Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 45, 46, 48), pareiškėjas sutiko dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka (b. l. 2, 16) atsakovas prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (b. l. 16), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d., 78 str. 6 d.).

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2019 m. sauso 19 d. iki 2019 m. vasario 26 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kildinamos iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuotas atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Dėl vienam asmeniui tekusios gyvenamojo ploto normos.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, išreiškė poziciją, kad pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką vienam nuteistajam skirtas gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 4 kv. m., neįskaitant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto.

Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Todėl abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti EŽTT jurisprudencijoje vienam nuteistajam taikomą ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovo pateiktais duomenimis (b. l. 24, 25-26), ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas bausmės atlikimui buvo paskirtas į:

karantino patalpą Nr. 2, kuri yra 36,73 kv. m. ploto, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 19 iki 2019 m. sausio 21 d. kartu su pareiškėju buvo apgyvendinti du asmenys;

kamerų tiko patalpą Nr. 2, kurios plotas 16,38 kv. m., įrengta 4 miegamosios vietos, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. vasario 26 d. kartu su pareiškėju buvo apgyvendinti trys asmenys.

Pareiškėjas atsakovo nurodytų kamerų plotų neginčijo, skunde nurodė, kad kameroje buvo apgyvendinti 3-4 asmenys. Pastebėtina, kad net ir tuo atveju, jei minėtose kamerose būtų apgyvendinta tiek nuteistųjų, kiek buvo įrengta miegamųjų vietų (10 karantino patalpoje ir 4 kameroje Nr. 2), vienam nuteistajam tektų atitinkamai 3,67 kv. m. ir 4,10 kv. m. ploto ir vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma nebūtų pažeista. Teismas vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas nepažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklėse nustatytos (3,6 kv. m.) vienam asmeniui turėjusios tekti ploto normos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jie neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, nebuvo tiekiamas karštas vanduo, nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08); 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017). Pagal EŽTT formuojamą praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Atsakovas nurodęs (b. l. 25-26), kad sanitariniai mazgai atskirti ne žemesne nei 1,5 m. aukščio sienele, nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Todėl spręstina, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, atsižvelgiant į tai, kad kamerose jis buvo laikomas ne vienas, konstatuotinas pareiškėjo privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu ir yra pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Reikalavimo karštą vandenį tiekti į kamerų tipo patalpas galiojantys teisės aktai nenumato, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl kameroje nebuvusio šilto (karšto) vandens.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, (toliau – ir Normos), nurodoma, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė - 1 komplektas (10.4 p.); sieninė lentyna tualeto reikmenims – 1 vnt. (10.6 p.). Galiojantys teisės aktai nenumato, jog kamerų tipo sanitariniame mazge turi būti įrengti veidrodžiai ar atskira oro šalinimo sistema. Sieninė lentyna tualeto reikmenims numatyta kameros patalpoje, o ne sanitariniame mazge.

Atsakovas nurodė (b. l. 25-26), kad sanitariniai mazgai buvo tinkamai įrengti, tačiau nuteistieji gadina inventorių, o įstaiga, gavusi informaciją apie trūkumus, juos šalina.

Pareiškėjas, nors ir teigė, kad kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų lentynėlės, atskiros oro šalinimo sistemos, tačiau niekaip nedetalizavo, kokiu būdu dėl šio inventoriaus ir įrenginių sanitariniuose mazguose nebuvimo jam pasireiškė prašoma atlyginti žala. Ginčo dėl to, jog kamerų nebuvo galimybės išvėdinti per langą, byloje nėra. Todėl vertintina, kad sanitarinių mazgų įranga buvo pakankama, atitinkanti teisės aktų reikalavimus ir neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė dėl sanitarinio mazgo vėdinimo, veidrodžio ar lentynėlės nebuvimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nebuvo padaryta.

Dėl nesančios kirpyklos ir kirpimo paslaugų.

Pareiškėjas teigė, kad nebuvo kirpyklos patalpos, apsikirpti buvo galima tik kartą per savaitę ir tik pirmojo numerio kirpimo mašinėle.

Taisyklių 7 punkte nurodomos patalpos, kurios turi būti įrengiamos drausmės grupės korpusuose. Privalomo kirpyklos įrengimo galiojantys teisės aktai nenumato.

Atsakovo duomenimis (b. l. 25-26), kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji kerpami pagal iš anksto sudarytą grafiką, atskirai įrengtoje patalpoje, kirpimui būtinos priemonės ir įrankiai atnešamos sandariai uždengtame krepšyje.

Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių matyti, kad jį laikant kamerų tipo patalpose kirpimo paslaugos buvo suteikiamos – per 38 dienas buvo kerpamas du kartus. Pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes pareiškėjui galėjo sukelti jo nurodytos aplinkybės, jog buvo kerpamas ne kirpykloje, jo vertinimu, nesilaikant higienos normų, ir tik pirmojo numerio kirpimo mašinėle. Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kerpamas šiurkščiai pažeidžiant higienos normų reikalavimus, byloje nėra, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Dėl pasivaikščiojimų trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių plotų.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo išvedamas pasivaikščioti tik vieną valandą, nors tokia pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrajame bendrajame pranešime [CPT/Inf(92) 3] pateiktam išaiškinimui, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose ir tai numatyta Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Pastebėtina, kad Komitetas minėtą rekomendaciją teikė Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Taigi, rekomenduojamas 8 ar daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų pasivakščiojimą lauke atmestini kaip nepagrįsti.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien leidžiama vieną valandą pasivaikščioti. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo trukmės pažeidžiamos nebuvo.

Atsakovas nurodė (b. l. 25-26), kad kiemeliai, įskaitant sienas nuolat valomi, tačiau duomenų, kad juose yra atmosferos kritulių šalinimo sistema, įrengti stogeliai – nepateikė. Nepaneigus pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pasivaikščiojimo kiemuose būdavo šlapia, konstatuotinas Taisyklių 19 punkto pažeidimas.

Nors pareiškėjas nurodė, jog buvo sulaužytos šiukšlinės, tačiau kaip tai yra susiję su jo teisių ir (ar) interesų pažeidimais ir jo nurodoma galima patirta žala, nepaaiškino, nenurodė, jog kreipėsi į atsakovą dėl sulūžusi inventoriaus, ginti viešąjį interesą teisės aktai pareiškėjui nesuteikia, todėl abstrakčios aplinkybės atmestinos.

Dėl maisto tiekimo, jo kiekio ir kokybės.

Pareiškėjas nurodė, kad maistas nebuvo kaloringas ir skanus, buvo tiekiamas atšalęs, paduodant nebuvo sveriamas, todėl neužtikrinamas jo kiekis, maisto dalintojas dirbo be higieninių pirštinių, gėrimui skirtą indą panardindavo į termosą.

Pareiškėjas nenurodė (nepateikė jokių įrodymų), kokiu pagrindu padarė išvadą, kad jam duodamo maisto energetinė vertė siekė nuo 1 300 iki 1 500 kcal., ar buvo per mažas jo kiekis. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų gavęs mažesnę energinę vertę turtinį maistą, nei numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Vien tai, kad kiekviena tiekiama porcija nebuvo sveriama, nesudaro pagrindo išvadai, kad maisto kiekis buvo mažesnis nei priklauso. Maisto skonio suvokimas yra subjektyvus kriterijus ir pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Pačiam pareiškėjui teigiant, kad mastas buvo dalijamas iš termosų, neleidžia daryti išvados, kad jis buvo tiekiamas atšalęs. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl maisto kiekio, kokybės, jo temperatūros atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo gydytis nuo priklausomybės narkotikams, lankti anoniminių alkoholikų užsiėmimų.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad negalėjo sportuoti lauke bei patalpoje, lankyti renginius, nebuvo įtraukiamas į kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitus renginius, kad jam nebuvo sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.