- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-12
- Bylos Nr.
- 2A-1530-603/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-06117-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Henrikas Jaglinskis
- Atsakovas
- P. L.
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui P. L. dėl palikimo priėmimo pripažinimo niekiniu ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. A. ir notarė I. D.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui P. L., prašydamas pripažinti niekiniu atsakovo palikimo priėmimą dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei panaikinti 2009-06-17 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1442. Nurodė, kad atsakovo tėvas A. L. 1994-05-11 su Žvėryno seniūnija sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sandorį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-06-06 sprendimu minėta sutartis pripažinta negaliojančia. 2009-03-15 A. L. mirė, o jo sūnui 2009-06-17 išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, kuriame nurodyta, kad atsakovas paveldi butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, butas faktiškai nuo 1995-06-06 teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau pastaroji nebuvo įregistravusi savo daiktinių teisių į butą nekilnojamojo turto registre, kurias iki minėto teismo sprendimo priėmimo buvo įregistravęs velionis. Kadangi butas priklauso ieškovui, atsakovui išduotas paveldėjimo teisė liudijimas laikytinas neteisėtu. Taip pat nurodė, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į savivaldybei priklausantį turtą, be to, daiktinių teisių atsiradimas pagal įgyjamąją senatį nėra šios bylos dalykas. Atsakovo tėvas žinojo, kad butas jam nepriklauso, todėl jam negali būti taikomas sąžiningo įgijėjo kriterijus
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė ieškovo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad atsakovo tėvas nuo 1994-03-23 iki savo mirties, o atsakovas po tėvo mirties sąžiningai valdė ir prižiūrėjo minėtą butą kaip savo, todėl teismas turėtų nustatyti nuosavybės faktą pagal įgyjamąją senatį. Pažymėjo, kad ieškovas, neįvykdęs pareigos savo daiktines teises į butą įregistruoti nekilnojamojo turto registre, neturi teisės į minėtą turtą.
Atsiliepimu į ieškinį notarė I. D. nurodė, kad pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, velionio vardu buvo įregistruotos daiktinės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl notarė išdavė atsakovui paveldėjimo teisės liudijimą. Trečiojo asmens nuomone, ieškovui neužtikrinus savo turto apsaugos, paveldėjimo teisės liudijimas negali būti panaikintas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-12-28 sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir pripažino niekiniu atsakovo P. L. palikimo priėmimą dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei panaikino 2009-06-17 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1442. Teismas nustatė, kad A. L. ir Vilniaus miesto Žvėryno seniūnija 1994-05-11 sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu minėtas butas turėjo atitekti A. L.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1995-06-06 sprendimu patenkino V. A. ieškinį, pripažindamas negaliojančia 1994-05-11 pirkimo pardavimo sutartį bei grąžindamas šalis į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo. 2009-03-15 mirus A. L., jo sūnui P. L. 2009-06-17 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, daiktinės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1994-05-11 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu nuo 1994-05-11 iki 2009-07-22 buvo įregistruotos A. L. vardu, o nuo 2009-07-22 – P. L. vardu. Atsakovas nurodė, kad jo tėvas nuo 1994-03-23 iki savo mirties, o atsakovas – po tėvo mirties, sąžiningai valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl laikė, kad minėtą turtą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 1995-06-06 sprendimu pripažinus negaliojančia 1994-05-11 buto pirkimo pardavimo sutartį, buvo panaikintas A. L. nuosavybės teisės į minėta butą atsiradimo pagrindas. Nesant daiktinių teisių į butą pagrindų, pripažino, kad nuo 1995-06-06 teismo sprendimo įsiteisėjimo momento butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, tuo tarpu A. L. nebeturėjo jokių daiktinių teisių į minėtą turtą. Teismas pažymėjo, kad CK 4.69 str. 3 d. yra aiškiai įtvirtintas imperatyvus draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teises į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Byloje nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovui – Vilniaus miesto savivaldybei. Tokiu atveju teismas ir konstatavo, kad toks nekilnojamasis turtas neatitinka įgyjamosios senaties objekto kriterijų, todėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu negali būti įgytos (CK 4.69 str.). Pagal CK 4.70 str. 1 d., asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 1995-06-06 sprendimu pripažinus negaliojančią 1994-05-11 buto pirkimo pardavimo sutartį, A. L. žinojo arba turėjo žinoti, kad išnyko jo nuosavybės teisės į butą pagrindas, t. y., kad butas jam nepriklauso nuosavybės teisėmis. Vadinasi, A. L. negali būti laikomas sąžiningu įgijėju. Daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi (CK 4.71 str. 1 d.). Šiuo atveju ieškovas neginčijo aplinkybės, o atsakovas patvirtino, kad jis ir jo tėvas visą laikotarpį gyveno bute, todėl būtų prielaida pripažinti, kad A. L. ir P. L. nuo 1994-05-11 nepertraukiamai valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismui konstatavus, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), negali būti įgyjamosios senaties objektu, o A. L. negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, padarė išvadą, kad nėra visų privalomų, CPK įtvirtintų, nuosavybės teisės atsiradimo pagal įgyjamąją senatį pagrindų. Todėl pripažino, kad atsakovo argumentai dėl nuosavybės teisės atsiradimo pagal įgyjamąją senatį yra nepagrįsti. Teismas sutiko su argumentais, kad ieškovas, delsęs įregistruoti savo daiktines teises Nekilnojamojo turto registre, pažeidė rūpestingo savininko pareigą rūpintis jam priklausančiu turtu, tačiau toks nuosavybės teisių neįregistravimo faktas negali būti nuosavybės teisių praradimo pagrindu. Teismas taip pat sprendė, kad šalys negali remtis tariamu notarės I. D. pareigų nevykdymu, kadangi Nekilnojamojo registro duomenys, kuriuos pastaroji gali patikrinti prieš išduodama paveldėjimo teisės liudijimą, patvirtino aplinkybę, kad daiktinės teisės į butą įregistruotos tik velionio vardu, jau negaliojančios pirkimo pardavimo sutarties pagrindu. Notarė neturėjo galimybės žinoti apie teismo sprendimą, kuriuo buvo buto pirkimo pardavimo sutartis pripažinta negaliojanti. Kadangi faktiškai butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovui, teismas laikė, kad daiktinės teisės į jį 2009-06-17 paveldėjimo teisės liudijimu teisėtai negalėjo būti perleistos P. L.. Todėl teismas pripažino, kad 2009-06-17 paveldėjimo teisės liudijimu nuosavybės teisės į butą perleistos neteisėtai ir pripažino niekiniu atsakovo palikimo priėmimą dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei panaikino 2009-06-17 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1442.
Šalies argumentai
Atsakovas P. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti priimtą teismo sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad nesutinka su formaliais teismo argumentais, jog esą tiek A. L., tiek ir P. L. negalėjo įgyti ginčo buto įgyjamosios senaties pagrindu. Mano, kad A. L. nepertraukiamai ir sąžiningai valdant butą daugiau kaip penkiolika metų, ir šiam asmeniui mirus, butą nuosavybės teisėmis pradėjus valdyti jo įpėdiniui sūnui P. L., ir kad butas atitektų savivaldybei, tokia teisinė situacija neturi būti toleruojama. Teismas turėjo atsižvelgti, kad A. L. sutuoktinė V. A. kreipėsi į teismą dėl pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia tikslu butą išsaugoti savo ir A. L. tuo metu nepilnamečiam sūnui P. L.. Teismo sprendimu nebuvo atimta teisė tuometiniams sutuoktiniams V. A. ir A. L. kartu vėl privatizuoti butą. Atkreipia dėmesį, kad teismas sprendimu, grąžindamas šalis į ankstesnę padėtį taikė restituciją. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė A. L. pinigų negrąžino, pretenzijų dėl buto jam nereiškė (t. y. nereikalavo butą atlaisvinti, nesikreipė dėl A. L. iškeldinimo), buto savo vardu neįregistravo, t. y. teismo sprendimas iki šiol ir liko neįvykdytas, kai pagal sprendimo įsiteisėjimo metu galiojusio 1964 m. CPK 387 str. 1 d. teismo sprendimai galėjo būti pateikti vykdyti per trejus metus nuo jų įsiteisėjimo. Tai pagrįstai A. L. leido tikėtis iki jo mirties bei po jo mirties šeimos nariams (P. L.), kad jie yra teisėti buto savininkai, todėl jie butą prižiūrėjo, tvarkingai juo naudojosi, mokėjo mokesčius. Taip pat nurodo, kad ginčijamu sprendimu nuosavybes teises praranda atsakovas P. L., gi ieškovas nuosavybės teisių nepraranda, kadangi jis jų nebuvo įregistravęs, ir tai reiškia, kad 1995-06-06 sprendimas liko neįvykdytas.
Atsiliepimas
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu apeliacinį skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, kad atsakovas neteisingai supranta bei aiškina byloje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-06-06 sprendimo teisinę galią bei jo sukeliamas pasekmes. Nagrinėjamu atveju, įsiteisėjus minėtam sprendimui, šalys buvo grąžintos į pradinę padėtį, ir tokiu būdu pasibaigė A. L. nuosavybės teisė į minėtą nekilnojamąjį turtą. Teismo sprendimu konstatavus sandorio – buto pirkimo pardavimo sutarties negaliojimą, pirkėjas nebetenka nuosavybės teisės į butą ir privalo grąžinti daiktą pardavėjui, o pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui už daiktą sumokėtą sumą. Taigi, ne įvykdžius nurodytus veiksmus, sandoris tampa negaliojančiu, tačiau minėti veiksmai yra sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė. Todėl nesutinka su apelianto argumentais, jog neįvykdžius teismo sprendimo, jis nesukelia jokių pasekmių. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas nebūtų įvykdęs teismo įpareigojimo grąžinti A. L. 37,84 Lt, kuriuos jis gavo pagal buto pirkimo pardavimo sutartį. Taip pat nurodo, kad butas negali būti įgytas įgyjamosios senaties pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai tenkino ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui P. L. dėl atsakovo P. L. palikimo priėmimo dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) pripažinimo niekiniu bei 2009-06-17 išduoto paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1442 panaikinimo.
Byloje nustatyta, kad A. L. ir Vilniaus miesto Žvėryno seniūnija 1994-05-11 sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį (b. l. 5), kurios pagrindu A. L. įgijo nuosavybės teises į minėtą butą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-06-06 sprendimu (b. l. 6) buvo patenkintas ieškovės V. A. ieškinys atsakovui A. L., pripažįstant negaliojančia 1994-05-11 pirkimo pardavimo sutartį bei grąžinant šalis į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo. 2009-03-15 mirus A. L., jo sūnui P. L. 2009-06-17 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo pagal įstatymą (b. l. 7). Viešojo registro duomenys (b. l.8 – 9) patvirtina, kad daiktinės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1994-05-11 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu nuo 1994-05-11 iki 2009-07-22 buvo įregistruotos A. L. vardu, o nuo 2009-07-22 – P. L. vardu.
Atsakovas P. L. apeliacinį skundą grindžia argumentu, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-06-06 sprendimas iki šiol yra neįvykdytas, kai pagal sprendimo įsiteisėjimo metu galiojusio 1964 m. CPK 387 str. 1 d. teismo sprendimai galėjo būti pateikti vykdyti per trejus metus nuo jų įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis CPK 646 str. 1 d. (CPK 1964 m. redakcija) vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Taigi, įstatymas nustatė, jog vykdomasis raštas gali būti išduotas ne bet kokiam teismo sprendimui vykdyti, o tik vykdytinam teismo sprendimui. Teismo sprendimai gali būti realizuojami keliais būdais: civiline teisine tvarka (pvz. įvykdant gera valia); administracine tvarka (pvz. įregistruojant sprendimą dėl tėvystės nustatymo Civilinės metrikacijos skyriuje); procesine teisine tvarka (pvz. priverstinai išieškant CPK nustatyta tvarka). Teismo sprendimai dėl pripažinimo, teisinių santykių nutraukimo, pakeitimo ar nustatymo paprastai nereikalingi taikyti priverstines vykdymo priemones, nes teisines pasekmes sukelia pats sprendimas. Sprendimas dėl šalių teisių ir pareigų nustatymo yra efektyvus nuo pat įsiteisėjimo momento nepriklausomai nuo to šiuo atveju ieškovas atliko kokius nors veiksmus ar ne. Toks teismo sprendimas pagal reguliuojamų santykių pobūdį (ginčo dalyką) yra savaime besirealizuojantis, arba savaime vykdomas. Tuo tarpu teisinis sprendimų dėl priteisimo efektas pasiekiamas tik tada, kai šalis atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigoja teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Šaliai, neatliekančiam įpareigojimų, tenka taikyti įstatyme numatytą prievartą. Taigi, teismo sprendimo realizavimo sąvoka yra platesnė nei vykdymo sąvoka, todėl priverstinai vykdomi ne visi teismo sprendimai. Priverstinis teismo sprendimų vykdymas CPK nustatyta tvarka taikomas ne visada, jis yra tik viena iš galimų teismo sprendimų realizavimo formų. Sprendimai, kurie vykdomi panaudojant priverstinio vykdymo priemones, vadinami vykdytinais CPK 646 str. 1 d. prasme. Antstolis gali vykdyti tuos sprendimus, kurie neįgyvendinami kitomis sprendimų realizavimo formomis ir kuriuos įmanoma fiziškai įvykdyti, t. y. vykdytinus sprendimus. Kaip minėta, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-06-06 sprendimu buvo pripažinta negaliojančia 1994-05-11 pirkimo pardavimo sutartis bei grąžintos šalys į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo. Sprendime teismas sprendė dėl buto nuosavybės teisių ir ginčo objektas šiuo atveju laikytina teisiniai santykiai dėl minėto buto. Teismo sprendimu Vilniaus miesto savivaldybei buvo grąžintos privatizavimo sutartimi perduotos daiktinės teisės į ginčo butą, todėl šis teismo sprendimas nėra vykdytinas ir yra įgyvendinamas nenaudojant priverstino vykdymo formų. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija atmeta apelianto motyvus, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-06-06 sprendimas, kuriuo buvo pripažintas pirkimo pardavimo sandoris negaliojančiu, yra iki šiol neįvykdytas, ir dėl to tiek A. L. iki mirties buvo teisėtas buto savininkas, tiek ir P. L., paveldėjęs po tėvo mirties butą, yra teisėtas ginčo buto savininkas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini argumentai ir dėl ginčo buto įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu. Visų pirma, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, CK 4.69 str. 3 d. imperatyviai nustato draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teises į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklauso ieškovui – Vilniaus miesto savivaldybei, todėl toks nekilnojamasis daiktas neatitinka įgyjamosios senaties objekto kriterijų, todėl nuosavybės teisės nurodytu pagrindu negali būti įgytos CK 4.69 str. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.