Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2469-832/2014 pagal ieškovo K. Š. ieškinį atsakovei S. V. dėl įpareigojimo pašalinti valdymo teisės pažeidimus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo esmė

Apeliantė nurodo, kad ieškovas 1,9100 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo nuo 1994-10-21. Jam bei tuometinei Žemėtvarkos tarnybai, suformuojant žemės sklypą, buvo žinoma ir akivaizdžiai matoma, kad naujai formuojamame žemės sklype yra statinių. Ieškovas puikiai žinojo, kam priklauso statiniai, tačiau siekdamas nuosavybės toje vietoje, su viskuo sutiko ir žinojo, kad sklype esančių statinių savininkai yra atsakovės ir ieškovo tėvai. Šiuos teiginius pagrindžia ir byloje esantys rašytiniai įrodymai bei teismo išvada, kad ieškovo prašomi nugriauti statiniai pastatyti 1975-1995 metų laikotarpiu. Apeliantės teigimu, ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad po 1995 metų atsakovė jo sklype savivaliavo ir statė statinius, toks faktas nėra užfiksuotas ir jokiu administraciniu aktu. Atsakovė nurodo žinanti, kad jos tėvai yra statę ūkinius pastatus žemės sklype, kurį dabar valdo ieškovas, pripažįsta, kad jiems apeliantė padėjo prie statybų, tačiau mano, kad tai jokiu būdu nėra atsakovei priklausantys daiktai, kadangi palikimą – konkretų tėvų turtą atsakovė priėmė tik 2010-12-09, turtą įregistravo ir jokiu statybų ieškovo sklype nevykdė.Be to, atsakovė mano, kad ieškovas nepateikė, o teismas neišreikalavo į bylą duomenų, kad atsakovei būtų surašytas savavališkos statybos aktas ir pareikalauta savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismas pats konstatavęs esant savavališką statybą, privalėjo nustatyti – kas yra tų statinių statytojas ir tik po to nuspręsti dėl įpareigojimo, tačiau to nepadarė. Nurodo, kad atsakovė galėtų būti atsakinga tik už savo pačios atliktus veiksmus, tačiau jokių veiksmų ieškovo žemės sklype ji neatliko.Atsakovė taip pat mano, kad visapusiškam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui teismas į procesą trečiaisiais asmenimis privalėjo įtraukti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių, kuris duotų išvadą ar nebuvo pažeisti įstatymo reikalavimai formuojant ieškovui R. K. Š. žemės sklypą, ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių, kuris pateiktų duomenis ar atsakovei buvo surašytas savavališkos statybos aktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės gynimo, nesusijusio su valdymo netekimu. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas teismo įpareigoti atsakovę savo lėšomis nugriauti jos savavališkai pastatytus statinius, susidėvėjusius bei netinkamus naudoti, kurie pastatyti ieškovui priklausančiame žemės sklype. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iki šiol malkinė (16I1m ), garažas (15GI1g), sandėliai (14I1g ir 13I1m), ūkinis pastatas (9I1m) nėra įteisinti, sprendė, jog jų teisinis statusas, t. y. savavališka statyba, nėra pasikeitęs nuo 1990 metų, todėl ieškovo ieškinį dėl įpareigojimo nugriauti šiuos statinius kaip savavališkai pastatytus, teismas tenkino. Be to, teismas pripažino, kad 1995 m. pastatytos daržinės (pažymėtos 20I1Ž) statybai bei šios statybos įteisinimui yra būtinas rašytinis ieškovo sutikimas dėl statybų vykdymo, o kadangi atsakovas nesutiko su tuo, jog jo žemės sklype būtų ieškovės daržinė, teismas sprendė, kad atsakovė negalės pasinaudoti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe įteisinti statinį, todėl konstatavo, kad ir šis statinys yra griautinas. Atsakovė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, motyvuodama tuo, kad statinių ji nestatė, juos paveldėjo tik 2010 metais. Mano, kad teismas, pats konstatavęs esant savavališką statybą, privalėjo nustatyti kas yra tų statinių statytojas ir tik po to nuspręsti dėl įpareigojimo. Apeliantės teigimu, teismas į bylą trečiaisiais asmenimis turėjo įtraukti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, mano, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, tačiau privalo pasisakyti dėl atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų, kurie iš esmės susiję tik su įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teisme.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovo prašomi nugriauti statiniai – malkinė (16I1m ), garažas (15GI1g), sandėliai (14I1g ir 13I1m), ūkinis pastatas (9I1m), pastatyti 1979–1988 metais, todėl svarbu įvertinti tuo laikotarpiu galiojusius ir ginčo teisinius santykius reglamentavusius teisės aktus.

1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 1977-11-01), kurį taikė ir pirmosios instancijos teismas, buvo įtvirtina, kad pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkini pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiuo gyvenamuoju namu (arba jo dalimi), ūkiniu pastatu ar įrenginiu disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.). Toks gyvenamasis namas (arba jo dalis), ūkinis pastatas ar įrenginys rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu nugriaunamas paties savavališko statytojo ar jo sąskaita. Šio straipsnio taikymo tvarką tuo metu nustatė Lietuvos TSR Ministrų Taryba. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2009 m. parengė teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės tvarką Lietuvoje 1947–1992 metais, sąrašą (http://vtpsi.lt/node/1119), trumpai apibūdindama šių teisės aktų turinį. Iš gyvenamųjų namų, jo dalių, ūkinių pastatų ir kitų statinių kaimo vietovėje statybos reglamentavimo 1979–1988 metais matyti, kad kaimo vietovėje statomiems pastatams buvo būtinas atitinkamos institucijos leidimas bei tipinis projektas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012), teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

Kaip matyti iš teismui pateiktos VĮ Registrų centras Telšių filialo Nekilnojamojo turto statinių kadastro ir registro dokumentų bylos (12 l.), jau 1989-07-03 įrašu pastatų, pažymėtų 13I1m, 14I1g, 15GI1g, 16I1m, statyba buvo pripažinta savavališka. Be to, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, byloje esančiame Mažeikių tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1990-03-01 Pažymėjime konstatuota, jog malkinė (16I1m ), garažas (15GI1g), sandėliai (14I1g ir 13I1m) yra savavališka statyba, o Mažeikių rajono prokuratūros 1989-09-11 rašte nurodoma, kad šie pastatai pastatyti atsakovės, jiems „uždėtas savavališkas statinio režimas“, todėl jie turėtų būti nugriauti, 1990-02-02 Mažeikių rajono LDT Vykdomojo komiteto rašte nurodoma, kad S. V. savavališkai pasistatė ūkinius pastatus prie V. Š. gyvenamojo namo, nurodoma, jog šią aplinkybę patvirtina dokumentai, esantys tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure ir pas rajono architektus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie atitinkamos institucijos išduotus leidimus ir projektus malkinės (16I1m ), garažo (15GI1g), sandėlio (14I1g ir 13I1m) bei ūkinio pastato (9I1m) statybai, kurie buvo privalomi ginčo statinių statybos metu, o byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia spręsti, kad jau 1989 m. malkinė (16I1m ), garažas (15GI1g), sandėliai (14I1g ir 13I1m) buvo pripažinti kaip savavališka statyba, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo pastatai – savavališki statiniai, kurie privalo būti nugriauti.

Nors atsakovė teigia, kad statinių nestatė, kaip jau minėta, byloje yra duomenys, kuriuose nurodoma, kad būtent atsakovė pastatė statinius, šią aplinkybę ji pripažino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl minėti atsakovės argumentai laikytini nepagrįstais.

Dėl daržinės (20I1Ž) pažymėtina, kad byloje atsakovė pripažino, jog statė šį statinį, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992‑05‑25 nutarimo Nr. 384 „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos“ 1.1 ir 1.5 punktus gyvenamąjį namą ir jo priklausinius (ūkinius, buities, verslo statinius bei įrenginius) galima statyti individualaus gyvenamojo namo statybai nustatytąja tvarka įsigytame sklype; sklypo savininkas (nuomininkas) gali statyti individualų gyvenamąjį namą, jo priklausinius, turėdamas nuosavybės teise jam priklausantį arba išnuomotą žemės sklypą, kuriame pagal detalius planus numatyta tokia statyba, miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintą projektą ir įregistravęs statybą valstybinės priežiūros tarnyboje. To paties nutarimo 1.8 punkte įtvirtinta, kad asmuo, kuris neturėdamas patvirtinto projekto ir nuosavybės teise jam priklausančio arba išnuomoto sklypo pasistatė, stato, perstato gyvenamąjį namą, jo dalį ar kitą pastatą arba iš esmės nukrypo nuo projekto, statybos normų ir taisyklių, traukiamas atsakomybėn pagal įstatymus. Taigi 1995 metais statyti daržinės ieškovo žemės sklype, kai byloje nėra duomenų apie ieškovo sutikimą dėl daržinės statybos, juo labiau neturint atitinkamų institucijų išduoto leidimo, nebuvo galima. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad daržinė yra savavališkas statinys. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, nekartojant teismo nurodytos teisinės kvalifikacijos savavališkų statinių įteisinimo ir savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimu, kad šiuo metu atsakovės statinio – daržinės, įteisinimui būtų privalus ieškovo, kaip žemės sklypo, ant kurio pastatytas savavališkas statinys, sutikimas. Iš ieškinio bei ieškovo pozicijos akivaizdu, kad toks sutikimas nebuvo ir nebus gautas, todėl savavališkos statybos padariniai privalo būti pašalinti nugriaunant savavališką statinį – daržinę (20I1ž).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esant duomenims, kad atsakovė pati ketino nugriauti statinius, pažymėtus 16I1m, 15GI1g, 14I1g, 13I1m, 9I1m, kad daržinės 20I1ž įteisinimui galimybės nėra, be to, iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustačius, kad pastatai akivaizdžiai yra griūvantys ir nesaugūs naudoti, savavališkos statybos padarinių šalinimas nugriaunant minėtus statinius laikytinas proporcinga priemone, ginant ieškovo teisėtus interesus, susijusius su nuosavybės teisės pažeidimais, nepažeidžiančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.).

Dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą, pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik tada, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju skundžiamame sprendime nebuvo nuspręsta dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus materialiųjų teisių ir pareigų, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su trečiųjų asmenų įtraukimu į bylą, vertintini kaip nepagrįsti, todėl atmestini.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Mažeikių rajono apylinkės teismas, todėl atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikydamas materialinės ir procesinės teisės normas, vadovaudamasis įstatymais pagristai ieškovo ieškinį tenkino, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.