo užmokestis buvo 800,00 Lt, nesumokėta suma (t.y. 342,82 Lt) yra mažesnė nei vidutinis darbo užmokestis, tad neišmokėto darbo užmokesčio dalis už uždelsimo laiką nuo 2012-08-08 iki 2014-11-03 sudaro 9210,43 Lt.

Taikant DK 141 straipsnio 3 dalį būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“ , bylos Nr. 3K-3-247/2011). Svarstant 9210,43 Lt išmokos (kompensacijos) priteisimo pagrįstumą, atsižvelgtina į tai, jog ieškovė J. B. pas atsakovą dirbo neilgai (5 mėnesius), ir šis laikotarpis, palyginus su uždelsimo atsiskaityti laikotarpiu, yra trumpesnis kelis kartus; ieškovė apsunkino atsiskaitymo atlikimą, nes nepateikė atsakovei savo banko sąskaitos, nebendradarbiavo su atsakove; atsakovas turėjo teisę atleisti ieškovę; ieškinį dėl darbo užmokesčio priteisimo pateikė praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo atleidimo iš darbo dienos, tad toks ieškovės neatsakingas elgesys įtakojo didelės išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką susidarymą; ieškovė įsidarbino kitoje darbovietėje 2012-09-22, t. y. nepraėjus nei dvejiems mėnesiams nuo atleidimo iš darbo, pakeitė keturias darbovietes, gavo pajamų. Šios aplinkybės lemia būtinybę mažinti priteisiamą kompensaciją iki 200,00 Eur, nes kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovei priklausančių darbo pajamų už jos išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jos darbo pajamas viršijančios kompensacijos. Tokia situacija inter alia būtų nesuderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, neatskiriamu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė ieškiniu reiškė keturis reikalavimus – dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, dėl neturtinės žalos priteisimo, dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo bei dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laikotarpį priteisimo. Pirmieji du reikalavimai buvo atmesti, vadinasi, teismas patenkino ieškinį 50 procentų. Reikalavimą dėl darbo užmokesčio išmokėjimo (342,82 Lt) ieškovas įvykdė bylos nagrinėjimo metu, todėl byla šioje dalyje nutrauktina, teismo sprendimu iš atsakovės priteistina 200,00 Eur kompensacija už delsimo sumokėti darbo užmokestį laikotarpį, nuo šių sumų mokėtinas žyminio mokesčio dydis yra 72,00 Lt, todėl ši suma priteisiama iš atsakovės Valstybės naudai, nes ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-10-08 pažyma patvirtina, jog už ieškinio surašymą buvo patirta 560,00 Lt išlaidų (93 b. l.). Atsakovės rašytiniais įrodymais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1800,00 Lt advokato pagalbai apmokėti, iš kurių 1000,00 Lt yra už atsiliepimo paruošimą, 800,00 Lt už atstovavimą teismo posėdžiuose (114-119 b. l.). Teismų praktikoje pažymima, jog prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis neturi viršyti rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85. Teismas sprendžia, kad atsakovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija minėtų rekomendacijų. Teismas ieškinį patenkino 50 procentų, todėl iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 900,00 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, o iš atsakovės priteistina 280,00 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų Valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Vinijolė“, į. k. 1665644344, ieškovei J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) kompensaciją už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį.

Bylą dalyje dėl 342,82 Lt (99,29 eurų) nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo nutraukti.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės UAB „Vinijolė“ 101,95 Eur (vieną šimtą vieną eurą 95 ct) (arba 352,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų Valstybei.

Priteisti iš ieškovės J. B. 260,66 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų 66 ct) (arba 900,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atsakovei UAB „Vinijolė“.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Mažeikių rajono apylinkės teismą.