- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-18
- Bylos Nr.
- I1-1634-780/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Pravieniškių PN, pataisos namai), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pirmajame sektoriuje ir Pravieniškių 1-ajame kalėjime (iki 2023-01-01 buvęs Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos trečiasis sektorius) laikotarpiu nuo 2022-03-05 iki 2023-06-13 jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Jam nebuvo užtikrintas privatumas dušinėse, nebuvo užtikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas, kurį dar labiau mažino joje esantys baldai, dėl rūkančių nuteistųjų, teko kvėpuoti užterštu oru, nebuvo įrengtas poilsio kambarys bei patalpa batų ir drabužių džiovinimui. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, t. y., neturtinę žalą, kurią vertina 3 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Pravieniškių PN su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad tam tikri teisių suvaržymai yra būdingi laisvės atėmimo bausmei. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skundžia kalinimo sąlygas Pravieniškių PN pirmajame sektoriuje ir Pravieniškių 1-ajame kalėjime, nors laikotarpiu nuo 2022-10-14 iki 2023-06-05 kalėjo kitoje bausmės atlikimo vietoje. Atitinkamai mano, jog šis laikotarpis neturėtų būti vertinamas, kadangi pareiškėjas kalinimo sąlygų Pravieniškių PN antrajame sektoriuje, neskundžia.
Atsakovas pažymėjo, jog pataisos namų dušinėse pertvaros buvo įrengtos per visą ginčo laikotarpį. Nurodė, kad teisės aktai nenumato atskirų patalpų nerūkantiems nuteistiesiems įrengimo. Pažymėjo, jog nuteistiesiems draudžiama vartoti tabako gaminius bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Atsakovės atstovas sutiko, kad Pravieniškių PN 8 ir 12 būriuose laisvalaikio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti, tačiau nuteistieji laisvalaikio metu laiką galėjo leisti lauke arba kitose užimtumui ir laisvalaikiui skirtose patalpose/vietose, t. y. sporto salėje, lauko aikštėje, mokymo ugdymo klasėse. Taigi, nepriklausomai nuo to, kad atskiras laisvalaikio kambarys nebuvo įrengtas, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė leisti kitose nuteistųjų užimtumui ir laisvalaikiui skirtose patalpose. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato laisvalaikio kambario įrengimo atviros kolonijos nuteistiesiems, šiuo atveju Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 27 būriui.
Dėl batų, drabužių džiovinimo patalpos įrengimo atsakovės atstovas paaiškino, kad Pravieniškių 1-ajame kalėjime, 8, 12 ir 27 būrio nuteistiesiems, atskiroje patalpoje įrengta vieta skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius ir batus (automatinės džiovinimo mašinos). Taip pat būrių kiemuose po stacionariais stogeliais įrengtos vietos drabužių džiovinimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo džiovinti drabužių ar batų, vertino kaip nepagrįstus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, dėl Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų gyvenimo sąlygų laikotarpiu nuo 2022-03-05 iki 2023-06-13 gyvenant Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ame sektoriuje ir Pravieniškių 1-ajame kalėjime (iki 2023-01-01 buvęs Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos trečiasis sektorius).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas bausmę atliko nuo 2022-03-21 iki 2022-10-14 Pravieniškių PN 1-ame sektoriuje, nuo 2022-10-14 iki 2023-06-05 Pravieniškių PN 2-ame sektoriuje (nuo 2023-01-01 vadinamas Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-uoju kalėjimu), laikotarpiu nuo 2023-06-05 iki 2023-07-12 Pravieniškių 1-ame kalėjime. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą teigia patyręs būtent dėl netinkamų sąlygų buvusių Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ame sektoriuje ir vėliau Pravieniškių 1-ajame kalėjime, nustatoma, kad ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2022-03-21 iki 2022-10-14 (kai pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus 8 ir 12 būriuose) bei laikotarpis nuo 2023-06-05 iki 2023-06-13 (kai pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 27 būryje).
Dėl teisinio reglamentavimo
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių – elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Dėl kameros ploto
Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Pravieniškių PN, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021-09-27 įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 p. vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip: 3.1. kv. m. - pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pirmame sektoriuje (laikotarpiu nuo 2022-03-28 iki 2022-10-14), 8 ir 12 būriuose 82, 81, 123 patalpose. O nuo 2023-06-05 iki 2023-06-13 Pravieniškių 1-ajame kalėjime, 27 būryje 9 patalpoje.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2022-03-28 iki 2022-09-16 nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m plotą. Atsakovas nurodė, kad Pravieniškių PN pirmojo sektoriaus 8 būryje 82 ir 81 patalpose, kurių plotas buvo 24,76 kv. m buvo įengtos 8 lovos. Taigi atlikus aritmetinius skaičiavimus, nustatyta, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko 3,095 kv. m patalpos ploto. Kitais laikotarpiais pareiškėjui ploto norma buvo užtikrinta tinkamai.
Atsakovo argumentai, kad visos lovos nebūdavo užpildytos nevertintini, kadangi atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų šiuos jo argumentus (pažymų, žiniaraščių iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti nuteistųjų gyvenančių patalpoje, konkrečiu metu, kiekį).
Dėl pareiškėjo argumentų, kad patalpose, kuriose jis buvo kalinamas dalį ploto užėmė baldai ir tai dar labiau mažino kameros plotą, pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023).
Atitinkamai byloje nustačius, jog gyvenamosios patalpos, kurioje pareiškėjas gyveno laikotarpiu nuo 2022-03-28 iki 2022-10-14 plotas buvo mažesnis nei 3,1 kv. m (bendrabučio tipo patalpose), darytina išvada, kad kalinamam vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma šiuo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu, nors ir nežymiai (tik 0,05 kv. m), tačiau 173 dienas buvo pažeista. Be to, nustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimą, sutiktina su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kameroje buvę baldai gyvenamųjų patalpų erdvę atitinkamai dar mažino, tokiu būdu dar labiau apribodami judėjimo laisvę ir sukeldami papildomą diskomfortą.
Dėl pertvarų įrengimo dušų patalpose
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš neužtikrinto privatumo maudantis duše, dėl nesančių pertvarų.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl privatumo naudojantis dušu yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).
Atsakovė atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių PN ir Pravieniškių 1-ajame kalėjime visą ginčo laikotarpį (nuo 2022-03-28 iki 2023-06-13) dušo pertvaros buvo įrengtos.
Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų visiškai uždarų maudymosi kabinų, teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, tokio reikalavimo nėra.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-109-502/2021; 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1190-552/2022).
Šiuo aspektu pažymėtina, kad dušo įrengimas su pertvaromis iš šonų, bet be durų ar kitų matomumą ribojančių priemonių iš priekio, t. y. uždarų dušo kabinų nebuvimas tos pačios lyties asmenims yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai, todėl, nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas duše be durų ar už-dangos iš priekio iš esmės nebuvo pažeidžiamas ir neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.
Atitinkamai pareiškėjo argumentai, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas privatumas maudantis duše, atmestini.
Dėl rūkymo vietos įrengimo
Pareiškėjas skunde nurodė, jog pataisos įstaigoje nebuvo įrengta tinkama vieta rūkymui, nuteistieji rūkė kur papuolė, taip priversdami jį kvėpuoti dūmais užterštu oru.
Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016).
Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Tabako įstatymas) 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabaką, tabako gaminius, su tabako gaminiais susijusius gaminius) draudžiama bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kitose bendrosios dalinės nuosavybės teisės patalpose ir kitose pastato dalyse. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nėra numatyta, jog gyvenamajame korpuse turi būti įrengta rūkymo patalpa. Aukščiau nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t. y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tačiau pataisos namų patalpose įrengti specialią rūkymui skirtą patalpą teisės aktai neįpareigoja.
Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad lokalinių sektorių lauke nustatytos ir pažymėtos nuolatinės rūkymo vietos. Nurodė, jog pasitaiko atvejų, kai nuteistieji nuplėšia rūkymo vietos žymėjimo ženklus, tačiau vos gavus pranešimą žymėjimas atnaujinamas nedelsiant. Atsakovės pateiktoje Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. rugpjūčio 21 d. pažymoje Nr. LV-37562 nurodyta, jog gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama, todėl lokalinių sektorių lauke yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Atitinkamai teismas vertina, jog pataisos įstaiga imasi visų būtinų priemonių, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nebūtų rūkoma.
Teismas atsižvelgia į tai, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kur, kada, kokie nuteistieji rūkė neleistinose vietose, nepateikė įrodymų, kad dėl to kreipėsi į administraciją, byloje nenustatyta, kad dėl galimo buvimo su rūkančiais asmenimis pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Teismo vertinimu, atsakovei tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalizuotus pareiškėjo teiginius.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje laiko hipotetiniais ir neįrodytais.
Dėl poilsio kambario įrengimo
Pareiškėjas skunde nurodė, jog pataisos įstaigoje nėra įrengto poilsio kambario.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Taigi, poilsio kambario įrengimą ir užtikrinimą nuteistiesiems, kaip atskirą specialią patalpą, atsakovei imperatyviai numato teisės aktai.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių PN 8 ir 12 būriuose laisvalaikio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti, o teisės aktai nenumato laisvalaikio kambario įrengimo atviros kolonijos nuteistiesiems, šiuo atveju Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 27 būriui. Tačiau pažymėjo, jog nuteistieji laisvalaikio metu laiką galėjo leisti lauke arba kitose užimtumui ir laisvalaikiui skirtose patalpose/vietose, t. y. sporto salėje, lauko aikštėje, mokymo ugdymo klasėse. Tačiau, teismo vertinimu, tokie atsakovės teiginiai, apie galimus alternatyvius laisvalaikio leidimo būdus ir vietas nepagrindžia, kad pareiškėjui iš esmės buvo užtikrinta teisė leisti laisvalaikį tam specialiai įrengtoje patalpoje.
Atsižvelgiant į tai, jog pataisos įstaigoje poilsio kambarys įrengtas nebuvo, nors tą padaryti imperatyviai įpareigoja teisės aktai, šis pažeidimas pripažintinas nustatytu, kas atitinkamai sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų dėl negalėjimo pasinaudoti visomis savo teisėmis.
Dėl drabužių džiovinimo patalpos įrengimo
Pareiškėjas skunde nurodė, jog pataisos įstaigoje nėra įrengtų batų ir drabužių džiovyklų.
Higienos normos HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 8, 12 ir 27 būrio nuteistiesiems atskiroje patalpoje įrengta vieta skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius ir batus (automatinės džiovinimo mašinos). Taip pat būrių kiemuose po stacionariais stogeliais įrengtos vietos drabužių džiovinimui. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esanti Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. rugpjūčio 21 d. pažyma Nr. LV-37562 bei į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 50-54).
Teismas neturi pagrindo dvejoti atsakovo pateiktais į bylą faktiniais duomenimis. Atitinkamai teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo sudaryta galimybė drabužius, batus skalbti, plauti bei išsidžiovinti, o pareiškėjo deklaratyvūs argumentai šiuo aspektu atmestini kaip paneigti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidė vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normą pareiškėjo atžvilgiu bei nesuteikė teisės į poilsio ir laisvalaikio kambarį, todėl konstatuotina, kad pataisos įstaiga pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė diskomfortu, nepatogumais, dvasinėmis kančiomis, išgyvenimais ir pan., kurią vertina 3 000 Eur. Tačiau, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgus į formuojamą Europos žmogaus teisių teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis ir CK 6.250 straipsnis) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytų pažeidimų ir jų sukeltų nepatogumų pobūdį, ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteistinas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kuris laikytinas adekvačia ir teisinga kompensacija. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-132-502/2021; 2023 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-356-662/2023).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Likusią dalį skundo atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.