Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo G. B. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjami ieškovo G. B. ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Verserma“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Verserma“ priešieškinis ieškovui G. B. dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, paremtu antstolio 2012 m. spalio 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame yra užfiksuoti ieškovo ir atsakovės vadovo elektroninio susirašinėjimo per „Skype“ programą duomenys, analize, atsakovė nevengė atlikti sutartimi sulygtus darbus, priešingai, ji norėjo atlikti gyvenamojo namo išorės ir vidaus statybos darbus, bet šių darbų negalėjo atlikti dėl ieškovo nurodymų. Pasak pirmosios instancijos teismo, tą aplinkybę, jog statybos darbai nevyko dėl ieškovo kaltės, patvirtino ir liudytojas G. S., einantis atsakovės direktoriaus pavaduotojo pareigas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sutarties 3.4 punktu ieškovas įsipareigojo užtikrinti, kad atsakovė per visą sutarties laikotarpį galėtų nekliudomai ir nevaržomai patekti į gyvenamojo namo teritoriją ir į patį gyvenamąjį namą, bet, teismo vertinimu, ieškovas tinkamai nevykdė įvardytos pareigos. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos įrodymų visetą, padarė išvadą, jog būtent dėl ieškovo veiksmų atsakovė negalėjo tinkamai atlikti sutartimi sulygtų darbų, kas, teismo vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog ieškovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutartį. Pagal Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 1 dalį sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, todėl, pripažinus vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, sutartis laikytina galiojanti ir vykdytina toliau, vadinasi, ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog atsakovė grąžintų jam 2 255,18 Lt, nes, galiojant sutarčiai, atsakovė yra įsipareigojusi atlikti visus sutartimi sulygtus darbus, įskaitant ir tuos, už kuriuos atsakovei yra sumokėta įvardyta pinigų suma.

Ieškovas, nesutikdamas su Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį ir atmesti priešieškinį. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai kvalifikavo bylos teisingam išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes bei tarp bylos šalių susiformavusius teisinius santykius. Ieškovo teigimu, tarp bylos šalių susiformavo vartojimo rangos teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 6.672 straipsnio 1 dalis), nes, pirma, ieškovas yra fizinis asmuo, antra, atsakovė yra verslininkė, trečia, statybos darbų rezultatas buvo užsakytas ieškovo asmeniniams ir šeimos poreikiams patenkinti, tai yra suremontuoti gyvenamąjį namą. Ieškovas šiame kontekste pažymėjo, jog Civilinio kodekso 6.673 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad užsakovas bet kada iki darbo rezultato priėmimo gali nutraukti sutartį, sumokėdamas dalį nustatytos kainos, proporcingą atliktam darbui. Pasak ieškovo, jis, remdamasis įvardyta materialiojo įstatymo norma, turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, ką jis ir padarė 2012 m. spalio 17 d. raštu. Ieškovui vienašališkai nutraukus sutartį, atsakovei kilo pareiga grąžinti ieškovui jo pagal sutartį permokėtą sumą, tai yra 2 255,18 Lt. Ieškovas, apeliuodamas į pirmosios instancijos teismo išvadą, jog dėl ieškovo veiksmų atsakovė negalėjo tinkamai atlikti sutartimi sulygtų darbų, inter alia pažymėjo, kad elektroninio susirašinėjimo per „Skype“ programą duomenys negali būti vertinami kaip tinkamas įrodymas. Ieškovo vertinimu, atsakovės veiksmai, tiksliau – neveikimas, rodo, kad atsakovė nesilaikė verslo subjektui būdingų rūpestingumo bei apdairumo standartų, be to, pasak ieškovo, atsakovė, iki visų sutartimi sulygtų darbų atlikimo momento išrašiusi PVM sąskaitą faktūrą, parengusi atliktų darbų aktą ir pažymą apie atliktų darbų vertę, veikė savo nuožiūra ir rizika.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas ieškovo apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Dėl ginčo materialinio santykio kvalifikacijos

Bylos faktiniais duomenimis (b. l. 15-16) nustatyta, jog šalys 2010 m. rugpjūčio 23 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2010/08/23/01 (toliau tekste – ir sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo savo jėgomis ir rizika atlikti sutarties pirmajame priede – lokalinėje sąmatoje (b. l. 17-18) – nurodytus gyvenamojo namo, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), remonto darbus, o apeliantas įsipareigojo sutarties nustatyta tvarka sumokėti atsakovei darbų kainą, lygią 16 756,08 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas pagrįstai pažymėjo, jog tarp bylos šalių susiformavo vartojimo rangos teisiniai santykiai, kurių esmė yra atskleista Civilinio kodekso 6.672 straipsnio 1 dalyje, nes, pirma, apeliantas, užsakęs atlikti statybos darbus, yra fizinis asmuo, antra, apelianto užsakyti statybos – gyvenamojo namo remonto – darbai skirti asmeninių apelianto ir jo šeimos poreikių tenkinimui, trečia, atsakovė, įsipareigojusi atlikti sutartimi sulygtus statybos darbus, yra verslininkė, kuri, ką patvirtina Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis), be kitų veiklų, verčiasi ir statybos veikla. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013), todėl, nepaisant to aspekto, jog apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad tarp bylos šalių susiformavo vartojimo rangos teisiniai santykiai, pirmosios instancijos teismas ex officio privalėjo šalių teisinius santykius kvalifikuoti vartojimo rangos teisiniais santykiais.

Dėl vienašališko sutarties nutraukimo

Bylos faktiniai duomenys (b. l. 70) patvirtina, jog apeliantas, 2012 m. spalio 17 d. raštu Nr. 12/10/17/01 atsakydamas į atsakovės 2012 m. rugpjūčio 30 d. pranešimą Nr. 2012/08/30/01 (b. l. 69), inter alia pareiškė, jog savo iniciatyva pagal Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalis nutraukia sutartį.

Bendroji materialinės teisės taisyklė yra ta, jog vienašališkas sutarties nutraukimas yra galimas tik tada, kai priešinga sutarties šalis padaro esminį sutarties pažeidimą (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalis), kita vertus, Civilinio kodekso 6.673 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta specialioji taisyklė, kuri yra skirta vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugai, pagal kurią vartojimo rangos sutartiniame teisiniame santykyje užsakovas bet kada iki darbo rezultato priėmimo gali nutraukti sutartį, sumokėdamas dalį nustatytos kainos, proporcingą atliktam darbui. Šios materialiojo įstatymo nuostatos analizė sudaro pagrindą teigti, jog užsakovo teisė nutraukti vartojimo rangos sutartį nesiejama su rangovo padarytu sutarties pažeidimu, svarbiomis priežastimis ar kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, vadinasi, vartotojas gali laisvai savo nuožiūra nutraukti sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminiai vienašališko vartojimo rangos sutarties nutraukimo pagal Civilinio kodekso 6.673 straipsnio 2 dalį aspektai yra tie, jog, pirma, užsakovas teisę nutraukti rangos sutartį gali įgyvendinti iki materialiajame įstatyme expressis verbis apibrėžto įvykio (juridinio fakto) – iki darbo rezultato priėmimo, antra, užsakovas privalo sumokėti rangovui darbų kainos dalį, proporcingą rangovo pagal sutartį atliktiems darbams.

Bylos šalys pripažįsta tuos faktus, jog, pirma, atsakovė, veikdama pagal sutartį, iki ginčijamo vienašališko sutarties nutraukimo buvo teatlikusi šalių sulygtų statybos darbų dalį – gyvenamojo namo išorės remonto darbus, kurie yra nurodyti lokalinės sąmatos trečiajame skyriuje, antra, apeliantas, veikdamas pagal sutartį, iki vienašališko sutarties nutraukimo buvo sumokėjęs atsakovei 4 000 Lt, bet šalys skirtingai vertina, kokia yra atsakovės faktiškai atliktų statybos darbų kaina, kita vertus, atsakovė pripažįsta tą faktą, jog jos faktiškai pagal sutartį atliktų darbų kaina yra mažesnė negu ta suma, kurią apeliantas pagal sutartį sumokėjo atsakovei.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, patvirtinančias, jog, pirma, apeliantui vienašališko sutarties nutraukimo momentu nebuvo perduotas sutartimi sulygtas darbų rezultatas, antra, apeliantas vienašališko sutarties nutraukimo momentu buvo sumokėjęs atsakovei darbų kainos dalį, proporcingą atsakovės pagal sutartį atliktiems darbams, konstatuotina, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir įstatymo nustatyta tvarka realizavo šią savo, kaip užsakovo, teisę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tas faktas, jog apeliantas 2012 m. spalio 17 d. rašte Nr. 12/10/17/01, kuriuo inter alia informavo atsakovę apie vienašališką sutarties nutraukimą, nurodė netinkamą sutarties nutraukimo pagrindą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apelianto vienašalis sandoris – sutarties nutraukimas – yra neteisėtas, be to, įvardyto sandorio neteisėtumo, ypač atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog abi bylos ir kartu sutarties šalys ilgą laiko tarpą nebendradarbiavo ir nerodė iniciatyvos vykdyti sutartį, šiuo neveikimu akivaizdžiai parodydamos, kad jos yra nesuinteresuotos sutarties vykdymu ir kartu išsaugojimu, nepatvirtina ir tas faktas, jog apeliantas iš anksto protingu terminu neįspėjo atsakovės apie ketinimą vienašališkai nutraukti sutartį.

Apibendrinus nustatytas ir aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo materialinį santykį ir kartu nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas ad hoc neturėjo pagrindo nutraukti bylos šalių sutartį.

Dėl atsakovės praturtėjimo

Apeliantas šios bylos procese laikosi pozicijos, jog jo materialinio subjektinio reikalavimo, įvardyto reikalavimu dėl skolos priteisimo, teisinis pagrindas – teisės normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą be pagrindo.

Kasacinio teismo praktika byloja, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika; jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo teisės normos netaikomos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).

Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, atsakovės faktiškai pagal sutartį atliktų darbų kaina yra mažesnė negu ta suma, kurią apeliantas pagal sutartį sumokėjo atsakovei, kas sudaro pagrindą teigti, jog atsakovė praturtėjo pagal sutartį, ir kartu konstatuoti, jog atsakovės praturtėjimo klausimo išsprendimui taikytinas ne nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutas, kuriuo ad hoc remiasi apeliantas, o vienašalės restitucijos, kurios esmė yra atskleista Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 1 dalyje (restitucija apima ir vykdant sutartį gauto neteisėtai ar per klaidą turto grąžinimą, klaidą suprantant pačia plačiausia prasme), institutas.

Byloje jau buvo nustatyta, jog atsakovė faktiškai teatliko gyvenamojo namo išorės remonto darbus. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad, ką pagrįstai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme akcentavo ir šios bylos apeliaciniame procese akcentuoja atsakovė, apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovės faktiškai pagal sutartį atliktų darbų kaina yra 1 744,82 Lt. Lokalinės sąmatos, kuri yra (buvo) neatskiriama šalių sutarties dalis (b. l. 17-18), analizė sudaro pagrindą teigti, jog bylos šalys susitarė, kad jų sulygta statybos darbų kaina apima ne tik pagrindines išlaidas, skirtas atsakovės darbuotojų darbo užmokesčių mokėjimui, medžiagų įsigijimui ir mechanizmų nuomai, bet ir papildomas išlaidas, kurios yra expressis verbis nurodytos lokalinėje sąmatoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu lokalinės sąmatos (b. l. 17-18) ir kitos atsakovės į bylą pateiktos lokalinės sąmatos (b. l. 103) analize, atsakovės faktiškai atliktų darbų kaina – 2 764,85 Lt.

Šios bylos apeliaciniame procese nustačius, jog apeliantas pagal sutartį sumokėjo atsakovei 4 000 Lt, o atsakovės faktiškai pagal sutartį atliktų darbų kaina – 2 764,85 Lt, konstatuotina, jog atsakovės grąžintina suma pinigine išraiška sudaro 1 235,15 Lt.

Atsižvelgiant į nustatytų ir aukščiau nurodytų bylos faktinių aplinkybių visetą, konstatuotina esant teisinį pagrindą taikyti vienašalę restituciją ir priteisti apeliantui iš atsakovės 1 235,15 Lt, tokiu būdu apginant apelianto pažeistą teisę.

Dėl materialinių palūkanų

Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, pareikštu ieškiniu inter alia prašo priteisti iš atsakovės 140,20 Lt palūkanas. Apelianto ieškinio analizė sudaro pagrindą teigti, jog, pasak apelianto, įvardyto materialinio subjektinio reikalavimo teisinis pagrindas – Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos; šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą.

Viena vertus, apeliantas netinkamai kvalifikuoja aukščiau įvardyto materialinio subjektinio reikalavimo teisinį pagrindą, nes, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, atsakovė praturtėjo pagal sutartį, kita vertus, netinkama reikalavimo teisinė kvalifikacija per se nesudaro pagrindo atmesti reiškiamą reikalavimą, nes, kaip jau buvo aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, teismas ex officio atlieka faktinių aplinkybių, kuriomis yra grindžiamas reiškiamas reikalavimas, teisinę kvalifikaciją.

Apeliantas 2012 m. spalio 17 d. raštu Nr. 12/10/17/01, kuriuo, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, inter alia pareiškė, kad vienašališkai nutraukia sutartį, pareikalavo, jog atsakovė iki 2012 m. spalio 28 d. grąžintų apeliantui jo pagal sutartį atliktą permoką, kitaip tariant, pareikalavo, kad atsakovė nustatytu terminu įvykdytų piniginę prievolę.

Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsakovė, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apelianto nustatytu terminu, tai yra iki 2012 m. spalio 29 d. (Civilinio kodekso 1.121 straipsnio 2 dalis), neįvykdė aukščiau įvardytos piniginės prievolės, vadinasi, ji nuo 2012 m. spalio 30 d., o ne, kaip teigia apeliantas, nuo 2011 m. lapkričio 2 d., kai jis sumokėjo atsakovei 4 000 Lt (apelianto pagal sutartį atliktas mokėjimas gali būti kvalifikuotas išankstiniu sutartimi sulygtos darbų kainos dalies sumokėjimu (Civilinio kodekso 6.676 straipsnio 2 dalis), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog atsakovė tą dieną, kai apeliantas atliko mokėjimą, kurio atlikimo momentu sutartis galiojo ir saistė šalis, įgijo aukščiau įvardytą piniginę prievolę), įgijo materialinę pareigą mokėti apeliantui palūkanas, nustatytas Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje. Ši byla buvo iškelta 2013 m. vasario 15 d., vadinasi, palūkanų skaičiavimo pabaigos momentas – 2013 m. vasario 14 d.

Atsižvelgiant į nustatytas ir aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, konstatuotina esant pagrindą patenkinti apelianto materialinio subjektinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo dalį ir priteisti apeliantui iš atsakovės 18,27 Lt palūkanas (1 235,15 Lt x 5 procentai x 108 dienos / 365 dienų).

Dėl procesinių palūkanų

Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Esant apelianto reikalavimui, jam iš atsakovės priteistinos penkių procentų dydžio procesinės palūkanos, kurių skaičiavimo pradžios momentas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, – 2013 m. vasario 15 d.

Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo materialinį santykį, kas lėmė neteisingą šios bylos išsprendimą, todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies ir atmesti priešieškinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, neturi teisinės reikšmės šios bylos teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apelianto skunde.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, konstatuotina esant pagrindą perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).

Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 572 Lt bylinėjimosi išlaidas, tiksliau – 72 Lt žyminio mokesčio išlaidas (b. l. 82-83) ir 500 Lt išlaidas, susijusias su faktinių aplinkybių konstatavimu (b. l. 72), atsakovė – 3 649,28 Lt bylinėjimosi išlaidas, tiksliau – 300 Lt išlaidas, susijusias su faktinių aplinkybių konstatavimu (b. l. 134-135), ir 3 349,28 Lt išlaidas, susijusias su advokato teisinės pagalbos jai suteikimu (b. l. 136-139) (pažymėtina, jog, ką patvirtina bylos faktiniai duomenys (b. l. 109, 136), advokatas, šios bylos procese atstovavęs atsakovei, jos interesais sumokėjo 143 Lt žyminį mokestį ir šį veiksmą kvalifikavo teisinės paslaugos, kurią atsakovė kartu su kitomis paslaugomis apmokėjo 2013 m. kovo 8 d. (b. l. 137), suteikimu, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, jog, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovė papildomai patyrė 143 Lt žyminio mokesčio išlaidas).

Apeliacinės instancijos teismui inter alia nusprendus atmesti atsakovės priešieškinį, konstatuotina, jog atsakovė neįgijo procesinės teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su priešieškinio pareiškimu, kurios pinigine išraiška sudaro 717,53 Lt (450 Lt išlaidos už priešieškinio parengimą + 143 Lt žyminio mokesčio išlaidos + pridėtinės vertės mokestis), atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė neturi procesinės teisės reikalauti, kad ad hoc būtų kompensuotos jos advokato kelionių išlaidos, pinigine išraiška sudarančios 272,25 Lt, nes, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – ir Rekomendacijos) 3 punkte, advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos iš šalies priteisiamos tik tais atvejais, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas, o šios bylos atvejis nepatenka tarp Rekomendacijų 3 punkte įvardytų atvejų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, patenkinta apelianto materialinių subjektinių reikalavimų dalis sudaro 52 procentus pareikštų materialinių subjektinių reikalavimų vertės (1 253,42 Lt / 2 395,38 Lt), o atmesta dalis atitinkamai sudaro 48 procentus pareikštų materialinių subjektinių reikalavimų vertės. Atsižvelgiant į patenkintą ir atmestą apelianto materialinių subjektinių reikalavimų dalis, konstatuotina esant pagrindą priteisti apeliantui iš atsakovės 297,44 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovei iš apelianto – 1 132,56 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dalis, tenkanti kiekvienai bylos šaliai, yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šalims nepaskirstytinos aukščiau nurodytos bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, paskirstymo

Bylos faktiniai duomenys (b. l. 169) patvirtina, jog apeliantas šios bylos apeliaciniame procese patyrė 72 Lt bylinėjimosi išlaidas, tiksliau – žyminio mokesčio išlaidas. Viena vertus, atsakovė pareikštu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kita vertus, atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji šios bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, konstatuotina esant pagrindą atmesti atsakovės reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas analogišku aukščiau įvardytam rezultatu (52 procentai) laimėjo šios bylos apeliacinį procesą, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, konstatuotina esant pagrindą priteisti apeliantui iš atsakovės 37,44 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, dalis, tenkanti kiekvienai bylos šaliai, yra mažesnė už aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardytu įsakymu nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šios bylos apeliaciniame procese nespręstini aukščiau įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nusprendė:

panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – G. B. ieškinį patenkinti iš dalies: priteisti G. B. iš uždarosios akcinės bendrovės „Verserma“ 1 235,15 Lt, 18,27 Lt palūkanas ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 253,42 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. vasario 15 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Verserma“ priešieškinį.

Priteisti G. B. iš uždarosios akcinės bendrovės „Verserma“ 334,88 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Verserma“ iš G. B. 1 132,56 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.