Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), (toliau – ir atsakovas) 10 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, atlyginimą.

Paaiškino, jog jis yra sulaikytas, priklauso socialiai pažeidžiamų asmenų grupei. 2011 m. birželio 3 d. ir 2011 m. birželio 7 d. Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate įvyko konfliktai tarp jo ir policijos pareigūnų. Tačiau minėti konfliktai nebuvo tokio lygio, kaip nurodo policijos pareigūnai. Už tai jam 2011 m. birželio 7 d. buvo paskirta nuobauda, kuria uždrausta gauti perdavimą dviem mėnesiams. Negana to, policijos pareigūnai, sąmoningai prieš jį nusistatę ir siekdami jam pakenkti įvairiais būdais, dėl tų pačių įvykių surašė ir administracinio teisės pažeidimo protokolus, apie kuriuos pareiškėjui nepranešė, nedavė susipažinti su bylos medžiaga ir neleido parašyti paaiškinimo. Apie protokolų surašymą pareiškėjas sužinojo tik gavęs šaukimą į teismą. Tai jam sukėlė stresą, neapykantą bei pasipiktinimą. Tuo metu jis gulėjo Laivės atėmimo vietų ligoninėje. Panevėžio miesto apylinkės teismas paskyrė pareiškėjui 500 Lt baudą. Panevėžio apygardos teismas pareiškėją išteisino ir bylą nutraukė. Tokiais savo veiksmais pareigūnai, žinodami, kad jis turi psichologinių problemų, tyčia siekė, kad pareiškėjas save žalotų arba keršytų, siekė jį palaužti psichologiškai, dėl ko sutriko jo sveikata, buvo kviesta psichologė.

Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad pareiškėjas nėra praleidęs senaties termino, nes senaties termino eiga prasidėjo 2011 m. gruodžio 2 d., kai Panevėžio apygardos teismas priėmė nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, ir tik nuo šios datos pareiškėjui tapo aišku, jog administracinių teisės pažeidimų protokolai buvo surašyti ir jis nubaustas nepagrįstai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15-16) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad R. K., 2011 m. birželio 3 d. ir 2011 m. birželio 7 d., būdamas Panevėžio AVPK areštinėje, elgėsi agresyviai, necenzūriniais žodžiais koneveikė policijos pareigūnus, elgėsi įžūliai, rankomis ir kojomis daužė kameros duris, metė lėkštę su sriuba. Už šiuos veiksmus jam buvo surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai. Panevėžio apygardos teismas administracinę bylą R. K. atžvilgiu nutraukė ne dėl to, kad pareiškėjas nurodytų veiksmų neatliko, o dėl to, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas, nes pareiškėjas nurodytų veiksmų atlikimo metu buvo suimtasis. Pareiškėjas yra kaltas dėl areštinės patalpose sukelto sąmyšio. Tuo metu buvo nagrinėjama pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla, todėl administracinės bylos iškėlimas dėl jo kaltės negalėjo labiau pabloginti jo reputacijos ar sukelti „nežmoniškus dvasinius išgyvenimus“. Teismui pateiktu 2015 m. kovo 3 d. raštu (b. l. 92) atsakovas pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų senaties terminą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 96-99) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 3 d. – 2011 m. birželio 17 d. laikotarpiu buvo asmuo, kuriam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, t. y. suimtasis. Jis buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje. Ši aplinkybė byloje nėra ginčijama. Panevėžio AVPK pareigūnai 2011 m. birželio 17 d. R. K. surašė du administracinio teisės pažeidimo protokolus: Nr. 359257 už tai, kad jis 2011 m. birželio 3 d., apie 9 val. Panevėžio AVPK areštinės medicinos kabinete necenzūriniais žodžiais koneveikė policijos pareigūnus, buvo agresyviai nusiteikęs, į perspėjimus nutraukti neteisėtus veiksmus nereagavo (Administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.11-2119-412/2001 (toliau – ir ATP byla) medžiaga, b. l. 12); Nr. 259255 už tai, kad jis 2011 m. birželio 7 d., apie 12 val. 25 min. Panevėžio AVPK areštinės 9 kameroje necenzūriniais žodžiais koneveikė policijos pareigūnus, įžūliai elgėsi jų atžvilgiu, metė į juos lėkštę su sriuba, daužė rankomis ir kojomis kameros grotas, į perspėjimus nutraukti neteisėtus veiksmus nereagavo (ATP byla, 2 dalis, b. l. 11). Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, 2011 m. rugsėjo 29 d. nutarimu už šiuos pažeidimus R. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalį nubaudė 500 Lt bauda (b. l. 6-7), Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gruodžio 2 d. nutarimu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė (b. l. 9-10). Minėtame 2011 m. gruodžio 2 d. nutarime teismas konstatavo, jog R. K. inkriminuoti veiksmai yra padaryti Panevėžio AVPK areštinėje, jam turint suimtojo statusą, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 4 straipsnio 2 punktas ir jo patraukimo atsakomybėn klausimas turėjo būti sprendžiamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), o ne ATPK nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. K. skundu teismo prašo priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos, kurią kildina iš Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmų, surašant 2011 m. birželio 17 d. administracinių teisės pažeidimų protokolus dėl veikų, įvykdytų 2011 m. birželio 3 d. ir 2011 m. birželio 7 d., atlyginimą. Byloje nustatyta aplinkybė, kad ATP protokolų surašymo dieną (2011 m. birželio 17 d.) R. K. Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas kaip suimtasis asmuo, kurio atžvilgiu buvo priimtas, bet dar neįsiteisėjęs, apkaltinamasis nuosprendis (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apkaltinamasis nuosprendis R. K. atžvilgiu buvo priimtas 2011 m. birželio 10 d.). Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, suimtieji šioje dalyje nurodytų pareigūnų (institucijų) sprendimu ne ilgiau kaip 15 parų gali būti perkeliami į teritorinės policijos įstaigos areštinę; teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 87 punktas numato, kad policijos areštinėje uždarytiems asmenims, pažeidusiems vidaus tvarkos taisykles ar nevykdantiems policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus, skiriamos nuobaudos. Pareiškėjas neneigia, kad jis 2011 m. birželio 3 d. ir 2011 m. birželio 7 d. elgėsi netinkamai, jo galimai neteisėti veiksmai užfiksuoti ir ATP medžiagoje esančių policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose. Todėl Panevėžio AVPK dėl R. K. 2011 m. birželio 3 d. ir 2011 m. birželio 7 d. įvykdytų veiksmų turėjo pradėti nuobaudos skyrimo procedūrą Taisyklių 87, 90-95 punktuose nustatyta tvarka, o ne administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ATPK nustatyta tvarka. Tai konstatavo ir Panevėžio apygardos teismas savo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarime, šiuo pagrindu nutraukęs administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu, papildomai pažymėjęs, jog administracinė atsakomybė yra griežtesnė nei Taisyklėse numatyta atsakomybė, dėl kurios taikymo pareiškėjui ir turėjo būti sprendžiama, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 4 straipsnio 2 punktu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK pareigūnai pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, neteisėtai R. K. dėl jo 2011 m. birželio 3 d. ir 2011 m. birželio 7 d. įvykdytų veiksmų surašė ATP protokolus.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad Panevėžio AVPK pareigūnai sąmoningai siekė jį už tą patį nusižengimą nubausti du kartus, tuo siekdami jį sugniuždyti psichiškai ir psichologiškai, galutinai palaužti jo sveikatą. Tai paneigia ATP bylos medžiaga: iš ATP byloje esančio 2011 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. 21 matyti, kad šiuo nutarimu Panevėžio AVPK areštinės viršininkas, remdamasis Taisyklių 97 punktu, pareiškėjui paskyrė nuobaudą – teisės gauti perdavimą atėmimą dviem mėnesiams dėl R. K. 2011 m. birželio 6 d. 7 val. 25 min. įvykdytos veikos rytinio kameros patikrinimo metu, tačiau 2011 m. birželio 17 d. ATP protokolai jam buvo surašyti dėl 2011 m. birželio 3 d. 9 val. įvykdytos veikos medicinos kabinete ir dėl 2011 m. birželio 7 d. 12.25 val. (pietų metu) kameroje įvykdytos veikos.

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A444-619/2008, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012, Nr. A520-2275/2012, A143-1409/2014 ir kt.), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz. 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją).), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008), teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK pareigūnai, konstatavę galimai neteisėtus R. K. veiksmus, pasirinko netinkamą procedūrą šiems veiksmams įvertinti ir galimai atsakomybei taikyti, tačiau, kaip pažymėjo Panevėžio apygardos teismas, administracinė atsakomybė yra griežtesnė nei Taisyklėse numatyta atsakomybė, ir tai galėjo sukelti pareiškėjui neigiamas emocijas. Kita vertus, teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš vienkartinio įvykio – 2011 m. birželio 17 d. ATP protokolų surašymo, jo patirtas neigiamas išgyvenimas buvo vienkartinio pobūdžio bei trumpalaikis, be to, teismui pateiktuose medicininiuose dokumentuose neužfiksuota duomenų (b. l. 64-89), kad protokolų surašymo ar, pareiškėjo teigimu, sužinojimo apie šiuos protokolus dieną (2011 m. rugsėjo 29 d.) ar iš karto po to būtų ženkliai pablogėjusi R. K. sveikatos būklė, nes šiuo laikotarpiu medicininiuose dokumentuose užfiksuotais jo išsakytais negalavimais pareiškėjas skundėsi ir anksčiau, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pažeminimą, fizinį skausmą, t. y., kad patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti nurodė patirtus nežmoniškus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, tačiau šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Išvardintų faktinių aplinkybių visuma leido teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė didelės neturtinės žalos, kurią galima būtų įvertinti pinigais, o pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A444-619/2008; Nr. A858-1490/2012; ,,Administracinių teismų praktika“, 2008, Nr. 4(14)). Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad pareiškėjas teisminės gynybos dėl savo pažeistų teisių kreipėsi praėjus trejiems metams nuo pažeidimo padarymo ir beveik trejiems metams nuo jo paties nurodyto suvokimo, kad šiuo pažeidimu buvo pažeistos jo teisės.

III.

Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 104-106; 110-112), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.

Su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esą vien tik policijos pareigūnų padaryto pažeidimo pripažinimas pareiškėjui turi būti pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti, sutikti negali. Moralinė satisfakcija šiuo atveju yra visiškai nepakankama priemonė pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Dėl to, kad policijos pareigūnai buvo neteisėtai pareiškėją patraukę administracinėn atsakomybėn, pareiškėjas patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, buvo pažemintas, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, ir visam tam teisingai kompensuoti yra būtina priteisti atitinkamo dydžio piniginę kompensaciją.Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime tik formaliai citavo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tam tikrais atvejais pateisinančią pažeidimo pripažinimą kaip pažeistų asmens neturtinių teisių gynimo priemonės taikymą. Tačiau nagrinėjamu atveju neteisėtas patraukimas administracinėn atsakomybėn negali būti laikomas mažareikšme žala, dėl kurios padarymo piniginės kompensacijos priteisimas nėra būtinas.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padaryta žala atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (pvz., 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-751/2007, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008, 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-491/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014). Pirmosios instancijos teismas iškėlė nepagrįstai aukštą įrodinėjimo standartą neturtinės žalos atsiradimo faktui pagrįsti. Esą kadangi pareiškėjas žalą kildina iš vienkartinio įvykio, t. y. iš 2011 m. birželio 17 d. protokolų surašymo, jo patirtas neigiamas išgyvenimas buvo vienkartinio pobūdžio ir trumpalaikis, be to, teismui pateiktuose medicininiuose dokumentuose neužfiksuota duomenų, kad protokolų surašymo ar, pareiškėjo teigimu, sužinojimo apie šiuos protokolus datai, ar iš karto po to būtų ženkliai pablogėjusi mano sveikatos būklė. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmuo, prašantis priteisti piniginį neturtinės žalos atlyginimą dėlto, kad jis buvo nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn, neprivalo įrodinėti, kad dėl atitinkamų pareigūnų veiksmų iš tikro „ženkliai“ pablogėjo jo sveikata. Priešingai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės preziumuoja, kad tokio pobūdžio neteisėti valstybės institucijų pareigūnų veiksmai sukelia neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, o tai yra pagrindas priteisti pareiškėjui (neteisėtai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui) neturtinės žalos atlyginimą. Neteisėtas administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas savaime laikytinas šiurkščiu pažeidimu, neabejotinai pabloginančiu administracinėn atsakomybėn nekaltai patraukto asmens reputaciją. Be to, ir kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje N. Ž. v. UAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005, kt.). Vadinasi, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išsakytais teiginiais, kad esą jei pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dėl neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų pareiškėjui ženkliai pablogėjo sveikata, piniginis neturtinės žalos atlyginimas jam nepriteistinas.Visiškai nepagrįstas skundžiamame sprendime išsakytas motyvas, kad pareiškėjo esą nepatirtą didelę turtinę žalą rodo aplinkybė, kad pareiškėjas teisminės gynybos kreipėsi praėjus trejiems metams nuo pažeidimo padarymo ir beveik trejiems metams nuo jo paties nurodyto suvokimo, kad šiuo pažeidimu buvo pažeistos pareiškėjo teisės. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti. Laikytina, kad nagrinėjamu atveju šis terminas prasidėjo 2011 m. gruodžio 2 d., t. y. Panevėžio apygardos teismui nutraukus administracinio pažeidimo bylą. Teisminės gynybos pareiškėjas pasirūpino kreiptis nepraleisdamas nustatyto termino. Anksčiau kreiptis jam trukdė apribojimai, susiję su laisvės atėmimo bausmės atlikimu, teismuose vedamos kitos bylos, susijusios su pareiškėjo teisių pažeidimais ir kt.Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl toks įrodymų vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių (57 ir 81 str.), o būtent – reikalavimo įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis ABTĮ taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, nepažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio reikalavimų.Pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus, kadangi iš visų byloje esančių duomenų, išrinko tik tas jų dalis, kurios teisina atsakovą, ir be motyvų, remdamasis tik prielaidomis ir samprotavimais, atmetė tuos įrodymus ar tas jų dalis, kurie patvirtina pareiškėjo patikrą žalą.Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino priežasčių, ką pareiškėjui teko išgyventi ir patirti ir kad toks atsakovo pažeidimas sudarė pagrindą pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam neapsakomas dvasines ir fizines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, kuris intensyvumu viršijo pareiškėjui kalinimui neišvengiamai būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje surinktų įrodymų, kad pareiškėjui jo prašymu buvo iškviesta psichologė, pareiškėjui areštinėje nesuteikdavo adekvačios medicinos pagalbos, dėl to pareiškėjas buvo irzlus, nepatenkintas pareigūnų nesupratingumu, nes pareiškėjo sveikatos pablogėjimus jie tik ignoruodavo, tuo sukeldami pareiškėjui neapykantos, nusivylimo jausmus, dėl ko pareiškėjas norėjo numirti ir dėl to tarp jo ir pareigūnų areštinėje įvyko konfliktas.Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tiek pareiškėjo, tiek jo atstovo advokato teismo posėdžio metu išsakytų argumentų, nurodytos teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A442-155/2010, A822-207/2010, A662-491/2010).Skundą teismui pateikė 2014 m. spalio 29 d., o apie savo pažeistas teises, kad nepagrįstai buvo nubaustas ATPK nustatyta tvarka, sužinojo tik, kai Panevėžio apygardos teismas pareiškėją išteisino. Taigi, 3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2011 m. gruodžio 2 d. Panevėžio apygardos teismo nutarimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti 3 metų senaties termino.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo neteisingas nubaudimas sąlygojo pasitikėjimo valstybės teisine sistema praradimą, kas yra sunkiai įvertinama pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 117-118) prašo jį atmesti.

Reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pareiškėjas turi įrodyti, kad buvo neteisėti (priešingi teisei) veiksmai (CK 6.246 str.), kad buvo padaryta žala (CK 6.249.), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 247 str.). Nesant nors vienos iš išvardytų civilinės atsakomybės sąlygų, pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei nėra.Panevėžio apskrities VPK pareigūnai, pareiškėjui grubiai pažeidinėjant areštinėje nustatytą tvarką, veikė tinkamai, vadovaudamiesi įstatymais. Priežastinio ryšio tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neva patirtos neturtinės žalos nėra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašiose bylose konstatuojama, kad kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, būtina vertinti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą konkrečiam atvejui. Nes kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti žala. Vertinant institucijos veiksmų teisėtumą, taip pat reikšminga, ar administravimo subjektas laikėsi nustatytos standartinės veiklos normų, kurių jis privalėjo laikytis. Tik šių aplinkybių vertinimo visuma galima pagrįsti, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatytą atsakomybės sąlygą.

Ginčo atveju buvo neteisingai kvalifikuotos pareiškėjo padarytų pažeidimų veikos ir tai nustatęs, Panevėžio apygardos teismas savo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarimu nutraukė pareiškėjui pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylą. Tačiau kartu teismas nustatė, kad pareiškėjas, 2011 m. birželio 3 d. ir 2011 m. birželio 7 d. būdamas suimtas, padarė teisės pažeidimus, tačiau atsakomybė dėl šių veiksmų turėjo būti sprendžiama remiantis ne Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso normomis, bet vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 4 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kadangi suėmimo vykdymą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos įstatymų kolizijos atveju taikomas palankesnis suimtojo teisinę padėtį nustatantis įstatymas.

Tokiu būdu, pareiškėjas, Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarimu nutraukus jam pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylą, buvo pripažintas padaręs kitą teisės pažeidimą, o ne reabilituotas.

Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri turi būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Suformuotos teismų praktikos neturtinės žalos atlyginimo bylų kontekste įvertinus pareiškėjo padaryto teisės pažeidimo neteisingo kvalifikavimo surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nepagrįstai paskirtos baudos įtaką pareiškėjo reputacijai, dvasinei bei emocinei būsenai, daroma išvada, jog minėti veiksmai galėjo sukelti pareiškėjui neigiamas emocijas, tačiau dėl jų pareiškėjui negalėjo kilti pasekmės, sudarančios pagrindą jas kompensuoti, priteisiant piniginį neturtinės žalos atlyginimą.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šio ginčo atveju pakanka fakto pripažinimo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą jo bylos nagrinėjimą ir yra pakankamas padarytos neturtinės žalos atlyginimas konstatuoti padarytą pažeidimą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.