Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės L. U. ieškinį atsakovams I. S., Č. V., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto 6-ojo notarų biurui notarei Daliai Štaupienei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pirkėjos teisių bei pareigų perkėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sandorių neteisėtumą grindė tuo, kad, parduodant butą ir ūkinio pastato dalį, ieškovei privalėjo, bet nebuvo pasiūlyta įsigyti nekilnojamąjį turtą pirmenybės teise tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir atsakovei, nes ieškovė buvo bendraturtė ir turėjo pirmenybės teisę pirkti butą ir ūkinio pastato dalį (CK 4.79 str. 3 d., 1.80 str., 1.81 str.). Ūkinio pastato dalies dovanojimo sutartį laiko apsimestiniu sandoriu, kadangi jis buvo sudarytas - kitam pirkimo - pardavimo sandoriui pridengti (CK 1. 87 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

1) Teismas, priimdamas sprendimą, analizavo tik dalį byloje surinktų įrodymų, o ne jų visumą. Be to, darydamas išvadas, rėmėsi išimtinai atsakovų pateiktais keliais įrodymais ir visiškai nepasisakė dėl ieškovės surinktų įrodymų, neaišku, kodėl juos atmetė. Teismas be teisinio pagrindo sureikšmino pirkimo-pardavimo sandorį ir nureikšmino dovanojimo sutartį. Teismas nepastebėjo, kad dovanojimo sandoriu realiai buvo pridengtas kitas pirkimo-pardavimo sandoris. Atsakovas Č. V. net kelis kartus nurodė, kad jis norėjo pastato dalį ne padovanoti, o parduoti, o G. S. taip pat norėjo ją nusipirkti, tačiau nepaisant to teismas padarė priešingą išvadą. Atsakovė I. S. nėra atsakovo Č. V. giminaitė, draugė ar kitokį artimą ryšį jam turintis žmogus. Todėl pagal CK 1.87 straipsnio 1 ir 2 dalis šiam dovanojimo sandoriui turi būti taikomos pirkimo-pardavimo sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų ir turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 4.79 str. 3 d.).

2) Teismas be jokio pagrindo pastato dalis laikė name esančių butų priklausiniais. Pastatas turi unikalų numerį ir nė su vienu iš name esančių butų fiziškai nėra susijungęs ar pagal savybes susijęs. Į šį pastatą iš namo nėra atvesta jokiu vamzdynų, komunikacijų. Tai yra visiškai savarankiškas daiktas, kuris gali būti naudojamas atsietai nuo naudojimosi name esančiais butais. Be to, namas ir pastatas stovi ant erdvaus 20 arų sklypo - jie yra pakankamai toli vienas nuo kito, o kaimynystėje gyvenantys žmonės (duomenys neskelbtini) panašų ūkinį pastatą rekonstravo į gyvenamąjį namą. Tačiau net jei pastatą būtų galima laikyti namo priklausiniu, atskiros jo idealiosios dalys (58/100 ir 42/100) kiekviena yra savarankiškas vieno ar kito name esančių dviejų butų priklausinys. Dar daugiau - jei vis dėlto pastato idealioji dalis yra atskiro name esančio buto priklausinys, atsakovas Č. V., parduodamas savo butą atsakovei I. S., privalėjo ta pačia sutartimi ir iš tos sutarties tiesiogiai išplaukiančiu kitu dokumentu (pvz., perdavimo-priėmimo aktu) jai perduoti pastato dalį, nes tokia pareiga yra imperatyviai nustatyta CK 6.325 straipsnyje. Jei pastato idealioji dalis yra parduoto buto priklausinys, šią pastato dalį turėjo ištikti toks pat likimas, kaip ir pagrindinį daiktą - butą (CK 4.13, 4.14 ir 4.19 str.), t. y. dovanojimo sutarties sudarinėti nebuvo pagrindo, o dėl idealiosios pastato dalies turėjo būti susitarta ta pačia pirkimo-pardavimo sutartimi.

3) Namas yra dvibutis, o sklypas, ant kurio stovi namas ir pastatas, pagal Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. 2.3.-11592-(01) 5 punktą negali būti dalinamas. Kadangi iki 42/100 dalies pastato padovanojimo atsakovei I. S. ši jo dalis priklausė atsakovui Č. V., o kita to paties pastato dalis (58/100) - B. U., darytina išvada, kad U. (po jo mirties - ieškovė) kartu su atsakovu Č. V. buvo pastato bendraturčiai. Todėl atsakovas Č. V., norėdamas pastatą parduoti, o ne padovanoti, dar prieš atlikdamas kokius nors turto perleidimo sandorius, t. y. tik ketindamas juos atlikti, turėjo per notarą apie tai pranešti ieškovės tėvui B. U., o po jo mirties – ieškovei (CK 4.79 str.), tačiau to padaryta nebuvo. Visus dokumentus tvarkė G. S., o jis buvo suinteresuotas už simbolinę kainą įsigyti butą, pastato dalį ir teisę įsigyti dalį ypač vertingo sklypo. G. S. nenorėjo, kad ieškovė sužinotų sandorio vertę, nes baiminosi, kad ji Č. V. pasiūlys daugiau pinigų.

4) Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2008). Šiuo atveju ieškovė, kaip pastato bendraturtė, turėjo pirmenybės teisę pirkti ne tik bendrąja nuosavybe buvusią ir kito bendraturčio parduodamą pastato dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, kaip tai nustatyta CK 4.79 straipsnyje, bet ir butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nes sklypas negali būti dalinamas, o name yra tik du butai, todėl tuo atveju, jei abu jie priklausytų tam pačiam savininkui, turto valdymas būtų efektyvesnis ir paprastesnis. Palikus teismo sprendimą nepakeistą, būtų apsunkintas ieškovės turto disponavimas, nes šiuo metu kitame namo bute gyvena alkoholikai, iš kurių galima laukti bet ko. Ieškovė bijo ten lankytis, viską sprendžia G. S., kuris pagal dokumentus neturi teisių priimti jokių sprendimų, juose nėra minimas ir ten net negyvena.

1) Ieškovė neįrodė, kad jos tėvas B. U. ir atsakovas Č. V. buvo bendraturčiai ginčijamų sutarčių sudarymo dieną. To ir negalėjo įrodyti, nes nekilnojamojo turto registre nekilnojamasis turtas, t.y. butai, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurių paskirtis - gyvenamoji. Todėl nei ieškovei, nei jos mirusiam tėvui nesant bendraturčiais su atsakovu Č. V., jokios pirmenybės teisės pirkti šalia esantį atskirą atsakovo butą neegzistavo ir todėl teismas pagrįstai ieškovės ieškinio netenkino. Kadangi ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą, kaip ir ieškinį teismui, įrodymų, kurie patvirtintų jos reikalavimų pagrįstumą nepateikė, t.y. įstatymo nustatytos pareigos neįvykdė, todėl toks ieškovės apeliacinis skundas neturi būti tenkinamas.

2) Ieškovė nepagrįstai kaltina teismą, kad pirmos instancijos teismas neva nepasisakė dėl kitų motyvų ir argumentų. Teismas sprendime yra vienareikšmiškai pasisakęs, kad dėl likusių kitų motyvų ir argumentų, kurie išdėstyti teismo posėdžių metu bei šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose teismo sprendime atskirai nepasisakoma, kadangi jie neturi esminės reikšmės, priimant sprendimą bei vertinant šalių pasirašytus sandorius. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nesugebėjo paaiškinti, kuo gi pasireiškė jos teiginys, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliantė taip pat nepagrindė savo teiginio, kad neva teismas išimtinai rėmėsi atsakovų pateiktais keliais įrodymais ir visiškai nepasisakė nė dėl vieno ieškovės surinkto įrodymo. Teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino visumoje viseto principu, o ne atskirai, kaip to pageidavo ieškovė. Todėl ir šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti, o apeliacinis skundas netenkintinas.

3) Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs rašytinius įrodymus bei išklausęs šalių paaiškinimus, padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas Č. V. neturėjo pareigos siūlyti ieškovei pirmenybės teise įsigyti jo parduodamą butą bei dovanojamą ūkinio pastato dalį. Todėl, nesant teisinio pagrindo, teismas pagrįstai nepripažino, kad pasirašytos sutartys prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismas nenustatė, jog pasirašant dovanojimo sandorį buvo paslėptas kitas (pirkimo - pardavimo) sandoris, tai yra sudarytas apsimestinis sandoris. Tokių įrodymų, kurie leistų suabejoti teismo padaryta išvada, ieškovė savo apeliaciniame skunde taip pat nenurodė ir nepateikė. Teismas neginčijamai nustatė, kad butas buvo parduotas už šalių sutartą 20 000 Lt sumą, o ūkinio pastato dalis, atsižvelgiant į jo paskirtį ir nedidelę vertę, buvo padovanota. Ieškovė, teigdama, kad dovanojimo sutartimi pridengtas kitas sandoris, privalėjo įrodyti savo teiginius, tačiau to nepadarė ir šių aplinkybių neįrodė. Todėl teismas neturėjo pagrindo remtis ieškovės teiginiais, nepagrįstais jokiais įrodymais.

4) Teismas byloje nustatė, kad turto pardavimo kaina buvo nustatyta šalių susitarimu bei, kad bus sumokėti įsiskolinimai už atsakovą Č. V. tretiesiems asmenims, atsakovui bus teikiama materialinė pagalba, kuri tuo metu ir iki šiol reikalinga bei palikta teisė Č. V. toliau gyventi bute. Teismas išklausęs bylos šalis padarė pagrįstą išvadą, kad toks šalių susitarimas pasiektas abiejų susitariančių šalių ir abiems šalims yra priimtinas (CK 6.156 str.). Todėl ieškovo teiginiai apie ženklų turto kainos skirtumą yra nepagrįsti. Ieškovė savo apeliaciniame skunde mini, kad neva atsakovo Č. V. parduotas ir padovanotas turtas yra itin vertingas, nes jis yra ne Vilniaus apylinkėse ar rajone, o Vilniaus mieste (prestižiniame Pavilnio mikrorajone). Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė pridėjo skelbimą iš internetinio portalo www.aruodas.lt, tačiau ginčas byloje yra kilęs dėl ieškovės menamos teisės pirmenybe pirkti atsakovo butą ir gauti dovanų ūkinio pastato dalį. Atsakovas Č. V. jokio žemės sklypo nepardavinėjo, todėl ieškovės teiginiui dėl kainų skirtumo, jos pateiktas skelbimas, iš kurio matyti, kad parduodamas žemės sklypas, o ne butas, yra netinkamas įrodymas ir jokio kainų skirtumo neįrodo. Ieškovės tikrasis ieškinio tikslas yra žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), tačiau jis priklauso valstybei.

5) Ieškovė skunde nutyli, kad ėmė siekti užvaldyti atsakovei priklausantį butą ir ūkinio pastato dalį tik 2014 m. vasario 27 d., pamačiusi, kad 20 arų žemės sklypo, kuriame stovi dvibutis namas ir ūkinis pastatas ir kuris priklauso valstybei, vidutinė rinkos kaina sudaro 727 563 Lt ir kad šis sklypas, esantis Nacionalinių ir regioninių parkų saugomoje teritorijoje, negali būti dalomas. Tokiu būdu ieškovė savo apeliaciniame skunde akivaizdžiai parodo, kad siekia bet kuria kaina užvaldyti žemės sklypą, kuris ieškinio padavimo dienai priklausė valstybei. Atsakovas Č. V. yra sąžiningas ir doras žmogus, todėl ieškovės metami kaltinimai, kad buvo parduodama teisė įsigyti iš valstybės žemės sklypo dalį, yra absurdiški ir įžeidžiantys. Ieškovė nutyli, kad atsakovui nerūpėjo žemės sklypo įsigijimas, kaip tai nerūpėjo ir ieškovės tėvui. Apeliantė savo nesutikimą su teismo padaryta išvada, kad ūkinis pastatas yra tarnaujantis daiktas ir priklausinys, motyvuoja tuo, kad dvibutis namas ir ūkinis pastatas stovi ant 20 arų sklypo bei, kad kaimynystėje gyvenantys žmonės (duomenys neskelbtini) panašų ūkinį pastatą rekonstravo į gyvenamąjį namą. Visgi ši apeliantės aplinkybė, motyvuojant ūkinio pastato galima rekonstrukcija, nepaneigia teismo padarytos išvados. Ginčijamų sutarčių sudarymo dienai, kaip ir ieškinio padavimo dienai ieškovė nebuvo rekonstravusi ūkinio pastato į gyvenamąjį namą, todėl šiuo pagrindu ginčyti teismo nustatytų aplinkybių nėra teisinio pagrindo. Kita vertus, teismo priimtas sprendimas neužkerta ieškovei kelio rekonstruoti savo ūkinio pastato dalies į gyvenamąjį namą, juo labiau, kad iš savo tėvo gautu butu pastaroji nesirūpina iki šiol.

6) Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad palikus skundžiamą teismo sprendimą nepakeistu, būtų labai apsunkintas ieškovės turto disponavimas. Ieškovė be jokio teisinio pagrindo teigia, kad bute gyvena alkoholikai (reikia suprasti - atsakovas Č. V.), iš kurių galima laukti bet ko. Tokie apeliacinio skundo teiginiai įžeidžia atsakovą Č. V., kaip žmogų. Tokie ieškovės teiginiai parodo, kad ieškovei reikalingas tik žemės sklypas, kurį pastaroji nori įgyti bet kokia kaina ir jį parduoti. Apeliacinis skundas negali būti tenkinamas, nes pažeistų abiejų atsakovų - Č. V. ir I. S. – teises Kadangi ieškovės tėvas nuosavybės teisės į 1992 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi reg. Nr. 16-4091 įsigytą sandėlį neįregistravo, todėl pagal pirkimo metu galiojusio CK 255 str. redakciją minėtą sutartį turėjo patvirtinti notaras ir ją turėjo įregistruoti ŽKNTKR VĮ Vilniaus filiale (naujas pavadinimas VĮ „Registrų centras“) per 3 mėnesius nuo sudarymo dienos, o šių taisyklių nesilaikymas darė sutartį negaliojančia. Ieškovės tėvas, neįregistravęs savo nuosavybės teisės į sandėlį iki 1992 m. lapkričio 19 d., neteko nuosavybės teisės į sandėlį ir todėl ieškovei negalėjo būti įregistruota nuosavybės teisė į sandėlį 1992 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Todėl akivaizdu, kad VĮ Registrų centras nepagrįstai įregistravo nuosavybės teisę į ūkinio pastato dalį pagal suklastotą įrašą (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos byloje.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai: remiantis CK 4. 72 str. 1 d., 4.82 str. 1 d., manytina, kad tuo atveju, jei atskiri butai, esantys viename pastate yra įregistruoti kaip atskiri turtiniai vienetai, butų savininkai neturėtų būti laikomi bendraturčiais bendrosios dalinės nuosavybės teisės prasme. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama ir tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad minėta bendraturčių pareiga taikytina tik esant pirkimo - pardavimo teisiniams santykiams, tačiau nėra privaloma, kai savininkas (bendraturtis) kitu būdu perleidžia dalį nekilnojamojo daikto (dovanoja, maino ar kita) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005 ir kt.). Teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais. Nustatyta, kad dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butai Nr. 1 ir Nr. 2 užregistruoti kaip savarankiški, atskiri nekilnojamojo turto objektai, į kiekvieną butą yra atskiri, skirtingose namo pusėse esantys įėjimai, butai neturi jokių bendrojo naudojimo patalpų, įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, todėl nelaikytini bendrąja ieškovės ir atsakovo Č. V. nuosavybe. Todėl ieškovė L. U. neturėjo pirmenybės teisės pirkti butą (duomenys neskelbtini), o atsakovas Č. V. neturėjo pareigos siūlyti ieškovei pirkti jam nuosavybės teise priklausantį butą pirmenybės teise. Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių teiginį, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas siekiant pridengti pirkimo-pardavimo sandorį.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė Dalia Štaupienė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Su apeliaciniu skundu buvo pateikti nauji dokumentai, t.y. šalių atstovų elektroninis susirašinėjimas ir skelbimas iš internetinio portalo www.aruodas.lt.

Remiantis CPK 314 straipsniu, atsisakytina priimti naujus įrodymus, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o ir apeliantė nepagrindė, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, naujais dokumentais įrodinėjamos aplinkybės nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, todėl papildomų dokumentų prijungimas yra betikslis.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 183 str., 185 str.). Teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek procesines, tiek materialines teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, o jų pagrindu priėjo teisingos išvados, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas. Tas faktas, kad sprendime atskirai nepasisakyta dėl kiekvieno ieškovės pateikto įrodymo ir išsakyto argumento, nereiškia, kad teismas jų nevertino. Be to, teismas ir neturi tokios pareigos (atskirai pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto įrodymo ir išsakymo argumento), todėl apeliantės (ieškovės) argumentai dėl procesinių teisės normų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės (apeliantės) L. U. pirmumo teisės įsigyti atsakovo Č. V. realizuojamą nekilnojamąjį turtą (CK 4.79 str. 1 d.).

Pagal CK įtvirtintą teisinį reguliavimą nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė, ar bendroji. CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį bendrojoje nuosavybėje. Šia įstatyme įtvirtinta teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, tačiau CK 4.79 straipsnyje nustatytas ribojimas negali būti išplėstas ir taikomas ne bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005; 2010 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2010). Taigi pirmenybės teisė įsigyti parduodamą dalį yra vienas iš būdų spręsti pagrindinę bendrosios dalinės nuosavybės teisės instituto problemą – kelių savininkų nuosavybės teisių konkurencijos dėl bendro daikto suderinimo klausimą, mažinant bendrąją nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2010). Tačiau civilinės teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisę, nenustato daikto savininko pareigos siūlyti pirkti jo parduodamą daiktą, kuris jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, kitų šalia esančių daiktų savininkams. Asmuo, esantis nuosavybės teisės objekto savininkas, turi teisę parduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis (CK 4.37 str. 2 d.), o CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar nesudaryti, o nusprendę sudaryti, savo nuožiūra renkasi, su kuo tai padaryti.

Šioje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ginčijamo 2013 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo metu apeliantė (ieškovė) L. U. turėjo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas Č. V. – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, nors ginčo šalys buvo gretimų butų kaimynai, o abu butai buvo viename (dvibutyje) name, tačiau jie (butai) buvo teisiškai suformuoti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiri ir savarankiški nekilnojamojo turto vienetai, t.y. butų savininkų nesiejo bendroji nuosavybė, o dėl to jie nebuvo bendraturčiai (CK 4.72 str.). Teisinio vertinimo, o ir pačių butų teisinio statuso negali paneigti apeliantės pateiktas antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Be to, nors Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 2.3.-11592-(01) „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo ir pardavimo piliečiams“ leista ieškovės tėvui B. U. ir atsakovui Č. V. išsipirkti namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalis, tačiau to iki ginčijamo sandorio sudarymo (2013 m. rugpjūčio 19 d.) nebuvo padaryta, todėl netapo ir žemės sklypo bendraturčiais. Todėl esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, konstatuotina, kad 2013 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo šalys (apeliantė ir atsakovas Č. V.) nebuvo bendraturčiai, todėl ir atsakovas Č. V., parduodamas asmenine nuosavybės teise turimą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), neturėjo pareigos šį butą pirmiausiai pasiūlyti įsigyti apeliantei (CK 4.79 str. 1 d.).

Apeliantės vertinimu, kitu tos pačios dienos dovanojimo sandoriu buvo siekiama pridengti pirkimo – pardavimo sandorį (apeliaciniame skunde teigiama, kad išlaikymo iki gyvos galvos sandorį), tačiau šio sandorio ydingumas neįrodytas (CPK 178, 179 str.). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu atsakovas Č. V. paaiškino bei argumentavo šio sandorio sudarymo aplinkybes bei motyvus, todėl, nesant kitų įrodymų, netikėti šalies paaiškinimais teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 177 str. 2 d.). Vėlgi, netgi konstatavus, kad 2013 m. rugpjūčio 19 d. dovanojimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, todėl tokiam sandoriui turi būti taikomos taisyklės, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK 1.87 str. 1 d.). Taigi net tuo atveju, jeigu 2013 m. rugpjūčio 19 d. dovanojimo sutartimi esantis turtas (42/100 dalys ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini)) buvo faktiškai parduotas atsakovei I. S., atsakovas Č. V., parduodamas šį turtą, neturėjo pareigos apie šio turto pardavimą informuoti apeliantę ir pasiūlyti jai įsigyti šį turtą (CK 4.79 str. 1 d.). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ūkinis pastatas (paskirtis – pagalbinio ūkio) yra butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), priklausinys (atitinkamai priklauso 58 ir 42 jo dalys), todėl pagal bendrąją taisyklę antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 str. 1 d.). Šiuo atveju nors ir skirtingais sandoriais, tačiau buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys 42/100 dalys ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), buvo perleistas su pagrindiniu daiktu (butu) naujajai savininkei atsakovei I. S. Kadangi antraeilio (šiuo atveju priklausinio) daikto likimą apsprendžia pagrindinis daiktas (CK 4.14 str.), todėl ir kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiant priklausinį, netgi esantį bendrojoje nuosavybėje, netaikytinas CK 4.79 straipsnio 1 dalies reikalavimas. Visgi byloje neįrodyta ir tai, kad 2013 m. rugpjūčio 19 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo bendroji apeliantės nuosavybė su atsakovu Č. V. Nors VĮ Registrų centras 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu pripažino, kad 1992 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartimi apeliantės tėvas B. U. įsigijo ne tik butą, (duomenys neskelbtini), bet ir 58/100 dalis ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), o ne sandėlį, tačiau šio sandorio sudarymo metu galiojęs 1964 m. CK numatė, kad nuosavybė į nekilnojamąjį turtą atsiranda nuo daikto įregistravimo momento (149 str.). Nuosavybės teisė į 58/100 dalis ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), B. U. vardu buvo įregistruotos tik 2013 m. spalio 16 d., o nuosavybės teisę į šį turtą apeliantė įgijo tik 2014 m. vasario 27 d., t. y. jau po ginčijamos 2013 m. rugpjūčio 19 d. dovanojimo sutarties sudarymo. Iš to darytina išvada, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu apeliantė ir atsakovas Č. V. nebuvo ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiais, todėl ir pirmumo teisės įsigyti šį turtą apeliantė neturėjo. Be to, net jeigu 2013 m. rugpjūčio 19 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu B. U. (apeliantės tėvas) buvo teisėtas 58/100 dalių ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), savininkas, tačiau šio fakto tinkamai neišviešinus, jis (nuosavybės faktas) negali būti panaudotas prieš atsakovus ir šiuo pagrindu įrodinėjamos teisės prieš juos (CK 1.75 str. 2 d.). Pats B. U., netgi galbūt turėdamas tokią teisę, reikalavimo pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį taip pat nereiškė, o dėl to šios teisės neįgijo ir apeliantė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad netgi esant CK 4.79 straipsnio 1 dalies pažeidimui, tai nedaro sandorio negaliojančiu CK 1.80 ar CK 1.81 straipsnio pagrindais. Bendraturčiui nesuteikus pirmumo teisės įsigyti parduodamą dalį bendrojoje nuosavybėje, kaip to pasekmė yra tai, kad bendraturtis įgyja teisę per 3 mėn. reikalauti teismo tvarka jam perkelti pirkėjo teises ir pareigas. Kadangi apeliantė neįrodė, kad ji turėjo pirmumo teisę įsigyti atsakovo Č. V. parduodamą turtą, o sandorių neteisėtumas kitais CK 1.80 ar CK 1.81 straipsnių pagrindais neįrodytas, todėl teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

Kiti apeliacinio skundo argumentai (ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės, buto pardavimas už neva neįprastai mažą kainą ir kt. aplinkybės) nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas arba neturi teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimo išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės (ieškovės) L. U. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Atsakovai I. S. ir Č. V. bei trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM neprašė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų.

Atmetus ieškinį, išnyko aplinkybės, dėl kurių buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. atsakovės I. S. (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto, t.y. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir 42/100 dalių pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), areštą.