Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės L. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovams I. S. bei Č. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pirkėjos teisių bei pareigų perkėlimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto 6 notarų biuras ir notarė D. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčas byloje kilo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto padidinimo.

Ieškovė L. U. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti niekine ir negaliojančia tarp atsakovų I. S. ir Č. V. sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį; pripažinti negaliojančia tarp atsakovų I. S. ir Č. V. sudarytą 42/100 dalies pastato – ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį; perkelti ieškovei atsakovės I. S. teises ir pareigas pagal minėtus nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo bei dovanojimo sandorius.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi ieškovės ieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei I. S. priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei 42/100 dalis pastato – ūkinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą parduoti, įkeisti ar kam nors perleisti, paliekant turtą saugoti ir naudoti atsakovei I. S..

Ieškovė L. U. kreipėsi į teismą su prašymu dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama papildomai areštuoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), arba uždrausti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos perleisti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį atsakovei I. S. bei uždrausti atsakovei perleisti šio žemės sklypo dalį. Nurodė, kad teismo posėdžio metu paaiškėjo, jog atsakovė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl žemės sklypo, ant kurio stovi abu ginčo butai, išpirkimo iš valstybės. Pažymėjo, kad atsakovė galėtų perleisti nusipirktą žemės sklypo dalį tretiesiems asmenims, dėl ko pagrindinis ieškinio reikalavimas – perkelti ieškovei atsakovės kaip pirkėjos teises ir pareigas – taptų neįmanomas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra realus pagrindas manyti, jog patenkinus ieškinį, sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Ieškovė, prašydama taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, siekia, kad Nacionalinė žemės tarnyba negalėtų perleisti žemės sklypo ar jo dalies atsakovei. Byloje nėra keliami reikalavimai dėl prašomo suvaržyti žemės sklypo, todėl tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų ekonomiškumo principui. Pritaikius ribojimus šiam žemės sklypui, galėtų būti pažeistas šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo principas, t. y. atsakovė netektų galimybės pirkti žemės sklypo, kuris nėra nagrinėjamos bylos dalykas, dar iki ginčo išsprendimo, nenustačius, kad ginčijami atsakovės sandoriai yra negaliojantys.

Atskiruoju skundu ieškovė L. U. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), arba uždrausti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos perleisti žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį atsakovei I. S. bei uždrausti jai perleisti žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Patenkinus ieškinio reikalavimus, ieškovė taptų abiejų butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininke, t. y. ieškovė nuosavybės teise būtų įgijusi visą namą, esantį (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas, ant kurio stovi namas, šiuo metu priklauso valstybei. Jį išsipirkti iš valstybės turi teisę tik ant jo esančių statinių savininkai. Šiuo metu tokią teisę proporcingai ant jo esančių statinių nuosavybei turi ieškovė ir atsakovė. Atsakovė, įsigusi žemės sklypo dalį ir ją perleidusi trečiajam asmeniui, smarkiai komplikuotų teisingą šios bylos išsprendimą.

2) Tik tokiu atveju, jei įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus pripažinta, kad atsakovės sudaryti sandoriai, kurie yra ginčijami šioje byloje, yra teisėti ir galiojantys, bus galima neišvengiamai konstatuoti, jog ir iš šių sandorių išplaukiančios teisės (įsigyti žemės sklypo dalį) gali būti realizuotos. Šiuo atveju teismas leido realizuoti tariamą teisę, kurią realizavus restitucijos nebus galima pritaikyti.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovės prašymą dėl žemės sklypo arešto atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise yra valdomas Nacionalinės žemės tarnybos. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nei Lietuvos Respublikos, nei valstybinės žemės patikėtinio Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu nėra pareikšta jokių reikalavimų, o Nacionalinės žemės tarnybos procesinė padėtis – trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Nacionalinei žemės tarnybai nesant atsakovu šioje byloje, negalimas yra ir Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teise valdomo žemės sklypo areštas.

2) Ginčo žemės sklypas gali būti perleistas sklype esančių pastatų savininkui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu, valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Atsakovai I. S. ir Č. V. atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Dėl žemės sklypo ieškovė jokių reikalavimų savo ieškinyje nėra pareiškusi, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymui jokio pagrindo nėra.

2) Reikšmingas aplinkybes turėtų įrodyti šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. šiuo atveju ieškovė. Nenustatęs vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisinga bei neturėtų būti naikinama.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų netaikius teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę. Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios ieškovo pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymu negali būti taikomos. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų atsakovo atžvilgiu taikymas pažeistų ekonomiškumo principą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013).

Ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pareikštu ieškiniu jokie reikalavimai, susiję su žemės sklypu, kurį siekiama uždrausti perleisti taikant laikinąsias apsaugos priemones, nėra reiškiami. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pagrįstai tokių laikinųjų apsaugos priemonių netaikė. Kitoks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas nebūtų suderinamas su ekonomiškumo principu.

Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu atmetė ieškovės ieškinį atsakovams I. S. bei Č. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pirkėjos teisių bei pareigų perkėlimo. Nors minėtas teismo sprendimas šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs, tačiau minėta aplinkybė sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, kad ieškovės L. U. ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Tai sudaro papildomą pagrindą atmesti atskirąjį skundą, kadangi, vadovaujantis CPK 144 straipsniu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik teismui preliminariai įvertinus ieškovo reikalavimų pagrįstumą.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.