- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-22
- Bylos Nr.
- 2A-1062-781/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02265-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- „Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- A. B.
- Kategorijos
- 44.5.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo „Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialo apeliacinį skundą dėl 2013 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ieškinį atsakovui „Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialui, trečiasis asmuo A. B., dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius (toliau - Ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo „Compensa Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialo (toliau - Atsakovas) 3 037, 72 Lt valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti. Ieškinyje nurodyta, kad 2011 m. kovo 10 d. apie 16 val. 35 min. Alytuje, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, reguliuojamoje šviesoforo, trečiasis asmuo A. B., vairuodamas automobilį ir sukdamas į kairę, nepraleido pėsčiųjų perėja ėjusių A. V. ir K. J., juos sužalojo. Dėl autoįvykio A. V. buvo laikinai nedarbingas nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2011 m. birželio 20 d. ir jam laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2011 m. birželio 20 d. buvo paskirta 3 037, 72 Lt dydžio pašalpa. Ieškovas prašė priteisti iš Atsakovo išmokėtą A. V. išmoką ir delspinigius.
Atsiliepimas
Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime nurodė su juo nesutinkantis. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių yra susiklostę subrogacijos, o ne regresinio reikalavimo teisiniai santykiai; jų subjektai yra du draudikai, o ne draudikas ir nukentėjęs asmuo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2013 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai ir priteisė iš Atsakovo Ieškovui 3 037, 72 Lt žalos atlyginimą, 222, 00 Lt delspinigių bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 10 d. apie 16 val. 35 min. Alytuje, Vilniaus – (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, reguliuojamoje šviesoforo, trečiasis asmuo A. B. vairuodamas automobilį ir sukdamas į kairę nepraleido pėsčiųjų perėja ėjusių A. V. ir K. J., juos sužalojo. Trečiasis asmuo A. B. civilinę atsakomybę buvo apdraudęs pas Atsakovą. Ieškovo sprendimais autoįvykyje nukentėjusiajam asmeniui A. V. buvo išmokėta ligos pašalpa. Ieškovas kreipėsi į Atsakovą su pretenzija dėl žalos atlyginimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad žala padaryta didesnio pavojaus šaltinio pėsčiajam asmeniui. Nurodė, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Konstatavo, jog nukentėjusiajam įgyvendinant savo teisę į žalos atlyginimą ir pateikiant reikalavimą atlyginti žalą kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, susiklosto draudimo teisiniai santykiai ir atitinkamai jų reguliavimui taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normos. Socialinio draudimo įstaigai, išmokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, atsiranda teisė vietoj jo reikalauti atlyginti žalą iš ją padariusio asmens draudiko, o jo nesant, iš žalą padariusio asmens. Teismas, vadovaudamasis CK 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.270 straipsniu, 6.290 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 straipsniu ieškinį tenkino pilna apimtimi, nes Atsakovas pagal draudimo sutartį turi prievolę atlyginti žalą, atsiradusią dėl trečiojo asmens padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo vairuojant didesnio pavojaus šaltinį. Teismas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 4 dalimi, priteisė iš Atsakovo 222, 00 Lt delspinigius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą ir Ieškovo reikalavimą priteisti iš Atsakovo 3 037, 72 Lt žalos atlyginimo tenkinti iš dalies atmetant reikalavimą gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų dalyje, t. y. Ieškovui priteisiant 2 399, 79 Lt išmokėtos ligos pašalpos, perskaičiuoti delspinigių dydį, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantas teigia, kad teisės aktai, kuriais rėmėsi Ieškovas, nustato, jog išmokas išmokėjęs subjektas turi teisę reikalauti būtent išmokėtų sumų. Teismas, priteisdamas visą Ieškovo prašomą sumą, pažeidė pačią subrogacijos esmę, pagal kurią subrogatorius turi reikalavimo teisę į skolininką todėl, kad atlygino žalą už skolininką, t. y. naujasis kreditorius turi tiek teisių, kiek turėjo pirmasis kreditorius. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad ne gyvybės draudimo išmokos išlaidoms, nuostoliams ir žalai kompensuoti, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Dėl to teismas nepagrįstai priteisė gyventojų pajamų mokesčio sumą. Šią aplinkybę apeliantas grindžia Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimu, pridėtu prie apeliacinio skundo. Pažymėjo, kad Ieškovas nelaikytinas nukentėjusiuoju dėl eismo įvykio, ir jo reikalavimo dalyku gali būti tik reikalavimas atlyginti nukentėjusiojo patirtą žalą.
Atsiliepimas
Ieškovas teismui pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ligos pašalpa yra apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Todėl Ieškovas, apskaičiavęs nukentėjusiajam priklausančios ligos pašalpos dydį, iš ligos pašalpos išskaičiavo ir į biudžetą sumokėjo visus privalomus mokėti mokesčius. Pažymėjo, kad Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos finansų ministerijos raštas, kuriuo remiasi Atsakovas, išreiškia tik institucijos nuomonę mokesčių įstatymų ar kitų teisės aktų reglamentuojamais klausimais. Pažymėjo, kad Atsakovas visiškai nepagrįstai remiasi nurodytu aktu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliaciniame skunde Atsakovas kelia klausimą dėl jo prievolės atlyginti Ieškovui jo sumokėtą gyventojų pajamų mokestį į valstybės biudžetą už nukentėjusiajam eismo įvykyje išmokėtą ligos pašalpą pagrįstumo.
Gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką nustato Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (GPMĮ). Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Taigi ligos pašalpa nepatenka į neapmokestinamų gyventojų pajamų sąrašą. GPMĮ 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal minėto įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Esant nurodytiems motyvams pripažintina, kad ligos pašalpa yra apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, kurį apskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą turi jas mokantis asmuo, šiuo atveju – Ieškovas.
Nagrinėjamu atveju įvykus subrogacijai, ko Atsakovas neginčija, Ieškovas įstojo į nukentėjusiojo vietą, todėl jam atsiranda teisė reikalauti tiek, kiek būtų turėjęs teisę reikalauti nukentėjęs asmuo iš kaltininko. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime, pateikęs išaiškinimą dėl teisės aktų, reglamentuojančių socialinio draudimo įstaigų reikalavimo teisės dėl išmokėtų išmokų susigrąžinimo nurodė, kad tais atvejais, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiajam asmeniui padarytos žalos dydį, socialinio draudimo įstaigos turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui padaryta žala.
Atsižvelgiant į tai, kad GPMĮ 23 straipsnio 1 dalis įpareigoja Ieškovą sumokėti į valstybės biudžetą nustatytą pajamų mokestį, ir Ieškovas dėl to patiria papildomų išlaidų, šios išlaidos turi būti traktuojamos kaip nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos sumos sudėtinė dalis, kurią ir privalo atlyginti Atsakovas.
Be to, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė Ieškovas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (2008 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos nutarimu Nr. 122 patvirtinta nauja taisyklių redakcija) 34 punkte nustatyta, kad pageidaujantis gauti draudimo išmoką regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį turintis asmuo, kuris atlygino nukentėjusiam trečiajam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą ar mokėjo išmokas siekdamas atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, turi pateikti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui pretenziją sumokėti žalos atlyginimui išleistą sumą.
Atsakovas, apeliaciniame skunde vadovaudamasis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir remdamasis 2012 m. lapkričio 26 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos raštu daro klaidingą išvadą, kad gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo pareiga draudimo išmokos mokėjimo atveju nėra nustatyta. Visų pirma, šiame rašte analizuojamas gyventojo (nukentėjusiojo), gavusio draudimo išmoką, pareigos mokėti gyventojų pajamų mokestį, klausimas, o ne šią išmoką išmokėjusio subjekto prievolė šį mokestį mokėti į valstybės biudžetą. Tokiu būdu šiame rašte išdėstyta šios institucijos nuomonė dėl skirtingos nagrinėjamam atvejui situacijos. Be to, jame nėra aptartas būtent ligos pašalpos apmokestinimo klausimas. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis šiame rašte pateikta nuomone.
Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškinio aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Pripažįsta, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 straipsniai). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutarė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.