Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr.1A-73-462/2013

Teisėjas Vandalinas Vainius (Proceso Nr. 1-68-1-00732-2011-2)

2013 m. sausio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-02 nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams, įpareigojant per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2012-01-10 iki 2012-01-12.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. P., E. L., K. E., o A. Č., L. J. ir D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugomą teritoriją:

jis, A. P., K. E., A. Č., D. S., E. L. ir L. J., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, 2011-11-05, apie 22.00 val., E. L. raktu atsukus saugomos teritorijos, esančios Baičių kaime, Dovilų seniūnijoje, Klaipėdos rajone, priklausančios A. S., skardinės tvoros tvirtinimo varžtus, įsibrovė į teritoriją, iš kurios pagrobė 904 kg transporto priemonių varinių elektros instaliacijos laidų, tuo padarė nukentėjusiajam 15 368,00 Lt vertės turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-02 nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai jam pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl to jam buvo neteisingai paskirta bausmė. Jis, E. V., yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, anksčiau niekada nebuvo teistas, dirba net trijose darbovietėse, be to, teismas taip pat pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir nuoširdžiai gailisi, taip pat atlygino nusikaltimu padarytą žalą, tačiau vertindamas galimybes jam taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. nuostatas, teismas nuosprendyje nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog 2012-08-16 Klaipėdos miesto apylinkės teismo jam yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Toks teismo nuosprendyje konstatuotų aplinkybių pateiktas juridinis vertinimas prieštarauja esminėms baudžiamojo įstatymo nuostatoms. Pirmiausia, šiame kontekste būtina pažymėti, kad pirmą kartą teisiamu asmeniu teismų praktikoje laikomas asmuo, kuris neturi teistumo (teistumas išnykęs, panaikintas, kaltinamasis ir nukentėjusysis susitaikė ir pan.). Šiuo atveju dėl jo, E. V., apskritai nėra priimta jokio įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, kuris galėtų būti pagrindas tokiems teismo nuosprendyje išsakytiems vertinimams.

Apeliantas pažymi, kad skundžiamame Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendyje paminėtas kito teismo priimtas neįsiteisėjęs nuosprendis, kuris, be kita ko, dar yra apskųstas apeliacine tvarka, ne tik kad negali sukelti jokių juridinių pasekmių, bet ir negali būti pagrindas išvadai, kad jis ateityje darys naujas nusikalstamas veikas, nes visų pirma toks teismo vertinimas turi būti grindžiamas objektyviais šioje byloje esančiais duomenimis, be to, tokios neįsiteisėjusiu apskųstu kitu teismo nuosprendžiu pagrįstos išvados, nors ir negalėjo sukelti, tačiau vis tiek sukėlė jam neigiamas teisines pasekmes, t. y. teismas padarė išvadą, kad jis ateityje gali daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl neįžvelgė įstatymų numatyto pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir nepritaikė šio straipsnio nuostatų.

Paminėtina tai, kad ta aplinkybė, jog jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų (buvo ir yra), grindžiama objektyviais teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, t. y. kad jis yra daugiau kaip 30 metų amžiaus sulaukęs vyras, anksčiau ne tik neteistas, bet ir apskritai nėra turėjęs problemų su teisėsauga, t. y. jam niekada nėra buvęs ir panaikintas teistumas, taip pat nutraukta bylų susitaikius su nukentėjusiuoju ir pan., be to, per šį laiką jis įgijo aukštąjį išsilavinimą, sukūrė šeimą, įsidarbino bei dirba trijuose atsakinguose darbuose.

Apeliantas toliau akcentuoja, kad skirdamas bausmę teismas turėjo atsižvelgti į proporcingumo principą, t. y. kad šioje byloje kiti trys tokius pats veiksmus atlikę apeliantui inkriminuoto nusikaltimo bendrininkai vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. nuostatomis susitaikius su nukentėjusiuoju skundžiamu nuosprendžiu teismo buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Be to, teismas parinkdamas jam griežtesnę bausmės rūšį nei prokuroro siūlyta bauda, net ir eliminavęs prokuroro prašomą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad inkriminuota nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, nuosprendyje to visiškai neargumentavo.

Nors pati bausmės rūšis nėra itin griežta, tačiau jos terminas bei paskirtų apribojimų apimtys yra neadekvačios atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus, teismo nustatytas lengvinančias aplinkybes bei paties apelianto asmenybę. 2012 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme metams laiko suvaržydamas jam galimybes apskritai išvykti iš namų, t. y. metus laiko diena dienon nuo vakaro iki ryto būti namuose, nesudarant galimybių net ir išvykti papramogauti ar pailsėti su šeima, nesilaikė bausmės skyrimo principų bei protingumo ir teisingumo reikalavimų. Manytina, kad net ir prokuroro prašomos bausmės rūšies, t. y. baudos, paskyrimas, kuri atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes turėtų būti artima už šiuos nusikaltimus skirtinos bausmės minimumui, jau būtų pakankama bei griežta bausmė, kuri atitiktų visus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 bei 54 str. nustatytus imperatyvius įstatymo reikalavimus.

Vertinant galimybę jam taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. nuostatas arba skirtinos bausmės rūšį būtina atsižvelgti į anksčiau nurodytą asmenybę apibūdinančias aplinkybes, jo pažiūrį į padarytą nusikaltimą (tai patvirtina nuoširdus gailėjimasis, atsiprašymas nukentėjusiojo asmens bei žalos atlyginimas), rodo, kad tokiais savo veiksmais jis neigiamai vertina savo praeities klaidas ir pageidauja su savo šeima dalyvauti visuomeniniame gyvenime kaip pilnateisis jos narys (vykti su šeima į teatrus, spektaklius, kitus renginius, taip pat keliones ir pan.). Esant paskirtai tokiai bausmės rūšiai, terminui bei apribojimų apimtims, kurios reikalauja visus metus kiekvieną vakarą nuo vakaro iki ryto būti namuose, tai būtų visiškai neįmanoma. Todėl esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantas mano, kad jam bausmės tikslai būtų pasiekti pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. nuostatas ir nutraukus šiuo pagrindu baudžiamąją bylą, arba paskiriant kitą bausmės rūšį, t. y. artimą minimaliai už tokio pobūdžio numatytų nusikaltimų padarymą baudą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti.

Prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-02 nuosprendžio nuteistieji A. P., E. L. ir K. E. nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina ir pasisako tik dėl E. V. apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo E. V. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliantas neneigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., sutinka su jo padarytos veikos teisiniu kvalifikavimu. Tačiau prašo baudžiamąją bylą jam nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. 1 d. pagrindu arba pakeisti jam skirtinos bausmės rūšį, t. y. vietoj laisvės apribojimo paskirti baudą, artimą sankcijos minimumui. Todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina ir pasisako tik dėl šių E. V. apeliacinio skundo reikalavimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d.)

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

Apeliantas prašo nutraukti jam baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. 1 d. pagrindu, tačiau toks apeliacinio skundo reikalavimas yra nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2012).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų – yra vertinamojo pobūdžio. Teismų išvada dėl šios sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių (tiek objektyvių, tiek subjektyvių) vertinimo rezultatas.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl galimybės atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. pagrindu nurodė, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų bazės nustatyta, kad E. V. Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2012-08-16 priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. Apylinkės teismas procesinio sprendimo motyvuose nurodė, kad šis nuosprendis apskųstas apeliacine tvarka ir yra neįsiteisėjęs. Tačiau apylinkės teismo įsitikinimu, ši aplinkybė, kad E. V. jau yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir kitoje baudžiamojoje byloje, leidžia manyti, jog ir ateityje jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. 1 d. 4 p.). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tokiu būdu vertino visas aplinkybes, kurios turi reikšmę Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio taikymui.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. 1 d. 4 p.), kadangi jis ir kitoje baudžiamojoje byloje yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nors apkaltinamasis nuosprendis dar ir nėra įsiteisėję. Todėl nėra pagrindo atleisti E. V. nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. pagrindu.

Papildomai pažymėtina, kad kaip jau ir buvo minėta, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, jog atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnis), teismas turi konstatuoti ir pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas privalo įvykdyti pats kaltininkas, o teismas turi patikrinti šių sąlygų įvykdymo tinkamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gruodžio mėn. 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-582/2011).

Taigi nusistovėjusi teismų praktika šiuo klausimu aiškiai numato, kad net ir nustačius visas būtinas minėtas keturias sąlygas, teismas tik tada apsvarsto galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba ne. Todėl vien formalus šių sąlygų nustatymas dar nereiškia, kad asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn būtinai bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl paskirtos bausmės

Apeliantas skunde yra nurodęs alternatyvų reikalavimą, t. y. teismui nustačius, jog nėra pakankamai sąlygų taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 str. nuostatas, pakeisti jam skirtinos bausmės rūšį, t. y. vietoj laisvės apribojimo paskirti baudą, artimą sankcijos minimui. Tačiau teisėjų kolegiją išsamiai susipažinusi su byloje surinktais duomenimis konstatuoja, kad šis apelianto reikalavimas taip pat yra nepagrįstas.

Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d.).

Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., sankcija numato šias alternatyvias bausmės rūšis: baudą arba areštą, arba laisvės apribojimą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų.

Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu E. V. pripažinęs kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. paskyrė jam laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams, įpareigojant per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 iki 06.00 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad paskirta bausmė niekaip nevaržo nuteistojo galimybių gyventi pilnavertį gyvenimą, būti socialiai aktyviam, dirbti įvairiuose darbuose, kadangi teismo nustatytas apribojimas netaikomas laisvės apribojimui, jeigu tai susiję su mokslu ar darbu.

Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę (aukštojo išsilavinimo, dirba, vedęs) ir juos charakterizuojančius duomenis bei kitas nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog nuteistojo E. V. prašoma skirti švelnesnė bausmė būtų per švelni, neatitinkanti bausmės paskirties, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su pačia nuteistojo asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmės rūšis nuteistajam už padarytą apysunkį nusikaltimą bus laisvės apribojimas.

Skirdamas bausmę apylinkės teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir nuteistajam už padarytą apysunkį nusikaltimą skirdamas laisvės apribojimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, nes iš bylos duomenų matyti, kad kitokiais būdais neįmanoma pasiekti bausmės tikslų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. V. skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo bausmės rūšies bei dydžio parinkimo pagrįstumo nuteistajam, todėl laikyti už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę aiškiai per griežta ir ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Baudžiamosios bylos įrodymai ir nuteistojo asmenybė neleidžia jam mažinti paskirtos laisvės apribojimo bausmės trukmės ar paskirti nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmės rūšį.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-02 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.