Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu:

1) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nėra susiję su darbu, mokslu ar gydymusi;

2) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nėra susiję su darbu, mokslu ar gydymusi.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, t. y. prie griežčiausios 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmės pridedant paskirtos švelnesnės laisvės apribojimo bausmės dalį, ir R. R. paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nėra susiję su darbu, mokslu ar gydymusi.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. R. paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nėra susiję su darbu, mokslu ar gydymusi.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – R. R. įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinio ieškovo U. H. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš R. R. priteista 107,99 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent nustato esminius BPK pažeidimus. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, jos kvalifikavimo ir ginamojo kaltės, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme ir priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki vienerių metų. BK 284 straipsnio sankcijoje nustatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį.

Nagrinėjamu atveju R. R. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 140 straipsnio 1 dalis, 284 straipsnis, 11 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir jos dydį, nustatė ir atsižvelgė į R. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad skiriant bausmę buvo įvertinti ir R. R. asmenybę charakterizuojantys duomenys. R. R. praeityje teistas (teistumai išnykę), baustas administracine tvarka, dirba, vedęs, turi mažamečių vaikų. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti R. R. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus ne prokurorės siūlomą laisvės atėmimo bausmę, o laisvės apribojimą, jo dydį už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką nustatant artimą baudžiamajame įstatyme numatytam šios bausmės rūšies vidurkiui (BK 48 straipsnio 2 dalis).

Apeliantui ir ši švelnesnė, nei siūlė prokurorė, bausmės rūšis atrodo per griežta. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis neprieštarautų, jog jam būtų paskirta bauda. Atkreiptinas dėmesys, kad, visų pirma, baudos bausmė numatyta tik BK 284 straipsnio sankcijoje, tačiau nenumatyta BK 140 straipsnio 1 dalie sankcijoje. Joje švelnesnė negu laisvės apribojimas yra tik viešųjų darbų bausmė, kuri, tarp kitko, skiriama tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis sutinka (BK 46 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju R. R. tokio sutikimo nėra davęs nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei gynėjo nuteistojo pavedimu parengtame apeliaciniame skunde. Antra, nors ankstesni R. R. teistumai yra išnykę, tačiau pats nuteisimo faktas ir jų skaičius yra svarbi aplinkybė, charakterizuojanti nuteistojo asmenybę, kuri leidžia spręsti apie R. R. vertybines orientacijas, polinkį daryti nusikalstamas veikas ir pan. Savo ruožtu tai sudaro pagrindą teismui rinktis kiek griežtesnę bausmės rūšį už padarytus naujus nusikaltimus.

Bylos duomenimis, R. R. anksčiau teistas septynis kartus. Jam buvo skirtos tiek švelnesnės (baudos), tiek griežtesnės (laisvės atėmimo) bausmės, taip pat kelis kartus taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau, kaip matyti, ir tai neturėjo teigiamo poveikio nuteistajam, nes jis darė naujas nusikalstamas veikas. Be to, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad R. R. daug kartų baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus (greičio viršijimą, vairavimą be teisės vairuoti transporto priemones, pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų duomenų nepateikimą ir kt.). Aptartos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo, kad jis savo interesus siekia įgyvendinti nesilaikydamas visuomenėje galiojančių taisyklių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, padarymą paskyrė tinkamos rūšies bausmes ir teisingai nustatė jų dydžius. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas R. R. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtas bausmes, paskirdamas jam subendrintą 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam R. R. paskirta laisvės apribojimo bausmė nėra per griežta. Priešingai, ji yra proporcinga, teisinga ir atitinka ne tik nuteistojo asmenybės, bet ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Nėra pagrindo manyti, kad paskyrus nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį, bus įgyvendinti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. R. kartu su laisvės apribojimo bausme nebuvo paskirta intensyvi priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis, nors BK 48 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę teismas paprastai ją paskiria. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant apelianto argumentus, kuriais siekiama įtikinti apeliacinės instancijos teismą, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, susijusias su nuteistojo šeimine padėtimi, darbo pobūdžiu ir pan. Kaip matyti, vietoj intensyvios priežiūros pirmosios instancijos teismas paskyrė R. R. įpareigojimus, t. y. dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei neišvykti iš gyvenamosios vietos nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymuisi (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 6 dalis). Apeliaciniame skunde teikiamas alternatyvus prašymas panaikinti nuteistajam paskirtą įpareigojimą būti namuose, jeigu apeliacinės instancijos teismas paliktų laisvės apribojimo bausmę. Šis prašymas grindžiamas iš esmės šiais argumentais: 1) minėtas įpareigojimas draudžia išvykti iš gyvenamosios vietos kartu su šeima ilgesniam negu 16 valandų laikotarpiui, o tai reiškia, kad tokiu būdu nepagrįstai suvaržomos nepilnamečių vaikų teisės, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos; 2) nuteistajam tenka dažnai išvykti į komandiruotes tiek į Lietuvos miestus, tiek į užsienį, tačiau dėl taikomų įpareigojimų kiekvieną kartą, kai nuteistajam reikės išvykti darbiniais reikalais, jis bus privertas derinti išvykimą su probacijos tarnybos, kontroliuojančios bausmės vykdymą, darbuotojais, todėl įmonės darbas tampa komplikuotas; 3) šis įpareigojimas yra perteklinis ir neproporcingas, nes nuteistasis nusikalstamą veiką padarė nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat ne nakties, o dienos metu bei darbo vietoje. Tačiau su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Pažymėtina, kad laisvės apribojimo bausmės esmė yra ta, kad asmuo gyvena laisvėje, tačiau jam tam tikram laikotarpiui nustatomi tam tikri įpareigojimai ir draudimai. Kadangi draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, teismas, vadovaudamasis bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445/2011). BK 48 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, paskirti šiose dalyse numatytus įpareigojimus ir draudimus. Teismas gali įpareigoti: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 3) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu per teismo nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis negu dveji metai; 4) pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis; 5) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka. Teismas gali uždrausti: 1) lankytis tam tikrose vietose; 2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis; 3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus daiktus; 4) vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Be to, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, teismas gali paskirti BPK IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad visi įpareigojimai ir draudimai yra sudėtinė laisvės apribojimo bausmės turinio dalis. Tai reiškia, kad laisvės apribojimo bausmė yra įgyvendinama per įpareigojimus ir draudimus bei sudaro jos esmę – užtikrinti, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, t. y. ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau jį paveikti taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Teisėjų kolegija sutinka, kad įpareigojimas būti namuose pirmosios instancijos teismo nustatytu laiku nuteistajam sukels tam tikras neigiamas pasekmes, t. y. sukels nepatogumus, apribos nuteistojo judėjimo laisvę. Tačiau kiekvienas asmuo, pasirinkdamas baudžiamajam įstatymui priešingą veikimą, turi suvokti, kad už padarytas nusikalstamas veikas jo laukia tam tikri suvaržymai ir apribojimai, nes tai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis turi mažamečių vaikų, o jam nustatyti apribojimai iš esmės draudžia per visą bausmės vykdymo laikotarpį išvykti iš gyvenamosios vietos su šeima ilgesniam nei 16 valandų laikotarpiui, savaime nesudaro pagrindo naikinti jam minėtą įpareigojimą. Priešingu atveju susiformuotų ydinga praktika, kad skiriant laisvės apribojimo bausmę minėti draudimai ir įpareigojimai būtų skiriami tik tiems nuteistiesiems, kurie neturi vaikų, o tai būtų neteisinga ir neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų. Be to, apeliaciniame skunde akcentuojamų vaiko teisių ir laisvių apsaugos principų įgyvendinimu pirmiausia turi rūpintis pats nuteistasis nedarydamas nusikalstamų veikų, o ne perkeldamas atsakomybę už jų neįgyvendinimą teismui. Dėl apelianto nurodyto nuteistojo darbo pobūdžio pažymėtina, kad nors nuteistasis, vykdydamas jam paskirtas darbines funkcijas, turi dažnai vykti į komandiruotes tiek Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiek ir užsienio valstybėse, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad aptariamas įpareigojimas yra sąlyginis, t. y. R. R. galės nebūti teismo nustatytu laiku namuose, jeigu jo nebuvimas bus susijęs su darbu. Be abejo, nuteistasis šią nebuvimo namuose priežastį turės pagrįsti. Be to, jis bausmės vykdymo metu turės teisę kreiptis motyvuotu prašymu į bausmę vykdančią instituciją, kad jam būtų leidžiama išvykti į komandiruotes, prašyme nurodant tikslią išvykimo vietą, laiką ir kitą svarbią informaciją, o bausmę vykdanti institucija turi šiuos prašymus apsvarstyti ir dėl to priimti atitinkamą sprendimą. Vien tai, kad toks kreipimasis, apelianto vertinimu, sukelia nemažai rūpesčių ir yra komplikuotas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, taip pat savaime nesudaro pagrindo naikinti minėtą įpareigojimą. Apeliacinio skundo argumentai dėl bausmę vykdančios instancijos darbuotojų neigiamo nusiteikimo ir piktavališko nenoro sutikti su minėtais prašymais atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad byloje iš tikrųjų nenustatyta, jog R. R. padarė nusikalstamas veikas nakties metu, vis tik, baudžiamajame įstatyme nenumatyta, kad įpareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos nustatytu laiku yra tiesiogiai susijęs su nusikalstamos veikos padarymo laiku. Šiuo atveju aptariamas įpareigojimas paskirtas siekiant užtikrinti tinkamą nuteistojo elgesio kontrolę, veiksmingą resocializaciją ir mažinti jo nusikalstamų veikų recidyvą, kaip tai reglamentuota Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 4 straipsnyje. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės skyrimas arba, kaip šiuo atveju, įpareigojimo neišvykti iš gyvenamosios vietos nustatytu laiku, kuris yra sudėtinė laisvės apribojimo bausmės turinio dalis, panaikinimas prieštarautų tiek bausmės siekiamiems tikslams, tiek ir teisingumo principo įgyvendinimui, todėl naikinti minėto įpareigojimo nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes (padarytų veikų pobūdį ir pavojingumą, nuteistąjį neigiamai charakterizuojančius duomenis, ankstesnius teistumus, ankstesnių bausmių neefektyvumą ir kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas R. R. už nusikalstamų veikų padarymą paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį bei paskyrė tinkamus įpareigojimus. Aplinkybė, kad nuteistasis po skundžiamo nuosprendžio priėmimo atlygino iš jo nukentėjusiajam U. H. priteistą turtinę žalą (107,99 Eur), nesudaro pagrindo keisti jam paskirtą bausmę.

Dėl neturtinės žalos

Šioje byloje nukentėjusysis U. H. civiliniu ieškiniu prašė priteisti iš nuteistojo R. R. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skundžiamu nuosprendžiu civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam iš nuteistojo priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas nesutinka su neturtinės žalos priteisimu nukentėjusiajam, nes nukentėjusysis nenurodė, kuo remiantis jis prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą bei kuo pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajam, nenurodė ir neįvertino nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumo, jo pobūdžio, trukmės, fizinio skausmo sukėlimo liekamųjų reiškinių. Pasak apelianto, civilinis ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, ji turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias atlygintiną neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-219/2010, 3K-3-171/2011, Nr. 2K-294-303/2018 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju R. R. mušdamas ir kitaip smurtaudamas prieš nukentėjusįjį padarė jam sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir sukėlė jam fizinį skausmą. Taigi nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis U. H. nebuvo sužalotas, o tik patyrė fizinį skausmą. Nukentėjusysis U. H. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš nuteistojo 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šis reikalavimas grindžiamas tuo, kad konflikto metu jo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis ir moralinis smurtas, be to, moralinį smurtą patyrė ir jo sūnus. Sutiktina su nuteistojo gynėjo argumentais, kad nukentėjusiojo tiek civilinis ieškinys, tiek patikslintas civilinis ieškinys yra glaustas ir lakoniškas, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo jo išdėstytus reikalavimus pripažinti nepagrįstais. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis yra užsienietis, neturi teisinio išsilavinimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme neturėjo atstovo, kuris padėtų tinkamai surašyti civilinį ieškinį. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių matyti, kad žodinio konflikto metu R. R. vieną kartą pastūmė nukentėjusįjį, šis nugriuvo, o pabandžius keltis, nuteistasis toliau jį stumdė, dėl ko nukentėjusysis keletą kartų susitrenkė galvą, o U. H. pagaliau atsikėlus, R. R. paėmė už marškinėlių, pargriovė ant žemės ir tempė žeme porą metrų, dėl ko U. H. buvo sužalota dešinės rankos alkūnė, po to R. R. iš U. H. dešinės rankos ištraukė mobiliojo ryšio telefoną, stipriai metė į žemę, taip sudaužydamas mobilaus ryšio telefoną, tokiais savo veiksmais, mažiausiai 3 trauminiais poveikiais, sukėlė nukentėjusiajam U. H. fizinį skausmą ir padarė kairio peties, krūtinės ląstos kairės pusės, nugaros poodines kraujosruvas, dešinės alkūnės – dilbio odos nubrozdinimą. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu U. H. parodė, kad nuteistasis jį stumdė, dėl ko jis griuvinėjo ir susižalojo. Nors jis į ligoninę nevažiavo ir Greitoji medicinos pagalba jam kviečiama nebuvo, tačiau vėliau jis ėjo į (duomenys neskelbtini) polikliniką atlikti abdukcijos, nes jam skaudėjo ranką. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų, nukreiptų į nukentėjusiojo sveikatą. Nepaisant to, kad nukentėjusysis civiliniame ieškinyje išsamiai nepagrindė prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio, nėra abejonių, jog jis dėl R. R. nusikalstamos veikos patyrė neigiamas pasekmes, t. y. fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir kitus nepatogumus. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistajam atliekant smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, šalia buvo ir nukentėjusiojo sūnus. Šią aplinkybę nukentėjusysis akcentavo civiliniame ieškinyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo sumuštas nuteistojo sūnaus akivaizdoje, be to, darbo vietoje, kurioje žmogus turi jaustis saugus, patvirtina, kad nukentėjusysis tikrai patyrė neturtinę žalą. Dėl apelianto argumentų, kad nukentėjusysis neįrodė neturtinės žalos dydžio, pažymėtina, kad ši byla paties nuteistojo sutikimu buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, t. y. nedalyvaujant nukentėjusiajam ir tokiu būdu nesuteikiant jam galimybės teisiamajame posėdyje nurodyti išsamesnius argumentus dėl patirtos neturtinės žalos dydžio. Be to, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas perpus sumažino nukentėjusiojo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, kuris (500 Eur), atsižvelgiant į byloje nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes ir nukentėjusiojo patirtus sužalojimus bei fizinį skausmą, nelaikytinas per dideliu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į nuteistojo turtinę padėtį ir jo realias galimybes atlyginti žalą. Bylos duomenimis, R. R. turtinė padėtis yra gera, jis dirba, užima vadovaujančias pareigas, todėl jis iš esmės yra pajėgus atlyginti nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo įstatymų nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose bei nustatė tinkamą neturtinės žalos dydį. Nustatyta 500 Eur piniginė kompensacija šiuo atveju atitinka ne tik padarytos veikos pavojingumą, intensyvumą ir kilusius padarinius, tačiau taip pat ir nuteistojo turtinę padėtį, kaltės laipsnį bei užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą.

Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. R. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.