- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-25
- Bylos Nr.
- A-2294-525/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00465-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
- Pareiškėjas
- A. D.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 900 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 19 d. iki 2019 m. vasario 26 d. kamerų tipo patalpose. Kameroje buvo laikomi 3–4 asmenys, todėl buvo pažeista jam turėjusi tekti ploto norma. Prašė atsižvelgti į kameroje buvusius baldus, kurie mažino kameros plotą. Nebuvo užtikrinamas nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, į kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitus renginius nebuvo įtraukiami kamerų tipo patalpose esantys nuteistieji. Negalėjo sportuoti lauke bei patalpoje, lankyti renginius, dirbti. Negalėjo gydytis nuo priklausomybės narkotikams, negalėjo lankyti anoniminių alkoholikų užsiėmimų. Turėjo tik vieną valandą pasivaikščiojimui kiemelyje. Pasivaikščiojimų kiemeliuose nebuvo suoliuko atsisėsti, augo samanos, buvo sulaužytos šiukšlinės, niekas nevalydavo sniego, kuriam ištirpus būdavo šlapia, kampuose matėsi pelėsis, buvo per mažas kiemelio plotas. Nebuvo kirpyklos patalpos, nuteistieji buvo kerpami koridoriuje, nesilaikant higienos normų ir tik pirmojo numerio kirpimo mašinėle. Ginčo laikotarpiu buvo kerpamas du kartus. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jie buvo nehigieniški, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos. Kameroje Nr. 2 nebuvo šilto (karšto) vandens. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir nesudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Maistas nebuvo kaloringas ir skanus, buvo tiekiamas atšalęs, paduodant nebuvo sveriamas, todėl neužtikrinamas jo kiekis. Ne kartą matė, kad maisto dalintojas dirbo be higieninių pirštinių, gėrimui skirtą indą panardindavo į termosą. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė ne tik fizinius skausmus, bet ir psichologinius, emocinius, dvasinius išgyvenimus, kančią, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nuolatos vartoja raminamuosius vaistus. Ne kartą kreipėsi raštu dėl gyvenimo sąlygų pagerinimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, prašė skundą atmesti.
4. Atsiliepime nurodė kameras, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas, kamerų plotus, miegamųjų vietų skaičių bei vienam asmeniui tekusį plotą. Kameros baldais yra aprūpintos pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi, įrengti suoliukų nenumato teisės aktai. Galimybė gauti kirpėjo paslaugas yra užtikrinama pagal iš anksto sudarytą grafiką. Nuteistieji kerpami atskirai įrengtoje patalpoje, kuri atitinka kirpyklai keliamus reikalavimus. Sanitariniai mazgai nuo kameros atskirti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, aprūpinti inventoriumi – veidrodžiais, lentynėlėmis higienos priemonėms laikyti, tačiau nuteistieji nuolat gadina patalpose esantį inventorių, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Teisės aktai nenumato, kad sanitariniuose mazguose turi būti įrengta atskira vėdinimo sistema. Dušinėje karštas vanduo yra nuolat. Maistas nuteistiesiems gaminamas laikantis teisės aktais nustatytų reikalavimų. Su pareiškėju yra nuolat bendraujama individualių pokalbių metu, į kamerą duodami stalo žaidimai, laikraščiai, žurnalai, knygos. Ginčo laikotarpiu buvo skelbiamas rašinio konkursas, pareiškėjas noro dalyvauti neišreiškė. Kamerų tipo patalpose nėra galimybės sudaryti sąlygas lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu nesimokė, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 30 11 punktą į mokyklą nepriimami įkalinti asmenys atliekantys drausminę nuobaudą, perkelti į kamerų tipo patalpas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą ar Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl sveikatos sutrikimų, depresijos, emocinių išgyvenimų, kuriuos galėjo nulemti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pareiškėjas nėra pareiškęs noro ar sutikimo gydytis nuo priklausomybių. Vertino, kad skunde nėra pateikta jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodyta, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos, todėl skundas yra nepagrįstas.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė A. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Dėl vienam asmeniui tekusios gyvenamojo ploto normos teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei ginčo kamerose būtų apgyvendinta tiek nuteistųjų, kiek buvo įrengta miegamųjų vietų (10 karantino patalpoje ir 4 kameroje Nr. 2), vienam nuteistajam tektų atitinkamai 3,67 kv. m ir 4,10 kv. m ploto ir vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma nebūtų pažeista. Teismas vertino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas nepažeidžiant teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) nustatytos (3,6 kv. m) vienam asmeniui turėjusios tekti ploto normos. Nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad buvo pažeistas minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti plotas, pareiškėjo argumentas dėl minimalios ploto normos kameroje skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, atmestas kaip nepagrįstas.
7. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo jame teismas pažymėjo, jog atsakovas nurodęs, kad sanitariniai mazgai atskirti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Todėl teismas nusprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, atsižvelgiant į tai, kad kamerose jis buvo laikomas ne vienas, konstatuotas pareiškėjo privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu ir buvo pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.
8. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo karštą vandenį tiekti į kamerų tipo patalpas galiojantys teisės aktai nenumato, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl kameroje nebuvusio šilto (karšto) vandens.
9. Teismas, atsižvelgęs į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Normos), nurodė, jog galiojantys teisės aktai nenumato, jog kamerų tipo sanitariniame mazge turi būti įrengti veidrodžiai ar atskira oro šalinimo sistema. Sieninė lentyna tualeto reikmenims numatyta kameros patalpoje, o ne sanitariniame mazge. Atsakovas nurodė, kad sanitariniai mazgai buvo tinkamai įrengti, tačiau nuteistieji gadina inventorių, o įstaiga, gavusi informaciją apie trūkumus, juos šalina. Pareiškėjas, nors ir teigė, kad kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų lentynėlės, atskiros oro šalinimo sistemos, tačiau niekaip nedetalizavo, kokiu būdu dėl šio inventoriaus ir įrenginių sanitariniuose mazguose nebuvimo jam pasireiškė prašoma atlyginti žala. Ginčo dėl to, jog kamerų nebuvo galimybės išvėdinti per langą, byloje nebuvo. Todėl vertinta, kad sanitarinių mazgų įranga buvo pakankama, atitinkanti teisės aktų reikalavimus ir neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė dėl sanitarinio mazgo vėdinimo, veidrodžio ar lentynėlės nebuvimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nebuvo padaryta.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas pažymėjo, jog atsakovo duomenimis, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji kerpami pagal iš anksto sudarytą grafiką, atskirai įrengtoje patalpoje, kirpimui būtinos priemonės ir įrankiai atnešamos sandariai uždengtame krepšyje. Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių matyti, kad jį laikant kamerų tipo patalpose kirpimo paslaugos buvo suteikiamos – per 38 dienas buvo kerpamas du kartus. Pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes pareiškėjui galėjo sukelti jo nurodytos aplinkybės, jog buvo kerpamas ne kirpykloje, jo vertinimu, nesilaikant higienos normų, ir tik pirmojo numerio kirpimo mašinėle. Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kerpamas šiurkščiai pažeidžiant higienos normų reikalavimus, byloje nebuvo, todėl nebuvo pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
11. Teismas nurodė, kad rekomenduojamas 8 ar daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų pasivaikščiojimą lauke atmesti kaip nepagrįsti. Atsižvelgęs į Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 2 ir 3 dalių, 145 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas nurodė, jog paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo trukmės pažeidžiamos nebuvo.
12. Teismas pritarė atsakovo argumentams, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose, todėl argumentai dėl per mažo kiemelių ploto atmesti kaip nepagrįsti.
13. Teismas nurodė, kad privalomo suoliukų ar sporto inventoriaus įregimo pasivaikščiojimo kiemuose teisės aktai nereglamentuoja, todėl aplinkybė dėl šio inventoriaus nebuvimo negali būti pripažinta teisės aktų pažeidimu. Atsakovas nurodė, kad kiemeliai, įskaitant sienas, nuolat valomi, tačiau duomenų, kad juose yra atmosferos kritulių šalinimo sistema, įrengti stogeliai – nepateikė. Nepaneigus pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pasivaikščiojimo kiemuose būdavo šlapia, konstatuotas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19 punkto pažeidimas. Nors pareiškėjas nurodė, jog buvo sulaužytos šiukšlinės, tačiau kaip tai yra susiję su jo teisių ir (ar) interesų pažeidimais ir jo nurodoma galima patirta žala, nepaaiškino, nenurodė, jog kreipėsi į atsakovą dėl sulūžusio inventoriaus, ginti viešąjį interesą teisės aktai pareiškėjui nesuteikia, todėl abstrakčios aplinkybės atmestos.
14. Pareiškėjas nenurodė (nepateikė jokių įrodymų), kokiu pagrindu padarė išvadą, kad jam duodamo maisto energetinė vertė siekė nuo 1 300 iki 1 500 kcal., ar buvo per mažas jo kiekis. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų gavęs mažesnę energinę vertę turtinį maistą, nei numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Vien tai, kad kiekviena tiekiama porcija nebuvo sveriama, nesudarė pagrindo išvadai, kad maisto kiekis buvo mažesnis nei priklauso. Maisto skonio suvokimas yra subjektyvus kriterijus ir pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Pačiam pareiškėjui teigiant, kad mastas buvo dalijamas iš termosų, neleido daryti išvados, kad jis buvo tiekiamas atšalęs. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl maisto kiekio, kokybės, jo temperatūros atmesti kaip nepagrįsti.
15. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo, jam buvo raštu paaiškintos tiekiamo maisto tikrinimo procedūros, nurodyti teisės aktai reglamentuojantys tiekiamo maisto kokybę ir temperatūrą, pasiūlyta, pastebėjus maisto tiekimo trūkumus, nedelsiant kviestis virtuvės administratorių. Domenų, kad pareiškėjas būtų atlikęs pasiūlytus veiksmus ar ginčijęs pateiktą atsakymą, byloje nėra, tokių aplinkybių skunde pareiškėjas nenurodė, todėl vertintina, kad jis su atsakymo argumentais sutiko.
Šalies argumentai
16. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamo maitinimo teismas vertino subjektyviomis ir nesudarančiomis pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Atsiliepimas
17. Atsakovo į bylą pateiktame Medicininiame pažymėjime Sveikatos priežiūros skyriaus vedėjas nurodo, jog nuteistasis turi galimybę kreiptis bei konsultuotis dėl priklausomybės nuo psichotropinių vaistų vartojimo į dirbantį gydytoją psichiatrą ir psichologus, tačiau A. D. sutikimo ar prašymo, jog nori gydytis, nėra parašęs. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog yra reiškęs norą gydytis nuo priklausomybių, ir į tai patisos įstaiga nereagavo, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad negalėjo sportuoti lauke bei patalpoje, lankyti renginius, nebuvo įtraukiamas į kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitus renginius, kad jam nebuvo sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu yra kreipęsis į atsakovą reikšdamas įvairias pretenzijas, tokias, kaip išvedimas pasivaikščioti tik vienai valandai, informuoti apie pasivaikščiojimo kiemelių plotą ir jų tvarkymą, dėl būrio auklėtojo veiksmų ir pan., tačiau noro dalyvauti organizuojamuose renginiuose, ar pretenzijų dėl nepakankamų sąlygų praustis duše, nėra pareiškęs. Pareiškėjui skunde nurodytų aplinkybių nekonkretizavus, nors Reginų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartyje buvo siūloma skunde aplinkybes patikslinti, nepagrindus nurodytų aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su pasekmėmis, darytina išvada, jog neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) ir neturtinės žalos egzistavimo faktas nėra įrodyti ir negali būti laikomi žalos pasireiškimo sąlygomis.
19. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė ne tik fizinius skausmus, bet ir psichologinius, emocinius, dvasinius išgyvenimus, kančią, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nuolatos vartoja raminamuosius vaistus, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas vertino, kad pareiškėjo skunde nurodytus išgyvenimus, nemigą patiria ir laisvėje gyvenantys žmonės, dėl to vartoja raminamuosius vaistus, todėl nėra pagrindo skunde nurodytų išgyvenimų, nepatogumų pasireiškimą, sieti išimtinai tik su kalinimo sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad privatumo sanitariniame mazge nebuvimas (kuris truko 38 dienas), atsakovui nepaneigus aplinkybių dėl tinkamo pasivaikščiojimo kiemų įrengimo, pareiškėjui sukėlė fizinį skausmą ar dideles dvasines kančias. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę (ginčo laikotarpis 38 dienos), spręsta, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 50 Eur suma.
III.
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
22. Atsakovo teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad bylos nagrinėjimo metu teismas neįpareigojo atsakovo papildomai pateikti duomenų apie sanitariniame mazge užtikrinamą privatumą, be to, pareiškėjas kaip vieną iš skundo pagrindų nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai netvarkingi, nėra suoliukų, sienos pasidengusios pelėsiu, samanomis, žiemą nenuvalomas sniegas, slidu, tačiau skunde nieko nepasisakė apie tai, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra įrengta stogelių pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai konstatavo, jog atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir neįrengtų stogelių pasivaikščiojimo kiemuose. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nes neįpareigojo atsakovo pateikti bylai reikšmingų duomenų, t. y. nuotraukų.
23. Atsakovas tvirtina, jog pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
Atsiliepimas
24. Pareiškėjas A. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
25. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nebuvo objektyvus teikdamas atsiliepimą į skundą, todėl teismui nebuvo privaloma pakartotinai reikalauti pateikti duomenis. Teismas pakankamai objektyviai tyrė įrodymus ir jais rėmėsi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 19 d. iki 2019 m. vasario 26 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge (38 dienas) ir pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tinkamai įrengti, ir nusprendė pareiškėjui iš atsakovo priteisti 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
28. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant netinkamas pareiškėjo kalinimo sąlygas, taip pat nurodo, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo teisei apginti.
29. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
30. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
31. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos šalių pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos.
32. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nes neįpareigojo atsakovo pateikti bylai reikšmingų duomenų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis nuostatas nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde buvo aiškiai ir suprantamai nurodęs kalinimo sąlygas, su kuriomis siejo prašomą atlyginti neturtinę žalą, be kita ko, tai, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais ir pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šlapia. Atsakovas neneigia, kad pareiškėjo skundas jam buvo įteiktas. Taigi atsakovui buvo sudarytos galimybės susipažinti su visomis pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis dėl sąlygų Pravieniškių PN-AK ir, atitinkamai, pateikti aktualius su šiomis aplinkybėmis susijusius duomenis. Atsakovui procese buvo sudarytos visos galimybės teikti įrodymus, iš jų ir paaiškinimus, atsakovui buvo žinoma pareiga pateikti įrodymus, nustatyta ABTĮ 56 straipsnio 4 dalyje. Be to, pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti informaciją apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, be kita ko, apie sanitarinių mazgų, kiemelių įrengimą. Objektyvių priežasčių, dėl kurių atsakovas neįvykdė pareigos paneigti visus pareiškėjo teiginius dėl kalinimo sąlygų pažeidimų, nėra.
34. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais ir kad pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šlapia. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pažeidimus šiais aspektais.
35. Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
36. Pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju dėl patirtos neturtinės žalos kompensavimo sprendžiama individualiai. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė atsižvelgęs į individualių bylos aplinkybių visumą, t. y. įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, jo nustatytas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 50 Eur – yra pagrįstas, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.
38. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.