Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.2.2; 1.2.3.1.2.9; 1.2.14.3.2.1; 1.1.4.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.2.1

2026 m. vasario 26 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Audriaus Juozapavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. V. ir jo gynėjos Reginos Šaltinienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo B. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir B. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams. Į B. V. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. lapkričio 25 d. iki 2024 m. gruodžio 23 d.

– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 2 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2024 m. spalio 29 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir V. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams ir dešimčiai mėnesių. Į V. J. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. lapkričio 21 d. Nuosprendis dėl V. J. apeliacine tvarka neapskųstas.

Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš nuteistųjų B. V. ir V. J. solidariai priteista 16 577,70 Eur ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajai Ž. B. iš nuteistųjų B. V. ir V. J. solidariai priteista 1 710 Eur turtinės žalos ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 308¹ straipsnyje nustatyta tvarka teismas ištaisė rašymo apsirikimą ir nurodė, kad nuosprendis priimtas 2026 m. rugsėjo 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. B. V. ir V. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus, BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad jie būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2024 m. lapkričio 2 d., nuo 23.00 val. iki 23.30 val., veikdami bendrininkų grupe, tyčia, turėdami tikslą neteisėtai užvaldyti nukentėjusiajam G. G. priklausantį turtą, įsibrovė į nukentėjusiojo G. G. namus, adresu (duomenys neskelbtini), V. J. panaudojus metalinį laužtuvą ir išlaužus namo įėjimo durų spyną, po to pareikalavus pinigų iš sėdinčio ant grindų bejėgiškos būklės namo šeimininko G. G., B. V. tyčia dešine koja sudavė smūgį ant grindų prie lovos sėdinčiam G. G. į kairę ranką, po to dešinės rankos kumščiu tyčia sudavė G. G. ne mažiau kaip vieną smūgį į veido kairę pusę, po to V. J. tyčia kairės rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį G. G. į veido dešinę pusę, taip pat kairės rankos kumščiu tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį G. G. į veido kairę pusę, po to tyčia dešine koja sudavė nukentėjusiajam smūgį į kūno kairįjį šoną, po to V. J., paėmęs keramikinį puodelį, tyčia juo sudavė smūgį į nukentėjusiojo pakaušio kairę pusę. Tokiais bendrais veiksmais B. V. ir V. J. tyčia sudavė G. G. rankomis, kojomis, puodeliu į galvą, krūtinę, kūną ir galūnes, apsvaigusiam nuo alkoholio, nevaikštančiam ir dėl amžiaus, sveikatos būklės ir fizinių savybių negalėjusiam aktyviai ir kitaip veiksmingai pasipriešinti bejėgiškos būklės nukentėjusiajam ir taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam muštinę žaizdą kairės akies viršutiniame voke su aplinkine poodine kraujosruva kairės akies vokuose, kairės akiduobės šoninės ir vidinės sienelių lūžius, kairio žandinio ančio priekinės, šoninės ir apatinės sienelių lūžius, ūminę trauminę subdurinę hematomą ir galvos smegenų intracerebrinę kraujosruvą dešinėje Silvijaus vagoje, muštinę žaizdą kairėje pakaušio pusėje su aplinkine poodine kraujosruva, ūminę trauminę subdurinę hematomą ir galvos smegenų intracerebrinę kraujosruvą dešinėje Silvijaus vagoje ir ūminę trauminę subdurinę hematomą (kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalų, suspaudžiantį galvos smegenis), nuo kurios G. G. 2024 m. lapkričio 19 d. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurochirurgijos skyriuje mirė.

Tęsdami savo nusikalstamą sumanymą, tuo pačiu smūgių sudavimo G. G. metu, B. V. kartu su V. J. apieškojo nukentėjusiojo namą, po to V. J. nuo kambaryje esančio stalo tyčia pagrobus G. G. priklausantį pradėtą „Denim“ cigarečių pakelį, kurio vidutinė vertė 4,11 Eur, B. V. kartu su V. J. nuėjo prie tuo pačiu adresu esančio nukentėjusiojo G. G. garažo bei panaudodamas metalinį laužtuvą tyčia išlaužė šio pastato įėjimo durų spyną, ketindami pagrobti garaže esančius G. G. daiktus, tačiau gretimame kaimynų name, adresu (duomenys neskelbtini), užsidegus šviesai, bijodami būti pamatyti, savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių ir iš įvykio vietos skubiai pasišalino.

V. J. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas ir už tai, kad 2024 m. spalio 29 d., apie 18.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, tyčia, turėdamas tikslą neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, o būtent G. G. pinigus, įsibrovė į nukentėjusiojo G. G., gim. (duomenys neskelbtini), namus, adresu (duomenys neskelbtini), pareikalavo iš pastarojo nukentėjusiojo pinigų, o nukentėjusiajam G. G. atsakius, kad jis pinigų neturi, jis, t. y. V. J., griebė kambaryje buvusį metalinį peilį, kurį pridėjo nukentėjusiajam G. G. prie kaklo ir, grasindamas perpjauti pastarajam gerklę, taip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, pareikalavo pinigų, po ko nukentėjusiajam suvokus, kad V. J. gali įvykdyti savo grasinimus ir jį sužaloti, nukentėjusysis padavė jam 5 Eur, o V. J. pats iš nukentėjusiojo striukės dar pagrobė 60 Eur, tokiu būdu V. J., įsibrovęs į patalpą ir panaudodamas peilį, t. y. daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam G. G. priklausantį turtą – pinigus iš viso 65 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis B. V. ir jo gynėja R. Šaltinienė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį pakeisti ir B. V. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktų perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. B. V. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį išteisinti.

2.1. Apeliantai, nesutikdami su B. V. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus, nurodo, kad B. V. nukentėjusiajam sudavė du smūgius. Ant grindų prie lovos sėdinčiam G. G. tyčia dešine koja sudavė smūgi į kairę ranką, po to dešinės rankos kumščiu tyčia sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip vieną smūgį į veido kairės pusės žandikaulį ties smakru. Teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė patvirtino, kad šie smūgiai nenulėmė nukentėjusiojo mirties. Specialisto išvadoje Nr. M 1604/2024(01) nurodyta, kad veido kaulų lūžiai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, muštinės žaizdos ir poodinės kraujosruvos atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą.

2.2. Policijos pareigūno T. Z. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog vaizdo stebėjimo priemonėmis – „Body“ kameromis buvo užfiksuoti nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad jo sveikatą sutrikdė V. J.. Šis vaizdo įrašas teisme nebuvo peržiūrėtas. Liudytojai V. K. ir A. K. parodė, kad matė V. J., kuomet šis smurtavo prieš G. G.. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šių liudytojų parodymų. Nuteistasis V. J. sudavė smūgius nukentėjusiajam į kairę akiduobę ir puodeliu smūgiavo nukentėjusiajam į pakaušį. Būtent dėl V. J. suduotų smūgių nukentėjusiajam išsivystė ūminė trauminė subdurinė hematoma. Nuteistasis V. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nenuoseklius parodymus, stengėsi sumenkinti savo kaltę.

2.3. Apeliantai nurodo, kad bylose, kuriose dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, būtina nustatyti kiekvieno jų dalyvavimo šiame nusikaltime pobūdį ir laipsnį, tai nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas įpareigoja teismą skiriant bausmę atsižvelgti į bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį. Pagal BK 58 straipsnio nuostatas bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstama veika rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Šių aplinkybių Vilniaus apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netyrė.

2.4. Apeliantai nurodo ir tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas siejasi su kvalifikavimo procesu, nes iš bendrininkavimo instituto pozicijų būtina įvertinti kiekvieno asmens vaidmenį padarant nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje pagal BK 129 straipsnio 1 arba 2 dalį kvalifikuojami tik tų asmenų veiksmai, kurių padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, o kitų asmenų, naudojusių smurtą neturint tyčios atimti gyvybę, veiksmai kvalifikuojami pagal BK straipsnius, nustatančius atsakomybę už sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nes neįvertino kiekvieno nuteistojo vaidmens nužudant G. G.. Būtina nustatyti kiekvieno bendrininko tyčios turinį. Teismas turi atsižvelgti į tai, kokius smūgius kiekvienas iš jų sudavė, kokio stiprumo ir kokius sužalojimus padarė, įvertinti, ar suduodami smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas ar matydami, kad kitas (kiti) bendrininkai atlieka panašius veiksmus, asmenys suvokia ar nesuvokia, kad bendrais veiksmais jie dalyvauja gyvybės atėmimo procese. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad gydomas ligoninėje nukentėjusysis G. G. atsisakė antros operacijos, be to, ligoninėje jam buvo sukeltas sepsis (kraujo užkrėtimas), šios aplinkybės galėjo turėti įtakos jo mirčiai.

2.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėja taip pat nurodo, jog tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai vieningai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006). Todėl nustačius, kad tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kilo jau po pirmosios padarymo, šios veikos, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nelaikomos tęstine nusikalstama veika ir kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, Nr. 2K-717/2007, Nr. 2K-605/2007, Nr. 2K-148/2010, Nr. 2K-7-109/2013, Nr. 2A-7-6/2013). Nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, jei, įgyvendinant vieningą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanumo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2005, 2K-516/2003, 2K-477/2008, 2K-355/2009, 2K-P-78/2012, 2K-207/2013).

2.6. Plėšimo metu nužudant žmogų ar sunkiai sutrikdant jo sveikatą inkriminuojama tiek plėšimo norma (BK 180 straipsnio 2 ar 3 dalis), tiek ir nužudymo dėl savanaudiškų paskatų norma (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas) arba sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų norma (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Šiuo atveju padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, todėl pateisinama tai, kad kaltininkui ta pati savanaudiškumo aplinkybė inkriminuojama du kartus – per savanaudiško nužudymo ir plėšimo normas. Teismai privalo nustatyti kiekvieno iš bendrininkų rūšį, įvertinti jų vaidmenį nužudant bei atliktų veiksmų pobūdį (suteiktos pagalbos vykdytojui reikšmingumą, smurto naudojimo būdą bei intensyvumą ir kt.). Šios aplinkybės atskleidžia kiekvieno bendrininko indėlį atimant gyvybę nukentėjusiajam, todėl teismų praktikoje laikomos svarbiu bausmių individualizavimo kriterijumi. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas neįvykdė.

2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis B. V. neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį G. G., nesitarė su nuteistuoju V. J., jog šis suduos smūgius nukentėjusiajam į galvą, nesitarė su V. J. kokius veiksmus atliks nukentėjusiojo atžvilgiu. Be to, jis kartu su nuteistuoju V. J. neapieškojo nukentėjusiojo namų. Jo nusikalstama veika pasireiškė dviejų smūgių nukentėjusiajam sudavimu.

2.8. Nustačius vykdytojo ekscesą (bendrininkų susitarimo ribų peržengimą), už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Teismui svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli padaryti sužalojimai, ir kas juos padarė. Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne suduotų smūgių visuma, bet konkretaus vieno asmens suduoti smūgiai ir jais padaryti sužalojimai, teismas, darydamas išvadą tik dėl vieno asmens kaltės, esant daugeliui smūgių ir sužalojimų, padarytų kelių asmenų bendrais veiksmais, turi vadovautis ne tik išvada, kas sudavė mirtiną smūgį, bet ir atsižvelgti į bendrininkų susitarimo buvimą, jo turinį, taip pat į tai, kad bendrininkai nusikaltimo darymo metu turi galimybe koreguoti susitarimo ribas. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Tačiau tokio susitarimo tarp nuteistųjų B. V. ir V. J. nebuvo. Nuteistasis B. V. į konfliktą įsitraukė be jokio išankstinio susitarimo, spontaniškai, neturėdamas jokio bendro tikslo. Jis savo veiksmus atliko atskirai (sudavė du smūgius), todėl nėra pagrindo pripažinti kiekvieno iš nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jie veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

2.9. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad BK 61 straipsnis įpareigoja teismus skiriant bausmes įvertinti byloje nustatytų kaltininko atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių bei kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių reikšmę, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir atsižvelgiant į tai, parinkti skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį, jį skaičiuojant nuo baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkio. Teismų praktikoje pažymima, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

2.10. Apeliantai nesutinka ir su nuteistojo B. V. nuteisimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame skunde cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“, kuriame nurodoma, kad jei asmuo naudoja fizinį smurtą neturėdamas tikslo pagrobti svetimo turto, tačiau toks sumanymas kaltininkui kyla panaudojus smurtą, kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos – sveikatos sutrikdymas ir vagystė (realioji sutaptis). Būtent todėl, kai įstatyme yra specialios normos, saugančios daiktus, išimtus iš apyvartos, ar daiktus, kurių apyvarta yra ribota, nuo grobimų, jie nėra nusikalstamos veikos dalykas pagal bendrąsias normas, įtvirtintas BK 178 ir 180 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-232/2007). Apeliantai nurodo, kad nukentėjusiojo namuose nuteistasis V. J. nuo stalo tyčia pagrobė nukentėjusiajam priklausiusį pradėtą „Denim“ cigarečių pakelį, tačiau nuteistasis B. V. šio V. J. veiksmo nematė, nes jau buvo išbėgęs iš nukentėjusiojo namų. Su nuteistuoju V. J. jis nesitarė pagrobti cigarečių pakelį. Apie cigaretes sužinojo, kai jie nuėjo į garažą ir ten V. J. davė jam vieną cigaretę, o kitas pasiliko sau. Gautą cigaretę B. V. surūkė nuteistojo V. J. garaže. Tokios aplinkybės rodo, kad B. V. nepagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

2.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis B. V. auga šeimoje, tėvai užtikrina tinkamą gyvenimo ir auklėjimo aplinką, poilsio ir mokymosi sąlygas. Šeima neįrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Nuteistasis B. V. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, negydytas dėl priklausomybės ligų, taip pat jam nebuvo teikiamos psichikos sveikatos paslaugos. Mokymo įstaigos pateiktoje charakteristikoje B. V. apibūdinamas tik teigiamai – jis yra pakankamai komunikabilus, bendrauja su klasės ir mokyklos draugais, nuoširdus, jautrus, geranoriškas, paslaugus, mėgstamas klasės draugų, dalyvauja mokyklos organizuojamuose renginiuose, klasės veikloje. (duomenys neskelbtini) bendruomenė prašo neskirti B. V. realios laisvės atėmimo bausmės. Nuteistasis tęsia mokslus, su mokytojais taktiškas, su artimaisiais palaiko gerus santykius. Tokios aplinkybės, anot apeliantų, teigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo, kad jis suvokia savo neteisėtų veiksmų pasekmes. Nuteistojo B. V. padaryta nusikalstama veika, nors ir priskiriama labai sunkių nusikalstamų kategorijai ir sukėlė negrįžtamas pasekmes, tačiau buvo padaryta iš esmės atsitiktinai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Nuteistojo B. V. asmenybę apibūdinančios aplinkybės patvirtina, kad jam nėra būdingos antivisuomeninės nuostatos, jis neturi jokių ryškių polinkių veikti priešingai teisės normoms. Nuteistojo veiksmus jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėmė emocinė būsena. Byloje nėra duomenų, kad nuteistajam būtų būdingas agresyvumas. Paskirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros taikymo metu nuteistasis nepadarė jokių teisės pažeidimų. Visa tai rodo, kad B. V. asmenybė nėra pavojinga. Jam neskyrus realaus laisvės atėmimo bausmės nekils grėsmė visuomenės, jos narių saugumui. Priešingai, realus bausmės atlikimas neigiamai paveiktų ir jo turimus teigiamus socialinius ryšius. Apeliantai nurodo, kad nuteistajam B. V. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

3. Teismo posėdyje nuteistasis B. V. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo B. V. ir jo gynėjos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Nuosprendį pakeisti ir panaikinti jo dalį dėl nustatytos nuteistojo B. V. atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus sunkinančios aplinkybės, kad veika padaryta asmeniui, kuris dėl neįgalumo ir alkoholinio apsvaigimo buvo bejėgiškos būklės.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo B. V. ir jo gynėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtų bausmių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1, 2 punktai). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas B. V. pagrįstai pripažino kaltu dėl dalyvavimo kvalifikuotame G. G. nužudyme ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus, o už šį labai sunkų nusikaltimą paskyrė B. V. teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė B. V. atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta asmeniui, kuris dėl neįgalumo ir apsvaigimo nuo alkoholio buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ši nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Tuo pačiu pagrindu nuosprendis keičiamas ir dėl B. V. tęstinės plėšimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo atskirai pagal BK 180 straipsnio 2 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. Šias veikas apeliacinės instancijos teismas perkvalifikuoja kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Šioje dalyje nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo keičiamas dar ir dėl plėšimo kvalifikavimo pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojusios redakcijos BK 180 straipsnio 2 dalį. Plėšimo nusikalstama veika buvo padaryta galiojant ankstesnei, 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925, BK 180 straipsnio 2 dalies redakcijai, o nuosprendžio priėmimo metu jau galiojo BK 180 straipsnio 2 dalies 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, kurios sankcija numatė griežtesnę bausmę. Pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas jokios BK 180 straipsnio 2 dalies įstatymo redakcijos nenurodė ir tai reiškia, kad taikyta ta redakcija, kuri galiojo būtent nuosprendžio priėmimo metu. Galima spėlioti, kad tai yra tik teismo techninė klaida, tačiau siekiant pašalinti bet kokias abejones bei atsižvelgiant į tai, kad plėšimo nusikalstama veika perkvalifikuojama ir dėl kitų priežasčių, ši nuosprendžio dalis keičiama dėl visų netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo normų, apie kurias jau buvo nurodyta. Iš dalies tenkinant apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir dėl B. V. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtos neteisingos, aiškiai per griežtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

5. BPK 320 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Šioje byloje dėl kito nuteistojo V. J. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. Tačiau teisėjų kolegija, remdamasi tais pačiais pagrindais, taikomais nuteistajam B. V., nuosprendį keičia ir nuteistajam V. J.. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės teisėjų kolegija keičia nuosprendį šiam nuteistajam ir dėl plėšimo, padaryto 2024 m. spalio 29 d.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 9 punkte bei BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis B. V. ir jo gynėja, prašydami perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktų į BK 140 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 180 straipsnio 2 dalį jį išteisinti, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertimu, nurodo, jog nuteistasis B. V. su nuteistuoju V. J. nesitarė dėl G. G. nužudymo. B. V. nesiekė nužudyti G. G. ir nukentėjusiojo mirtį lėmusių smūgių jis nesudavė. Taip pat B. V. nesitarė su nuteistuoju V. J. pagrobti nukentėjusiajam priklausiusį cigarečių pakelį.

7. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė ir analizavo visus byloje surinktus įrodymus (nuteistųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, specialistės paaiškinimus ir kt.), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Skundžiamame nuosprendyje dėl B. V. pripažinimo kaltu bendrininkų grupe dėl savanaudiškų paskatų nužudžius bejėgiškos būklės G. G. bei jį apiplėšus, pateikta išsami įrodymų analizė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažįsta, kad skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl B. V. kaltės bendrininkų grupe dėl savanaudiškų paskatų nužudžius bejėgiškos būklės G. G. bei padarius plėšimą yra pagrįstos ir teisingos.

8. BK 129 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. To paties BK straipsnio 2 dalyje nustatyti nužudymą kvalifikuojantys požymiai, kuriems esant nužudymas pripažįstamas sunkesniu nusikaltimu. Kvalifikuojančiais nužudymą požymiais pripažįstama ir nukentėjusio asmens bejėgiška būklė (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas), taip pat ir nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Nužudymas yra neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės tyčios atveju asmuo tokių padarinių nori, jų siekia, o netiesioginės – nors ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, jo dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-292-693/2017 ir kt.).

9. Pagal nustatytas šitos bylos faktines aplinkybes, ir dėl to nėra ginčo, G. G. mirties priežastis buvo ūminė trauminė subdurinė hematoma (kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu), sukelta trauminio poveikio.

10. Nuteistasis B. V. ir jo gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mirtina trauma G. G. buvo padaryta B. V. veiksmais. Apeliantai nurodo, jog B. V. nuketėjusiajam sudavė du smūgius – ant grindų prie lovos sėdinčiam G. G. tyčia dešine koja sudavė smūgi į kairę ranką, po to dešinės rankos kumščiu tyčia sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip vieną smūgį į veido kairės pusės žandikaulį ties smakru, o remiantis specialisto išvada Nr. M 1604/2024(01), veido kaulų lūžiai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, muštinės žaizdos ir poodinės kraujosruvos atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Be to, teisiamajame posėdyje apklausta specialistė patvirtino, kad šie smūgiai nenulėmė nukentėjusiojo mirties. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti ir jie atmetami.

11. Sprendžiant klausimą, kieno iš įvykio dalyvių smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas mirtinas sužalojimas, esminę reikšmę turi byloje pateiktos specialisto išvados ir specialistės paaiškinimai.

12. Nagrinėjamoje byloje pateikta specialisto išvada Nr. M 1604/2024 (01), kurioje nurodyta, kad G. G. padarytas sužalojimas – ūminė trauminė subdurinė hematoma – galėjo susidaryti tuo pačiu trauminiu poveikiu, kaip ir veido kairės pusės arba pakaušio kairės pusės sužalojimai (muštinė žaizda kairės akies viršutiniame voke su aplinkine poodine kraujosruva kairės akies vokuose, muštinė žaizda kairėje pakaušio pusėje su aplinkine poodine kraujosruva, kairės akiduobės šoninės ir vidinės sienelių lūžiai, kairio žandinio ančio priekinės, šoninės ir apatinės sienelių lūžiai, galvos smegenų intracerebrinė kraujosruva dešinėje Silvijaus vagoje). Visi šie sužalojimai galėjo būti padaryti veikiant smūgio jėga, kontaktuojant su kietais-bukais daiktais. Galvos sužalojimai galėjo būti padaryti dviem trauminiais poveikiais: vienas trauminis poveikis į kairės akies sritį, kurio metu galėjo susidaryti muštinė žaizda kairės akies viršutiniame voke su aplinkine poodine kraujosruva kairės akies vokuose, kairės akiduobės šoninės ir vidinės sienelių lūžiai, kairio žandinio ančio priekinės, šoninės ir apatinės sienelių lūžiai, ūminė trauminė subdurinė hematoma ir galvos smegenų intracerebrinė kraujosruva dešinėje Silvijaus vagoje; vienas trauminis poveikis į pakaušio kairę pusę, kurio metu galėjo susidaryti muštinė žaizda kairėje pakaušio pusėje su aplinkine poodine kraujosruva, ūminė trauminė subdurinė hematoma ir galvos smegenų intracerebrinė kraujosruva dešinėje Silvijaus vagoje (t. 2, b. l. 41–47). Specialisto išvadoje Nr. pM 5/2025 (01) nurodyta, kad nustatyti G. G. kairės veido pusės sužalojimai galėjo būti padaryti vienu ir daugiau trauminių poveikių į kairės akies sritį (t. 2, b. l. 53–54). Teisiamajame posėdyje apklausta tyrimus atlikusi specialistė J. Bytautaitė patvirtino pateiktas išvadas ir paaiškino, jog G. G. mirties priežastis – ūminė trauminė subdurinė hematoma, kurią galėjo sukelti smūgiai suduoti į galvos plaukuotąją dalį arba į veido sritį. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisiamajame posėdyje specialistė J. Bytautaitė paaiškino, jog G. G. mirties priežastimi tapusį sužalojimą galėjo sukelti smūgiai suduoti į galvos plaukuotąją dalį arba į veido sritį.

13. Teisiamajame posėdyje apklausiamas B. V. parodė, kad V. J. siūlymu nuėjo pas G. G. pasiskolinti pinigų. Nuėjus prie G. G. namo V. J. metaliniu strypu išlaužė namo duris ir jie įėjo į vidų. V. J. nuėjo prie G. G. ir prašė paskolinti pinigų, vėliau apieškojo namus. Jis (B. V.) stovėdamas G. G. namuose tarp virtuvės ir kambario, kuriame ant grindų prie lovos sėdėjo nukentėjusysis, pamatė, jog G. G. paėmė peilį, todėl jam spyrė dešine koja į jo kairę ranką ir dešine ranka smūgiavo nukentėjusiajam kairįjį žandikaulį. Tuomet V. J. nukentėjusiajam rankomis sudavė 3–4 smūgius į veidą ir vėliau trenkė puodeliu per galvą. Nuteistasis patvirtino, kad neprašė V. J. liautis mušti G. G..

14. Teisimajame posėdyje buvo perskaityti ir nuteistojo B. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurių B. V. posėdžio metu nepaneigė (t. 7, b. l. 45, 106–107). Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu B. V. parodė, kad pirmasis smurtauti prieš G. G. pradėjo V. J., kuris negavęs iš G. G. pinigų, jam, sėdinčiam ant grindų, kumščiais smūgiavo į galvą, veidą, šonus. Jis (B. V.) matė, kaip G. G. siekė kažką paimti nuo stalo ir tuo metu sušuko V. J., kad šis liautųsi. Išbėgdamas iš G. G. namų girdėjo dūžtant stiklinį indą (t. 3, b. l. 145–147). Vėlesnės apklausos metu B. V. parodė, kad tuo metu, kai grasindamas metaliniu strypu V. J. iš G. G. reikalavo pinigų, jis (B. V.), pamatęs, kad G. G. siekia nuo stalo paimti peilį, dešine koja sudavė smūgį G. G. į kairę ranką, po to dešinės rankos kumščiu smūgiavo G. G. į žandikaulį kairėje pusėje. Šios apklausos metu B. V. parodė ir tai, kad nors smūgius G. G. sudavė dėl savigynos, tačiau patvirtino, jog nukentėjusysis buvo silpnos sveikatos, labai sunkiai vaikščiojo, todėl negalėjo aktyviai pasipriešinti jo ir V. J. smurtiniams veiksmams (t. 3, b. l. 155–157). Vėlesnės apklausos, akistatos su V. J. bei parodymų patikrinimo vietoje metu B. V. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes (t. 3, b. l. 160–179, t. 4, b. l. 12–14, t. 6, b. l. 36–40).

15. Taigi, nuteistasis B. V., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, neigė sudavęs mirtį sukėlusius smūgius G. G.. B. V. nurodė, jog sudavė tik du smūgius (į ranką ir kairį žandikaulį), prieš G. G. smurtavo iš esmės vien V. J., būtent jis sudavė smūgius rankomis nukentėjusiajam į galvą.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo tokiais nuteistojo B. V. parodymais, kad jis neprisidėjo prie G. G. nužudymo, o taip pat, jog nakties metu pas nukentėjusįjį esą ėjo pasiskolinti pinigų. Tokius nuteistojo B. V. parodymus paneigia byloje surinkta įrodymų visuma.

17. Byloje apklaustas kitas nuteistasis V. J. nurodė B. V. dalyvavimo smurtaujant prieš G. G. aplinkybes, t. y., kad jie kartu įsibrovė į nukentėjusiojo namus ir abu sudavė smūgius G. G., apieškojo jo namus. Nuteistasis V. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad su B. V. įsibrovę į G. G. namus prieš jį smurtavo. Jis (V. J.) rankomis sudavė smūgius nukentėjusiajam į veido sritį, koja spyrė į šoną, trenkė į galvą puodeliu. Vėliau smūgius nukentėjusiajam sudavė B. V.. Nukentėjusysis prašė liautis smurtavus. Nuteistasis V. J. parodė ir tai, kad nukentėjusysis nesiekė paimti peilio, todėl B. V. nebuvo nuo ko gintis. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. J. parodė, kad B. V. pasiūlė nueiti pas G. G. ir jį apvogti. Nuėję į G. G. namus klausė, kur šis laiko pinigus, bet G. G. pasakė, kad pinigų neturi. Tuomet jis (V. J.), būdamas kairiarankis, kumščiu smūgiavo G. G. į dešinę veido pusę (akį ir smakrą), vėliau koja spyrė į nugarą. Tuo metu B. V. tarp nukentėjusiojo daiktų ieškojo pinigų, tačiau nerado. Nieko neradus B. V. pasiūlė stipriai sumušti G. G., kad šis nieko neprisimintų. B. V. dar kartą paklausė nukentėjusiojo, kur šis paslėpė pinigus, jam nieko neatsakius, B. V. sudavė G. G. į galvą 2–4 stiprius smūgius. G. G. prašė nustoti jį mušti. Iš esmės tokias pačias nusikaltimų padarymo aplinkybes V. J. nurodė perskaitytuose jo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 26–29, 62–64, 80–84).

18. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad abu nuteistieji, turėdami tikslą neteisėtai užvaldyti nukentėjusiojo turtą, žinodami, jog nukentėjusysis yra namuose, išlaužę namo įėjimo durų spyną įsibrovė į nukentėjusiojo G. G. namus, reikalavo pinigų ir abu nuteistieji smurtavo prieš nukentėjusįjį. Nors nuteistasis B. V. parodė, kad smūgį koja nukentėjusiajam į ranką sudavė pamatęs, kad šis siekia paimti peilį, tačiau tokių B. V. parodymų nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Nuteistasis V. J. parodė, kad nukentėjusysis nesiekė paimti peilio, todėl B. V. nebuvo nuo ko gintis. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, kad atliekant įvykio vietos apžiūrą peilis nebuvo rastas (t. 1, b. l. 138–151, 152–163). Kad nukentėjusysis G. G. negalėjo kelti jį užpuolusiems nuteistiesiems jokios grėsmės ir kad nebuvo jokios priežasties nuo nukentėjusiojo gintis, rodo nustatyta nukentėjusiojo G. G. sveikatos ir jo bejėgiška būklė, kai nukentėjusysis, remiantis pačių nuteistųjų parodymais, negalėjo net atsistoti, o tik sėdėjo ant grindų.

19. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusysis G. G. jo mirtį sukėlusius sužalojimus patyrė nuo prieš jį panaudotų abiejų nuteistųjų B. V. ir V. J. smurtinių veiksmų. Nors B. V., duodamas parodymus, nurodė, kad smūgiavo G. G. į kairės pusės žandikaulį, tačiau, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. M 1604/2024 (01), nukentėjusiajam nebuvo nustatyti sužalojimai kairiajame žandikaulyje. Iš paminėtos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam, be kitų sužalojimų, nustatyta muštinė žaizda kairės akies viršutiniame voke su aplinkine poodine kraujosruva kairės akies vokuose, muštinė žaizda kairėje pakaušio pusėje su aplinkine poodine kraujosruva, kairės akiduobės šoninės ir vidinės sienelių lūžiai, kairio žandinio ančio priekinės, šoninės ir apatinės sienelių lūžiai, galvos smegenų intracerebrinė kraujosruva dešinėje Silvijaus vagoje. Šie galvos sužalojimai galėjo būti padaryti dviem trauminiais poveikiais – į kairės akies sritį ir į pakaušio kairę pusę. Kaip minėta, specialistė J. Bytautaitė teisiamajame posėdyje patvirtino, jog G. G. mirties priežastimi tapusį sužalojimą galėjo sukelti smūgiai suduoti į galvos plaukuotąją dalį arba į veido sritį. Visa tai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis B. V. sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam G. G. į veido kairę pusę ir būtent į akies sritį. Kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. M 1604/2024 (01), trauminis poveikis būtent į šią sritį įtakojo ūminės trauminės subdurinės hematomos susidarymą, kuri ir buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats nuteistasis B. V. ir savo parodymuose, ir apeliaciniame skunde visur vienodai nurodo, kad būtent jis ir sudavė G. G. kumščiu į kairę veido pusę. O specialisto išvados kaip tik patvirtina, kad smūgiu būtent į šią veido pusę nukentėjusiajam buvo padaryti jo mirtį sukėlę sužalojimai.

20. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad gydomas ligoninėje nukentėjusysis atsisakė antros operacijos, ligoninėje jam buvo sukeltas sepsis ir šios aplinkybės galėjo turėti įtakos jo mirčiai, tačiau, kaip jau buvo minėta, byloje vienareikšmiškai nustatyta nukentėjusiojo G. G. mirties priežastis, tai ūminė trauminė subdurinė hematoma, sukelta trauminio poveikio. Apeliantų nurodomos aplinkybės teisėjų kolegijai neleidžia daryti kitokios išvados.

21. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nuteistųjų B. V. ir V. J. parodymus, juos gretino tarpusavyje, o taip pat kitų įrodymų pagrindu byloje nustatytų aplinkybių visumą. Šių parodymų patikimumą vertino atsižvelgdamas į tai, kiek jie yra nuoseklūs, neprieštaringi ir ar juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo nuteistojo V. J. parodymus vertinti kaip nepatikimus, duotus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis V. J. nurodė kokius veiksmus prieš nužudytąjį atliko jis pats, taip pat nurodė ir B. V. atliktus smurtinius veiksmus prieš G. G.. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl B. V. kaltės ir nustatydamas faktines aplinkybes dėl jo dalyvavimo nužudant G. G., įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Minėta, kad specialisto išvada Nr. M 1604/2024 (01) nustatyta, jog nukentėjusiojo mirties priežastis ūminė trauminė subdurinė hematoma, kuri galėjo susidaryti tuo pačiu trauminiu poveikiu, kaip ir veido kairės pusės arba pakaušio kairės pusės sužalojimai. Bylos įrodymais, kurie buvo aptarti ir šiame procesiniame sprendime, nustatyta, kad nukentėjusiajam į galvą smūgius sudavė ir B. V., kad jis, veikdamas kartu su V. J., smurtavo prieš nužudytąjį. Aptartais įrodymais nustatyti B. V. veiksmai prieš G. G. pagrįstai pripažinti priežastiniu ryšiu susijusiais su nukentėjusiojo mirtimi, kadangi jis taip pat atliko nužudymo objektyviąją pusę sudarančius veiksmus. Jokių kitų aplinkybių, galėjusių nulemti G. G. mirtį, išskyrus abiejų nuteistųjų prieš jį panaudotą smurtą, nenustatyta.

22. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad policijos pareigūno tarnybiniame pranešime, o taip pat vaizdo stebėjimo kamera („body camera“) užfiksuoti nukentėjusiojo G. G. parodymai apie tai, kad prieš jį smurtavo V. J.. Be to, liudytojai V. K. ir A. K. parodė, kad įvykio metu nukentėjusiojo namuose matė V. J.. Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. lapkričio 2 d. nukentėjusysis G. G. nurodė, j prieš jį smurtavo V. J., tai užfiksuota policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 171–172) ir kitų objektų apžiūros protokole (t. 1, b. l. 173–175). Tačiau tokios aplinkybės nepaneigia B. V. kaltės ir negali būti vertinamos atskirai nuo bylos įrodymų visumos, kuria patvirtinti B. V. nusikalstami veiksmai. Vien tai, kad nukentėjusysis nurodė, kad prieš jį smurtavo V. J. ir būtent šį asmenį įvykio metu nukentėjusiojo namuose matė kaimynystėje gyvenantys liudytojai V. K. ir A. K., nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad įvykio metu buvo nukentėjusiojo namuose ir prieš jį smurtavo ir nuteistasis B. V.. Be to, šios aplinkybės neneigia ir pats nuteistasis B. V..

23. Nors bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji nebuvo išsamiai aptarę G. G. sumušimo aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad B. V. savo pritarimą V. J. smurtiniams veiksmams prieš nukentėjusįjį G. G. išreiškė tiek savo paties aktyviais veiksmais (smurtaudamas prieš nužudytąjį), tiek neveikimu, nesiimdamas jokių priemonių, kad sustabdytų V. J. nuo smūgių nukentėjusiajam sudavimo. B. V., smurtaudamas pats ir tiesiogiai matydamas V. J. intensyvų smurtą prieš G. G., smurtinių veiksmų nesiekė nutraukti, priešingai, pats prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo savo veiksmais, kurie, kaip ir nuteistojo V. J. veiksmai, suduodant smūgius nukentėjusiajam į galvą, sukėlė nukentėjusiojo sužalojimus, sukėlusius mirtį. Akivaizdu, kad prieš bejėgiškos būklės dėl neįgalumo ir apsvaigimo nuo alkoholio G. G. smurtavę nuteistieji suprato, kad savo veika kelia pavojų jo gyvybei, numatė, kad gali padaryti jam kūno sužalojimus, tarp jų ir sunkius, dėl kurių šis gali mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. nužudė G. G. veikdami netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išvadas dėl B. V. kaltės pirmosios instancijos teismas grindė teisme ištirtais įrodymais, nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai pagrįstai pripažinti nuteistojo B. V. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Apeliaciniame skunde nurodoma skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų kritika grindžiama tik subjektyvia nuomone. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog įrodymai buvo įvertinti netinkamai, pažeidžiant BPK reikalavimus.

24. Išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad įsibrovę į nukentėjusiojo gyvenamąjį namą siekdami užvaldyti jo turtą prieš G. G. fizinį smurtą panaudojo ir jį sumušė abu nuteistieji bendrais veiksmais ir pritardami vienas kito veiksmams. Be to, tarp abiejų nuteistųjų ir netgi kiekvieno iš jų suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys.

25. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo, praradus sąmonę arba stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2009). Nagrinėjamu atveju dėl neįgalumo sunkiai vaikštantis nukentėjusysis G. G. (ši aplinkybė nuteistiesiems buvo žinoma) nuteistųjų B. V. ir V. J. buvo mušamas sėdintis ant grindų, negalintis priešintis, be to apsvaigęs nuo alkoholio – G. G. 2024 m. lapkričio 3 d., 00.07 val., nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis – 2,82 prom. (t. 1, b. l. 164–165, 167, 168). Tokios aplinkybės patvirtina, kad gyvybės nukentėjusiajam G. G. atėmimas vertintinas kaip bejėgiškos būklės asmens nužudymas.

26. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai asmuo nužudomas siekiant gauti materialinės naudos. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis G. G. buvo nužudytas plėšimo metu. Nuteistieji B. V. ir V. J. į nužudytojo namus įsibrovė siekdami pasisavinti jam priklausantį turtą. Aplinkybės, kad nuteistieji siektos materialinės naudos – pinigų negavo, neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Atsižvelgiant į tai daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas B. V. nusikalstamą veiką kvalifikuoti ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą yra teisingas.

27. Įvertinusi aptartas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su bejėgiškos būklės G. G. nužudymu dėl savanaudiškų paskatų, padarytu nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, susijusius su B. V. dalyvavimu padarant nusikalstamą veiką, laikėsi BPK įtvirtintų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, įrodymus vertino nuosekliai, lygino byloje esančius duomenis tarpusavyje, įvertino jų visumą ir pagrįstai B. V. pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus.

28. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatyta nuteistojo B. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktuose, buvo padaryta veikiant bendrininkų grupe. Apeliantai nurodo, kad B. V. į konfliktą įsitraukė spontaniškai, be išankstinio susitarimo, neturėdamas bendro tikslo. Tokie nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinio skundo teiginiai irgi nepagrįsti.

29. Bendrininkavimas yra pavojingesnė nusikalstamos veikos padarymo forma, todėl BK atskiras bendrininkavimo formas numato kaip nusikaltimą kvalifikuojančias arba kaip atsakomybę sunkinančias aplinkybes. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės sunkinančia. Tai reiškia, kad sprendimas dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo priimamas tik tuo atveju, kai faktinės aplinkybės byloja apie realizuotų nusikalstamų veiksmų ir paties nuteistojo didesnį pavojingumą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis B. V., veikdamas bendrininkų grupe su V. J., tyčia, turėdamas tikslą neteisėtai užvaldyti nukentėjusiojo G. G. turtą, įsibrovė į nukentėjusiojo namus ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmiau šiame nuosprendyje aptarti bylos duomenys patvirtina, kad B. V. aktyviai realizavo BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktuose numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti B. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, yra teisinga. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas.

30. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistųjų B. V. ir V. J. atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą sunkinančia aplinkybe pripažino ir tai, kad veika padaryta asmeniui, kuris dėl neįgalumo ir alkoholinio apsvaigimo buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

31. BK 60 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą atsako tas, kas nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistieji B. V. ir V. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą nuteisti už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, tyčia, turėdami tikslą neteisėtai užvaldyti nukentėjusiajam G. G. priklausantį turtą, dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Taigi nagrinėjamu atveju bejėgiška būklė dėl nukentėjusiojo neįgalumo ir apsvaigimo nuo alkoholio nuteistiesiems inkriminuota kaip jų nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis. Todėl aplinkybės, kad veika padaryta asmeniui, kuris dėl neįgalumo ir apsvaigimo nuo alkoholio buvo bejėgiškos būklės, pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nebuvo pagrindo. Šioje dalyje teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį keičia dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkto, ir nuosprendžio dalį dėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo naikina (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

32. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėja prašo B. V. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nukentėjusiajam G. G. priklausiusį cigarečių pakelį pagrobė kitas nuteistasis V. J., o jam (B. V.) davė tik vieną cigaretę. Šioje dalyje apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

33. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti, arba apiplėšė pagrobdamas didelės vertės svetimą turtą.

34. Kaip minėta, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-101-976/2019, Nr. 2K-29-976/2022 ir kt.). Kai vieniems asmenims pagrobiant nukentėjusiojo turtą kiti tiesiogiai kartu nedalyvauja, tačiau nustatomi bendrininkavimo požymiai, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą, tokiu atveju visų veiksmai vertinami pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-699/2015, Nr. 2K-101-976/2019 ir kt.). Vis dėlto tokiu atveju turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistas asmenų bendrininkavimas (nustatytas susitarimas, tyčia, veiksmų bendrumas) padarant nusikalstamą veiką.

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistojo B. V. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip plėšimą nustatęs tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius jos požymius, taip pat išanalizavęs nusikalstamos veikos mechanizmą. Teismas įvertino kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus tiek dėl fizinio smurto panaudojimo, tiek dėl svetimo turto pasisavinimo.

36. Pirmiau aptartais nuteistųjų B. V. ir V. J. parodymais nustatyta, kad jie, turėdami tikslą gauti materialinės naudos – pinigų, abu panaudoję metalinį laužtuvą ir išlaužę namo įėjimo durų spyną, įsibrovė į nukentėjusiojo G. G. namus. Abu nuteistieji neneigė prieš nukentėjusįjį G. G. vartoję smurtą. Nors nuteistasis B. V. nepripažino savo kaltės dėl bendrininkų grupe padaryto plėšimo, tačiau patvirtino, kad kartu su V. J. įsibrovė į nukentėjusiojo namus ir prieš jį smurtavo, o namuose neradus vertingų daiktų, kartu nuėjo į nukentėjusiajam priklausantį garažą ir laužė garažo duris, tačiau kaimyniniame name pamatę užsidegusią šviesą, iš įvykio vietos pabėgo. Iš nukentėjusiojo namų V. J. pagrobė tik cigarečių pakelį. Nuteistasis V. J. parodė, kad įsibrovę į G. G. namus jiedu ieškojo pinigų ir abu su B. V. smurtavo prieš nukentėjusįjį. Taigi, tokie nuteistųjų parodymai leidžia daryti išvadą, kad jie smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo turėdami tikslą užvaldyti jo turtą.

37. Esminę reikšmę nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 180 straipsnio 2 dalį turi aplinkybė, ar smurtas buvo panaudotas siekiant įveikti nukentėjusiojo asmens pasipriešinimą prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nuteistieji fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo siekdami gauti materialinę naudą – G. G. priklausančius pinigus arba kitokį turtą. Kaip minėta, pagal teismų praktiką visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju nuteistųjų bendra tyčia pasisavinti nukentėjusiojo turtą įrodyta pačių nuteistųjų parodymais. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos išvadai, kad nuteistieji suprato, kad bendrai dalyvavo siekiant užvaldyti svetimą turtą plėšimo būdu ir to norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistąjį B. V. pripažino kaltu dėl plėšimo, įvykdyto prieš G. G..

38. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė B. V. nusikalstamos veikos, nustatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius bei veiksmų mechanizmą, tačiau nesutinka su teismo sprendimu, kad nuteistasis jam inkriminuotais nusikalstamais veiksmais padarė dvi pavienes nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje bei BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje. Nors nuosprendis dėl V. J. nėra apskųstas, tačiau, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija nuosprendį šioje dalyje keičia ir dėl nuteistojo V. J..

39. Tai, ar asmuo savo neteisėtais veiksmais padarė vieną tęstinę ar kelias tame pačiame BK straipsnyje nustatytas nusikalstamas veikas, sprendžiama atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, be kita ko, į padarytos nusikalstamos veikos, nagrinėjamu atveju plėšimo ir pasikėsinimo apiplėšti specifiką, veikos padarymo mechanizmą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tęstinio nusikaltimo ypatumas yra tas, kad jis daromas ne ištisai, o susideda iš atskirų veiksmų, kurie, esant kitoms aplinkybėms, galėtų būti vertinami kaip savarankiškos nusikalstamos veikos, tačiau dėl anksčiau minėtų požymių sudaro vieno to paties savarankiško nusikaltimo atskiras sudėtines dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-788/2015 ir kt.).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad abiem atvejais nuteistieji V. J. ir B. V. siekė neteisėtai užvaldyti nukentėjusiajam G. G. priklausantį turtą. Nuteistieji savo tikslą realizavo iš esmės analogiškais, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolusiais veiksmais, bendra tyčia, taikant tuos pačius įsilaužimo metodus (metaliniu laužtuvu išlaužus namo durų spyną ir vėliau garažo įėjimo durų spyną). Tai, kad pirmiau buvo įsilaužta į nukentėjusiojo namus, o vėliau – ir į garažą, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog šios veikos padarytos skirtinga tyčia ir turi būti kvalifikuojamos kaip atskiros pavienės nusikalstamos veikos. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad B. V. ir V. J. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje kvalifikuotos kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos yra kvalifikuotinos kaip vienas tęstinis plėšimas, todėl jų padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos į vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl B. V. ir V. J. veikų kvalifikavimo keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis teismo sprendimas dėl perkvalifikavimo priimtas nagrinėjant nuteistojo B. V. ir jo gynėjos apeliacinį skundą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepažeidžia gynybos teisių ir nepasunkina nei nuteistojo B. V., nei V. J. teisinės padėties.

41. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas B. V. ir V. J. kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį ir V. J. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (ir dėl plėšimo 2024 m. spalio 29 d.), BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo 2024 m. lapkričio 2 d.) bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už plėšimą, redakcijos nenurodė, tai reiškia, kad taikyta ta redakcija, kuri galiojo nuosprendžio priėmimo metu. Teisėjų kolegija šiose dalyse nuosprendį keičia dėl netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta dėl nuteistųjų B. V. ir V. J. tęstinės plėšimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo atskirai pagal BK 180 straipsnio 2 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. Šias nusikalstamas veikas apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo kaip vieną nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Tačiau šioje dalyje nuosprendis keičiamas ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nusikalstamas veikas kvalifikuojant pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojusios redakcijos BK 180 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad B. V. ir V. J., veikdami bendrininkų grupe, BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką padarė 2024 m. lapkričio 2 d., o V. J. BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką padarė dar ir 2024 m. spalio 29 d., t. y. galiojant BK 180 straipsnio 2 dalies 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcijai. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi naujos redakcijos BK 180 straipsnio 2 dalies (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) sankcija numatė griežtesnę bausmę, nei buvo numatyta nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusioje šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija nuteistojo B. V. ir V. J. nusikalstamas veikas (dėl plėšimo 2024 m. lapkričio 2 d.) iš BK 180 straipsnio 2 dalies (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) perkvalifikuoja į BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), V. J. nusikalstamą veiką (dėl plėšimo 2024 m. spalio 29 d.) iš BK 180 straipsnio 2 dalies (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) perkvalifikuoja į BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

Dėl bausmių

42. Perkvalifikavusi nuteistųjų B. V. ir V. J. nusikalstamas veikas teisėjų kolegija skiria nuteistiesiems pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) tokios pačios rūšies (laisvės atėmimo), tačiau švelnesnes bausmes. Kad už plėšimą nepilnamečiams paskirtos 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės aiškiai per griežtos, galima spręsti jau vien tik palyginus šias bausmes su abiem nuteistiesiems už kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus paskirtomis 5 metų ir 6 šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmėmis. Palyginus šias dydžiu visai artimas bausmes už labai skirtingo pavojingumo nusikaltimus, vien to pakanka išvadai apie aiškiai per griežtas bausmes, paskirtas už plėšimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nepilnamečiams nuteistiesiems už plėšimo nusikalstamas veikas paskirtos sankcijos vidurkį atitinkančios laisvės atėmimo bausmės neatitinka bausmių skyrimo principų ir taisyklių, yra neteisingos, aiškiai per griežtos bausmės, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas dar ir BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu.

43. Bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimas yra teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, prerogatyva, tačiau individualizuodamas bausmę teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų. Kartu teismas turi pareigą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti teisingą – jo padarytai nusikalstamai veikai proporcingą bausmę. Teismas, parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2, 3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-28/2012, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-122-719/2019 ir kt.).

44. BK 180 straipsnio 2 dalies (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) sankcijoje numatyta bausmė laisvės atėmimas iki septynerių metų. Šis nusikaltimas, vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalimi, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai.

45. Teisėjų kolegija, parinkdama bausmes nuteistiesiems B. V. ir V. J. už jų padarytas plėšimo nusikalstamas veikas, atsižvelgia į tai, kad byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad šią nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei veikas padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliaciniame skunde nepagrįstai prašoma vadovautis ankstesne BK 61 straipsnio redakcija, kurioje buvo numatyta, kad teismas skirdamas bausmes įvertina byloje nustatytų kaltininko atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių bei kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių reikšmę, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir atsižvelgiant į tai, parenka skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį, jį skaičiuojant nuo baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkio. Priešingai negu nurodyta apeliaciniame skunde, skirdama naujas bausmes teisėjų kolegija vadovaujasi nuteistųjų padėtį palengvinančiomis naujosios redakcijos BK 61 straipsnio (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nuostatomis. Taip pat dar kartą pažymima, kad nusikaltimus abu nuteistieji padarė būdami nepilnamečiai, todėl bausmės jiems skiriamos vadovaujantis ne tik bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis bet ir BK XI skyriaus normomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Nagrinėjamu atveju abu nuteistieji anksčiau neteisti, nebausti administracine tvarka. Nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistieji mokėsi. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas ir jų asmenybes charakterizuojančias aplinkybes, nuteistiesiems B. V. ir V. J. už šių nusikalstamų veikų padarymą parenka laisvės atėmimo bausmes, jų dydį nustatant artimesnį sankcijos minimui.

46. Nuteistasis B. V. ir jo gynėja apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajam paskirta bausme, kuri, jų manymu, yra per griežta, ir prašo paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tačiau apeliantų prašymą sušvelninti B. V. paskirtą laisvės atėmimo bausmę teisėjų kolegija atmeta. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę griežtina ar švelnina tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Apeliantų prašymas skirti B. V. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę atmetamas pirmiausia dėl to, kad šis prašymas buvo siejamas su prašymu B. V. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktų perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 180 straipsnio 2 dalį jį išteisinti. Šie prašymai atmetami, o tai paneigia ir apeliantų argumentus dėl pagrindo švelninti bausmes.

47. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas, paskirdamas nuteistajam B. V. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktuose, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, o taip pat bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus. Nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistasis anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka. Nusikalstamų veikų padarymo metu mokėsi.

48. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

49. Skirdami bausmę nepilnamečiui, teismai, be bendrų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgia ir į BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas, taip pat į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Pagal BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatas terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. BK 90 straipsnio 6 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) taip pat numatyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.

50. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam B. V. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimesnę pusei minimalios bausmės, numatytos šios baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, B. V. paskirta bausmė nei rūšimi, nei dydžiu negali būti vertinama aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41, 54, 61, 90 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

51. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog B. V. auga šeimoje, tėvai užtikrina tinkamą gyvenimo ir auklėjimo aplinką, poilsio ir mokymosi sąlygas. Šeima neįrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Nuteistasis B. V. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, negydytas dėl priklausomybės ligų, taip pat jam nebuvo teikiamos psichikos sveikatos paslaugos. Mokymo įstaigos pateiktoje charakteristikoje B. V. apibūdinamas tik teigiamai. Nuteistasis tęsia mokslus, su mokytojais taktiškas, su artimaisiais palaiko gerus santykius. Realus bausmės atlikimas neigiamai paveiktų ir jo turimus teigiamus socialinius ryšius. Apeliantai prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir B. V. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

52. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

53. BK 62 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų, teisę paskirti švelnesnę, nei inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, numato BK 54 straipsnio 3 dalis.

54. BK 54 straipsnio 3 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta, kas jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelninti B. V. bausmę taikant BK 62 straipsnį ar BK 54 straipsnio 3 dalį pagrindo nėra.

56. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų sąlygų, todėl BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas netaikytinos. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nė vienos B. V. atsakomybę švelninančios aplinkybės. Taigi svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas irgi nėra pagrindo.

57. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos situacijoms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo vertinimu, kai vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis skirtina, kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020 ir kt.). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su kaltininko interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, Nr. 2K-481/2014, Nr. 2K-477-746/2015 ir kt.).

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui reikšmingų duomenų visumą, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju už BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktuose nustatytos nusikalstamos veikos padarymą B. V. paskirta artimesnė pusei minimalios bausmės, numatytos šios baudžiamojo įstatymo sankcijoje, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumas yra žymiai mažesnis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas B. V. bausmę, jau įvertino visas reikšmingas aplinkybes, taip pat ir nurodytas nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde. Iš esmės jokių naujų aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliaciniame skunde nenurodoma. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatė jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktuose. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis pripažintas kaltu dėl bejėgiškos būklės žmogaus nužudymo dėl savanaudiškų paskatų, padaryto veikiant bendrininkų grupe. B. V., veikdamas bendrininkų grupe, nakties metu išlaužus namo įėjimo durų spyną įsibrovė į bejėgiškos būklės dėl neįgalumo ir apsvaigimo nuo alkoholio nukentėjusiojo namus, prieš jį intensyviai smurtavo ir reikalavo pinigų, nesulaikė kito nuteistojo V. J. nuo smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį. Šios aplinkybės parodo neigiamas B. V. asmenines savybes, jo abejingumą, ciniškumą, negailestingumą. Tokios aplinkybės patvirtina ir tai, kad B. V. nesilaiko visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad B. V. auga šeimoje, tėvai užtikrina tinkamą gyvenimo ir auklėjimo aplinką, poilsio ir mokymosi sąlygas, šeima neįrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, mokymo įstaigos pateiktoje charakteristikoje B. V. apibūdinamas teigiamai, egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu ir jas nėra pagrindo pripažinti išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių B. V. būtų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės visas aplinkybes jau įvertino skirdamas B. V. bausmę vadovaudamasis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis o taip pat įvertinęs bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus. Už BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymą B. V. paskirta bausmė, artimesnė pusei minimalios bausmės, numatytos šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje, rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Ši bausmė yra teisinga, atitinka nuteistojo padaryto nusikaltimo ir jo asmenybės pavojingumą.

59. Pažymėtina, kad skiriant nuteistajam B. V. galutinę subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, turi būti taikomas bausmių subendrinimas apėmimo būdu, nes nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktuose ir BK 180 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), padarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai. Skiriant nuteistajam V. J. galutinę subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, turės būti taikomi bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdai, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą paskirta bausme apimant bausmę, paskirtą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (2024 m. lapkričio 2 d. nusikalstama veika), pridedant dalį bausmės, paskirtos pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (2024 m. spalio 29 d. nusikalstama veika).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 320 straipsnio 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų B. V. ir V. J. atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus sunkinančių aplinkybių nustatymo, B. V. ir V. J. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir nuteistojo V. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) (dėl plėšimo 2024 m. spalio 29 d.) ir bausmių paskyrimo pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų B. V. ir V. J. atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veika padaryta asmeniui, kuris dėl neįgalumo ir alkoholinio apsvaigimo buvo bejėgiškos būklės.

Nuteistojo B. V. nusikalstamas veikas iš BK 180 straipsnio 2 dalies (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) (dėl plėšimo 2024 m. lapkričio 2 d.) ir BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) (dėl pasikėsinimo padaryti plėšimą) perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam B. V. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Nuteistojo V. J. nusikalstamas veikas iš BK 180 straipsnio 2 dalies (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) (dėl plėšimo 2024 m. lapkričio 2 d.) ir BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) (dėl pasikėsinimo padaryti plėšimą) perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Nuteistojo V. J. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) (dėl plėšimo 2024 m. spalio 29 d.) perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, šias bausmes ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 punktą paskirtą bausmę subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus paskirta bausme apimant bausmę, paskirtą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (dėl plėšimo 2024 m. lapkričio 2 d.), ir pridedant dalį bausmės, paskirtos pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (dėl plėšimo 2024 m. spalio 29 d.) ir galutinę subendrintą bausmę V. J. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.