- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-14
- Bylos Nr.
- 2A-943-467/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42697-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- A. A.
- Ieškovas
- I. A.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. ieškinį atsakovui A. A. dėl palūkanų už priteistą išlaikymą priteisimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė I. A. 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. A. 1 294,33 Lt (374,86 EUR) palūkanų ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Patikslinusi ieškinį taip pat prašė nustatyti atsakovo ir šalių nepilnamečio sūnaus A. A., gim. (duomenys nesklebtini), bendravimo tvarką. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 7 d. nutartimi priteisė iš atsakovo nepilnamečiui sūnui periodinį 750 Lt (217,22 EUR) dydžio išlaikymą, mokamą kiekvieną mėnesį iki jo pilnametystės, bei 9 600 Lt (2 780,35 EUR) išlaikymo įsiskolinimą. Atsakovo įsiskolinimas vaiko išlaikymui 2014 m. sausio 7 d. sudarė 29 375,35 Lt (8 507,69 EUR), nes, įsiteisėjus teismo nutarčiai, atsakovas išlaikymą sūnui mokėjo tik iš dalies, nepadengė nuo 2011 m. vasario 1 d. priskaičiuotos išlaikymo įsiskolinimo sumos. Teismo sprendimas vykdomas priverstinai. Atsakovui nevykdant prievolės, ieškovė įgijo teisę reikalauti atlyginti nuostolius, padarytus prievolės nevykdymu. Ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012, kurioje išaiškinta, kad, esant tęstiniam prievolės pažeidimui, kreditorius turi teisę, kad jam būtų atlyginti visi nuostoliai, padaryti per pažeidimo laikotarpį. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą parleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio palūkanas. Be to teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nagrinėjamu atveju dėl palūkanų priteisimo taikytina analogija pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 11 straipsnį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimu nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove, atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarka nebuvo nustatyta. Ieškovė netrukdo atsakovui bendrauti su nepilnamečiu sūnumi, tačiau atsakovas piktnaudžiauja susidariusia padėtimi: apie norą pasimatyti su vaiku atsakovei praneša paskutinę akimirką, nederina bendravimo su vaiku laiko, neparveža vaiko į suplanuotus susitikimus su korepetitoriumi, kartais sūnų pasiima su nakvyne, nenurodo savo gyvenamosios vietos adreso. Prašo nustatyti nepilnamečio vaiko ir atsakovo bendravimo tvarką, pagal kurią atsakovas su nepilnamečiu vaiku bendrautų kas antro penktadienio ir šeštadienio vakarais, bei sekmadienį, ji paimdamas iš ugdymo įstaigos ar gyvenamosios vietos ir grąžindamas iki 21 val. Atsakovas su vaiku turi bendrauti ne mažiau kaip pusę savo atostogų laiko, apie atostogų laiką informuodamas ieškovę ne vėliau kaip prieš 30 dienų. Taip pat pateikė šalių ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką švenčių dienomis, nurodydama tik metus, kurias vaikas atskiras šventes praleidžia su ieškove ir su atsakovu. Ieškovės manymu, kol nėra nustatyta atsakovo gyvenamoji vieta, vaikas turėtų nakvoti savo gyvenamojoje vietoje, apie vaiko pasiėmimą atsakovas turėtų informuoti ieškovę ne vėliau kaip prieš dvi dienas.
Atsiliepimas
Atsakovas A. A. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti palūkanas nėra pagrįstas, nes CK šeštos knygos nuostatos taikomos prievolių teisėje, o vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos yra reguliuojamos trečioje knygoje įtvirtintomis teisės normomis, kuriose nėra nustatyta, kad, papildomai priteisiant išlaikymą, būtų priteisiamos ir palūkanos. Atsakovo nuomone, įstatymo analogija šiuo atveju negali būti taikoma, nes vaikų išlaikymo klausimus reglamentuoja specialiosios teisės normos. Nėra pagrindo vadovautis ir ieškovės nurodyto Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, kadangi pats atsakovas, o ne valstybė, teikia išlaikymą nepilnamečiui vaikui. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis ir ieškovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kadangi šia nutartimi aiškinami ne šeimos teisiniai santykiai. Išlaikymo dydžiui taikoma indeksacija, todėl ieškovė nuostolių nepatiria. Ieškovė neteisi nurodydama, kad atsakovas nemoka išlaikymo ir yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, nes atsakovui teikti sūnui didesnį, t.y. 750 Lt dydžio išlaikymą, pareiga atsirado po 2014 m. sausio 7 d., pakeitus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Jis teikė sūnui išlaikymą pagal savo galimybes, šiuo metu yra sumokėjęs visą priteistą išlaikymą.
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nepilnamečiui sūnui priteisto periodinio išlaikymo dydį sumažinti iki 174 EUR, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad, indeksavus priteistą 750 Lt dydžio periodinį išlaikymą, jis kiekvieną mėnesį turi mokėti sūnui po 800,40 Lt. Tačiau po teismo sprendimo priėmimo pasikeitė atsakovo turtinė padėtis, nes jis neteko būsto, kuriame gyveno. Pagal gaunamas darbines pajamas jis neturi galimybės būstą įsigyti. Šiuo metu gyvena draugės bute, patiria komunalines ir kitas būsto išlaikymo išlaidas. Kilnojamojo turto neturi. Pagal darbo pobūdį neturi galimybės papildomai dirbti, jo darbo užmokestis yra apie 652 EUR per mėnesį, atskaičius mokesčius. Turi sveikatos problemų – stuburo išvaržą, todėl negali dirbti sunkaus fizinio darbo. Patiria išlaidas, padėdamas savo motinai. Ieškovės turtinė padėtis po santuokos nutraukimo pagerėjo, jos pajamos yra apie 1 372 EUR per mėnesį, atskaičius mokesčius, ji turi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Sūnui diagnozuota pilnapadystė, jis turi nešioti supinatorius, kurių vertė nėra didelė. Šiuo metu sūnus ortodontinių problemų neturi ir jam nėra reikalingas didesnis nei 300 EUR dydžio išlaikymas. Sūnus pas atsakovą būna 2-3 dienas per savaitę po pamokų, pasilieka savaitgaliais, kartu su sūnumi atsakovas pramogauja ir atostogauja, todėl jis be teikiamo išlaikymo patiria ir papildomas išlaidas. Su vaiku atsakovas bendrauja tomis dienomis, kada turi išeigines, dirbdamas slenkančiu grafiku. Darbo dienomis sūnų paima iš ugdymo įstaigos. Sūnus pas jį nakvoja vieną naktį tarp atsakovo turimų dviejų išeiginių dienų. Paskutinę išeiginių dieną jis vaiką grąžina į ieškovės gyvenamąją vietą. Prašė atmesti ieškovės reikalavimą dėl bendravimo tvarkos nustatymo, ieškovės siūlomos bendravimo tvarkos nenustatyti, nes ji nėra konkreti, be to jis dėl darbo grafiko neturi galimybės bendrauti su vaiku kas antrą penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį, kaip siūlo ieškovė. Ginčo dėl bendravimo su vaiku nėra, jis su vaiku bendrauja savo laisvadieniais, taip pat ir atostogauja.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad nėra pagrindo mažinti iš atsakovo priteisto periodinio išlaikymo dydį, nes atsakovo turtinė padėtis nepasikeitė, o vaiko išlaikymo išlaidos nesumažėjo.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad šalių nepilnametis sūnus yra patenkintas tokia bendravimo su tėvais tvarka, kokia yra realiai susiklosčiusi. Vaikas myli abu tėvus, trukdymo bendrauti su vaiku iš ieškovės pusės nėra. Iš vaiko pasisakymų matyti, kad su tėvu jis nori būti dar daugiau, jam patinka būti pas atsakovą. Ieškovės siūloma bendravimo tvarka negali būti nustatyta, nes yra nekonkreti ir realiai negali būti vykdoma. Tarp šalių iš esmės yra kilęs ginčas dėl nakvynės. Institucija nepalaiko atsakovo reikalavimo dėl išlaikymo dydžio sumažinimo, kadangi tam nėra pagrindų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo A. A. ieškovei I. A. 374,86 EUR dydžio palūkanas, susidariusias iki 2014 m. gruodžio 3 d., vykdant Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 7 d. teismo nutartį dalyje, kuria iš atsakovo A. A. nepilnamečiui sūnui A. A. priteistas periodinis 750 Lt dydžio išlaikymas nuo 2011 m. vasario 1 d. iki pilnametystės ir 9 600 Lt išlaikymo įsiskolinimas. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė. Taip pat atmetė atsakovo priešieškinį. Teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartimi priteistas išlaikymo įsiskolinimas yra ieškovės įvykdytos prievolės už abu tėvus išlaikyti nepilnametį sūnų dalis, kurį ieškovė turi teisę atgauti iš atsakovo. Ieškovė, įvykdžiusi sūnaus išlaikymo prievolę už save ir atsakovą, įgijo kreditoriaus teises į atsakovą ir tarp ieškovės bei atsakovo susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.50 str. 3 d.), kuriuos reglamentuoja ne CK trečioji knyga, bet CK 6 knyga. Teismas nustatė, jog tarp šalių nėra ginčo, kad visas išlaikymo įsiskolinimas buvo padengtas 2014 m. gruodžio 18 d. Ieškovės paskaičiavimais iki 2014 m. gruodžio 3 d. atsakovo nesumokėto išlaikymo sūnui suma buvo 26 549,01 Lt, nuo kurios ji paskaičiavo 1 294,33 Lt palūkanų. Byloje įrodyta, kad atsakovas ne iš karto po teismo sprendimo priėmimo įvykdė piniginę prievolę sumokėti ieškovei išlaikymo įsiskolinimą, netinkamai vykdė prievolę teikti sūnui periodinį Vilniaus miesto apylinkės teismo priteistą 600 Lt išlaikymą, kuris turėjo būti mokamas teismo sprendimui neįsiteisėjus (CPK 282 str. 2 d. 1 p.) ir kurio dydį Vilniaus apygardos teismas pakeitė į 750 Lt, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 294,33 Lt (374,86 EUR) palūkanas yra pagrįstas ir tenkintinas. Pagal CK 6.37 straipsnio 4 dalį palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, todėl nėra pagrįstas ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistinos palūkanų sumos. Teismas atmetė ieškovės prašymą nustatyti atsakovo ir šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką, kadangi ieškovės nurodyta bendravimo tvarka yra nekonkreti, neįgyvendama, tuo tarpu šiuo metu susiklosčiusi bendravimo tvarka tenkina tiek vaiko norus, tiek ir jo poreikius. Priežasčių, dėl kurių vaikas negalėtų nakvoti pas tėvą, teismas nenustatė. Pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimo sumažinti priteisto išlaikymo dydį, teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė egzistuojant pagrindus mažinti teismo sprendimu iš jo nepilnamečiui sūnui priteisto periodinio išlaikymo dydį. Teismas nustatė, jog atsakovo turtinė padėtis nėra pablogėjusi, lyginant su sprendimo dėl išlaikymo priėmimo diena, taip pat atsakovas neįrodė, jog nepilnamečio vaiko poreikiai būtų sumažėję.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą dalyje dėl 376,86 EUR dydžio palūkanų priteisimo ir šioje dalyje ieškinį atmesti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas nepagrįstai šeimos santykiams taikė CK šeštosios knygos normas. Ieškovė ir atsakovas yra buvę sutuoktiniai. Jų santuoka nutraukta ir jie turi nepilnametį sūnų, kuriam yra priteistas iš atsakovo išlaikymas iki jo pilnametystės. Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos yra reglamentuojamos CK 3.192-3.208 straipsniuose. CK 3.196 straipsnis nenumato, kad nepilnamečio vaiko išlaikymui iš jo tėvų būtų papildomai prie priteisto išlaikymo priteisiamos palūkanos, nes priteistam išlaikymui taikomas išlaikymo indeksavimas (CK 3.208 str.). Šiuo atveju įstatymo analogijos pagal prievolinės teisės normas neleidžiama taikyti, nes vaikų išlaikymo klausimus reglamentuoja specialios teisės normos (CK 1.8 str.). Iš apelianto bylos nagrinėjimo metu vaikui jau buvo priteistas išlaikymas ir išlaikymo įsiskolinimas. Kreditorius šiuo atveju yra vaikas, o ne jo tėvai. Kreditoriaus - nepilnamečio vaiko teisės nebuvo pažeidžiamos ir jis neturėjo pagrindo kreiptis į teismą, nes apeliantas išlaikymą vaikui mokėjo, tačiau mažesnį nei buvo priteistas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartimi ir išlaikymo įsiskolinimas pagrinde susidarė tik ieškovei perskaičiavus priteistą išlaikymą didesne suma po nutarties priėmimo. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ieškovė įvykdė už apeliantą vaiko išlaikymo įsiskolinimo prievolę ir įgijo kreditoriaus teises į apeliantą. Išlaikymo įsiskolinimą pilnai sumokėjo pats apeliantas 2014 m. gruodžio 18 d., o ne ieškovė. Tarp ieškovės ir atsakovo jokia sutartis dėl priteisto išlaikymo vaikui mokėjimo nebuvo sudaryta, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo paneigti šalių sutarties laisvės sudarymo principo ir konstatuoti, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja CK šeštosios knygos XVII skyriaus normos ir taikyti pagal analogiją teisinių pasekmių už jos nevykdymą. Priimtas sprendimas dalyje dėl palūkanų priteisimo prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Apeliantas pažymi, jog nepilnamečių vaikų išlaikymas gali būti išieškomas iš bet kokių skolininko pajamų ir turto (CK 3.199 str.). Po santuokos nutraukimo apeliantui priklausė 67 804,20 Lt pinigų suma, kuri buvo pas ieškovę ir kurią ji turėjo jam sumokėti per 12 mėnesių iki 2015 m. sausio 7 d. Apelianto išlaikymo įsiskolinimo vaikui suma buvo 26 549,01 Lt. Ieškovė galėjo išieškoti išlaikymo įsiskolinimo sumą iš apeliantui priklausančios pinigų sumos, esančios pas ją (CK 3.199 str.,), tačiau to nepadarė. Įsiskolinimo išieškojimas iš apelianto buvo baigtas 2014 m. gruodžio 18 d., o ieškovė visą įsiskolinimo sumą apeliantui padengė 2015 m. sausio 7 d. Tokiais veiksmais ieškovė sąmoningai siekė, kad išlaikymo įsiskolinimo suma vaikui apelianto būtų nesumokėta kuo ilgesnį laikotarpį, sudarant prielaidas įsiskolinimui formuotis ir, kad ji galėtų pareikšti ieškinį dėl palūkanų priteisimo.
Atsiliepimas
Atsiliepime ieškovė I. A. su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymines palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kad A. A. laiku nevykdė piniginės prievolės, teismas pagrįstai taikė CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir priteisė iš apelianto įstatymines palūkanas. Nepilnamečio vaiko išlaikymui iš jo tėvų priteisto išlaikymo indeksavimas reiškia periodinių išmokų perskaičiavimą, siekiant visiškai ar iš dalies kompensuoti dėl vartotojų kainų padidėjimo prarastas pajamas, siekiant apsaugoti vaiko, kuriam yra priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis, interesus. Byloje pateiktos suvestinės patvirtina, kad civilinės bylos dėl išlaikymo prieisimo nagrinėjimo metu apeliantas sūnaus išlaikymo praktiškai nemokėjo, mokėjimai buvo nereguliarūs. Įsiteisėjus teismo sprendimui, apeliantas ir toliau netinkamai vykdė šią savo prievolę, todėl kasdienius poreikius tenkino vaiko motina, padengdama jo išlaikymui reikalingas išlaidas ir taip vykdydama ne tik savo, bet ir vaiko tėvo prievoles (CK 6.50 str. 1 d.). Ieškovė neturėjo įstatyminio pagrindo atlikti užskaitymą, nes prievolės buvo skirtingos. Byloje nėra įrodymų ir apeliantas skunde nenurodo, kad pats siekė atlikti tokį piniginių sumų užskaitymą ir kad siūlė ieškovei būtent tokiu būdu padengti sūnaus išlaikymo įsiskolinimą. Todėl visiškai nepagrįsti apelianto teiginiai, kad ieškovė, pateikdama vykdomąjį raštą vykdymui ir vykdydama antstolio patvarkymus, veikė nesąžiningai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. A. apeliacinio skundo ribose, t.y. atsakovui skundžiant teismo sprendimo dalį, kurioje iš jo priteista 376,86 EUR palūkanų. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apskųstoje dalyje. Neapskųstoje dalyje teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Bylos duomenys tvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimu iš atsakovo nepilnamečiam šalių sūnui buvo priteistas periodinis 600 Lt dydžio išlaikymas bei 9 600 Lt išlaikymo įsiskolinimas. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 7 d. nutartimi iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir padidino periodinio išlaikymo dydį iki 750 Lt. Nutartis įsiteisėjo ir tapo vykdytina 2014 m. sausio 7 d., tačiau priteistą įsiskolinimą atsakovas pilnai sumokėjo tik 2014 m. gruodžio 18 d. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovo 374,86 EUR dydžio palūkanas, susidariusias iki 2014 m. gruodžio 3 d., vykdant Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 7 d. teismo nutartį dalyje, kuria iš atsakovo A. A. nepilnamečiui sūnui A. A. priteistas periodinis 750 Lt dydžio išlaikymas nuo 2011 m. vasario 1 d. iki pilnametystės ir 9 600 Lt išlaikymo įsiskolinimas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje patenkino. Apeliaciniu skundu atsakovas ginčija šią teismo sprendimo dalį, nurodydamas, kad ieškovės ir atsakovo nesieja jokie materialiniai teisiniai santykiai, kadangi teismo sprendimu išlaikymas buvo priteistas šalių nepilnamečiui vaikui. Be to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė šiems santykiams CK šeštosios knygos normas, reglamentuojančias palūkanų priteisimą, nors CK trečiosios knygos normos, reglamentuojančios šeimos teisnius santykius, tokių palūkanų priteisimo nenustato. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir juos atmeta.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog, jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 str.). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 str. 3 d.). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste įgyjant kompensacinės paskirties atgręžtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų. Kai vienas iš tėvų teikia visišką išlaikymą vaikui iš asmeninio turto už abu tėvus, tai jis įgyja teisę į teikto išlaikymo atlyginimą, bet išlaikymo prievolė vaikui laikoma tinkamai įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010). Tai reiškia, jog iš esmės prievoliniai teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė tuo metu, kai ieškovė atitinkamą laiką teikė išlaikymą šalių nepilnamečiam sūnui ne tik savo, bet ir atsakovo dalyje. O tokius santykius reglamentuoja būtent CK šeštosios knygos normos (CK 6.37 str., 6.50 str., 6.210 str.). Taigi atsakovo argumentai dėl šalių santykių kvalifikavimo atmestini.
CK 6.37 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. CK 6.210 straipsnyje reglamentuojama, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tai reiškia, jog bet kuris kreditorius, kuriam skolininkas vėluoja įvykdyti piniginę prievolę pagal įstatymą gali kreiptis į teismą su prašymu priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Šiuo atveju tokia įstatymine teise pasinaudojo ir ieškovė, kadangi atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas teikti sūnui periodinį išlaikymą bei išlaikymo įsiskolinimą.
Apelianto argumentas, jog išlaikymo indeksavimas užtikrina kreditoriaus teises ir dėl šios priežasties jam negali būti priteisiamos palūkanos, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovė, indeksavimas - tai periodinių išmokų perskaičiavimas, siekiant visiškai ar iš dalies kompensuoti dėl vartotojų kainų padidėjimo prarastas pajamas, t.y. kad teismo sprendimu atitinkamam laikotarpiui priteistas išlaikymas turėtų tokią pačią perkamąją galią kaip ir teismo sprendimo priėmimo metu. Tuo tarpu jis nėra niekaip siejamas su atlyginimu už prievolių pažeidimą, ką šiuo atveju atlieka palūkanos.
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog ieškovė pasielgė nesąžiningai, neatlikdama įskaitymo ir neišskaičiuodama vaikui priteistų lėšų iš jos atsakovui mokėtinos kompensacijos už gautą didesnę turto dalį. Tačiau ir su šiuo argumentu sutikti negalima, kadangi ieškovė neturėjo įstatyminio pagrindo atlikti tokį užskaitymą, t.y. savo piniginę prievolę išmokėti buvusiam sutuoktiniui kompensaciją už jam tenkančią santuokoje įgyto turto ½ dalį sumažinti iš atsakovo priteisto sūnaus išlaikymo įsiskolinimo ir jo išlaikymui priteista pinigine suma. Byloje nėra įrodymų ir apeliantas skunde nenurodo, kad jis pats būtų siekęs atlikti tokį piniginių sumų užskaitymą ar kad būtų siūlęs ieškovei būtent tokiu būdu padengti sūnaus išlaikymo įsiskolinimą, tuo pačiu sumažinant ieškovės piniginės prievolės jam dydį.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistina 250 EUR apeliacinės instancijos teisme ieškovės I. A. patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. A. 250 EUR (du šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovei I. A..