- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-1090-56/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Višinskienė Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB ,,Vilniaus energija“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovo atstovui adv. T. K.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ ieškinys dėl skolos už pateiktą šilumos energiją priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vilniaus energija" su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteisti 2945,88 Lt įsiskolinimą, 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad šilumos energija tiekiama bendrabučio patalpoms adresu (duomenys neskelbtini). VĮ „Registrų centras“ duomenimis patalpos nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Laikotarpiu nuo 2007 05 01 iki 2008 11 30 už tiektą šilumos energija sumokėta nebuvo, todėl susidarė 2945,88 Lt skola. Patalpų šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, kuriais šilumos energija yra tiekiama atsakovui nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, todėl atsiskaityti už suvartotą šilumos energiją pagal standartines sąlygas, numatytas LR Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnyje bei 2003 07 10 LR Ūkio ministro įsakyme Nr. 4-289, privalo patalpų savininkas Vilniaus miesto savivaldybė. Patalpų nuomininkas taip pat gali būti šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, tačiau tokiu atveju tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko turi būti sudaryta rašytinė sutartis. Šiuo atveju patalpų (duomenys neskelbtini) nuomininkas dėl sutarties sudarymo į UAB „Vilniaus energija“ nesikreipė. Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkamas atsakovas, o teismo sprendimas gali įtakoti bute (duomenys neskelbtini) gyvenančios ir šilumos paslaugomis besinaudojančio nuomininkės trečiojo asmens M. L. interesus, todėl ji turi būti įtraukta į bylos nagrinėjimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, atsakovas nepagrįstai remiasi CK 6.584 str.1d. bei LR Vyriausybės 2001 07 11 nutarimu Nr.876, nes šie teisės aktai reglamentuoja nuomos sutarties šalių tarpusavio teisinius santykius, o šilumos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos –bendrosios visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams ir specialiosios, t.y. LR Šilumos ūkio įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai Ūkio mimistro patvirtintos taisyklės nei standartinės sąlygos (1-4;46-53).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad gyvenamosios patalpos, adresu (duomenys neskelbtini) 2001 02 12 buvo išnuomotos trečiajam asmeniui M. L., kuri yra galutinis šilumos energijos vartotojas ir turi pareigą atsiskaityti už tiekiamą šilumos energiją. Ginčo teisiniams santykiams turėtų būti taikomos Civilinio kodekso 6.584 str.1 dalies nuostatos, nustatančios, kad mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis šilumos energiją bei kiti mokesčiai mokami Vyriausybės nustatyta tvarka. 2001 07 11 Vyriausybės nutarimu Nr 876 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtino Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką, kuria sureguliuojama nuomininkų atsiskaitymo už šilumos energijos tiekimą ir kitas paslaugas klausimai. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008 01 30 nutartyje Nr. 3K-3-3/2008 konstatavo, kad teisės aktuose nereguliuojama situacija, kai patalpų savininkas yra išnuomojęs patalpas nuomininkui ir šis yra faktinis vartotojas. Sutarties laisvės principas leidžia ir nuomininkui kaip faktiniam vartotojui būti energijos pirkimo pardavimo sutarties šalimi. Ieškovas siuntė sąskaitas ne atsakovui, o bendrabučio kambario nuomininkei, nurodydamas jos atsiskaitymo knygelės numerį ir šilumos energijos pirkimo pardavimo santykių šalimi laikė ne savivaldybę, bet nuomininkę. Savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas ieškovui, nes paslaugos buvo tiekiamos būtent nuomininkei, o ieškovui buvo žinoma kas yra faktinis šilumos vartotojas, todėl energijos pirkimo-pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta tarp ieškovo ir nuomininkės M. L., kuri ir buvo faktinis vartotojas, turėjęs mokėti už suvartotą energiją (b.l.20-29, 88-90). Atsakovas pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas atitinka Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktus, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7 ir 25 punktus ir CK 6.384 str.1 d.(b.l.36-40).
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, ieškovo naudai priteista 2945,88 Lt skolą, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2009 01 07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 818,03 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atmestas Vilniaus miesto savivaldybės prašymas dėl kreipimosi į administracinį teismą ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui.
Teismas pažymėjo, kad byloje nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios, kaip ir kasacinės instancijos teismo nutartyje Nr. 3K-3-3/2008, nes gyvenamosios patalpos nuomojamos atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose ir su šių patalpų nuomininkais nebuvo sudarytos šilumos ir karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartys pagal individualiai aptartas sąlygas. Gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), bendrabutyje, nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, patalpos šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika aiškinant ir taikant teisės normas reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, teismas padarė išvadą, kad tuo atveju jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, tai nesant sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą šilumos energiją, yra buto savininkas. Teismas byloje nenustatė, kad tiekėjas ir buto savininkas bei nuomininkė būtų sudarę rašytinį susitarimą dėl šilumos energijos pirkimo pagal individualiai aptartas sutarties sąlygas, todėl nuomininkė M. L. netapo šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties dalyviu. Teismas konstatavo, kad sutartis dėl šilumos energijos tiekimo butui (duomenys neskelbtini), laikoma konkliudentiniais veiksmais sudaryta su atsakovu, buto savininku-Vilniaus miesto savivaldybe (CK 1.71 str. 2d.), kuri ir turi pareigą įvykdyti prievolę ir sumokėti susidariusią skolą. Teismas netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių teisės aktų atitikimo įstatymui (CK 6.384 str. 1 d.) bei LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimui Nr. 876 taikymo ginčui išaiškinimo, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl nurodytų teisės aktų taikymo ir aiškinimo yra pasisakęs išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008.
Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad 2007 08 28 teismo sprendimu už akių ieškovui iš trečiojo asmens M. L. yra priteistas įsiskolinimas už šilumos energiją (b.l.70-71), nepakeičia ieškovo ir atsakovo teisinių santykių, nekeičia ir nenutraukia sutarties dėl šilumos tiekimo atsakovo patalpoms. Priešingai, nei teigia atsakovas teismo 2007-08-28 sprendimas už akių byloje prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje neturi, nes Vilniaus miesto savivaldybė minėtame teismo procese nedalyvavo, o įsiskolinimo laikotarpis skiriasi nuo nurodyto nagrinėjamoje byloje.
Nurodytais argumentais teismas ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad tiek ieškovas, tiek teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių reglamentavimo. Kasacinės instancijos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu bylos fabula būtų identiška nagrinėjamai bylai. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-08-28 sprendimas už akių byloje rodo, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi ieškovas laikė gyvenamųjų patalpų nuomininkę M. L. gyvenančią (duomenys neskelbtini). Teismas tenkindamas ieškinį, konstatavo, kad tarp ieškovo ir M. L. susiklostė prievoliniai santykiai (LR CK 6.384 str. 1 d.), kadangi atsakovė perėmė ir naudojosi ieškovo suteikta šilumos energija bei karštu vandeniu, todėl ji turėjo pareigą nustatyta tvarka ir terminais atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, turi prejudicinę ir res judicata galią ir yra privalomas bylos šalims bei teismui, todėl šis principas nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas be išlygų, o pirmos instancijos teismo išvada, kad teismo sprendimas Vilniaus miesto savivaldybei neturi galios yra nepagrįsta ir teismas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-3/2008 sukurtu precedentu. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 priimdamas sprendimą byloje 2A-587-492/2009, atmetė ieškovo ieškinį dėl skolos už tiektą elektros-energiją priteisimo iš atsakovo pažymėdamas, kad už suteiktą šilumos bei elektros energiją ir kitas komunalines paslaugas turi atsiskaityti faktinis šios paslaugos vartotojas (LR CK 6.548 str. 1 d.; LR LRV 2001-07-11 nutarimas Nr. 876). Šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais tarp patalpų nuomininko, trečiojo asmens ir SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“, o ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ yra pastarosios teisių perėmėja, todėl teismų praktikos pasikeitimas negalėjo įtakoti sutartinių teisinių santykių pasikeitimo ar pasibaigimo, ir priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 savivaldybė netapo šilumos energijos tiekiamos butui (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Sutarties šalimis toliau išlieka ieškovas bei buto nuomininkė M. L.. Dėl nurodyto teismo sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas netenkino atsakovo prašymo išreikalauti iš atsakovo įrodymus dėl atsakovui siųstų sąskaitų ir sprendime dėl prašymo nepasisakė, tuo buvo pažeistos Civilinio proceso kodekso 245 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsiželgė į tai, kad nuomojant valstybės ar savivaldybių gyvenamasias patalpas, mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas turi būti sumokamas atskirai nuo buto nuompinigių iki Civilinio kodekso 6.583 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino. Minėtą Civilinio kodekso normą detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas 876, patvirtinantis Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarką (keistas LRV nutarimu Nr. 137, bei LRV nutarimu Nr. 33). Teismas nepagrįstai nesivadovavo nurodytais poįstatyminiais teisės aktais ir nepagrįstai vadovavosi LR Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, kaip žemesnės galios teisės aktais. Skundžiamame sprendime teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis šilumos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylas susijusias su energijos pirkimo-pardavimo santykiais formuoją praktiką, kad būtina nustatyti galutinį elektros-energijos vartotoją, kuris ir yra atsakingas už susidarančias skolas ir turi pareigą atsiskaityti su tiekėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2004-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004; 2005-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005; 2008-02-02 nutartis civilinėje byloje 2K-3-211/2007).
Teismas nepagrįstai sprendė, kad nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties tarp nuomininko ir šilumos tiekėjo, už teikiamą šilumą turi atsiskaityti buto savininkas, tuo teismas netinkamai aiškino teisės normas reglametuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius bei neįvertino reikšmingų bylai aplinkybių ir nenustatė ar tarp ginčo šalių buvo sudarytas susitarimas dėl šilumos-energijos pirkimo ar ne. Nors rašytinės sutarties ieškovas ir nuomininkai nesudarė, tačiau ieškovui tiekiant šilumos energiją, o nuomininkams ją priimant, šilumos-energijos pirkimo-pardavimo sutartis su nuomininke buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.17 str.). Ieškovas, skaičiuodamas įsiskolinimą fiziniam asmeniui bei sąskaitas pateikdamas butų nuomininkei savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykiai susiklostė tarp buto nuomininkės ir ieškovo.
Teismas sprendime nenurodė, koks susitarimas turi būti laikomas susitarimu tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Atsakovo nuomone, tokiu susitarimu turi būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V ,,Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksplotavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, kuriame nustatyta tvarka ir salygos kaip ir kokiu būdu turi būti atsiskaitoma su ieškovu. Minėto sprendimo pagrindu nurodo, kad tarp ieškovo ir atsakovo yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju, todėl nėra pagrindo įsiskolinimo priteisti iš atsakovo. Teismas minėto teisės akto neanalizavo, nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jo nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsakovas mano, kad neteisėtą teismo sprendimą lėmė aplinkybė, jog teismas atsisakė kreiptis į Vyriausiąjį administracinį teismą ir ištirti teisės aktų reguliuojančių šilumos pirkimo-pardavimo atitikimą įstatymui bei LR Civilinio kodekso nuostatoms.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.579 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutarties neįregistravus viešajame registre jos negalima panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Teisinė registracija yra informacijos paviešinimas, jeigu įstatymo nenustatyta, kad tai yra vienas iš pagrindų ar reikšmingų juridinių faktų atitinkamai teisei atsirasti. Žinojimo faktą turi įrodyti asmuo, kuris neatliko teisinės registracijos ir tvirtina, jog trečiasis asmuo faktiškai tai žinojo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-08-28 sprendimas už akių įrodo, jog ieškovui buvo žinomi faktiniai šilumos energijos vartotoja, iš kurios ieškovas prisiteisė skolą už teiktą paslaugą. Tai, kad butas nuomojamas M. L. ieškovas žinojo ir iš atsakovo pateiktos informacijos ieškovui, todėl ieškovas negali remtis tuo, kad nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre.
Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovas vykdydamas socialinės politikos funkciją, nuomodamas socialinį būstą veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo, kadangi vykdydama tokią veiklą savivaldybė veikia kaip viešojo administravimo subjektas ir santykiai atsirandantys savivaldybei teikiant socialinę paramą yra administracinio teisinio pobūdžio (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo ir bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, 2005-07-04 nutartis Nr. T-2005-52).
Teismas nepagrįstai priteisė 590 Lt bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo ir neatsižvelgė, kad ieškovas nepateikė įrodymų pagrindžiančių patirtas advokato išlaidas dydžio. Be to nagrinėjama byla nėra sudėtinga, nes teismuose nagrinėjama daug tokio pobūdžio bylų ir specialių žinių bei sudėtingų teisės aktų analizės rengiant ieškinį nagrinėjamoje byloje nereikia.
Atsakovas atsižvelgdamas į tai, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Ieškovas ,,UAB Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Nurodo, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai įvertino civilinės bylos medžiagą bei tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas reglamentuojančias ginčo santykį, bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos taikytinos ginčo teisiniam santykiui.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi faktines bylos aplinkybes (CPK 185 str.), sprendžia, kad tenkinti apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso normas (CK 6.584 straipsnį ir kitus straipsnius), Šilumos ūkio įstatymą, LR Ūkio ministro 2003-06-320 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines salygas, kitas specialiasias teisės normas konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas–šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas–buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog nepaisant, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kurioms teikiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas.
Kasacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas, patalpų savininkas (nuomotojas) ir šių patalpų nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009) (CPK 4 str.).
Atsakovo ir M. L. 2001-01-18 sudaryta patalpos nuomos sutartis Nr. 2914, 4.5 punktas paneigia apelianto teiginius, kuriais grindžiamas atsakovo apeliacinis skundas, todėl panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-05-28 sprendimą, kuris atitinka Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 1 dalį, 263 straipsnį, nėra teisinio pagrindo.
Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio pagrindu ių atsakovo ieškovo naudai priteistinos 1190 Lt išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme atlyginti, o valstybės naudai 10,15 Lt bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ 1190 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginti, o valstybės naudai 10,15 Lt bylinėjimosi išlaidas.