Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1-86-478/2015

Teisėjas Vitalijus Krivičius Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00161-2013-7

2015 m. balandžio 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Olego Šibkovo ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, nuteistajam P. L. ir jo gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei, nuteistajam V. P. ir jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nuteistajam A. R. ir jo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R., V. P., P. L. apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo

P. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje 260 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio l dalimi, 3 dalimi, prie šiuo nusprendžiu paskirtos 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmės pridėta Kauno miesto apylinkės teismo 2012-11-29 nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, paskirtos subendrintos 3 (trijų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies dalis – 6 (šeši) mėnesiai ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 7 (septyneri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai terminuoto laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

P. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, suimant jį teismo salėje. Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmės pradžia – nuosprendžio paskelbimo diena – 2014 m. liepos 23 d.

V. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2013-03-25 iki 2013-03-27 (dvi paros) ir suėmime nuo 2013-03-27 iki 2014-07-23.

Paskirta V. P. kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinama.

Bausmės pradžia – nuosprendžio paskelbimo diena – 2014 m. liepos 23 d.

A. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 5 (penkerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, BPK 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2013 -03-25 iki 2013-03-27 (dvi paros) ir suėmime nuo 2013-03-27 iki 2013-05-17.

A. R. 2013-05-20 paskirtos kardomosios priemonės – dokumento paėmimas (paimta asmens tapatybės kortelė) ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktos galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos. Bausmės pradžia – nuosprendžio įsiteisėjimo diena.

Solidariai iš P. L., V. P., A. R. priteista 12882,43 Lt (dvylika tūkstančių aštuoni šimtai aštuoniasdešimt du litai ir 43 ct) proceso išlaidų valstybei.

Iš P. L. priteista valstybei 1426,80 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai dvidešimt šeši litai ir 80 ct) už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Iš V. P. priteista valstybei 320 Lt (trys šimtai dvidešimt litų) už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013-03-04 – 2013-03-25 laikotarpyje, tikslesnis laikas nenustatytas, atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, esančiuose J. Biliūno g. 14, Kybartai, Vilkaviškio raj. sav., davė nurodymus telefonu ir taip organizavo narkotinės ir psichotropinės medžiagos disponavimą turint tikslą jas platinti, t. y. telefonu nurodė A. R. ir V. P. neteisėtai įgyti, gabenti, turint tikslą platinti, narkotinę ir psichotropinę medžiagą, dėl ko A. R. ir V. P., vykdydami P. L. nurodymą, laikotarpyje 2013-03-04 – 2013-03-25, tiksliai nenustatytą dieną ir vietoje, iš nenustatyto asmens A. R. įgijo narkotinės medžiagos – 0,796 g. heroino ir psichotropinės medžiagos – 2,218 g. metamfetamino, įgytas medžiagas A. R. kartu su V. P. supakavo į paketą ir 2013-03-25 A. R. kartu su V. P. automobiliu AUDI A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu A. R., gabeno iš Kauno rajono į Kybartų pataisos namus su tikslu platinti, t. y. permesti į Kybartų pataisos namus, adresu J. Biliūno g. 14, Kybartai, Vilkaviškio r. sav., tačiau 2013-03-25, apie 22 val., prie Kybartų pataisos namų teritorijos A. R. ir V. P. buvo sulaikyti Kybartų pataiso namų pareigūnų.

V. P. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad vykdydamas Kybartų pataisos namuose, adresu J. Biliūno g. 14, Kybartai, Vilkaviškio r. sav., bausmę atliekančio nuteistojo P. L. nurodymus, duotus laikotarpyje 2013-03-04 – 2013-03-25, tikslesnis laikas nenustatytas, neteisėtai įgyti, gabenti, turint tikslą platinti, narkotinę ir psichotropinę medžiagą, A. R. laikotarpyje nuo 2013-03-04 iki 2013-03-25, tiksliai nenustatytą dieną ir vietoje, iš nenustatyto asmens įgijus narkotinės medžiagos – 0,796 g. heroino ir psichotropinės medžiagos – 2,218 g. metamfetamino, įgytas A. R. medžiagas V. P. kartu su A. R. supakavo į paketą ir 2013-03-25 V. P. kartu su A. R. automobiliu AUDI A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu A. R., minėtas medžiagas gabeno iš Kauno rajono į Kybartų pataisos namus su tikslu platinti, t. y. permesti į Kybartų pataisos namus, adresu J. Biliūno g. 14, Kybartai, Vilkaviškio r. sav., tačiau 2013-03-25, apie 22 val., prie Kybartų pataisos namų teritorijos V. P. kartu su A. R. buvo sulaikyti Kybartų pataiso namų pareigūnų.

A. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad vykdydamas Kybartų pataisos namuose, adresu J. Biliūno g. 14, Kybartai, Vilkaviškio r. sav., bausmę atliekančio nuteistojo P. L. nurodymus, duotus laikotarpyje nuo 2013-03-04 iki 2013-03-25, tikslesnis laikas nenustatytas, neteisėtai įgyti, gabenti, turint tikslą platinti, narkotinę ir psichotropinę medžiagą, A. R. laikotarpyje nuo 2013-03-04 iki 2013-03-25, tiksliai nenustatytą dieną ir vietoje, iš nenustatyto asmens įgijo narkotinės medžiagos – 0,796 g. heroino ir psichotropinės medžiagos – 2,218 g. metamfetamino, įgytas medžiagas kartu su V. P. supakavo į paketą ir 2013-03-25 kartu su V. P. automobiliu AUDI A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu A. R., gabeno iš Kauno rajono į Kybartų pataisos namus su tikslu platinti, t. y. permesti į Kybartų pataisos namus, adresu J. Biliūno g. 14, Kybartai, Vilkaviškio r. sav., tačiau 2013-03-25, apie 22 val., prie Kybartų pataisos namų teritorijos A. R. kartu su V. P. buvo sulaikyti Kybartų pataiso namų pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. L. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistųjų V. P. ir A. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistieji P. L., V. P. apeliaciniuose skunduose iš esmės kelia tik bausmės individualizavimo klausimą, neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, V. P. neginčija ir jos kvalifikacijos, tačiau P. L. tvirtina, kad narkotines medžiagas siekė įgyti tik savo reikmėms, taigi, nesutinka ir su veikos kvalifikacija, o nuteistasis A. R. ginčija savo kaltę ir prašo jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistųjų P. L., V. P. apeliacinių skundų.

P. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad telefonu nurodė A. R. ir V. P. neteisėtai įgyti, gabenti, turint tikslą platinti, narkotinę ir psichotropinę medžiagą ir taip organizavo narkotinės ir psichotropinės medžiagos disponavimą turint tikslą jas platinti.

Įvertinus bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, ryšį, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, jų, ypač P. L. veiksmų pobūdį, konstatuotina, kad nuosprendyje pagrįstai pripažinta, jog P. L. organizavo neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnio 1 dalis). Taigi, neabejotinai tokie P. L. veiksmai vertintini kaip organizatoriaus ir, atsižvelgus į kasacinio teismo suformuotą praktiką, jų kvalifikavimui neturi reikšmės apelianto argumentai, kad narkotines medžiagas jis siekė įsigyti tik savo reikmėm.

Atsižvelgus į pastarąją aplinkybę, skirdamas P. L. bausmę, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, bei atsižvelgė į jo, kaip organizatoriaus, vaidmenį.

Nežiūrint į tai, kad nuteistojo nuomonė priešinga, nėra ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors nuteistasis iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau dalinis kaltės pripažinimas neatitinka lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, sąvokos. Kad pripažinti, jog nuteistojo atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kaltininkas turi prisipažinti padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėtis arba padėti išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiuo atveju, P. L. tik pripažino, kad siekė įgyti narkotinių medžiagų savom reikmėm ir prašė A. R. atvežti iki pataisos namų žmogų, tačiau neigė, kad A. R. sakęs, kokiu tikslu tą žmogų reikia atvežti, kad jis atgabens narkotines medžiagas permetimui į pataisos namų teritoriją. Taip pat neigė davęs kokius nors nurodymus A. R. dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir jų pristatymo, nepatvirtino strategavęs jo veiksmų. Apskritai neigė, kad A. R. ką nors žinojo apie narkotines medžiagas, ir kad V. P. jas veža. Tačiau tokie nuteistojo argumentai vertintini tik kaip siekis padėti A. R. išvengi baudžiamosios atsakomybės, nes, kaip pripažino pats nuteistasis, jie yra seni pažįstami ir draugai.

Pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitas bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes: tai, kad P. L. anksčiau teistas du kartus, tyčinį sunkų nusikaltimą, kuriuo kaltintas, padarė atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, Kybartų pataisos namų administracijos charakterizuojamas neigiamai, jis neįrašytas į psichiatro įskaitą, todėl pagrindo abejoti kaltinamojo gebėjimu suvokti veikos pavojingumą, savo veiksmų priešingumą teisei bei juos valdyti nėra. P. L. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, nors recidyvas ir nėra susijęs su nauju nusikaltimu, tačiau nusikaltimų recidyvas yra aplinkybė, turinti įtakos asmens pavojingumui ir nulemianti skirtinos bausmės rūšį bei dydį, buvo sunkaus nusikaltimo aktyvus organizatorius, į sunkaus nusikaltimo padarymą įtraukė kitus asmenis, be to, BK 260 straipsnio 1 dalies sankcija numato išimtinai tik laisvės atėmimo bausmę, taigi, P. L. pagrįstai skirta didesnė nei sankcijos vidurkis bausmė.

Paskirtoji bausmė, nepažeidžiant BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatų, subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2012-11-29 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, todėl pripažinti, kad P. L. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir ją sušvelninti, nėra jokio pagrindo.

Pagrindo sutikti su nuteistuoju, kad šios aplinkybės gali nulemti mažesnio dydžio, nei buvo paskirta skundžiamu nuosprendžiu, laisvės atėmimo bausmės skyrimą, nėra.

Kaip jau minėta, taikyti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, galima tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Nors baudžiamojo proceso įstatymas skatina kuo operatyvesnį, intensyvesnį procesą, netoleruojant nepagrįstų uždelsimų, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistuoju, kad procesas truko nepateisinamai ilgai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas pradėtas 2013-03-26, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2014-07-23, taigi, bylos tyrimas ir nagrinėjimas iki procesinio sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme truko tik metus ir keturis mėnesius, o toks terminas, pagal teismų praktiką, nėra laikomas ilgu, nes tik daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009). Šiuo atveju, atsižvelgiant į proceso trukmę, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių būtų pažeista nuteistojo teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, dėl to nėra pagrindo ir lengvinti nuteistojo padėtį, sutrumpinant bausmės laiką.

Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokia situacija nėra susidariusi. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad V. P. tik iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nepadėjo išsiaiškinti visų nusikaltimo padarymo aplinkybių, todėl nebuvo pagrindo pripažinti esant atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, numatytai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pastarąją aplinkybę, kaip lėmusią nusikalstamos veikos padarymą, pripažįsta ir pats nuteistasis. Be to, jis anksčiau teistas tris kartus, nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, nors recidyvas ir nėra susijęs su šiuo nauju nusikaltimu, visgi, šį tyčinį sunkų nusikaltimą padarė praėjus neilgam laiko tarpui po to, kai buvo paleistas atlikęs terminuotą laisvės atėmimo bausmę, charakterizuojamas neigiamai. Į psichiatro įskaitą neįrašytas, todėl pagrindo abejoti V. P. gebėjimu suvokti veikos pavojingumą, savo veiksmų priešingumą teisei bei juos valdyti, nėra. Atsižvelgus į aptartas nuteistąjį charakterizuojančias ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įvertinus BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės griežtumą, už šiame straipsnyje numatytą nusikaltimą, skaičiuojant nuo sankcijoje numatyto bausmės vi­dur­kio (BK 61 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuos­ta­tomis dėl bausmės paskirties, teisingai paskirta laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, paskirta bausmė tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, ji proporcinga nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, ir todėl yra tinkamai individualizuota.

Dėl A. R. apeliacinio skundo.

Apeliacinės instancijos teismas su šiais nuteistojo argumentais sutinka tik iš dalies, nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Pagal teismų praktiką tiesioginiai įrodymai taip pat nėra pranašesni už netiesioginius. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Pažymėtina, kad loginė grandinė yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, tačiau baudžiamajame procese kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-66/2013).

Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ir nėra pagrindas keisti teismo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis yra pagrįstas išsamia liudytojų, nuteistųjų parodymų ir rašytinių įrodymų analize, išdėstyta, kurie įrodymai atmetami dėl jų nepatikimumo, o kuriais grindžiamos teismo išvados ir priimamas nuosprendis. Nors byloje surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu buvo galima nustatyti nusikaltimo aplinkybes, reikšmingas A. R. nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, tačiau šie duomenys pagrindė ne visus pareikštus kaltinimus – byloje nėra pakankamai neginčijamų įrodymų, kad A. R. įgijo narkotines ir psichotropines medžiagas, todėl šis kaltinimas šalintinas. Tačiau šis dalies kaltinimo šalinimas nelemia kitokio A. R. įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ar kaltės klausimo.

Ginčo, kad P. L. yra senas A. R. pažįstamas ir kad jie dažnai bendrauja, nėra. Taip pat neginčijama, kad P. L. susitarė su A. R., kad šis atveš iki Kybartų pataisos namų žmogų, kuris permestų į pataisos namus draudžiamas vartoti medžiagas. Tai patvirtino visi nuteistieji. A. R. nesutinka, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina jo kaltę, prisidėjus prie narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo, gabenimo, turint tikslą jas platinti. Kiti nuteistieji taip pat tvirtina, kad A. R. nieko nežinojo apie V. P. gabenamas ir ruošiamas į Kybartų pataisos namų teritoriją permesti narkotines ir psichotropines medžiagas. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, tokie P. L. ir V. P. parodymai vertintini tik kaip bandymas padėti A. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kaip pažymėta skundžiamame nuosprendyje, pokalbių bei SMS žinučių suvestinėje užfiksuotuose pokalbiuose bei žinučių tekstuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad P. L. ieškojo, kur įsigyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, organizavo jų gabenimą ir permetimą į Kybartų pataisos namų teritoriją bei jų suradimą ir paėmimą šios įstaigos viduje, o asmens, kuris vykdys permetimą paiešką vykdė kartu su A. R. bei su juo aptarinėjo permetimo, supakavimo, taip pat narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio ir jų padalijimo detales. Šiose pokalbių bei SMS žinučių stenogramose ne kartą aiškiai minimi vardai Alius, Paulius, ar net pavardės (stenograma Nr. 967 (1 t., b. l. 105).

Nesutiktina su nuteistuoju, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013-10-30 išvadoje Nr. 11-2495(13) padarytas išvadas. Priešingai nei nurodo apeliantas, šiose išvadose tik mažoje dalyje tiriamų garso įrašų vyro, stenogramose žymimo kaip „A.R.“, balsas ir kalba neidentifikuoti, ar padarytos tikėtinos išvados. Pažymėtina, kad pokalbiuose Nr. 599, 722, 723, 746 padarytos vienareikšmiškos išvados, kad vyro, stenogramose žymimo „P.L.“ balsas yra P. L.. Byloje taip pat nustatyta, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso P. L. (1 t., b. l. 27) ir dėl šios aplinkybės ginčas nekyla. Apeliantas neginčija ir to, kad jo žmona V. R. naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini) , o būtent į šį telefono numerį P. L. skambino 2013-03-25 21:36:16 (stenograma Nr. 722 (1 t., b. l. 99), 21:37:50 stenograma Nr. 723 (1 t., b. l. 100), 22:19:14 (stenograma Nr. 746 (1 t., b. l. 101), o tuo laiku A. R. jau buvo atvykęs į Kybartus ir buvo netoli Kybartų pataisos namų, kur Plytinės g. ir išleido asmenį (V. P.) (1 t. b. l. 7-8). Pokalbiuose užfiksuota, kad P. L. kaip tik ir duoda nurodymus, kur A. R. važiuoti, kur išleisti V. P. (kurį įvardija „pėstininku“), kur pastatyti automobilį. Išvadose taip pat vienareikšmiškai nurodyta, kad garso įraše Nr. 722 frazę „Ir koroče nu vsio lagerio kampas matosi kur sustosi mašiną paliksi ten kur nors pavažiavęs ten prie tų namų“, stenogramoje žymimą „A.R.“, pasakė P. L.. Nors stenogramose Nr. 430, 481, 595, 672, 695, 697, 715, 748, 751 nėra padarytos kategoriškos išvados, kad žymimo „A.R.“ asmens balsas yra A. R., daroma tik tikėtina išvada, tačiau „A.R.“ telefono numeris yra (duomenys neskelbtini) , o jis priklauso V. R.. Tarnybiniame pranešime ( 1 t., b. l. 6) užfiksuota, kad V. R. nurodė, jog šiuo numeriu naudojasi jos vyras A. R.. Todėl kritiškai vertintini apelianto argumentai, jog šiuo numeriu galėjo skambinti kitas asmuo, tuo labiau, kad dalis pokalbių vyko tuo laiku, kai A. R. ir V. R. kartu vyko į Kybartų pataisos namus arba jau ten atvykus (Nr. 715, 748, 751).

Be to, specialisto išvadose vienareikšmiškai nustatyta, kad stenogramoje Nr. 675 (1 t., 94 lapas), užfiksuotas vyro, žymimo „V.“, balsas ir kalba yra A. R., o jis kalbėjo telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) .

Byloje taip pat nustatyta, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudojasi A. R. (1 t., b. l. 172). O pokalbiai, užfiksuoti stenogramose Nr. 451, 468, 474 , 592, 604, 617, 651, 657, 666 vyko būtent naudojant šį telefono numerį. Be to, Išvadoje vienareikšmiškai nustatyta, kad stenogramose Nr. 430, 481, 595, 672, 695, 697, 715, 748, 751, 451, 468, 474 , 592, 604, 617, 651, 657, 666 užfiksuotas vyro, žymimo „P. L.“ balsas ir kalba yra P. L..

Teisminio nagrinėjimo metu buvo perklausyti garso įrašai ir A. R. patvirtino, kad pokalbiuose Nr. 451, 474, 587, 592, 595, 604, 617, 657 užfiksuotas jo balsas.

Pokalbyje Nr. 587 P. L. ir A. R. būtent aptarinėja, kur A. R. turėtų atvažiuoti, ir paleisti žmogų, kuris permestų dvi „veržles“, kad nebūtų užfiksuota stebėjimo kamerų. Be to, kalbama apie tai, kad A. R. turėtų padaryti dvi „veržles“ su skirtingomis medžiagomis, ir reiktų iš medžioklės reikmenų parduotuvės nupirkti „ragatkę“. Pokalbyje Nr. 595 A. R. tiesiogiai įvardija, kad kalba su P. L., informuoja jį, kad nupirko „ragatkę“, P. L. jam duoda nurodymą nupirkti šviečiančių lazdelių iš žvejybos reikmenų parduotuvės. Kaip nustatyta iš 2013-03-26 apžiūros protokolo (2 t., b. l. 8-12), iš automobilio AUDI A4 paimtos 3 mėlynos spalvos pakuotės su žvejybos švieselėmis.

Pokalbyje Nr. 616 užfiksuota, kad 2013-03-25 15:25:02 P. L. tariasi su nenustatytu asmeniu, tel. Nr. (duomenys neskelbtini) , dėl vietos, į kurią šis pristatytų „akmenukus“ (1 t., b. l. 89). Iš karto po šio pokalbio P. L. skambino A. R.. Pokalbyje Nr. 617 nustatyta, kad iš telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) , P. L. skambina į numerį (duomenys neskelbtini) , kuris priskiriamas A. R., ir tiesiogiai įvardija asmenį Aliumi. Tariasi su juo dėl to, iki kur šis galėtų nuvažiuoti. Sutarus, kad A. R. nuvažiuos iki Ringaudų, P. L. vėl susisiekia su nenustatytu asmeniu, tel. Nr. (duomenys neskelbtini) , ir šiam nurodo, kad važiuotų iki Ringaudų (pokalbis Nr.619), nusiunčia jam A. R. telefono numerį (Nr. 620). Po to P. L. dar kelis kartus susisiekia su A. R. ir nenustatytu asmeniu, kurio tel. Nr. (duomenys neskelbtini) . 2013-03-25 16:44:57 iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) P. L. siunčiama žinutė, kad sandėris įvykdytas.

Pokalbyje Nr. 651, kuris specialistų išvadomis vyko tarp P. L. ir A. R., dar kartą patvirtinta, kad į Kybartų pataisos namus ruošiamos permesti būtent dvi skirtingos medžiagos, kad pakete bus naudojamos dvi veržlės. P. L. nurodo A. R., kaip viską supakuoti. Iš pokalbio Nr. 657 matyti, kad žmogus, su kuriuo A. R. tarėsi dėl permetimo, atsisakė permesti narkotines medžiagas, sutiktų permesti tik telefonus. P. L. įkalbinėja A. R. pačiam permesti nors vieną „veržlę“, tačiau šis atsisako, pasižada tik atvežti, tačiau pats į tai nelįs. Pažada surasti kitą žmogų. Pokalbyje Nr. 666 A. R. nurodo, kad surado žmogų, kuris permes „iš rankos“. P. L. pažada abiems permetėjui ir A. R. po 500 litų. Taip pat nurodo, kad tas žmogus prasčiau apsirengtų, nes gali tekti pašliaužti. Pokalbyje Nr. 675 P. L. dar kartą nurodo A. R., kad supakuotų permetamas medžiagas į nedidelį kamuoliuką, kad būtų galima permesti. Liepia vieną iš draudžiamų vartoti medžiagą, vadindamas ją „sunkiu“, padalinti per pusę ir pasilikti namuose, kad, nesėkmės atveju, būtų mažesni nuostoliai ( kaip patvirtina sms žinutės Nr. 1141 ir 1144, A. R. šį P. L. nurodymą įvykdė). Taip pat paaiškina, kur važiuoti, prie kurios vietos permetėjąs turi prišliaužti, kur ir kaip mesti. Pažada nufotografuoti vietovę ir atsiųsti nuotraukas. Pokalbyje Nr. 684 A. R. patvirtina, kad gavo nuotraukas.

Pokalbyje Nr. 715 P. L. vėl paaiškina A. R., kur jam važiuoti, aptaria, ar nėra ant tvoros tinklo. Pokalbyje Nr. 722 P. L. nurodo „pėstininką“ paleisti kuo toliau nuo pataisos namų, A. R. nurodo važiuoti į netoli pataisos namų esančius sodus ir ten įlįsti bei ten paleisti „kareivį“ – permetėją, kad jis ateitų iš ten.

Pokalbyje Nr. 751 (2013-03-25, 22:27:59) P. L. ir A. R. reiškia susirūpinimą, kad V. P. neatsiliepia, skambučius atmeta, rašo neaiškias žinutes. P. L. nurodo, kad jam V. P. turėjo paskambinti, kai bus prie boilerinės, pats P. L. stebėjo aplinką ir laukė, kol bus permetimas, kad kitas žmogus galėtų nueiti paimti siuntos, tačiau siunta nebuvo permesta.

Stenogramoje Nr. 819 ir 820 užfiksuota, kad 2013-03-26 10:54:19 ir 20:54:44 P. L. siunčia SMS pranešimus į A. R. naudotus telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) klausdamas, kur šis dingo. Tačiau tuo laiku A. R. ir V. R. bei V. P. jau buvo sulaikyti.

Vien šių aptartų telefoninių pokalbių ir SMS pranešimų stenogramų visuma leidžia daryti išvadą, kad A. R. vaidmuo nusikalstamos veikos daryme neapsiribojo vien V. P. atvežimu į Kybartus prie pataisos namų, jis aktyviai padėjo realizuoti P. L. sumanymą organizuoti disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. P. L. vadovaujamas, jis surado asmenį, kuris šias medžiagas turėjo permesti į Kybartų pataisos namų teritoriją, t. y. V. P., gautas narkotines ir psichotropines medžiagas pagal P. L. nurodymą kartu su V. P. supakavo, organizavo priemones, reikalingas permetimui, perdavė draudžiamas vartoti medžiagas V. P., atvežė jį su šiomis medžiagomis į Kybartus, į P. L. nurodytą vietą prie Kybartų pataisos namų, laukė, kol V. P. įvykdys užduotį.

Išanalizuotų telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinys patvirtina, kad užfiksuotas ne vienas P. L. ir A. R. ryšys tarpusavyje, taip pat P. L. bendravimas su kitais asmenimis dėl psichotropinių ir narkotinių medžiagų įgijimo, siekiant konspiracijos, vartojant žodžius užslėpta forma – vadinant šias medžiagas „gaidys“, „veržlės“, „akmenukai“, „sunkus“, taip buvo derinami klausimai dėl psichotropinių ir (ar) narkotinių medžiagų įgijimo, jų kiekio, susitikimų vietos, permetimo į pataisos namų teritoriją. Vien tai, kad užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose narkotinės medžiagos neminimos, nepaneigia aplinkybės, kad su A. R. P. L. derino būtent tokių medžiagų įgijimo ir pristatymo jam galimybes. A. R. aiškų suvokimą, jog daroma veika yra neteisėta, rodo pokalbiuose vartojami specifiniai posakiai, šifruota kalba, kas nėra būdinga kalbant apie nedraudžiamus pomėgius, o pokalbiuose vartojami išsireiškimai, kad tai nėra telefonai ir šias medžiagas kai kurie asmenys atsisako permesti, aiškiai parodo, kad A. R. žinojo, kokias medžiagas gabena tikslu permesti į Kybartų pataisos namų teritoriją.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti ar pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas.

Objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra alternatyvūs, tad bent vieno iš jų įgyvendinimas yra būtina sąlyga kvalifikuoti veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamų veiksmų padarymo.

Visgi, BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų savarankiškai įrodinėjama, o ne preziumuojama iš kitų BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų nusikalstamų veikų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-268/2009, 2K-488/2009, 2K-493/2009, 2K-159/2011 ir kt.)

A. R. kaltintas tuo, kad 2013-03-04 iki 2013-03-25, tiksliai nenustatytą dieną ir vietoje, iš nenustatyto asmens įgijo narkotinės medžiagos – heroino ir psichotropinės medžiagos metamfetamino.

Pagal susiformavusią teismų praktiką psichotropinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs. Tam tikrais atvejais (pvz., esant grupei iš anksto susitarusių asmenų) medžiagas gali laikyti ir asmuo, kuris jų negamino ir neįgijo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-218/2009).

Iš bylos duomenų – telefoninių pokalbių ir SMS žinučių stenogramų Nr. 598, 616, 617, 619, 620, 621, 623, 635, 647, 651, tarp P. L. ir A. R. bei P. L. ir nenustatyto asmens – galima daryti prielaidą, kad būtent A. R. psichotropines ar narkotines medžiagas paėmė iš tiekėjo – nenustatyto asmens, tačiau šių aplinkybių nepakanka įrodyti, kada, kur, iš ko ir kokiais veiksmais nuteistasis įgijo minėtas medžiagas.

Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Įstatymo reikalavimas neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį taikytinas ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-218/2009). Taigi, nagrinėjamoje byloje kaltinimas A. R. neteisėtai įgijus narkotinės medžiagos – 0,796 g heroino ir psichotropinės medžiagos – 2,218 g metamfetamino nepagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kaltinimas dėl šių medžiagų įgijimo nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis. Dėl to šioje dalyje nuosprendis keičiamas.

Tačiau, kadangi objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra alternatyvūs ir veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pakanka bent vieno iš jų įgyvendinimo, A. R. veikos kvalifikacija nesikeičia, kadangi byloje nustatyta, kad jis narkotinę medžiagą – 0,796 g heroino ir psichotropinę medžiagą– 2,218 g metamfetamino kartu su V. P. supakavo į paketą ir 2013-03-25 gabeno savo automobiliu į Kybartus.

Nors A. R. neigia pakavęs narkotines ir psichotropines medžiagas, tvirtindamas, kad jos jau buvo supakuotos ir jas kišenėje turėjo V. P., tačiau sprendžiant iš pokalbio Nr. 675 matyti, kad P. L. nurodo A. R., jog reikia narkotines ir psichotropines medžiagas supakuoti į nedidelį kamuoliuką, kad būtų lengviau permesti. V. P. patvirtino, kad jam perduotas paketas buvo kamuolio formos, vėliau A. R. automobilyje jis jį dar kelis kartus apvyniojo lipnia juosta. V. P. parodymuose, duotuose teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas jam paskirto suėmimo termino pratęsimo klausimas (3 t., b. l. 115-116), nurodė, kad ruošiamas permetimui medžiagas pakavo kartu su A. R.. Anksčiau aptartuose telefoniniuose pokalbiuose užfiksuota, kaip P. L. nurodė A. R. supakuoti minėtas medžiagas taip, kad būtų lengviau permesti į pataisos namų teritoriją. Abu nuteistieji įvardija, kad yra dvi veržlės, o būtent dviejų rūšių medžiagos – heroinas ir metamfetaminas – supakuotus į du mažus paketėlius su dviem švino rutuliukais ir buvo rastos pas V. P. asmens kratos metu jį sulaikius (1 t., b. l. 16).

Liudytojas D. P. patvirtino, kad sulaikius V. P., jo kišenėje buvo rastas apvalus paketas, o jį praardžius, jame rasti milteliai. Apžiūros protokole užfiksuota, kad paketas yra apvalus, apsuktas skaidria lipnia juosta, jį nulupus viduje rasti trys mažesni paketėliai – du su galimai narkotinėmis medžiagomis, o vienas su dviem švino rutuliukais (1 t., b. l. 17). Be to, lipnios juostos ritinėlis buvo rastas automobilio Audi A4, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) salono daiktadėžėje, o 2013-06-07 specialisto išvada Nr. 140-(2087)-IS1-3053 nustatyta, kad tirti pateiktos skaidrios, lipnios juostelės viena dalis anksčiau sudarė vieną visumą su tirti pateikto skaidrios, lipnios juostelės ritinėlio, paimto 2013-03-26 iš automobilio AUDI, lipnia juostele (2 t., b. l. 38-41). Būtent ant šio lipnios juostelės ritinėlio buvo rastas ir V. P. piršto antspaudas. Nuteistasis V. P. nurodė, kad gautą paketą jis lipnia juosta apsuko A. R. automobilyje, tačiau jis nenurodė, kad su savimi jos turėjo, o tai reiškia, kad jos gavo automobilyje iš A. R.. Šios aplinkybės paneigia A. R. argumentus, kad jis ne tik neprisidėjo prie draudžiamų vartoti medžiagų pakavimo, bet ir nematė, kaip tai darė V. P.. Tai, kad ant paketo nerasta jo pirštų antspaudų, nepaneigia minėtos aplinkybės, nes rankų pėdsakai ant dviejų švino rutuliukų buvo netinkami asmeniui identifikuoti. Taigi, kritiškai vertintini A. R. ir V. P. parodymai, kad A. R. nematė, kaip V. P. automobilio salone paketą su draudžiamomis vartoti medžiagomis apvyniojo lipnia juostele.

Šios aplinkybės nepaneigia ir liudytojos V. R. parodymai, jog važiuojant į Kybartus vyrai niekuo neužsiėmė, kadangi V. P. A. R. pasiėmė daug anksčiau, nei V. R., jis jau sėdėjo automobilyje, kai įlipo V. R., todėl ji galėjo ir nematyti, kai buvo pakuojamas paketas. Tačiau pokalbio Nr. 1084 stenogramoje užfiksuota, kaip P. L. perspėja V. R. įsidėmėti, kad niekas nieko niekur nevežė, ir kad jų vežtas vaikinas sako tą patį – iš ko galima suprasti, kad perspėja neigti bet kokias asociacijas su draudžiamų medžiagų gabenimu (1 t., b. l. 107). Todėl V. R. parodymai, neigiantys žinojus kelionės tikslą ir apie gabenamas draudžiamas medžiagas, taip pat vertintini kritiškai.

Byloje neginčijama ta aplinkybė, kad V. P. į Kybartus vežė A. R., o atsižvelgiant į tai, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo automobilio salone, nors jas laikė ir V. P., tačiau su A. R. žinia, patvirtinamas ir faktas, kad A. R. gabeno šias medžiagas.

Esminis kriterijus veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyto neteisėto šių medžiagų gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo ar siuntimo, yra tikslo parduoti ar kitaip platinti turėjimas. Šio tikslo turėjimas yra subjektyvusis neteisėtų veikų požymis, kuris turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įvardytas tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-361/2014). Platinimo esmę sudaro tai, kad psichotropinės ar narkotinės medžiagos perduodamos bent vienam kitam asmeniui, neakcentuojant pelno už tai gavimą.

Nagrinėjamu atveju ginčo, kad psichotropinės ir narkotinės medžiagos buvo skirtos permesti į Kybartų pataisos namų teritoriją nėra, tai patvirtino ir P. L. bei V. P. parodymai. Duomenų, kad pats A. R. vartotų narkotines ar psichotropines medžiagas, nėra, todėl pagrįstai galima tvirtinti, kad A. R. narkotinę ir psichotropinę medžiagas gabeno turėdamas tikslą jas platinti. O kaip minėta, teismų praktikoje narkotinių ir psichotropinių medžiagų permetimas pagal išankstinį susitarimą su tam tikru asmeniu per pataisos namų teritoriją juosiančią tvorą yra vienas iš tų medžiagų platinimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-435/2010). Tai, kad permetimas turėjo būti įvykdytas pasitelkus kitą asmenį, nepaneigia siekiamo tikslo draudžiamas vartoti medžiagas platinti.

Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad asmuo suvokia, jog neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti.

Šiuo atveju aptarti įrodymai patvirtina, kad A. R. aiškiai suvokė, kad P. L. jo prašo įgyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir, nors byloje surinkti įrodymai aiškiai nepatvirtino draudžiamų vartoti medžiagų įgijimo fakto iš nenustatyto asmens, tačiau tai, kad A. R. šias medžiagas kartu su V. P. supakavo pagal P. L. nurodymą, perdavė jas V. P. ir savo automobiliu 2013-03-25 vežė jas ir V. P. į Kybartus, pasitvirtino. Taigi, aptarti A. R. veiksmai aiškiai parodo, kad jis veikė sąmoningai, suvokdamas savo veiksmų priešingumą teisei, ir norėjo taip veikti.

Nustatant tyčią dėl disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis pakanka to, kad asmuo bendrais bruožais suvokė ir numanė narkotinių medžiagų savybes, kad tai yra medžiagos, kurių apyvarta yra uždrausta ir už jų disponavimą gresia atsakomybė.

Kad A. R. suprato, jog tai yra draudžiamos disponuoti medžiagos, rodo ne tik šifruoti pokalbiai tarp jo ir P. L., bet ir tai, kad jis pats, P. L. įkalbinėjamas, atsisakė permesti šias medžiagas, bijodamas rizikuoti (1 t., b. l. 93).

Nuteistasis A. R. nesutinka, kad jo veikoje yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis veikė bendrininkų grupėje. Jo nuomone, jis nebuvo veikos vykdytojas, jo veika galėtų būti kvalifikuota tik kaip padėjėjo.

Kaip jau minėta anksčiau, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis).

Taigi, bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-339/2010, 2K-630/2011, 2K-10/2012). Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.). Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Priešingai nei yra įsitikinęs nuteistasis, aptartos aplinkybės patvirtino, kad A. R., vykdydamas P. L. nurodymus, veikdamas kartu su V. P. 0,796 g heroino ir psichotropinės medžiagos – 2,218 g metamfetamino supakavo į paketą ir kartu su V. P. savo automobiliu Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno į Kybartų pataisos namus, turėdamas tikslą platinti – perdavė 0,796 g. heroino ir 2,218 g. metamfetamino V. P., kad šis permestų juos į Kybartų pataisos namų teritoriją, kur šias medžiagas galėtų pasiimti P. L.. Taigi, A. R. ir V. P. yra bendravykdytojai, nes abu siekė bendro tikslo – įvykdyti P. L. nusikalstamą sumanymą – narkotinės ir psichotropinės medžiagos disponavimą, turint tikslą jas platinti, t. y. permesti į Kybartų pataisos namų teritoriją. Taigi, apelianto veiksmai negali būti vertinti kaip padėjėjo, nes nusikalstamą veiką jis padarė pats, įgyvendindamas objektyviuosius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, t. y. būdamas vykdytojas. Esant bendrininkavimui, visi bendrininkai atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį, todėl A. R. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. O ši aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia.

Nuteistasis nesutinka ir su jam paskirtos bausmės dydžiu, nes, jo nuomone, ji paskirta neatsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais nuteistojo argumentais. Nuteistasis teisus, kad skiriant bausmę, būtina vadovautis ne tik BK 54 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, bet ir įvertinti šio straipsnio 2 dalyje išdėstytas aplinkybes bei vadovautis BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.Šių reikalavimų, skirdamas A. R. bausmę, teismas nepažeidė.

BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų. A. R. paskirta 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima sankcijos vidurkiui. Tokia bausmė paskirta atsižvelgiant į tai, kad nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis anksčiau teistas du kartus, šį tyčinį sunkų nusikaltimą padarė praėjus neilgam laiko tarpui po to, kai buvo paleistas atlikęs terminuotą laisvės atėmimo bausmę, charakterizuojamas neigiamai, nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, nors recidyvas nėra susijęs su šiuo nauju nusikaltimu, bylos medžiaga jį charakterizuoja neigiamai, be to, atsižvelgta į jo aktyvų vaidmenį nusikaltimo padaryme, jam skirta bausmė tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga. Priešingai, teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui aktualias aplinkybes, sprendžia, kad A. R. už padarytą sunkų tyčinį recidyvinį nusikaltimą skundžiamu nuosprendžiu paskirta teisinga ir proporcinga bausmė, atitinkanti jo asmenybės įvertinimui, tinkamai realizuoja bausmės tikslus, todėl mažinti jos dydžio nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo, o vien tik nusikaltusio asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atlikus išsamų bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą, nėra pagrindo tenkinti visų apeliacinio skundo reikalavimų ir A. R. išteisinti iš nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis nesutinka, kad iš jo turėtų būti priteistos proceso išlaidos ekspertų ir specialistų darbui atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš nuteistųjų priteisė išlaidas ekspertų ir specialistų darbui atlyginti, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas visų nuteistųjų atžvilgiu.

Pagal BPK 103 straipsnio 3 punktą, proceso išlaidomis laikomos ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog užduotys Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialistams ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistams buvo skirtos ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų iniciatyva, siekiant surinkti kaltinamųjų kaltę pagrindžiančius duomenis. Akivaizdu, jog šiuo atveju specialistų tyrimo išlaidos negali būti laikomos proceso išlaidomis, kadangi jos buvo paskirtos atlikti kaip tarnybinės užduotys, o specialistų tyrimą atliko Lietuvos Respublikos biudžetinės įstaigos – Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centras ir Lietuvos teismo ekspertizės centras, savo veiklai gaunantis valstybės biudžetinius asignavimus. Dėl šių priežasčių valstybės šioje byloje turėtos išlaidos už Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto 2013-05-14 išvadą Nr. 140-(2085)-IS1-2465, 2013-05-23 išvadą Nr. 140-(2086)-IS1-2708, 2013-06-07 išvadą Nr. 140-(2087)-IS1-3053 (atliktus tyrimus) ir 2013-10-30 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11-2495 (13) (atliktą tyrimą), nepagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir solidariai priteistos iš nuteistųjų P. L., V. P., A. R., todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistiesiems paskirtos bausmės individualizuotos teisingai, nepažeidžiant BPK 54 ir 41 straipsnių nuostatų, todėl nuteistųjų P. L. ir V. P. skundų šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti, tačiau A. R. atžvilgiu skundžiamame nuosprendyje neteisingai pripažinta įrodyta aplinkybė, kad nuteistasis įgijo narkotinę ir psichotropinę medžiagą, kadangi ji nepagrįsta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, todėl ši kaltinimo dalis šalinama, taip pat iš nuteistųjų nepagrįstai priteista 12882,43 Lt (dvylika tūkstančių aštuoni šimtai aštuoniasdešimt du litai ir 43 ct) proceso išlaidų valstybei, todėl šioje dalyje Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 23d. nuosprendis keičiamas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. TP-7-(2.10)-882 (5 t. b. l. 127), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. R., išlaidas iki 2015 m. vasario 26 d. sudaro 104,22 EUR dydžio advokato užmokestis, pažyma Nr. TP-7-(2.10)-52 (5 t. b. l. 90), – P. L. iki 2015 m. sausio 7 d. – 81,06 EUR, o Nr. TP-7-(2.10)-45 (5 t. b. l. 94), V. P. iki 2015 m. sausio 7 d. –23,16 EUR. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgtina ir į tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistojo, kurio byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį. Tokie duomenys yra esminiai sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-28-976/2015). Įvertinus šias aplinkybes antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų P. L., V. P. ir A. R. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 punktu,

nusprendė:

nuteistojo P. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistųjų A. R. ir V. P. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio teiginį, kad A. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2013-03-04 iki 2013-03-25, tiksliai nenustatytą dieną ir vietoje, iš nenustatyto asmens įgijo narkotinės medžiagos – 0,796 g heroino ir psichotropinės medžiagos – 2,218 g metamfetamino.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria valstybės byloje turėtos išlaidos už:

2013-05-14 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadą Nr. 140-(2085)-IS1-2465 (atlikto tyrimo) kaina – 368,08 Lt;

2013-05-23 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadą Nr. 140-(2086)-IS1-2708 (atlikto tyrimo) kaina – 552,12 Lt;

2013-06-07 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadą Nr. 140-(2087)-IS1-3053 (atlikto tyrimo) kaina – 184,04 Lt;

2013-10-30 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11-2495 (13) (atlikto tyrimo) kaina – 11 778,19 Lt, viso 12 882,43 Lt (dvylika tūkstančių aštuoni šimtai aštuoniasdešimt du litai ir 43 ct), pripažintos proceso išlaidomis ir jos priteistos solidariai iš nuteistųjų P. L., V. P., A. R. valstybės naudai.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.