Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės A. B. ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „MRA“,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. B. pateikė ieškinį, prašydama: 1) pripažinti jos atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau - UAB) „MRA“ neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovo 4000 Eur dydžio vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 12000 Eur vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad su atsakovu 2014-11-14 pasirašė neterminuotą darbo sutartį, kurios pagrindu ji buvo priimta į direktoriaus pareigas, pradedant dirbti 2015-03-02. Ieškovės teigimu, ji iki 2015-03-02 tęsė darbus senoje darbovietėje. Ieškovė nurodė, jog 2015 m. sausio mėnesio viduryje, su ja susisiekus darbuotojų paieškos kompanijai ir informavus apie tai, kad atsakovas yra nepatenkintas ieškovės nedalyvavimu kompanijos veikloje, bei neatvykimu į 2015 m. biudžeto svarstymą, ji 2015 m. vasario pirmą savaitę apsilankė naujojoje darbovietėje. Ieškovė nurodė, kad jai buvo pateikti UAB „MRA“ 2015 m. kompanijos planai bei minimali informacija apie produktus ir sutarta su atsakovu, jog ieškovė peržiūrės biudžetus ir pirmą darbo dieną pateiks pasiūlymus dėl jų pakeitimų bei dėl produktų pardavimo strategijų, jei tokiems pakeitimų pasiūlymams kiltų poreikis. Ieškovės teigimu, ji dar kartą atvyko į naują darbovietę vasario pradžioje, jai buvo organizuotas susitikimas su pardavimų mokymų kompanijos UAB „Merkuri International“ vadovu D. N., su kuriuo ji pristatė mokymus L. R. bei A. M. bei buvo susitarta dėl mokymų UAB „MRA“ atstovams 2015-03-09 ir 2015-03-10. Ieškovė nurodė, kad prieš pradėdama darbą UAB „MRA“ 2015-02-12 kreipėsi į darbdavį - EWOPHARMA AG su prašymu dėl atleidimo iš darbo nuo 2015-02-28, o pastarasis jos prašymą patenkino tą pačią dieną. Ieškovė nurodė, kad į darbą atsakovo įmonėje atvykusi 2015-03-02 pradėjo dirbti su anksčiau gautais 2015 m. įmonės planais naudodamasi savo asmeniniu kompiuteriu, tačiau pirmąją darbo dieną buvo suorganizuotas konfidencialus pokalbis su L. R. ir A. M., kurio metu ieškovė buvo informuota apie UAB „MRA“ problemas, netiesiogiai susijusias su spaudoje skelbta informacija, ir jai buvo pasiūlyta išeiti atostogų, užsiminant apie galimą darbo pradžios įmonėje nukėlimą. Ieškovės teigimu, jai esant atostogose, susisiekęs 2015-03-10 L. R. nurodė atvykti į susitikimą UAB „MRA“ atstovų - advokatų, kontoroje, adresu Totorių g. 5-7, Vilniuje, kuriame dalyvavo L. R., A. M. bei UAB „MRA“ teisininkė. Ieškovės teigimu, susitikimo metu ji buvo informuota apie darbo sutarties sąlygų pažeidimą, nelojalumą kompanijai, akcininkų negalėjimą ja pasitikėti, jai buvo daromas psichologinis spaudimas, dėl ko ji sutiko pasirašyti iš anksto UAB „MRA“ teisininkų paruoštą 2015-03-10 susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Ieškovė teigia, kad 2015-03-10 darbo sutarties nutraukimas neatitiko jos tikrosios valios, ji neketino nutraukti darbo santykių, o staigus, netikėtas iškvietimas į advokatų kontorą, liepimas palikti daiktus kitame kambaryje, psichologinis spaudimas kaltinant nebūtais dalykais, žodinis pareiškimas, jog atleidžiama iš darbo akcininko sprendimu ir pateikimas susitarimo, kuris šalių iš anksto nebuvo suderintas, taip pat nepateikiant laiko apsvarstyti tokį susitarimą, suponuoja, kad darbo santykių nutraukimo iniciatorius buvo atsakovas. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad 2014-11-14 darbo sutartyje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas – „darbo sutartis nutraukta nuo 2015-03-10 pagal DK 125 str. 2015-03-10 akcininko sprendimu“ patvirtina darbdavio iniciatyvą nutraukti darbo sutartį. Ieškovė nesutinka su darbo sutarties nutraukimu, kadangi dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų apie darbo santykių nutraukimą sužinojo tą pačią dieną, kai buvo atleista iš darbo, jai buvo suteiktas akivaizdžiai neprotingai trumpas terminas (vos keletas minučių) ir pažeista jos teisė pasinaudoti DK 125 straipsnyje nustatytu 7 dienų terminu pasiūlymui apsvarstyti, susitarimas sudarytas jai nenaudingomis sąlygomis, kadangi darbo sutartį nutraukus darbdavio iniciatyva, jai būtų taikomos įstatyme nustatytos garantijos (T. 1., b. l. 2-8).

Atsakovas UAB „MRA“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atrankos kompanijos rekomendacijos pagrindu pasiūlė ieškovei užimti UAB „MRA“ direktorės pareigas, kurias ieškovė sutiko eiti nuo 2015-03-02, garantuodama, kad 2014-11-13 pareiškimu dėl interesų konflikto nebuvimo pateikimą dieną jos asmeniniai interesai neprieštarauja bendrovės interesams ir tarp jų nėra jokio interesų konflikto, kad pareiškimo surašymo dieną ji nėra jokio kito juridinio asmens organo narė. Atsakovo teigimu, ieškovė taip pat garantavo, kad visą pareigų atlikimo laikotarpį jos asmeniniai interesai neprieštaraus bendrovės interesams, tarp jų nebus jokio interesų konflikto ir be bendrovės akcininko sutikimo ji nebus jokio kito juridinio asmens dalyvė ar organo narė, įsipareigojo ateityje nedelsdama raštu informuoti bendrovę ir jos akcininką apie bet kokius būsimus ar galimus konfliktus tarp jos ir bendrovės interesų, nurodydama jų pobūdį ir vertę. Atsakovas nurodė, kad minėti įsipareigojimai yra labai svarbūs įmonei tikslu užtikrinti komercines paslaptis bei konfidencialią informaciją. Pasak atsakovo, ieškovė darbo pas atsakovą datą 2015-03-02 nurodė pati, kadangi ji pas ankstesnį darbdavį turėjo užbaigti darbus per 2-3 mėnesius, o tokia darbo pradžios data reiškė tai, kad iki 2015-03-02 ieškovė yra nutraukusi darbo santykius su ankstesniu darbdaviu ir rūpinsis tik UAB „MRA“ direktorės funkcijų vykdymu. Pradėdama dirbti ieškovė nepateikė pareiškimų apie interesų konfliktą ar ieškovės sąsajumą su kitomis įmonėmis ar ieškovės įsipareigojimus šioms įmonėms, taip pat nepranešė ir nepateikė jokių duomenų apie antraeiles pareigas kitose įmonėse bei vykdomus tų įmonių pavedimus. Atsakovas nurodo, kad ieškovė 2015-03-03 pateikė prašymą dėl atostogų nuo 2015-03-03 iki 2015-03-15, o 2015-03-09 prašymu ieškovė nurodė atšaukti ją iš atostogų nuo 2015-03-10. Minėtas prašymas buvo surašytas ranka, jos pasirašytas, todėl nebuvo pagrindo abejoti, kad atšaukimas iš atostogų atitinka ieškovės valią. Atsakovo teigimu, pirmą darbo dieną ieškovės veiksmai sukėlė abejonių jos lojalumu ir garantijomis, todėl atsakovo įgalioti asmenys 2015-03-10 pakvietė ieškovę į susitikimą. Minėto susitikimo metu ieškovei patvirtinus apie savo darbą ankstesnėje darbovietėje L. R. susitikimo metu nurodė, kad dėl nelojalumo, darbo ir pavedimų atlikimo konkurentui Ewopharma AG atstovybei darbo UAB „MRA“ metu ir šios esminės informacijos nuslėpimo vienintelis akcininkas nebegali pasitikėti ieškove, dėl ko ieškovei 2015-03-10 buvo pasiūlyta nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu. Atsakovo teigimu, ieškovė su atsakovo pasiūlymu sutiko, patvirtindama tai savo parašu 2015-03-10 susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2015-03-10 bei darbo sutartyje. Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas sprendimą dėl direktorės atleidimo vadovavosi Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 27 straipsniu, 37 straipsnio 3 dalimi, teismų praktika, o ieškovė neturi teisės kvestionuoti vienintelio akcininko valios priimti sprendimą dėl jos atleidimo, nes šios vienintelio akcininko išimtinės teisės įgyvendinimas nuo ieškovės norų nepriklauso. Be to, ieškovė neginčija UAB „MRA“ vienintelio akcininko 2015-03-10 sprendimo ir jo negaliojančiu pripažinti neprašo. Pasak atsakovo, vienintelio akcininko sprendimas atleisti ieškovę dėl akcininko pasitikėjimo praradimo priimtas esant ieškovės įsipareigojimų esminiam pažeidimui ir ieškovės kaltei, o direktoriaus kaltė atleidžiamam direktoriui turi reikšmę tik išeitinės išmokos išmokėjimui. Nurodo, kad ieškovės atleidimas yra teisėtas ir galiojantis, vien esant visuotinio akcininkų susirinkimo galiojančiam sprendimui atleisti direktorių. Atsakovas pažymėjo, kad jokia susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo forma iš anksto parengta ir ieškovei netikėtai pateikta nebuvo, kadangi susitikime su ieškove buvo siekta išsiaiškinti abejones sukėlusias aplinkybes dėl ieškovės nelojalumo. Pasak atsakovo, nėra įrodymų apie tai, kad ieškovė buvo verčiama siūlymą priimti ir susitarimą pasirašyti, kad ji nesuprato savo veiksmų esmės, ar pasirašomų dokumentų, be to, ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, buvo priimta į direktorės pareigas ir turėjo žinoti darbuotojų priėmimo ir atleidimo tvarką ir pasekmes. Atsakovo teigimu, ieškovė neginčijo darbo kitoje darbovietėje, siūlė iš darbo Ewopharma išeiti, todėl turėjo ir galėjo numatyti atleidimo pasekmes už jos pažeidimus ir ji negali remtis netikėtumo faktoriumi, kad jos neteisėti veiksmai buvo atskleisti. Atsakovas nesutiko su ieškovės reikalavimu priteisti 4000 Eur išeitinės išmokos, nes šalys susitarė, kad išeitinė išmoka ieškovei nemokama, o išmokamas jai priklausantis darbo užmokestis ir kompensacija už atostogas, be to, išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 3 dalį ieškovei nepriklauso dėl jos kaltės. Atsakovas taip pat nesutiko su ieškovės reikalavimu priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kadangi ieškovė iš darbo buvo atleista teisėtai. Mano, jog nėra pagrindo priteisti ir neturtinę žalą, kadangi ieškovė nepagrindė būtinosios atsakomybės sąlygų, neįrodė, kad patyrė kokius nors išgyvenimus, be to, ji dirbo labai trumpai ir beveik visą tą laiką atostogavo, gaudama atlyginimą, o po atleidimo atsakovo įmonėje ir toliau dirba Ewopharma AG atstovybėje, gauna atlyginimą (T. 1, b. l. 51-70).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendime konstatavo, jog ieškovės reikalavimai nepagrįsti. Teismas nenustatė pagrindų pripažinti ieškovės atleidimą iš direktorės pareigų neteisėtu. Įvertinęs liudytojų L. R. ir A. M. parodymus apie darbo sutarties nutraukimo procedūrą teismo posėdžio metu, ieškovės užimamas pareigas, socialinę padėtį, išsilavinimą, praktinę patirtį sprendė, jog ieškovė turėjo suprasti susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes. Nustatė, jog nėra pagrindo konstatuoti ieškovei daromo psichologinio spaudimo bei aplinkybės, jog ieškovė susiklosčiusioje situacijoje neturėjo kitokios pasirinkimo galimybės. Teismas, išklausęs liudytojų ir šalių paaiškinimus apie ieškovės atleidimo iš darbo eigą (pokalbio trukmę, derybas dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų), atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus dėl darbo sutarties formos parengimo iš anksto bei akivaizdžiai neprotingai suteikto trumpo termino (vos keletą minučių). Pažymėjo, kad susitarimo sąlygos savaime nelaikytinos neprotingomis ar neteisingomis ir nesutiko su ieškovės argumentu, kad darbdavys jai primetė savo valią nutraukti darbo sutartį pasiūlydamas akivaizdžiai nepalankias sąlygas. Teismas nustatė, kad darbdavys darbo santykius nutraukė šalių susitarimu, ieškovei nepatiriant neigiamų pasekmių dėl jos atleidimo iš darbo dėl ieškovės kaltės, be to, atsiskaitydamas su ieškove, išmokant ieškovei paskaičiuotus 1333,33 Eur Kernagio fondui. Teismas taip pat nesutiko su ieškovės argumentais dėl jos atleidimo iš darbo ieškovės kasmetinių atostogų metu, kadangi pagal rašytinius įrodymus ieškovei kasmetinės atostogos buvo suteiktos iki 2015 m. kovo 9 d., be to, įstatyme įtvirtintas draudimas atleisti darbuotoją jo atostogų metu taikomas nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva (DK 131 straipsnio 1 dalis), o Akcinių bendrovių įstatymas nenumato apribojimų atleisti direktorių jo atostogų metu. Teismas konstatavo, kad reikšmės nagrinėjamai bylai neturi ir darbdavio motyvai, dėl kurių UAB „MRA“ vienintelis akcininkas atšaukė ieškovę iš direktoriaus pareigų, kadangi darbo sutartis nutraukta šalių suderinta valia. UAB „MRA“ vienintelis akcininkas tiek pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį, tiek pagal Kasacinio teismo praktiką, turėjo teisę atšaukti ieškovę iš einamų pareigų. Aplinkybė, jog darbo sutarties su ieškove nutraukimas buvo įformintas pagal DK 125 straipsnį, nepaneigia vienintelio akcininko sprendimo esmės, o įrodo šalių siekį taikiai nutraukti ieškovės darbo santykius su bendrove.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir ieškovės reikalavimo dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos priteisimo pagal DK 140 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad pagal DK 125 straipsnio 1 dalį ir 141 straipsnio 1 dalį darbdavys su darbuotoju turi teisę susitarti dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju, todėl šalims pasirašius 2015 m. kovo 10 d. susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo ir jame susitarus dėl atsiskaitymo tvarkos, kuria be kita ko susitarta nemokėti ieškovei išeitinės išmokos, nėra pagrindo ieškovei priteisti išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnį. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką teisei į išeitinę pašalpą atsirasti yra reikšmingas atšaukiamo vadovo kaltės klausimas, todėl esant ieškovės kaltei, jai tokios garantijos nesuteikiamos. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus bei viešai prieinamą informaciją apie UAB „MRA“ ir Ewopharma AG veiklos pobūdį, konstatavo ieškovės kaltę dėl prarasto atsakovo nepasitikėjimo ieškove. Nurodė, kad atsakovas pagrįstai manė, jog ieškovė, nenutraukusi darbo santykių su Ewopharma AG, gali pasinaudoti konfidencialia ir komercinę vertę turinčia informacija Ewopharma AG naudai ir ieškovės elgesį vertino kaip darbo sutartimi ir UAB „MRA“ kitais dokumentais, reglamentuojančiais UAB „MRA“ konfidencialios informacijos ir komercinės paslapties apsaugą, nustatytų įsipareigojimų bei DK 35 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą. Teismas taip pat atmetė ir kitus ieškovės reikalavimus (T. 2., b. l.2-13).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantė (ieškovė) pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime konstatavo du skirtingus darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Apeliantės teigimu, teismo išvada, jog darbo sutartis su ja buvo nutraukta vienintelio akcininko sprendimu dėl kaltės praradus pasitikėjimą, reiškia darbo sutarties nutraukimą ne šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnį, o darbdavio iniciatyva pagal DK 129 straipsnį. Apeliantė nesutinka su teismo argumentu, jog darbo sutartis nutraukta šalių suderinta valia. Apeliantės teigimu, darbo sutartyje nurodytas atleidimo pagrindas – akcininko sprendimas, liudytojų L. R. ir A. M. parodymai dėl atleidimo iš darbo dėl nelojalumo patvirtina aplinkybę, jog darbo sutartis su apeliante buvo nutraukta ne šalių susitarimu, o akcininko sprendimu dėl nelojalumo, kas atitinka DK 129 straipsnyje numatytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 125 straipsnyje įtvirtintą darbo teisinių santykių pasibaigimo pagrindą, kadangi minėtu pagrindu darbo sutartis gali būti nutraukta tik esant suderintai šalių valiai. Pasak apeliantės 2015-03-10 darbo sutarties nutraukimas neatitiko tikrosios ieškovės valios, o teismas nepagrįstai vertino jos nurodymą pervesti su darbo santykiais susijusias išmokas į V. K. fondą kaip patvirtinantį ieškovės valią nutraukti darbo sutartį, kadangi minėtas sprendimas priimtas dėl pasimetimo būsenos. Valios nebuvimą patvirtina ir neva 2015-03-09 ieškovės parašytas prašymas dėl jos atšaukimo iš atostogų, kadangi tokiu atveju ji susitikimo dieną turėjo būti darbe, kai tuo tarpu apeliantė į susitikimą buvo iškviesta iš namų tiesiai į advokatų kontorą. Taip pat nepagrįstai susitikimo trukmė vertinama kaip tariamų derybų dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu trukmė, kadangi neatsižvelgta į ieškovės parodymus, jog pasiūlymui pasirašyti ir su juo susipažinti apeliantei buvo suteiktos vos kelios minutės. Be to, tiek liudytojai, tiek ieškovė nurodė, kad iki vienintelio akcininko sprendimo 2015-03-09 jokios derybos su ieškove dėl darbo sutarties nutraukimo nebuvo vedamos, jos faktiškai vyko po to, kai buvo priimtas sprendimas atleisti ieškovę iš darbo ir ieškovė jo ginčyti negalėjo. Apeliantės teigimu, teismas formaliai vertino pasiūlyme nustatytą 7 dienų terminą, kadangi jos faktinį egzistavimą paneigia susitikimo aplinkybės, tai, kad ieškovė turėjo tik keletą minučių susipažinti su pasiūlymu. Pažymėjo, jog konstatuodamas ieškovės kaltę pagal DK 140 straipsnio 3 dalį teismas paviršutiniškai ir šališkai rėmėsi tik atsakovo į bylą pateiktais įrodymais, nevertindamas aplinkybės, jog tikrasis ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas yra galimi bendrovės vidiniai nesutarimai. Apeliantė taip pat kelia klausimą dėl vienintelio atsakovo akcininko – bendrovės Merlin Capital Investments LLO, atstovaujamos bendrovės Woodstock Direkctors Limited, kurį atstovauja jo direktorius Peter Reginald Sidney bei atsakovo atstovės A. M. įgaliojimų teisėtumo. Nurodo, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad nuo darbo sutarties su ieškove pasirašymo dienos 2014-11-14 įmonės vadovo funkcijas de facto vykdė A. M., ji, atleidus ieškovę,k pradėjo eiti bendrovės direktorės pareigas, todėl A. M. išduotas įgaliojimas yra nuolatinio pobūdžio ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, dėl ko laikytinas niekiniu. Mano, jog dėl nurodytos aplinkybės pasiūlymas bei darbo sutarties nutraukimas su ieškove pasirašyti neįgalioto asmens, todėl yra neteisėti (T. 2., b. l. 18-26).

Atsakovas UAB „MRA“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliantės reikalavimus atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina apeliantės kaltę, teisėtą atleidimo pagrindą, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas. Atsakovo nuomone, darbuotojo ir direktoriaus atleidimui taikomi reikalavimai nėra tapatūs. Be to, apeliantė skunde nepagrįstai painioja ir tapatina akcininko teisę atleisti direktorių ir atleidimo įforminimo susitarimu teisingumą. Mano, jog direktorės atleidimo tvarka buvo įgyvendinta teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu priėmus akcininkui sprendimą atleisti ieškovę iš direktorės pareigų, o darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu ir darbo sutarties užpildymas tik formaliai įformina darbo santykių pasibaigimą. Atsakovo teigimu, tokiu atveju netinkamas DK normų nurodymas ar pritaikymas atleidimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi, o ieškovės ir atsakovo susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo sudarymas nekeičia akcininko pareigos priimti sprendimą dėl direktoriaus atleidimo. Pažymi, kad ieškovei negalėjo būti jokių siurprizinių aplinkybių dėl jos darbo santykių nutraukimo, kadangi ji pati tas aplinkybes sukūrė, nulemdama atleidimą. Atsakovo teigimu, apeliantė neįrodė spaudimo bei prievartos pasirašyti, ji galėjo nesutikti su darbo sutarties nutraukimu susitarimu, tačiau to nepadarė, raštu išreikšdama valią nutraukti darbo santykius. Nesutinka su apeliantės argumentais dėl įgaliojimų atstovauti atsakovą UAB „MRA“teisėtumo, nurodydamas, jog apeliantė pirmosios instancijos teisme nesirėmė tokiais argumentais, o ginčo dėl atsakovo atstovavimo nekilo. Atsakovo teigimu, apeliantė pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą apeliaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme bei CPK 312 straipsnį, draudžiantį apeliaciniame teisme kelti reikalavimus, nepareikštus nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme (T. 2., b. l. 32-41).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė A. B. 2014 m. lapkričio 14 d. vienintelio atsakovo akcininko JK bendrovės MERLIN CAPITAL INVESTMENTS LLT sprendimu buvo išrinkta atsakovo įmonės direktore nuo 2015-03-02, laikant minėtą dieną ieškovės pirmąja pareigų ėjimo diena (T. 1., b. l. 71-72). Atsakovo UAB „MRA“ įgaliota atstovė A. M. su ieškove 2014-11-14 sudarė neterminuotą darbo sutartį, kurioje taip pat numatyta ieškovės darbo pradžia 2015-03-02 (T. 1., b. l. 71-79). Apeliantė vienintelio akcininko 2015-03-10 sprendimu vietoje visuotinio akcininkų susirinkimo nuo 2015-03-10 buvo atšaukta iš atsakovo direktorės pareigų, nurodant akcininko pasitikėjimo praradimą dėl paaiškėjusios informacijos apie ieškovės besitęsiantį darbą kitoje įmonėje bei įvertinant padidėjusią konfidencialios informacijos atkleidimo grėsmę (T. 1., b. l. 106-108). Atsakovas UAB „MRA“ pateikė apeliantei 2015-03-10 pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį, nustatydamas 7 dienų terminą nuo rašto dienos atsakymui pateikti, jį nurodydamas sutikimą apeliantė pasirašė 2015-03-10 (T. 1., b. l. 103). Ieškovė ir atsakovo įgaliotas asmuo A. M. pasirašė 2015-03-10 susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurio 1 punkte susitarta nutraukti 2014-11-14 sudarytą darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu bei išmokėti su darbo santykiais susijusias išmokas, nurodytas susitarimo 2 punkte (T. 1., b. l. 17-18). Apeliantė nesutiko su darbo santykių nutraukimu, nurodydama, jog nutraukiant darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu jai buvo daromas psichologinis spaudimas, darbo sutarties nutraukimas neatitiko jos tikrosios valios. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepatvirtino ieškovės nurodytų aplinkybių ir konstatavo, jog atsakovas pagrįstai atšaukė ieškovę iš direktorės pareigų, nutraukdamas su ja sudarytą darbo sutartį. Taigi nagrinėjamoje byloje keliamas apeliantės atleidimo iš direktorės pareigų teisėtumo bei su atleidimo iš darbo aplinkybe susijęs darbo sutarties nutraukimo įforminimo klausimas.

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu

Apeliantė nurodo, jog teismas, vertindamas jos atleidimo iš darbo pagrįstumą, nurodė du atleidimo iš darbo pagrindus - konstatavo darbo sutarties nutraukimą pagal DK 125 straipsnį, nurodydamas suderintą šalių valią, ir antra, vienintelio akcininko sprendimą atleisti ją iš direktorės pareigų dėl prarasto pasitikėjimo. Apeliantės manymu, dėl to paties ginčo padarytos prieštaringos išvados, dėl ko skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės nurodytos aplinkybės nepagrįstos ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo.

Darbo sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami DK 124 straipsnyje, kurio 1 dalyje be kita ko numatyta, kad Darbo sutartis baigiasi ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi minėtas straipsnis yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitus DK straipsnius, nustatančius bendruosius darbo sutarties pasibaigimo ar nutraukimo pagrindus, įtvirtintus DK, taip pat ir į specialiuosius įstatymus, nustatančius darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Tai, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindus numato ir kiti įstatymai, nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009).

Nagrinėjamu atveju apeliantė buvo paskirta atsakovo direktore, todėl sprendžiant kilusį ginčą taikomas specialusis įstatymas – Akcinių bendrovių įstatymas, kuriame be kita ko reglamentuota akcinės bendrovės vadovo paskyrimo bei atšaukimo ir atleidimo iš pareigų tvarka. Pagal įstatymą nustatyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato atlyginimą, jį skatina bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas; Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalis). Taigi Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta absoliuti kompetentingų bendrovės valdymo organų, o jeigu jie bendrovėje nesudaromi, – visuotinio akcininkų susirinkimo teisė atšaukti bei atleisti iš pareigų jų išrinktą bendrovės vadovą bet kada ir nepriklausomai nuo to, yra bendrovės vadovo kaltė ar ne. Kaip teisingai nurodė atsakovas, Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog akcinės bendrovės administracijos vadovo, dirbančio bendrovėje pagal darbo sutartį, teisinė padėtis yra specifinė, jį ir bendrovę sieja ne darbo teisiniai, bet civiliniai teisiniai santykiai, atsirandantys pavedimo sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007). Todėl nurodytiems bendrovės organams įgyvendinus bendrovės vadovo atšaukimo teisę, pasibaigia su administracijos vadovu sudaryta darbo sutartis, nes pasibaigia jam duotas pavedimas ir tokiu atveju darbo sutartis pasibaigia specialiu pagrindu – pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-10-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovo vienintelis akcininkas JK MERLIN CAPITAL INVESTMENTS LLP, atstovaujamas direktoriaus Peter Reginald Sidney 2015-03-10 priėmė sprendimą nuo 2015-03-10 atšaukti apeliantę iš atsakovo direktoriaus pareigų dėl prarasto pasitikėjimo, kadangi paaiškėjo informacija apie ieškovės nenutrūkusius darbo santykius su atsakovo konkurentu. Kaip jau buvo minėta, akcininkui teisę atšaukti apeliantę iš vadovės pareigų suteikia Akcinių bendrovių įstatymas, jo teisė yra absoliuti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė bei rėmėsi vienintelio akcininko sprendimu atšaukti apeliantę iš direktorės pareigų dėl prarasto pasitikėjimo.

Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusiems santykiams, susijusiems su bendrovės vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu taikomos darbo teisės normos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001; kt.). Tam, kad atleistas administracijos vadovas turėtų galimybę ateityje pasinaudoti socialinėmis garantijomis, susijusiomis su darbo sutartimi ir jos nutraukimu, įforminant darbo sutarties su juo nutraukimą, turi būti nurodytas ir atitinkamas DK nustatytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloj Nr. 3K-7-760/2001; 2006 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2006). Taigi remiantis Kasacinio teismo praktika pagrįstai darbo sutartyje nurodytas ir DK straipsnis, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentui, jog aplinkybė, kad ieškovei buvo pateiktas pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo ir ieškovė pasirašė susitarimą nutraukti darbo santykius DK 125 straipsnyje numatytu šalių susitarimo pagrindu, nepaneigia akcininko sprendimo atšaukti apeliantę iš direktorės pareigų.

Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame sprendime vertintas šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu nesuponuoja aplinkybės, jog apylinkės teismas nurodė du ieškovės atleidimo iš darbo pagrindus ir dėl to padarė prieštaringas išvadas. Pagal aukščiau nurodytą Kasacinio teismo praktiką, įforminant darbo sutarties su vadovu nutraukimą, turi būti nurodytas ir atitinkamas DK nustatytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas, todėl apeliantei ginčijant darbo sutarties nutraukimo pagrindą pagal DK 125 straipsnį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tiek minėtą darbo sutarties pasibaigimo juridinį faktą, tiek aplinkybes, nulėmusias darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šalių valią darbo santykių nutraukimui bendru susitarimu, tačiau apeliaciniame skunde nurodydama nesutikimo aplinkybes nepaneigė iš esmės pagrįstų skundžiamo sprendimo argumentų, susijusių su apeliantės valia nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu. Visų pirma, suorganizuotas susitikimas, žodinis pareiškimas apie akcininko sprendimą atleisti apeliantę iš pareigų ir kitos jos nurodytos aplinkybės nepagrindžia neva daromo psichologinio spaudimo apeliantei. Be to, tiek atsakovo paaiškinimai, tiek liudytojų parodymai, susiję su pasiūlymo ir susitarimo nutraukti darbo santykius pasirašymais sutampa, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais abejoti. Antra, apeliantei buvo pateiktas 2015-03-10 pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo, jame nustatytas 7 dienų terminas atsakymui pateikti, todėl apeliantė, priimta į direktorės pareigas, turėjo žinoti bei suprasti pateikto pasiūlymo pasekmes. Kaip matyti iš pasiūlymo, apeliantė turėjo galimybę apsispręsti per 7 dienų terminą, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, savo valią nutraukti darbo sutartį išreikšdama pasiūlymo pateikimo dieną.

Trečia, nepriklausomai nuo pasirinkto darbo santykių pabaigos pagrindo jau buvo priimtas vienintelio akcininko sprendimas atšaukti ieškovę iš direktorės pareigų, taigi vertintina, kad darbo santykių pasibaigimui visiškai pakako vienintelio akcininko sprendimo. Be to, atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad jos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl darbo sutarties nutraukimo procedūros reikšmės skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui neturi, kadangi, kaip jau buvo minėta, pagal teismų praktiką įmonės valdymo organo teisė atšaukti vadovą yra absoliutaus pobūdžio. Taigi nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, nustatydamas teisinio pagrindo atleisti ieškovę iš direktorės pareigų buvimą.

Apeliantė taip pat ginčija teismo sprendimą nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai vertino jos kaltę pagal DK 140 straipsnio 3 dalį bei neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovui buvo žinoma apie ieškovės darbą Ewopharma AG. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad byloje nekilo ginčas dėl atsakovo žinojimo (ar nežinojimo) apie ieškovės darbą Ewopharma AG aplinkybės. Priešingai, atsakovas nurodo, jog atsižvelgiant į ieškovės darbą kitoje įmonėje bei jai reikalingą laiko tarpą darbams pabaigti, ieškovės darbo pradžia buvo numatyta 2015 m. kovo 2 d. Taigi atsakovas, priimdamas į direktorės pareigas apeliantę, pagrįstai tikėjosi, jog apeliantė nutrauks darbo santykius su konkuruojančia įmone ir laikysis darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, Komercinių paslapčių neplatinimo sutarties. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantės darbo santykiai Ewopharma AG tęsėsi iki 2015-03-13 (T. 1., b. l. 33-34), taigi, apeliantė savo veiksmais pagrįstai prarado akcininko pasitikėjimą. Kiti apeliantės argumentai, kuriais ji neigia savo kaltės buvimą (tarp jų galimai pradėtas ikiteisminis tyrimas, atsakovo atstovų neinformavimas ieškovės anksčiau apie jos nelojalumą), neturi reikšmės vertinant apeliantės kaltę, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl atsakovo atstovui suteiktų įgaliojimų

Apeliantė ginčija vienintelio atsakovo akcininko MERLIN CAPITAL INVESTMENTS LLT, atstovaujamo kitos įmonės Woodstock Directors Limited direktoriaus (pastarojo direktorius –Peter Reginald Sidney) teisę priimti sprendimus bei suteikti įgaliojimus atsakovo UAB „MRA“ darbuotojai A. M. veikti atsakovo vardu. Apeliantė taip pat nurodo, jog A. M. dėl jos vykdomų vadovo funkcijų de facto išduotas įgaliojimas yra nuolatinio pobūdžio, todėl prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Proceso įstatyme įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Tai susiję su tuo, kad bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia būtent ieškovas, ieškinyje nurodydamas ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. Taigi, apeliacinės instancijos teismas atlieka tik pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos teisme įstatymo nepripažįstama, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas tik peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neišeinant už ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).

Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde kelia atsakovo akcininko teisę priimti sprendimus apeliantės atžvilgiu bei išduoto įgaliojimo atsakovo darbuotojai A. M. teisėtumo klausimą. Tokio reikalavimo ieškovė pirmosios instancijos teisme nekėlė, apylinkės teismas dėl apeliantės argumentų nepasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti apeliantės argumentų.

Nepagrįsti ir apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad be įgaliojimų teisėtumą patvirtinančių duomenų negalima vertinti apeliantės atleidimo iš direktorės pareigų pagrįstumo. Pažymėtina, kad suformuluoti ieškinio reikalavimus ir pasirinkti poziciją savo galimam pažeistų teisių gynimui turi pareigą reikalavimus keliantis asmuo (šiuo atveju apeliantė), o jos nepaneigia ir teismui įstatyme priskirtas aktyvus vaidmuo darbo bylose (CPK 414 straipsnis). Be to, atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad byloje pateiktas VĮ Registrų centro išplėstinis išrašas apie atsakovo įmonę, iš kurio matyti, jog atsakovo akcininkas yra MERLIN CAPITAL INVESTMENTS LL (T. 1., b. l. 140-146).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma ir teismo skundžiamame procesiniame sprendime išdėstyti motyvai bei jų pagrindu padarytos išvados teikia pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos remiantis pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas prašo teismo priteisti iš apeliantės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Remiantis išdėstytu, atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos iš apeliantės (CPK 98 straipsnis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.