- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-04
- Bylos Nr.
- e2A-298-544/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-15-3-00933-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Valiulienė, Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- J. K.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento
- Kategorijos
- 2.5.10.2.4.1Turtinė žala
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-298-544/2016
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. K. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-1090-434/2015 dėl padarytos žalos gamtai atlyginimo bei palūkanų priteisimo pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Departamentas) ieškinį atsakovui J. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 4117 Eur dydžio žalą gamtai bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Departamento pareigūnai pagal 2015 m. balandžio 28 d. gautą anoniminį pranešimą dėl pakeistos (duomenys neskelbtini) upės vagos (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. nuvyko į vietą ir nustatė, kad atsakovas J. K. 2014 m. liepos mėnesį pakeitė (duomenys neskelbtini) upės vagą, ją išplatindamas 1,5 metro pločio 83 metrų ilgio atkarpoje, iškasdamas gruntą užpylė juo (duomenys neskelbtini) upės apsauginę juostą 64 metrų ilgio atkarpoje ir 5 metrų plotyje. Neteisėtai atlikdamas (duomenys neskelbtini) upės apsauginėje juostoje žemės darbus bei pakeisdamas jos vagą, neturėdamas šiems darbams reikiamo projekto ir leidimų, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas) 4 str., 9 str. nuostatas, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – Saugomų teritorijų įstatymas) 20 str. 4 d. 3 p., 32 str. 1 d., 9 d. reikalavimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV) 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 124.1 p. reikalavimus. Žala gamtai buvo paskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. D1-198 patvirtinta žalos aplinkai sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus skaičiavimo metodika.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo ieškinys buvo patenkintas visiškai ir iš atsakovo ieškovui buvo priteistos ieškinyje nurodytos sumos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai: patikrinimo aktas, nuotraukos, ieškovo ir atsakovo paaiškinimai, - įrodo, kad atsakovas 2014 metų liepos mėnesį pakeitė (duomenys neskelbtini) upės vagą, ją išplatindamas 1,5 metro pločio 83 metrų ilgio atkarpoje bei iškasdamas gruntą užpylė juo (duomenys neskelbtini) upės apsauginę juostą 64 metrų ilgio atkarpoje ir 5 metrų plotyje. Minėtus darbus atsakovas atliko neteisėtai, neturėjo šiems darbams reikiamo projekto ir leidimų, todėl pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 4 str., 9 str. nuostatas, Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 4 d. 3 p., 32 str. 1 d., 9 d. reikalavimus, LRV 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 124.1 p. reikalavimus bei savo veiksmais padarė 4117 Eur dydžio žalą gamtai, kuri paskaičiuota remiantis galiojančiais normatyviniais aktais bei kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 str. pagrindu iš jo priteisiama. Pirmosios instancijos teismas kartu nurodė, jog, nors atsakovas nurodo sutinkantis savo darbu ir lėšomis atstatyti buvusią upės vagą, ją užpilant gruntu ir taip vėl susiaurinant, tačiau (duomenys neskelbtini) upės natūrali vaga jau yra pakeista, dėl ko ir buvo padaryta žala kraštovaizdžiui, o vėl pilant gruntą, toliau būtų daroma žala aplinkai ir gamtai. Be to, Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 2 d. nustato, jog asmuo, padaręs žalą gamtai, privalo ne tik atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, bet ir atlyginti visus nuostolius. Spręsdamas klausimą dėl priteistinos žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, nors ir nesiekė tiesiogiai padaryti žalos, tačiau atliko tyčinius veiksmus, todėl priteisto žalos dydžio mažinti negalima. Be to, atsakovas pateikė teismui duomenis tik apie gaunamą netekto darbingumo pensijos dydį, tačiau nepateikė duomenų apie turimą nekilnojamąjį ir registruotą kilnojamąjį turtą, turimas lėšas bankuose, iš kurių būtų galima spręsti, ar jo turtinė padėtis yra iš tiesų sunki, juo labiau, kad teismas, patikrinęs viešuosius registrus, nustatė, jog atsakovas nuslėpė aplinkybę, kad jam nuosavybės teise priklauso dar ir 10,30 ha dydžio žemės sklypas, kuris yra išnuomotas kitam asmeniui 5 metų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. K. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Departamento ieškinį atmesti, o, nenustačius pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, sumažinti priteistos žalos dydį ir išdėstyti jo mokėjimą dviejų metų laikotarpiui. Apeliantas dėsto faktines bylos aplinkybes, cituoja teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugos klausimus, nuostatas ir nurodo, kad nesutinka, jog jis likviduodamas bebrų išraustus urvus, išvalydamas (duomenys neskelbtini) upės krantus, valydamas užsistovėjusį dumblą bei šienaudamas žoles padarė žalą gamtai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gegužes 29 d. įsakyme Nr. 265 „Dėl bebrų populiacijos gausos reguliavimo“ nustatytiems subjektams ištisus metus yra leidžiama rankinėmis ir mechaninėmis priemonėmis ardyti bebrų pastatytas užtvankas. Todėl jis savo veiksmais mažino bebrų daromą žalą gamtai bei vietovei būdingą kraštovaizdį pakeitė tiek, kad jį sutvarkė – išvalė upės senvagę nuo dumblo, joje atsirado tėkmė, o, atklikdamas minėtus veiksmus, veikė teisės aktų pagrindu. Todėl mano, kad jo veiksmais žalos aplinkai, biologinei įvairovei padaryta nebuvo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik patikrinimo aktu bei administracinio teisės pažeidimo protokolu ir nutarimu, aprioriškai, nenustatydamas žalos padarymo gamtai fakto ir priežastinio ryšio, konstatavo, jog žala gamtai yra padaryta, kas sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas nesiekė protingos interesų pusiausvyros bei nevertino, kad jis šiuo metu išgyvena didelį finansinį nuosmukį, dėl ko nepagrįstai priteisė visą ieškovo nurodytą žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą Departamentas prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai remiasi teisės norma, reglamentuojančia galimybę naikinti bebrų užtvankas, kadangi nagrinėjamu atveju upėje nėra ir nebuvo bebrų urvų ar bebraviečių. Nustatyti atsakovo veiksmai valant upės dugną bei pilant upės krantą buvo skirti pakelti atsakovo tvenkinių kraštus, kad iš jų neišbėgtų vanduo. Negana to, naikinti bebraviečių, net jei jos būtų buvusios, nebuvo pagrindo ir dėl to, kad atsakovo žemės sklypas yra aukščiau ir upės vandens negalėjo būti užliejamas. Departamento vertinimu, nagrinėjamoje byloje esantys duomenys, priešingai nei nurodo apeliantas, patvirtina visas sąlygas civilinei atsakomybei kilti. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė teisės aktų reikalavimų nesilaikymu ir tą įrodo objektyvūs bylos duomenys bei paties atsakovo paaiškinimai. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinis skundas atmetamas, o Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė materialines teisės normas spręsdamas klausimą, ar byloje nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos priteisti iš atsakovo gamtai padarytą žalą ir kokį žalos atlyginimo dydį nustatyti. Apeliaciniu skundu atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, tvirtindamas, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog jis padarė žalą gamtai, be pagrindo neatsižvelgė į sunkią jo finansinę padėtį ir nesumažino priteisiamo žalos dydžio.
Pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu nustatė, kad apeliantas J. K. pakeitė (duomenys neskelbtini) upės vagą ją išplatindamas bei užpildamas apsauginę upės juostą gruntu, pažeidė žolinę augmeniją, dėl ko privalo atlyginti gamtai padarytą žalą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus, ieškovo pateiktą medžiagą, atsakovo J. K. poziciją šios civilinės bylos nagrinėjimo metu, sprendžia, kad byloje esantys įrodymai visiškai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantas išties padarė žalą gamtai ir privalo ją atlyginti.
Aplinkos apsaugos įstatymo 4 str. numatyta, kad aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga. Pastarojo straipsnio 9 d. įtvirtinta, kad piliečiai, suinteresuota visuomenė, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų. Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 4 d. 3 p. numato, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama dirbti žemę, ardyti velėną, išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, arčiau kaip 2 metrai nuo kranto ganyti gyvulius, o 32 str. 9 d. įtvirtinta, kad saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų.. LRV 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 124.1 p. numatyta, jog pagal specialiąsias vandens telkinių naudojimo sąlygas draudžiama reguliuoti natūralias upes ir keisti jų vagą bei ežerų natūralų vandens lygį. Taigi, iš virš aptartų teisės normų visiškai akivaizdu, kad kiekvienas asmuo, siekdamas atlikti kraštovaizdžio pakeitimus, privalo įsitikinti, ar jo veiksmai yra suderinami su aplinkos apsaugą reglamentuojančiomis teisės normomis, nereikalauja teisės aktų nustatyta tvarka gauti reikiamų leidimų, o taip pat ar jo veiksmai nėra tiesiogiai draudžiami.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovas pažeidė aptartus teisės aktų reikalavimus ir pakeitė (duomenys neskelbtini) upės vagą ją išplatindamas bei užpildamas apsauginę upės juostą gruntu, ką visiškai patvirtina byloje esantys duomenys – 2015 m. birželio 10 d. Departamento pareigūnų patikrinimo aktas, paties atsakovo J. K. paaiškinimas, 2015 m. liepos 17 d. nuostolių, padarytų gamtai sunaikinus gamtinius kraštovaizdžio objektus, paskaičiavimas, 2015 m. liepos 17 d. J. K. adresuota pretenzija dėl žalos atlyginimo už nuostolius padarytus aplinkai, atsakovo kreipimasis į Departamentą dėl galimybės fiziškai pašalinti nustatytus pažeidimus. Pabrėžtina, kad ranka rašytame ir Departamentui pateiktame paaiškinime bei prašyme dėl galimybės pašalinti nustatytą žalą pats atsakovas pripažino upės vagoje išardęs bebrų užtvanką bei siekęs sukelti tvenkinio ir upės krantus, kad neištekėtų vanduo, o taip pat nurodė, kad šie veiksmai nebuvo padaryti piktavališkai. Negana to, pagal byloje esančius duomenis nei įvykio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde apeliantas J. K. neginčijo, kad atliko virš minėtus veiksmus, neginčijo nuostolių paskaičiavimo ir jų dydžio. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas atliko virš nurodytus neteisėtus veiksmus, kurie yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su padaryta žala gamtai.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir atmeta apelianto argumentus, kad virš minėtais veiksmais nebuvo padaryta žalos gamtai, o atlikti veiksmai nebuvo draudžiami teisės aktais. Pažymėtina, kad iš galiojančių materialinės teisės ir proceso teisės normų analizės darytina išvada, kad, siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 str.), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (CPK 178 str.). Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas, bet kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti sunku. Taip yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams (žala aplinkai, sveikatai, energetikos įmonių patiriama žala), taip pat nematerialiems objektams (intelektinei nuosavybei). Tokiais atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios naudotinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, CK bei kitų teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, laikydamasis pozicijos, kad viešasis interesas kiekvienoje byloje turi būti nustatomas atskirai, spręsdamas žalos, padarytos gamtai, atlyginimo klausimą, yra pažymėjęs, kad aplinkos apsauga ir gamtai padarytos žalos atlyginimas neabejotinai yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-165/2010, Nr. 3K-3-125/2014).
Kaip jau minėta, LRV 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 124.1 p. numatyta, jog pagal specialiąsias vandens telkinių naudojimo sąlygas draudžiama reguliuoti natūralias upes ir keisti jų vagą bei ežerų natūralų vandens lygį. Ši teisės norma tiesiogiai įtvirtina asmens pareigą nereguliuoti natūralių upių vagų ir jų nekeisti, tačiau šio draudimo atlikdamas aptartus veiksmus atsakovas nesilaikė. Negana to, atsakovo nurodomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gegužes 29 d. įsakymas Nr. 265 „Dėl bebrų populiacijos gausos reguliavimo“, leidžiantis pašalinti bebrų užtvankas, nagrinėjamoje byloje taip pat negali būti taikomas. Nors šio įsakymo 3 punkte išties nurodyta, kad žemės, miško, vandens telkinio sklypo savininkams, valdytojams ar naudotojams arba medžioklės plotų naudotojams ištisus metus rankinėmis ir mechaninėmis priemonėmis, išskyrus sprogmenis ir sprogstamąsias medžiagas, leidžiama ardyti bebrų pastatytas užtvankas neperspektyviose (likviduotinose) bebravietėse, tačiau šioje normoje taip pat įtvirtinta ir tai, kad bebravietė laikoma neperspektyvia (likviduotina), jeigu dėl bebrų veiklos konkrečioje vietoje kyla grėsmė atsirasti didelei žalai automobilių keliams, geležinkeliams, vandens saugyklų pylimams, pastatams ar melioracijos statiniams, dėl pastatytos užtvankos semiami žemės ūkio pasėliai ar kitos naudmenos ar miškas arba užtvanka yra ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingoje upėje ar jos ruože, kurie patvirtinti LRV 2004 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1144. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad, neva, jo naikintos bebravietės buvo neperspektyvios, juo labiau kad, kaip nurodė ieškovas atsiliepime, atsakovo žemės sklypas yra aukščiau už upės vagą, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad jo žemės plotai galės būti ar net buvo užlieti. Priešingai, pats apeliantas savo paaiškinime nurodė, jog aptariamus kraštovaizdžio pakeitimus atliko siekdamas apsaugoti, jog jo tvenkinio vanduo neišsilietų. Taigi nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 str. 2 d. ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos. Papildomai pažymėtina tai, kad vien subjektyvus apelianto suvokimas, kad jo atliktais veiksmais jokia žala gamtai padaryta nebuvo, kadangi jis tik sutvarkė bei pagerino kraštovaizdį, nepaneigia virš nustatytų aplinkybių bei nepašalina jo civilinės atsakomybės sąlygų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į visus išdėstytus duomenis, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visiškai pagrįstai nusprendė, kad atsakovas atliko draudžiamus teisės aktų veiksmus, kurie buvo priežastis žalai atsirasti, todėl privalo atlyginti Departamento apskaičiuotus nuostolius (CK 6.263 str.). Kartu virš išdėstytos aplinkybės paneigia ir apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo civilinės atsakomybės klausimą išsprendė nenustatęs ir neįrodęs sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atsakovo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priteistos žalos dydį. CK 6.282 str. teismui suteikta teisė sumažinti priteisiamos žalos dydį atsižvelgiant į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tačiau šiuo pagrindu žalos dydis negali būti mažinamas, kai žala padaryta tyčia. Kaip pagrįstai nurodė teismas skundžiamame sprendime, atsakovas J. K. atliko tyčinius veiksmus, ir tai užkerta kelią mažinti atlygintinos žalos dydį minėtu pagrindu.
CK 6.251 straipsnis numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (1 d.), tačiau teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (2 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo teisiniu pagrindu sumažinti iš atsakovo priteistos žalos dydį taip pat nėra pagrindo, kadangi atsakovas į bylą nepateikė jo realią turtinę padėtį pagrindžiančių duomenų apie turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turimas pajamas ir/ar santaupas ir neatskleidė teismui, kokias pajamas jis gauna iš jam nuosavybės teise priklausančio išnuomoto 5 metų laikotarpiui 10,30 ha dydžio žemės sklypo nuomos. Vien tai, kad apeliantas gauna netekto darbingumo pensiją, savaime nereiškia, jog priteistos atlygintinos žalos dydis nustatytas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Be to, pagal bylos duomenis ir iš paties apelianto paaiškinimų galima spręsti, jog jis 2014 metais išsikasė 30000 m³ tvenkinį, kam akivaizdžiai reikėjo pakankamai didelių lėšų ir sąnaudų. Nors apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, jog šiuo metu jis išgyvena finansinį nuosmukį, tačiau nepateikė jokių tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pačios šalys yra atsakingos už aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, įrodinėjimą. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad apskaičiuotos ir teismo priteistos žalos gamtai atlyginimo dydis apeliantui būtų neproporcingas, neadekvatus, neteisingas ir nustatytas pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.
Pagal CPK 312 straipsnio nuostatas apeliaciniame skunde yra draudžiama kelti naujus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas dėl priteistos žalos mokėjimo išdėstymo yra nevertinamas, kadangi toks reikalavimas pirmosios instancijos teisme pareikštas ir išspręstas nebuvo, dėl jo šalys nepasisakė, neteikė įrodymų. CPK 284 str. 2 d. pagrindu apeliantas turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą ir prašyti išdėstyti skundžiamu sprendimu priteistą piniginę sumą.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti atsakovo J. K. apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.