Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-374-530/2016;

Teisminio proceso Nr.1- 01-1-35601-2015-6;

Procesinio sprendimo kategorijos:1.1.8.10; 1.2.14.1.1; 1.1.10.1.; 1.1.8.9.; 2.1.15.1.2; 2.1.14; 2.4.7.;

2016 m. birželio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei,

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Č. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d., 138 str. 1 d., 178 str. 2 d., 284 str. 1 d., 178 str. 1 d. ir paskirta jam:

pagal BK 140 str. 3 d. – 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo;pagal BK 138 str. 1 d. – 1 (vieni) metai laisvės atėmimo;pagal BK 178 str. 2 d. – 1 (vieni) metai ir 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo (vagystės iš A. K. priklausančio pastato epizodas);pagal BK 284 str. 1 d. – 1 (vieni) metai laisvės atėmimo;pagal BK 178 str. 1 d. perkvalifikavus iš BK 178 str. 2 d. - 1 (vieni) metai ir 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo (vagystės iš (duomenys neskelbtini) epizodas).

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnes bausmes ir paskirta - 2 (du) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64(1) str., G. Č. paskirta subendrinta bausmė sumažinta 1/3 ir paskirta galutinė bausmė 1 (metai) ir 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. a) p. G. Č. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015m. balandžio 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 23 (dvidešimt trijų) parų arešto bausmė pakeista į 23 (dvidešimt trijų) dienų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 2 d. pagrindu prie šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos 1 (vienų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės visiškai pridėta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 23 (dvidešimt trijų) dienų laisvės atėmimo bausmė ir paskirta galutinė bausmė - 1 (vieni) metai ir 8 (aštuoni) mėnesiai ir 23 (dvidešimt trys) dienos laisvės atėmimo.

Nukentėjusios ir civilinės ieškovės V. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas pilnai ir priteista iš G. Č. 300 (trys šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo A. S. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės J. Č. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas pilnai ir priteista iš G. Č. 300 (trys šimtai) Eur neturinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo K. V. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista iš G. Č. 2566,44(du tūkstančiai penki šimtai šešiasdešimt šeši) Eur 44 ct ir 19(devyniolika) Lt 42 ct turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Č. nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 18 d. apie 20.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini)., mažamečio A. S. gim. (duomenys neskelbtini). atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, tai yra suėmęs rankomis jam už kaklo vieną kartą trenkė jam per veidą, po ko pargriovė ant žemės, tokiu būdu mažamečiui A. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais G. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d.

Be to, jis 2015 m. birželio 25 d. apie 02-03 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, įsibrovė į patalpą - A. K. priklausantį sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė svetimą A. K. priklausantį turtą: du dviračius bendrai kainuojančius 100 Eur, žoliapjovę „Jonsered“ kainuojančią 200 Eur, tuo padarydamas A. K. bendrą 300 Eur žalą. Šiais savo veiksmais G. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

Be to, jis 2015 m. rugpjūčio 17 d. apie 12.00 val., bendro naudojimo namo Nr. 3 koridoriuje, (duomenys neskelbtini), lazda vieną kartą trenkė A. N. per dešinę ranką, kuriai dėl poodinės kraujosruvos dešinėje plaštakoje, dešinės plaštakos III, IV pirštų pirmų falangų skeveldrinių lūžių padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais G. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1d.

Be to, jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2015-09-10 apie 15 val. viešoje vietoje, gėlių salone „(duomenys neskelbtini)“, priklausančioje S. K. individualiai veiklai, adresu (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nepaisydamas elementarių visuomenės ir moralės normų, kitų asmenų akivaizdoje, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, be priežasties vieną kartą delnu sudavė nukentėjusiajai V. J. per veidą, tokiu būdu nukentėjusiajai V. J. padarė kairio skruosto sumušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais jis pažeidė nukentėjusiosios V. J. bei kitų asmenų teisę į normalią ir ramią aplinką, sutrikdė visuomeninę rimtį ir tvarką. Šiais savo veiksmais G. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

Be to, jis 2015 m. spalio 12 d. apie 13.40 val., iš (duomenys neskelbtini) raštinės, esančios (duomenys neskelbtini) m., pagrobė svetimą (duomenys neskelbtini) turtą: 3134 Eur bei 19,42 Lt. Šiais savo veiksmais G. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

G. Č. apeliaciniame skunde prašo: 1) sumažinti civilinius ieškinius epizoduose pagal BK 140 str. 3 d., BK 284str. 1d., A. S. ir V. J. atžvilgiu; 2) sumažinti bausmes epizoduose pagal BK 178 str. 2 d. ir BK 284 str. 1d. (A. K. ir V. J. veikos); 3) išteisinti dėl nusikalstamos veikos pagal BK 178 str. 1 d. (dėl pinigų vagystės iš vyskupijos raštinės) ir baudžiamąją bylą dėl šios veikos nutraukti; 4) paskirtas bausmes subendrinti BK 63 str. 5 d. 2 p. pagrindu taikant bausmių apėmimą ir bausmę mažinti; 5) pritaikyti BK 62 str. 2 d. 1 p. ir BK 75 str.; 7) grąžinti G. Č. 2332 Eur 18ct, 19 Lt 42 ct ir pinigų sumą pervestą vyskupijai, gautą už prekes.

Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo posėdyje prašė taikyti BK 75 str. ir atidėti bausmės vykdymą BK 62 str. 2 d. 1 p. numatytu pagrindu, nes bausmės vykdymas stipriai neigiamai paveiks nuteistojo socialinius ryšius, nes nėra kam prižiūrėti mamos, kuri yra neįgali ir kils sunkios pasekmės mamai patekus į valstybės globos namus. Tačiau teismas minėtus argumentus motyvuotai atmetė. Taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria išspręsti civiliniai ieškiniai A. S. ir V. J. veikų epizoduose. A. K. turto vagystės veikos epizode ir turto vagystės iš (duomenys neskelbtini) epizode neteisingai paskirta bausmė. Su teismo nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamai pritaikyto BK 63 str. 1 d., 4 d. įstatymo, nes paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnes bausmes ir paskiriant 2(du) metus 6(šešis) mėnesius laisvės atėmimo. Mano, kad turėjo būti paskirtos bausmės subendrinamos BK 63 str. 1 d. 5 d., 2 p., nes visos nusikalstamos veikos skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamoms veikų rūšims ir kategorijoms pagal BK 11 str. Todėl teismas subendrindamas bausmes turėjo taikyti bausmių apėmimo būdą – griežčiausia bausmė yra pagal BK 178 str. 1 d. – 1m. 3 mėn.- ja apimti visas kitas švelnesnes bausmes ir paskirti galutinę bausmę – laivės atėmimą vieneriems metams ir trims mėnesiams, pritaikius BK 64(¹) str., bausmę mažinti 1/3 ir pakirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai mėnesių, prie šios bausmės pridėti 23 dienas laisvės atėmimo, kurios paskirtos 2015-04-27 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, todėl galutinė paskirta bausmė turi būti – laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių ir 23 dienoms. Taip pat visiškai nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl netinkamai taikyto BK 62 str. 2 d. 1 p. ir BK 75 str., esant pagrindui juos taikyti, kadangi teismo argumentai dėl minėtų nuostatų netaikymo prieštarauja LR Konstitucijos nuostatai, kad vaikų pareiga yra išlaikyti savo tėvus senatvėje ir juos slaugyti. Todėl pirmosios instancijos nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina.

Apeliantas taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl neturtinės žalos atlyginimo A. S. veikos epizode pagal BK 140 str. 3 d.. Nurodo, kad teismas nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes, nes smūgio sudavimas buvo paties A. S. sistemingo neteisėto elgesio prieš nuteistąjį padarinys, nes būtent nukentėjusysis ilgą laikotarpį savo elgesiu provokavo padarinius, nuolat reikalavo cigarečių, o kai neduodavo, tapdavo agresyvus, triukšmaudavo, daužydavo buto duris, reikalaudavo dažnai pinigų, įvykio dieną taip pat išreiškė nepasitenkinimą necenzūriniais žodžiais prieš nuteistąjį, po ko ir buvo suduotas smūgis veikiant staigiąją tyčia. A. S. sąmoningai siekė pats, kad jam atsirastų žala, o įstatymas nenumato žalos atlyginimo, kai siekiama pagerinti turtinę padėtį nukentėjusiajam. Atstovė J. Č. nurodė, kad neturtinę žalą sudaro tai, kad A. S. pradėjo šlapintis, reikės vežti į sanatoriją, tai nuteistasis vertina kritiškai ir mano esą išgalvota. Teismas neįsigilino į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kad padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir pasekmių nesukėlė. Neatsižvelgė ir į sunkią nuteistojo turtinę padėtį, nes nedirba ir jokių pajamų negauna. Civilinis ieškinys yra neproporcingas padarytai veikai, didelis, todėl jis mažintinas iki trisdešimties Eur.

Nuteistasis mano, jog V. J. taip pat priteistas per didelis civilinis ieškinys, teismas neatsižvelgė, kad jokių pasekmių ir ilgesnių padarinių nebuvo sukelta, nukentėjusioji patyrė tik momentinį fizinį skausmą. V. J. civiliniu ieškiniu siekia tik praturtėti, be to, teismas neatsižvelgė į sunkią nuteistojo padėtį, kad jokių pinigų negauna. Ieškinys neproporcingas nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui, pasekmėms, todėl mažintinas.

Taip pat mano, jog teismas netinkami pritaikė BK 63 str. 1 d. 4 d. ir nepakankamai tinkamai įsigilino į BK 11 str. pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Jis nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. (A. K. daiktų vagystė) ir pagal BK 178 str. 1 d. (vagystė iš vyskupijos raštinės), nurodydamas, kad šios veikos skiriasi pagal pavojingumo pobūdį ir pavojingumo laipsnį ir priskiriamos skirtingoms veikų kategorijoms dėl pavogtų daiktų vertės ir vagystės būdo, todėl bausmės turėjo būti subendrintos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p. pagrindu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes. Nusikalstamos veikos pagal BK 140 str. 3 d, BK 284 str. 1 d., BK 138 str. 1 d. savo pobūdžiu taip pat labai skiriasi pagal pavojingumą, taip pat skiriasi nuo padarytų veikų pagal BK 178 str. 1 d. ir BK 178 str. 2 d. Visos veikos skiriasi padariniais (padaryta žala sveikatai, nuosavybei, sutrikdyta viešoji tvarka), todėl bausmės visos turėjo būti subendrintos pagal BK 63 str.5 d.2 p..

Nuteistasis taip pat nesutinka su paskirtomis bausmėmis už atskiras veikas. Už BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš A. K.), nurodo, kad teismas skirdamas bausmę nevertino veikos pavojingumo, pavogtų daiktų vertės (daiktai seni ir mažaverčiai), taip pat neatsižvelgė į tai, kad žoliapjovę grąžino, o nukentėjusysis A. K. pretenzijų neturi. Už BK 284 str. 1 d. nustatytos veikos padarymą, skirdamas bausmę teismas nurodė, jog skirtina mažesnė už vidutinę laisvės atėmimo bausmė nei numatyta straipsnio sankcijos vidurkis, tačiau sankcijos vidurkis yra vieneri metai, ir teismas, pats sau prieštaraudamas skyrė bausmę lygią vidurkiui. Nesutinka su nuteisimu dėl vagystės iš (duomenys neskelbtini) raštinės ir prašo dėl šios veikos išteisinti. Teigia, kad parodymų davimas ir prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo apsimestinis ir netikras. Visiškai teisingus parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu, t.y. 2016-10-13 apklausoje. Kas apvogė raštinę, nežino. 2015-10-12 po pietų buvo užėjęs į raštinę, koridoriuje bėgiojo grupelė jaunuolių, kurie pasakė, kad vyksta užsiėmimai ir raštinėje nieko nėra. Tada nuteistasis išėjo, tuo pačiu užėjo į C, kad atiduoti skolą. Paskui įvairiose vietose apsipirkinėjo, pinigai, už kuriuos įsigijo prekes, priklausė nuteistajam. Pinigus gavo iš kredito įstaigų, taip pat tai buvo sutaupyti darbo užmokesčio bei mamos pensijos pinigai. Jie buvo skirti buto remontui. Tyrėja L. M., girdint advokatui A. K., liepė parašyti prisipažinimą, kad apvogė raštinę, sakė, kad pritaikius BK 64¹ str., negaus didelės bausmės ir bus paleistas į laisvę. Dėl šios priežasties pripažino kaltę. Nuosprendis dėl vagystės iš raštinės nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, padaryta esminių BPK 20 str. 3 d. ir 20 str. 5 d. pažeidimų. Dėl nurodytų priežasčių prašo išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo.

Apeliaciniame skunde G. Č. taip pat nesutinka su jo asmenybės vertinimu. Mano, jog teismas skirdamas bausmę taip pat neatsižvelgė į tai, jog nusikaltimų neplanavo, jie padaryti dėl staigios tyčios. Nuteistasis dirbo bendrovėse, prižiūrėjo ir slaugė neįgalią mamą, dirbo visuomenei naudingą darbą (tvarkė miestą), nukentėję pretenzijų neturėjo, G. Č. atleido, daryti nusikaltimus – nėra jo gyvenimo būdas, nusikaltimai padaryti susiklosčius tam tikrom aplinkybėm. Nurodė, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai netaikė BK 62 str. 2 d. 1 p. įstatymo, nurodydamas, kad jo mamai L. Č. bus suteikta reikiama priežiūra valstybės globos įstaigoje. Tačiau įstatymas nustato ne valstybės globos įstaigoms pareigą slaugyti ir prižiūrėti savo tėvus senatvėje, bet vaikų pareigą. Šiuo atveju mamai nebus suteikta vaikų priežiūra, nes sesuo negali prižiūrėti mamos, o G. Č. negalės prižiūrėti mamos dėl teismo paskirtos bausmės. Globos namuose nebus tenkinami visi mamos poreikiai ir nebus užtikrinta ori senatvė bei bus pažeidžiamas humanizmo principas, nes mamos dvasinės vertybės stipriai kenčia valstybės įstaigoje, nes ji pratus prie namų socialinės aplinkos, todėl aplinkos pasikeitimas neigiamai ją veiks, be to, nebus sukurtas teigiamas aplinkos fonas, nes aplinkui sunkūs ligoniai, su mama sieja stiprus dvasinis ryšys, patekus į globos įstaigą mama kentės. Teismas netinkamai vertino BK 75 str. nuostatas, nes neįvertino nuteistojo teigiamo elgesio savybių šeimoje ir visuomenėje – G. Č. prižiūri ir slaugo savo neįgalią mamą, dirba visuomenei naudingus darbus, atsiprašė nukentėjusiųjų, nuoširdžiai gailisi, atidavė A. K. žoliapjovę. Teismas nepakankamai įvertino asmenybę, neatsižvelgė į tai, kad bausmės vykdymas stipriai paveikė teigiamus nuteistojo socialinius ryšius – mama pateks į globos įstaigą, neatsižvelgė, kad nusikaltimų pavojingumo laipsnis nesunkus, nukentėjusieji pretenzijų neturi, be to, suėmime jau yra atlikęs apie 6 mėn. bausmės. Pataisos įstaigoje darbo nėra, socialinė reabilitacija nevykdoma, todėl pozityvaus poveikio nuteistajam nėra padaroma. Todėl yra pagrindas taikyti BK 75 str.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).

Buvo gautas raštas iš „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gegužės 24 d. atsakymas kad G. Č. vardu sutartys dėl kredito davimo minėtam asmeniui sudarytos nebuvo (T.4, b.l. 137), UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gegužės 23 d. pranešė, kad G. Č. vardu sutartys dėl kredito davimo minėtam asmeniui sudarytos taip pat nebuvo (T.4, b.l. 138). UAB „(duomenys neskelbtini) s“ pateikė dokumentus ( darbo sutartis, įsakymą dėl priėmimo į darbą, darbo laiko tabelis, 2015 m. balandžio 30 d. prašymą, darbo užmokesčio žiniaraštį, sąskaitos išrašas, prašymas ir įsakymas dėl atleidimo iš darbo) iš kurių matyti, jog G. Č. dirbo šioje bendrovėje nuo 2015-05-04 iki 2015-06-09 ir gavo 160,67 eurų atlyginimą (T.4, b.l.139-150), ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gegužės 24 d. raštas, iš kurio matyti (t.4, b.l. 152), kad G. Č. šioje bendrovėje dirbo du kartus : 2014-04-28 iki 2014-06-09 ir gavo 402,45 eurų atlyginimą bei nuo 2014-06-23 iki 2014-08-13 ir gavo 208,94 eurų atlyginimo ( t.4.b.l. 152) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. birželio 1 d. raštas, kad G. Č. Jų bendrovėje dirbo nuo 2014 -11-11 iki 2015-01-27 ir gavo 290,59 eurų darbo užmokestį (T.4, b.l. 154).

Teismo posėdyje G. Č. parodė, jog „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolas suteikė ne jam, o jo motinai Č . Jo vardu buvo paimtos paskolos bendrovėse „(duomenys neskelbtini)“ (gavo 290 eurų) ir „(duomenys neskelbtini)“ (gavo 116 eurų) 2014 metais. Įvykis dėl kurio nuteistas buvo 2015 m. spalio 12 d. iki to laiko šias pinigų sumas turėjo, tačiau neprašo papildomai laukti atsakymų iš šių įmonių, nes neturi nuomonės tuo klausimu, mano jog jis savo nekaltumo neprivalo įrodyti. Taip pat paaiškino, kad pardavė du automobilius: VW Passat pardavė 2015 m. sausio ar vasario mėn. ir gavo 500 eurų, Audi 100 pardavė 2014 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. ir gavo 1000 Lt. Taip pat pardavė ir automobilį Audi 80, tačiau įrodyti negali. Pinigus už automobilius turėjo. Sutinka, jog teisme pagarsinus jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos jis patvirtino. Įvykio dieną buvo užsukęs į kleboniją, o po to nuėjo į „C “ ir grąžino skolą G. C. bei J. G. apie 70-80 eurų. Šias sumas jis prieš kelias dienas buvo pasiskolinęs, nes tų pinigų reikėjo vaistams. Santaupų jis su mama neleisdavo, laikė namuose. Kiek reikėjo mokėti palūkanų kredito įstaigoms jis nežino, nes nemokėjo. Įvykio dieną lankėsi parduotuvėje „S “, pirko švarką, kelnes. Kompiuterį, mobilų telefoną ir kitas prekes, kadangi sekančią dieną būtų vykęs atlikti arešto bausmę (T.4, b.l. 169-170). Teigia, jog jis turėjo pasidėjęs prisiminimui ir pinigų litais- 19,42 litų, kodėl rasta pinigų suma sutampa su pavogta iš klebonijos, paaiškino jog klebonija pareiškimą parašė po to, kai buvo rasti pinigai.

Teismo posėdyje nuteistasis G. Č. ir jo gynėja advokatė R.Budrytė prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė J.Laurinavičiūtė ir civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) atstovas T. P. prašė apeliacinį skundą atmesti, nuketėjusysis A. K. nurodė, jog pretenzijų nuteistajam neturi.

G. Č. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmininkaujančios teisėjos pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti dėl jame išdėstytų motyvų, prokurorą ir civilinį ieškovą, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusįjį, kuris pretenzijų neturi, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis G. Č. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 140 d. nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą ginčija keliais aspektais, todėl dėl kiekvieno iš jų pasisakytina atskirai.

Dėl civilinių ieškinių dydžio (A. S. ir V. J. civiliniai ieškiniai)

Savo skunde nuteistasis nesutinka ir su priteistais civiliniai ieškiniais A. S. ir V. J. neturtinei žalai atlyginti, teigdamas, kad jie turi būti mažinami.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

A. S. atstovė pateikė civilinį ieškinį 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi buvo sumuštas jos nepilnametis sūnus (T.1, b.l. 49). Tačiau G. Č. teigia, kad priteista 300 eurų neturtinė žala yra aiškiai per didelė, nes teismas nevertino paties A. S. veiksmų, todėl mano, kad neturtinė žala turi būti mažinama.

Vertinant ar nukentėjusiajam mažamečiui A. S. priteistoji neturtinės žalos suma – 300 eurų nėra pernelyg didelė, svarbu tai, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir aiškiai argumentavo kodėl priteisia tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šioje byloje svarbu tai, kad smurtas naudotas prieš mažametį asmenį, o nepilnamečius vaikus gina įstatymas (LR Konstitucijos 39 straipsnis). Niekas neturi teisės naudoti smurtą prieš kitą asmenį, o juo labiau suaugę ir sąmoningi Lietuvos piliečiai, prieš nepilnamečius ar mažamečius asmenis. Antra mažametis dėl nuteistojo kaltų tyčinių veiksmų ir panaudoto fizinio smurto patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, o tuo pačiu ir fizinį skausmą, jam įvykio metu buvo padarytos poodinės kraujosruvos krūtinėje, dešiniajame žaste (tai patvirtina specialisto išvada, T.1, b.l. 57). Trečia, pats nuteistasis pirmos instancijos teisme pripažino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo visa apimtimi, gailėjosi dėl padarytos veikos ir atsiprašė nukentėjusiojo teisme. Teismų praktika analogiško pobūdžio bylose visais atvejais gina nepilnamečių interesus, priteisiant nukentėjusiems neturtinės žalos atlyginimą, kaip patirtos fizinės prievartos kompensaciją ( Šiaulių apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-147-167/2016, už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą priteistos sumos nuo 1400 -2000 eurų; Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr 1A-67-312/2016 , kurioje už mažamečiui asmeniui fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą priteistoji neturtinė žala – 1000 eurų ir kt.). Todėl remiantis Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., atsižvelgiant į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apylinkės teismas tinkamai įvertino G. Č. padarytos neturtinės žalos dydį bei nepažeidė pusiausvyros tarp nukentėjusiojo bei žalą padariusio asmens interesų ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas nevertino mažamečio A. S. elgesio, taip pat jis netiki nukentėjusiojo atstovės nurodytomis aplinkybėmis, jog po įvykio A. S. pradėjo šlapintis ir jį reiks vežti į sanatoriją, yra subjektyvi nuteistojo nuomonė, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nesirėmė įstatyminės atstovės nurodytomis aplinkybėmis dėl patirto smurto – nukentėjusiojo šlapinimosi į lovą pasekmių, bei santykiai visiškai svetimo pilnamečio asmens su mažamečiu kaimynu iki nusikalstamos veikos padarymo, nedaro įtakos priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiajam už konkrečias sukeltas pasekmes. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus pripažįsta kaip gerai apgalvotą nuteistojo gynybinę poziciją ir siekį sušvelninti savo teisinę padėtį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, mažinti priteistos neturtinės žalos dydį nuteistojo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Nukentėjusioji V. J. pateikė civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti 300 eurų neturtinei žalai atlyginti, nurodydama, jog neturtinę žalą patyrė, dėl to, jog jai buvo suduotas smūgis į veidą, dėl ko patyrė šoką, labai išsigando, sukilo spaudimas dėl to kreipėsi į gydymo įstaigą. Šoką taip pat patyrė kartu buvęs mažametis sūnus (T.1, b.l. 126). Teismo posėdyje patvirtino, kad neturtinė žala pasireiškė fizinio skausmo sukėlimu bei atsiradusia baime (T.4, b.l.53). Specialisto išvadoje V. J. buvo konstatuotas kairio skruosto sumušimas (T.1, b.l. 134). Apeliantas mano, kad civiliniu ieškiniu nukentėjusioji siekia praturtėti, taip pat, kad turi būti atsižvelgta ir į jo turtinę padėtį. Tačiau teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu sutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma yra proporcinga nukentėjusiosios patirtiems išgyvenimams, todėl mažinti neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo. Taip pat akcentuotina, jog G. Č. pirmosios instancijos teisme sutiko nukentėjusiajai V. J. 300 Eur dydžio neturtinę žalą (T.4, 53). Teismų praktika dėl neturtinės žalos priteisimo, kai asmuo nuteisiamas už veikos numatytos BK 284 str.1dalį yra įvairi ir svyruoja nuo 300 iki 2000 eurų. Taigi šiuo konkrečiu atveju priteistoji suma pagal teismų formuojamą praktiką yra minimali.

Apeliantas taip pat teigia, kad abiem nukentėjusiesiems priteistas po 300 eurų neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai per didelis, nes teismas nevertino sunkios jo turtinės padėties, be to, nuo jo veiksmų neatsirado sunkių pasekmių. Sveikatos sutrikdymo atveju kaltinamojo turtinė padėtis nėra vieninteliu ir lemiamu kriterijumi nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nuteistojo amžių, sveikatos būklę, t.y. yra jaunas ir darbingas, priteistosios neturtinės žalos dydis atitinka protingumo kriterijus ir, įvertinus nuteistojo turtinę padėtį, nėra pagrindo jos mažinti. Tai, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nesukėlė ilgalaikių pasekmių A. S. ir V. J. sveikatai tiesiogiai įtakoja nuteistojo civilinės atsakomybės dydį, tačiau ilgalaikių pasekmių kilimo atveju neturtinės žalos dydis būtų kur kas didesni. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių G. Č. prašymas sumažinti A. S. ir V. J. priteistos neturtinės žalos dydį atmestinas.

Dėl bausmių sumažinimo(A. K. ir V. J. epizodai)

G. Č. apeliaciniame skunde prašo sumažinti bausmes, paskirtas pagal BK 178 str. 2 d. ir BK 284 str. 1 d. (A. K. ir V. J. veikos). Teigia, kad nors pirmos instancijos teismas ir nurodė, jog skiria bausmes mažesnes nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis, tačiau už veikos numatytos BK 284 str.1d. padarymą skyrė pusę sankcijoje nustatytos bausmės.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytais pagrindais: pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų.

G. Č. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir jam paskirta terminuoto laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams ir 2(dviem) mėnesiams laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta 1(vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Taigi, pirmos instancijos teismas parinko bausmės rūšį- terminuotą laisvės atėmimo bausmę ( BK 50 str.).

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str., t. y. į nusikalstamų veikų pobūdį ir kiekį, – padaryti keturi nesunkūs ir vienas apysunkis nusikaltimai; į kaltinamojo asmenybę, – G. Č. anksčiau teistas devynis kartus, nusikaltimus padarė neatlikęs teismo įsakymu paskirtos arešto bausmės, baustas administracine tvarka (T.3, b.l. 127-129), priklauso asmenų, stebimų dėl priklausomybės grupei (T.3, b.l. 133). G. Č. prisipažino padaręs nusikaltimus ir dėl jų gailėjosi, tai pirmosios instancijos teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamas veikas G. Č. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Parinkdamas bausmės rūšį pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už vidutinės realios laisvės atėmimo bausmes, numatytas BK 140 str. 3 d., 178 str. 2 d., 138 str. 1 d., 284 str. 1 d. 178 str. 1 d. sankcijose.

Apeliaciniame skunde nesutikimą su bausme paskirta už BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą nuteistasis grindžia aplinkybe, jog nesutinka su A. K. daiktų verte, nurodydamas, jog pats nukentėjusysis negalėjo nurodyti pavogtų daiktų vertės, be to, nebuvo atsižvelgta į tai, jog A. K. pretenzijų neturi. Atsakant į šiuos skundo argumentus, konstatuotina, jog atsakomybei pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsirasti kvalifikuojančiu nusikaltimą požymiu yra įsibrovimas į patalpas. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas šią faktinę aplinkybę, kurios nuteistasis neginčija, nustatė, t.y. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu G. Č. įsibrovė į A. K. priklausantį sandėliuką, iš kur pagrobė svetimą A. K. priklausantį turtą - du dviračius ir žoliapjovę. Tuo tarpu atsakomybei pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsirasti nesvarbu, kokia yra pagrobtų daiktų vertė – užtenka nustatyti vagystės faktą ir kvalifikuojantį požymį- įsibrovimą į patalpas. Taip pat nesutiktina, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog A. K. pretenzijų neturi. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas konstatavo, jog civilinis ieškinys šiame epizode yra nepareikštas, o paskirdamas laisvės atėmimo bausmę (1 metai ir 2 mėnesiai) vertino aplinkybių visumą, ir paskyrė bausmę, kuri yra ženkliai mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Nuteistasis, nesutikdamas su teismo paskirta bausme už BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą, prašo teismo atkreipti dėmesį į tai, kad BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis yra vieneri metai ir teismas paskyrė vienerių metų bausmę, nors skirdamas bausmę nurodė, jog skiriama mažesnė už vidutinę bausmė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentu nesutinka.

BK 61 straipsnio 3 dalis, numato, kad nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu.

Kadangi minimalus terminuoto laisvės atėmimo bausmės terminas yra trys mėnesiai (BK 50 str. 2 d.), o maksimalus BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytas laisvės atėmimo bausmės terminas yra 2 metai (arba 24 mėnesiai), vadovaujantis BK 61 str. 3 d. įtvirtinta bausmės skaičiavimo vidurkio taisykle BK 284 straipsnio 1 dalyje sankcijos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų, tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas už BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą, paskirdamas vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, paskyrė mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Dėl veikos numatytos BK 178 str.1 d.( vagystė iš (duomenys neskelbtini) s) padarymo ir pinigų grąžinimo.

G. Č. prašo jį išteisinti dėl nusikaltimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad parodymų davimas ir prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo apsimestinis ir netikras.

G. Č., be kita ko, buvo nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 12 d. apie 13.40 val., iš (duomenys neskelbtini)., pagrobė svetimą (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą 3134 Eur bei 19,42 Lt, tuo padarė turtinę žalą.

Nuteistasis G. Č. ginčija skundžiamą nuosprendį, tvirtindamas, jog pinigų iš klebonijos raštinės nevogė.

Tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme pakako ištirtų ir įvertintų įrodymų, kurie leistų daryti vienareikšmę išvadą, kad G. Č. dėl pinigų vagystės iš klebonijos yra kaltas. Nuosprendis yra pagrįstas įrodymų visetu: paties G. Č. paaiškinimais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, civilinio ieškovo atstovo T. P. parodymais teisme, įvykio vietos apžiūros protokolu, G. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, parodymų atpažinti protokolu, kratos protokolu ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Pirmosios instancijos teisme apklausus nuteistąjį G. Č. jis patvirtino, jog iš klebonijos pagrobė svetimą turtą, paaiškindamas, kad įėjus į raštinės patalpas, nieko nebuvo, palaukus apie 5 min. ant lentynos pastebėjo padėtus pinigus, nežino kodėl, bet paėmė ir įsidėjo į kišenę, nors į raštinę atėjo kitu tikslu. Pinigai buvo sudėti į vokelius. Pinigus namie išsiėmė ir įsidėjo į rankinuką (T.4, b.l. 71). Taip pat nuosekliai ir detaliai paaiškino, ką darė paėmęs pinigus, t.y. kad grąžino skolas ir pirko daiktus. Tokie nuteistojo parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotis parodymus (T.3, b.l. 59-60). Įvykio vietoje G. Č. parodė spintelės lentyną, iš kurios paėmė vokus su pinigais (T.3, b.l.70). Liudytojas T. P. nurodė, jog spalio 11 d. pinigus įdėjo į voką, o kitą dieną sužinojo, kad pinigai pavogti (T.1, b.l. 174). Liudytoja D. B. parodė, jog rado iš spintelės ištrauktą dėžutę ir padėtą ant lentynos, kuri buvo pravira ir nebuvo vokų su pinigais (T.1, b.l.177). Liudytoja J. G. parodė, jog spalio 12 d. apie 14 val., jai G atnešė 12 Eur skolą, paduodamas 50 Eur kupiūrą, ir paprašė atiduoti grąžą (T. 1, b.l. 180). Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas L. V. parodė, jog įvykio dieną jam G. Č. sukėlė įtarimą, kadangi su savimi nešėsi kompiuterio dėžę ir du pirkinių krepšius, kuriuose buvo daug naujų daiktų, taip pat turėjo rankinę, kurios viename skyriuje buvo sugrūstas didelis kiekis eurų banknotų įvairiomis kupiūromis, G. Č. jam tuo metu paaiškino, kad jis su mama buvo gavęs pašalpas ir, kad 1000 Eur pasiskolino iš draugo (T.1, b.l. 186). Liudytoja G. A. – C ir K. P. patvirtino, jog nuteistasis įvykio dieną G grąžino 50 Eur skolą (T.1, b.l. 188, 190). Liudytojas R. J. nurodė, jog pasigedo dėžutės, kurioje buvo sudėti vokai su pinigais, dingo 3134 Eur (T.1, b.l.164). Liudytoja V. R. parodė, jog G. Č. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirko spalio 12 d. apie 16 val. dujų balioną (T.1, b.l. 169). Kratos protokolas patvirtina, kad pas G. Č. buvo rasti pinigai : 2332,18 Eur. bei 19,42 Lt( litais lygiai tiek kiek dingo iš klebonijos) ( t. 3, b.l. 40-41) Taigi, įrodymų visuma rodo, jog iš „(duomenys neskelbtini)“ pinigus pagrobė G. Č.. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nuteistasis pirmosios instancijos teisme būtų nepagrįstai prisipažinęs nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde, be to, minėti parodymai esminėse įvykio aplinkybėse sutampa, vieni kitiems neprieštarauja ir vieni kitus papildo, todėl teismas jais abejoti neturi pagrindo.

Neigdamas savo kaltę apeliantas taip pat nurodo, kad jokio nusikaltimo nepadarė, jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką įtakojo tyrėja, kuri pažadėjo, jog G. Č. bus paleistas į laisvę, jei prisipažins nusikaltimo padarymu. Tačiau tokie nuteistojo tvirtinimai yra niekuo nepagrįsti. Jis teisme laisva valia davė paaiškinimus dėl veikų padarymo, dėl jų visų prisipažino, G. Č. teises ir interesus gynė advokatas, todėl buvo tinkamai užtikrinta nuteistojo teisė į gynybą, siekiant išsiaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes ir užtikrinti, kad G. Č. atžvilgiu nebūtų nepagrįstai pradėtas baudžiamasis persekiojimas, ar priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pirmos instancijos teismas gilinosi į faktines bylos aplinkybes, teisingai konstatavo nesant kvalifikuojančio požymio- įsibrovimo į patalpas ir veiką perkvalifikavo į lengvesnį nusikaltimą numatytą BK 178 str.1dalyje.

Apeliantas skunde taip pat teigia, jog pinigus, už kurios 2015 m. spalio 12 d. pirko prekes ir grąžino skolas bei kurie buvo rasti pas jį, jis buvo susitaupęs iš darbo užmokesčio, mamos pensijos bei kad tai buvo gautos paskolos ir kredito įstaigų, teismo posėdyje pasėdyje taip pat nurodė, jog buvo pardavęs automobilius. Tačiau visi minėtieji paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Pažymėtina, kad teismui užsiklausus kredito įstaigas, duomenų, jog G. Č. būtų ėmęs kreditus, negauta, be to, net ir, kaip nurodo nuteistasis, jei kreditai buvo gauti 2014 m., visiškai nelogiška tikėti, jog šiuos pinigus nuteistasis tiesiog laikė iki įvykio dienos, jų nepanaudodamas, nors ir už paskolintus pinigus kaupėsi palūkanos, ir visiškai neįtikinamas sutapimas, jog būtent pinigų iš klebonijos raštinės pagrobimo dieną G. Č. nusprendė savo santaupas ir kredito pinigus panaudoti. Įvykio dieną policijos pareigūnui jis sakė, jog pinigų jam paskolino draugas. Apeliaciniame skunde jis teigia, kad pinigus buvo gavęs iš kredito įstaigų, nurodė kurių, kai tuo tarpu užklausus kredito įstaigas ir paaiškėjus jog su G. Č. sutartys nebuvo sudarytos, teisme jis vėl keitė paaiškinimus, kad neva jo motinos vardu buvo imami kreditai, o jis ėmė tik iš kredito įstaigų pakankamai nedideles. Toks paaiškinimų nenuoseklumas teisėjų kolegijos vertinimu, rodo jo nenuoširdumą dėl padarytos vagystės. Tie duomenys, nuteistojo paaiškinimai kuriais jis prisipažino įvykdęs vagystę, atitinka kitus bylos duomenis (t.y. sutampa aplinkybės, kur buvo padėti pinigai, tai, jog pinigai buvo vokuose, sutampa nusikaltimo padarymo laikas ir pinigų naudojimo laikas).

G. Č. teiginys, kad liko nenustatytas kaltas asmuo, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta kam priklauso piršto antspaudas rastas raštinėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai teisiškai visiškai nereikšminga aplinkybė, kurią nurodo nuteistasis, kaltės klausimui spręsti. Praktika rodo, kad kiekvienoje laisvai prieinamoje vietoje prie daiktų prisiliečia daug asmenų, palikdami vienokius ar kitokius pėdsakus. Tai, kad konkrečiai rastas piršto pėdsakas tyrimo metu nebuvo indentifikuotas nepaneigia nuteistojo kaltės. Sutiktina, kad nuteistasis nebuvo sulaikytas nusikaltimo padarymo vietoje. Tačiau šioje byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo G. Č. kaltę.

Apeliantas taip pas skunde nurodo, kad buvo pažeista BK 20 str. 3 d., ir 5 d. Tačiau pagal BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o nuteistojo G. Č. apeliaciniame skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Kaišiadorių rajono apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Apeliantas prašė grąžinti jam 2332,18 eur 19Lt 42ct ir pinigų sumą pervestą už grąžintas prekes jam. Byloje yra duomenys, kad asmens kratos metu pas apeliantą buvo rasti pinigai: 2332,18 eur ir 19,42 Lt ( t.2,b.l. 35-36), šie pinigai buvo perduoti saugojimui. Be to, buvo grąžinti parduotuvėms ką tik G. Č. įsigyti daiktai , o gautos sumos buvo pervestos į parapijos sąskaitą- viso 567,56 eur( t.2,b.l. 139, 141). Skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta 2332,18 eur ir 19,42 Lt grąžinti civiliniam ieškovui. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė civiliniam ieškovui turtinę žalą ir asmens kratos metu rastus pinigus ( daiktinius įrodymus) nusprendė grąžinti civiliniam ieškovui, civilinio ieškinio padengimui. Esant įrodytoms aplinkybėms , kad G. Č. yra kaltas dėl pinigų vagystės, teisingai išsprendė tiek daiktų, tiek civilinio ieškinio klausimus. Todėl apelianto skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl bausmių subendrinimo

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė BK 63 str. 1 d., 4 d., nepakankamai įsigilino į BK 11 str. pavojingumo pobūdį ir laipsnį, turėjo paskirtas bausmes už kiekvieną nusikaltimą atskirai subendrinti BK 63 str. 1 d., 5 d. numatytu bausmių apėmimo būdu. Todėl apeliantas prašo subendrinti bausmes BK63 str. 5 d. 2 punkto pagrindu, kadangi jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms – nesunkus (4 veikos) ir apysunkis (1 veika) nusikaltimas ir yra skirtingo pavojingumo.

BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad bausmių apėmimą, be kitų šiame straipsnyje išvardytų sąlygų, teismas taiko tada, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms (BK 10 ar 11 straipsniai). Laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas), teismas paprastai bausmes bendrina sudėjimo būdu (žr. LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-222/2016).

Skundžiamu nuosprendžiu G. Č. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (už nesunkų nusikaltimą), BK 138 straipsnio 1 dalį (už nesunkų nusikaltimą), BK 284 straipsnio 1 dalį (už nesunkų nusikaltimą), BK 178 straipsnio 1 dalį (už nesunkų nusikaltimą) ir už BK 178 straipsnio 2 dalė (už apysunkį nusikaltimą). Paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, dalies nuostatomis, t. y. taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnes bausmes.

Iš nuosprendžio matyti, kad G. Č. net keturi padaryti nusikaltimai priklauso tai pačiai nusikalstamų veikų kategorijai ir tik vienas nusikaltimas priskiriamas kitai nusikalstamų veikų kategorijai ir tik per vieną veiką (apysunkis), pagal pavojingumą veikos ženkliai nesiskiria: trimis veikomis buvo padaryta žala tam pačiam objektui-žmogaus sveikatai, nusikaltimai buvo smurtinio pobūdžio, dvejomis veikomis yra padaryti nusikaltimai nuosavybei. Nesant BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytų dviejų būtinų sąlygų visumos, subendrinti G. Č. paskirtas bausmes, taikant apėmimo būdą, nėra teisinės galimybės.

Dėl BK 62 str. 2 d. 1 p. ir BK 75 str. taikymo

Skiriant bausmę, G. Č. prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 75 straipsnio nuostatas, tokį savo prašymą grįsdamas motinos sveikata, kuri yra neįgali, t.y. slaugos reikalaujantis asmuo ir kuriuos nebūtų kam prižiūrėti, nuteistajam atliekant realią laisvės atėmimo bausmę.

BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti (BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi, švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą apsprendžia ne vienos , o kelių lengvinančių aplinkybių buvimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-740/2006, Nr. 2K-424/2007, Nr. 2K-449/2007, Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-7–287/2009, Nr. 2K-650/2012 ir kt.), bent dalies turtinės žalos atlyginimas ir bent vienos iš šios normos 1–6 punktuose numatytų aplinkybių nustatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra BK 62 str. 2 d. numatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų visumos, kadangi byloje nustatyta tik viena G. Č. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat byloje nėra pateikta jokių duomenų apie nuteistojo nukentėjusiesiems padarytos žalos visišką ar dalinį atlyginimą. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančio Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus rašto (T.4, b.l. 65) matyti, kad kaltinamojo motina L. Č. nuo 2015-10-16 yra gydoma VšĮ Kaišiadorių slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje. Gydymas planuojamas iki 2016 metų balandžio 30 d. L. Č. nustatytas specialus slaugos poreikis nuo 2012 metų birželio 7 d. Iš byloje esančio kaltinamojo G. Č. sesers R. G. sutikimo (T.4, b.l. 66) matyti, kad ji sutinka, jog pasibaigus gydymui jos motina L. Č. būtų apgyvendinta globos namuose. Todėl įvertinęs pateiktus duomenis, teismas pagrįstai sprendė, kad L. Č. bus suteikta reikiama priežiūra baigus gydymą. Ir nors apeliaciniame skunde G. Č. nurodo, jog tarp jo ir mamos yra labai stiprus ryšys ir jis suinteresuotas bei nori, kad mama gyventų namų aplinkoje, dėl ko gerai jaustųsi, ką gali būdamas apeliantas laisvėje užtikrinti, bei akcentuoja LR Konstitucijoje įtvirtintą vaikų pareigą globoti savo tėvus senatvėje, tačiau pažymėtina, jog šeimos interesai ir vertybės negali būti priešpastatomi valstybės ir visuomenės interesams bei negali pašalinti ar lengvinti asmens, padariusio nusikalstamą veiką, atsakomybės. Juo labiau, kad įstatymo nuostatos aiškiai įvardija, kad BK 62 str.3d. nuostatos gali būti taikomos tik tais atvejais, kai kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Taigi bylos duomenys patvirtina, jog nuteistojo motina L. Č. turi dukrą, kuri yra išreiškusi valią savo mamos atžvilgiu(t.4.b.l. 68).

Kaip jau, minėta, apeliantas taip pat prašo taikyti BK 75 straipsnis nuostatas, kuris numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nagrinėjamu atveju, apeliantas skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už keturių nesunkių ir vieno apysunkio nusikaltimą padarymą, paskirta galutinė subendrinta vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taigi formaliai G. Č. atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus, pažymėtina, jog net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, be pirmiau minėtų svarbių bausmės individualizavimui aplinkybių, turi įvertinti ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362/2012, 2K-91/2014).

Sprendžiant dėl BK 75 str. taikymo, vertintina, jog G. Č. anksčiau teistas devynis kartus, tame tarpe ir dėl panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo (pagal BK 178 str. 1 ir 2 d. 284 str. 1 d.), šiuos nusikaltimus padarė neatlikęs teismo įsakymu paskirtos arešto bausmės (T.3, b.l. 124-126), baustas administracine tvarka (T.3, b.l. 127-129), priklauso asmenų, stebimų dėl priklausomybių grupei (T.3, 133). Minėtų analogiškų nusikalstamų veikų padarymas bei atlikta laisvės atėmimo bausmė, taip pat ankstesni jo teistumai, patvirtina, kad G. Č. jis yra linkęs nusikalsti, nedaro išvadų dėl savo negatyvaus elgesio, nusikalstamų veikų padarymas rodo jo atkalų nenorą taisytis, taip pat patvirtina, jog net ir skirtos realios laisvės atėmimo bausmės atlikimu nėra pasiekiami BK 41 str. tikslai. Be to, G. Č. naujas nusikalstamas veikas daro net bausmės atlikimo metu, kas rodo jo nepataisomą nihilistinį požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio normas.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog jis nori išlaikyti socialinius ryšius su mama ir ja rūpintis, nes priešingu atveju ji pateks į globos įstaigą, taip pat akcentuoja, jog dirbo visuomenei naudingus darbus, nukentėjusiųjų atsiprašė ir jie pretenzijų neturi. Šiame kontekste pastebėtina, jog socialinių ryšių buvimas su šeima ir darbas yra pozityvais, įtakojančiais nuteistojo elgesį, tačiau, kaip matyti iš bylos, G. Č. atveju, šeimyniniai santykiai nesulaikė jo ankščiau nuo nusikaltimų darymo. Be to, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad G. Č. gyvendamas mamos L. Č. namuose, dažnai girtuokliaudavo, vesdavosi pašalinius asmenis, o po to būdamas neblaivus keldavo triukšmą, dėl ko nuolatos būdavo kviečiamos specialiosios tarnybos( t.3,b.l. 155-164).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, jog G. Č. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo. Duomenys apie apelianto padarytas nusikalstamas veikas, jų pasikartojantį pobūdį, anksčiau taikytą bausmės vykdymo atidėjimą ir taikytą lygtinį paleidimą nuo bausmės atlikimo, neleidžia teigti, jog pastarasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. G. Č. jokių išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, savo elgesio kritiškai nevertina, jo antivisuomeninės nuostatos tik progresuoja, jis nenori laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų. Taigi, paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik apeliantui realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Dėl išlaidų atlyginimo

Nagrinėjant skundą apeliacinėje instancijoje iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gautos pažymos (T.4, b.l. 118, 157) dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam G. Č. apeliacinėje instancijoje, nurodant, jog tarnyba turėjo 23,16 Eur ir 34,74 Eur išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas ( BPK 322 str. 1d.). Ši nuostata reiškia, jog įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo G. Č. netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo G. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti patirtas išlaidas netenkinti.