- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-01-26
- Bylos Nr.
- 1A-67-312/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-57-1-00453-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Audrius Cininas, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- G. J.
- Nukentėjusysis
- V. R.
- Civilinis ieškovas
- D. R., R. R.
- Advokatai
- Laimontas Gasiūnas, Vytautas Savčiukas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. ir nukentėjusiojo V. R. įstatyminio atstovo ir civilinio ieškovo D. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140 str. 3 d., ir jam paskirta 20 MGL (753,20 eurų) dydžio bauda.
Nukentėjusiojo V. R. įstatyminių atstovų D. R. ir R. R. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš G. J. priteista 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš G. J. D. R. ir R. R. naudai priteista 600 eurų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. J. nuteistas už tai, kad jis, mušdamas mažametį, tyčia sukėlė jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, t. y. jis 2014 m. kovo 23 d., apie 17.40 val., (duomenys neskelbtini), uždaroje žaidimų aikštelėje, kitų asmenų akivaizdoje, sužalojo mažametį V. R., gim. (duomenys neskelbtini), tai yra tyčia dešine koja įspirdamas į V. R. sėdmenis, dešine ranka paimdamas mažametį už sprando ir jį pastumdamas, savo dešine ranka sugriebdamas V. R. už dešinio dilbio, spausdamas jį ir traukdamas V. R., padarė V. R. poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, kas sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui V. R. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. J. (toliau tekste – ir nuteistasis) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą vertinant įrodymus išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir atsakyti į nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytas nuomones dėl įrodymų vertinimo, todėl yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 20 str. 5 d. nustatytus reikalavimus ir šis pažeidimas sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. G. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad jo veiksmų (V. R. atitraukimo nuo sūnaus M. J.) priežastis buvo būtent V. R. veiksmai nukreipti prieš M. J.. G. J. šiuo atveju neturėjo jokio tikslo ir tyčios sužaloti mažametį V. R.. Jis siekė apginti savo sūnų nuo V. R. agresyvių veiksmų ir nenumatė savo veiksmų pavojingumo, dėl to nenumatė ir negalėjo numatyti savo veiksmų padarinių - nukentėjusiajam sukeliamo skausmo. Kad V. R. prieš M. J. naudojo fizinę jėgą, patvirtina liudytojai E. H. (t. 1, b. l. 156), L. M. (t. 1, 50, 135), D. D. (t. 1, b. l. 133), H. M.. Faktą, kad V. R. M. J. buvo „pasiguldęs ant žemės nugara“ patvirtino ir pats V. R. (t. 1, b. l. 73, 111).
Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiojo V. R. parodymai nesutampa su liudytojų parodymais. V. R., apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad iš žaidimų aikštelės išėjo pats (t. 1, b. l. 72-73). Tuo tarpu, liudytojas D. V. nurodė, kad G. J. čiupo V. R. už sprando ir tempė jį iš aikštelės (t. l , b. l. 114). V. R. taip pat nurodė, kad G. J. griebė jį kaire ranka už jo dešinės rankos aukščiau riešo (t. l, b. l. 72-73). Tuo tarpu, liudytojas E. H. teigė, kad G. J. V. R. nusivedė paėmęs jam „už rankos aukščiau alkūnės“ (t. 1, b. l. 155). Vertinant liudytojos R. R. parodymus, pažymima, kad ji nematė įvykio žaidimų aikštelėje ir apie G. J. ir V. R. bendravimą aiškino tik iš savo sūnaus žodžių. Šios liudytojos parodymuose taip pat yra prieštaravimų. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad savo sūnų V. R. ir G. J. pamatė, kai jie jau buvo priėję prie Vaitkevičių namo (t. 1, b. l. 64). Tuo tarpu, papildomos apklausos metu teigė, kad ji pro įėjimo duris pamatė, kad privataus namo kieme G. J. buvo savo rankomis įsikabinęs į jos sūnaus V. R. dešinę ranką aukščiau riešo (t. l, b. l. 67). Liudytoja R. R., teisme atsakydama į prokurorės klausimą, jau nurodė, kad matė, kaip vaikas buvo tempiamas už rankos (t. 2, b. l. 36). Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kaip ji galėjo matyti, kad G. J. tempė V. R. už rankos, kai jai išėjus į kiemą, šie jau stovėjo prie Vaitkevičių namo durų, kur, anot V. R., G. J. jo ranką paleido (t. 1, b. l. 73). Liudytojas E. H. nurodė, jog G. J. V. R. paėmė už rankos aukščiau alkūnės ir nusivedė (t. 1, b. l. 155; t. 2, b. l. 56). Tokiu būdu, apeliaciniame skunde svarstoma, kaip G. J. galėjo sužaloti V. R. kairę ranką virš riešo, jeigu V. R. jis vedė paėmęs jo ranką aukščiau alkūnės.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į liudytojos L. M. parodymus, kuriuose ji nepatvirtina smurto ir jėgos panaudojimo V. R. atžvilgiu fakto. Ji nurodo, kad prisilietimas tarp G. J. ir V. R., galbūt, buvo išskyrimo metu, tačiau ji negalinti pasakyti, kad G. J. tempė V. R., jie ėjo šalia (t. 1, b. l. 135; t. 2, b. l. 57). Liudytojos A. V. parodymai taip pat nepagrindžia G. J. kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo, kadangi ši liudytoja konkrečių V. R. galimo sužalojimo aplinkybių nematė, apie jas ikiteisminiame tyrime ir teisme liudijo pagal savo draugės R. R. pasakojimą. Liudytojas V. B. įvykio nematė, nematė, ar suaugusieji vartojo smurtą mažamečio atžvilgiu, apie įvykį išgirdo tik iš D. V., todėl jo parodymai taip pat negali pagrįsti G. J. kaltės. H. M., apklaustas teisme, nepatvirtino, kad G. J. V. R. už rankos tempė iš žaidimų aikštelės. Teisme jis liudijo, kad matė, jog G. J. ir V. R. iš žaidimų aikštelės ėjo „per metrą“ vienas nuo kito ir kad G. J. V. R. už rankos nelaikė (t. 2, b. l. 69). Liudytoja D. D. nepatvirtino fakto, kad G. J. buvo suėmęs V. R. už dešinės jo rankos virš riešo ir tempė jį iš aikštelės iki A. V. namų (t. 1, b. l. 133). Jos parodymai yra grindžiami ne faktais, o prielaidomis, kurios negali būti vertinamos kaip įrodymai. Ši liudytoja aiškiai patvirtino tik tai, kad V. R. buvo užgulęs M. J.. Liudytojo D. V. parodymai dėl esminės aplinkybės - tempė G. J. V. R. iš aikštelės ar ne, o jeigu taip, tai kokiu būdu jis tai darė, skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų. D. V. nurodė, kad G. J. dešine ranka čiupo V. R. už sprando ir tempė jį iš aikštelės (t. 1, b. l. 114). Tuo tarpu nukentėjusysis V. R., liudytojai E. H., D. D. nurodė, kad iš žaidimų aikštelės V. R. G. J. buvo vedamas už rankos. V. R. nurodo, kad G. J. iš žaidimų aikštelės jį iki Vaitkevičių namo vedė paėmęs už jo kairės rankos, kai D. V. liudytojo apklausoje nurodo, kad G. J. paėmė V. R. už dešinės rankos aukščiau riešo ir pradėjo tempti (t. 1, b. l. 114).
Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistasis, paėmęs V. R. už rankos, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. sukėlė poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, ir kad jis koja spyrė nukentėjusiajam ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą. Tokias klaidingas išvadas teismas padarė pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 str. 5 d. 2014 m. kovo 24 d. specialisto išvadoje Nr. G 964/14(01) ir 2014 m. gegužės 2 d. specialisto išvadoje Nr. G 1415/14(01) nurodyta, kad V. R. poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje galėjo būti padaryta įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. O tai atitinkamai reiškia, kad nurodytas sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas ir kitomis aplinkybėmis bei kitu laiku. Tai patvirtina 2014 m. kovo 23 d., 20.20 val., Vaikų ligoninės, VšĮ VUL SK filialo priėmimo - skubios pagalbos skyriaus traumą patyrusio paciento apžiūros lape (be numerio) įrašyti duomenys, pagal kuriuos nėra užfiksuotas ne tik dešinio dilbio lūžis, bet ir paraudimas, kuris būdingas prieš kraujosruvos atsiradimą. Tuo tarpu, specialistas 2014 m. kovo 24 d., 13.15 val. dešiniajame dilbyje jau pastebi violetinės spalvos poodinę kraujosruvą. Teismas tokių duomenų netyrė ir nevertino, o vadovavosi tik specialisto prielaida, kad nukentėjusiajam poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje galėjo būti padaryta įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Ši specialisto daroma prielaida galėjo būti pašalinta, jeigu teismas būtų paskyręs teismo medicinos ekspertizę, kurią prašė skirti nuteistojo gynėjas, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Taigi, liko abejonės dėl nurodyto sveikatos sutrikdymo atsiradimo priežasties ir laiko, kurių teismas negalėjo pašalinti liudytojų parodymais, kadangi aukščiau pateikta jų parodymų analizė parodo, jog jie yra prieštaringi ir tokiais parodymais negalima vadovautis, nustatant reikšmingas bylos aplinkybes. Vertindamas abejones ne nuteistojo naudai, teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog G. J. sužalojo mažametį V. R. tyčia dešine koja įspirdamas į V. R. sėdmenis. Teismas nuosprendyje neatmeta galimybės, kad G. J. tokiu būdu V. R. padarė ir kitus kūno sužalojimus, t. y. sėklidės, sėdmenų ir dešinės šlaunies sumušimus, kurie yra nurodyti išraše iš Santariškių vaikų konsultacinės poliklinikos. Šiame dokumente nurodytos diagnozės negali būti laikomos V. R. kūno sužalojimais, nes 2014 m. gegužės 2 d. specialisto išvadoje Nr. G 1415/14(01) nurodyta, kad sėklidės, sėdmenų, šlaunies sumušimo diagnozės ekspertiniu požiūriu nepagrįstos objektyviais traumavimo požymiais. Tai reiškia, kad šios diagnozės negali būti laikytinos V. R. kūno sužalojimu BK 140 str. prasme ir tai iš kaltinimo turi būti pašalinta. Apelianto nuomone, sėklidės, sėdmenų, šlaunies sumušimas V. R., kaip ir poodinė kraujosruva dešiniajame dilbyje, galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, t. y. tą dieną jam žaidžiant futbolą žaidimų aikštelėje arba grumiantis su M. J..
Apeliaciniame skunde pažymima, kad pateikta skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų analizė parodo, kad jie nepagrindžia G. J. kaltės, padarius jam nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d. Teismas savo išvadas grindė prielaidomis, nepašalinęs abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių.
Nukentėjusiojo V. R. įstatyminis atstovas ir civilinis ieškovas D. R. (toliau tekste – ir nukentėjusiojo įstatyminis atstovas) apeliaciniu skundu prašo, įvertinus V. R. amžių, kai jam buvo padaryta trauma, ir patirtus išgyvenimus bei skausmą, priteisti iš nuteistojo G. J. 10 000 eurų sumą V. R. naudai bei taikyti nuteistajam papildomas poveikio priemones, tokias kaip elgesio korekcijos, priverstinai dirbant socialinį darbą. Likusioje dalyje nuosprendį prašo palikti nepakeistą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl G. J. padarytų veiksmų sutriko V. R. sveikata, nuo 2014 m. kovo 24 d. iki 2014 m. kovo 31 d. jis gydėsi ambulatoriškai, nelankė mokyklos, nukentėjusiajam buvo teikiama psichologinė pagalba, buvo išlaidų transportavimui į gydymo įstaigas, tėvai buvo atitraukti nuo darbo, neteko dalies pajamų. Turtinės žalos įrodymai nebuvo kaupiami, todėl įrodymai į bylą nepateikiami. Pagrindas neturtinei žalai atlyginti yra nukentėjusiojo V. R. patirtas skausmas, viešas pažeminimas ir dėl abiejų šių veiksnių vėliau atsiradęs psichologinis sukrėtimas, sumenkintas orumas bendraamžių akivaizdoje, dėl kurio bręstanti asmenybė buvo gniuždoma. Nukentėjusysis ir liudytojai patvirtina, kad V. R. buvo spirta į sėdmenis keleto bendraamžių akivaizdoje. Bendraamžiai po tokio smūgio šaiposi ir vadina mažametį „bekiaušiu“. Medikai negali pateikti išvadų, kaip sėklidžių trauma galėtų atsiliepti vaisingumui ateityje, todėl galima daryti prielaidą tik apie grėsmes netekti vaisingumo, kas savaime yra psichologinė trauma vaikui bei jo biologiniams tėvams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra padariniai; jeigu jie susiję su asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų jam sukėlimu, kentėjimu fizinio skausmo žalojimo metu, taip pat jeigu jie saistomi nerimo dėl sveikatos ateityje, tai laikoma, kad tai yra esminiai neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai. Darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, sukeliant jam sužalojimų, priverčiant žmogų išgyventi dideles fizines ir dvasines kančias žalojimo metu, sudaro prielaidas teismui nustatyti didesnį neturtinės žalos dydį. Iš formuojamos teismų praktikos nustatyta, kad dauguma atvejų priteistinas neturtinės žalos dydis nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose yra iki 10 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-586/2012, 2K-325/2010, 2K-282/2008, 3K-3-114/2011 ir kt.). Kita vertus, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį.
Atsikirtimų į apeliacinius skundus nepateikta.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė atleisti G. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o nukentėjusiojo įstatyminio atstovo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo įstatyminis atstovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo įstatyminio atstovo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiojo įstatyminio atstovo apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. J. teismo prašė jį išteisinti, tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu šių savo skundo argumentų nepalaikė, kaltu prisipažino, sutiko su jam pareikštais kaltinimais. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė atleisti G. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.).
Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
BK 40 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 str. 2 d.).
G. J. yra padaręs nesunkų nusikaltimą (BK 140 str. 3 d.). Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų, jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Dėl jos padarymo savo kaltę pripažino, nurodė, kad taip pasielgė būdamas streso būsenoje, gindamas savo sūnų. Nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo įstatyminių atstovų, prašė atsiprašymą perduoti ir nukentėjusiajam, dėl padaryto nuoširdžiai gailisi. Tai laikytina G. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistasis teismo prašė pertraukos susitaikyti su nukentėjusiuoju, tačiau jam to padaryti nepavyko, nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai nenurodė atsiskaitomosios banko sąskaitos, į kurią nuteistasis galėtų pervesti pinigus neturtinės žalos atlyginimui. Esant tokioms aplinkybėms, nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą nuteistasis įsipareigojo atlyginti, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydį, o taip pat ir nukentėjusiojo įstatyminiams atstovams priteistas advokato išlaidas atitinkančios pinigų sumos (1600,00 Eur) yra pervestos į nuteistojo gynėjo banko sąskaitą ir tarp nuteistojo ir jo gynėjo yra sudarytas susitarimas, kuriuo advokatas Laimontas Gasiūnas įsipareigojo per dvi darbo dienas nuo D. R. arba R. R. atsiskaitomosios sąskaitos rekvizitų pateikimo dienos į šią sąskaitą pervesti minėtą G. J. įneštą pinigų sumą (1600,00 Eur). Tai leidžia teismui pagrįstai manyti, kad neturtinė žala bus visiškai atlyginta. Taip pat yra pagrindas manyti, kad G. J. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši sąlyga yra vertinamojo pobūdžio ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindas tokiam manymui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra. Kaip jau minėta, G. J. teisiamas pirmą kartą už nesunkaus nusikaltimo padarymą, savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, padarytą neturtinę žalą įsipareigojo atlyginti, ėmėsi tai patvirtinančių veiksmų. Nusikalstama veika padaryta neturint žemų moralinių paskatų, ne chuliganiškais tikslais, nusikalstamus nuteistojo veiksmus iššaukė siekis apginti savo sūnų. Baudžiamosios bylos duomenimis, G. J. baustas administracine tvarka, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, baudos sumokėtos (t. 1, b. l. 170-172). Teismo manymu, jau vien tik baudžiamasis procesas leido kaltininkui neigiamai įvertinti savo veiksmus ir ateityje visus konfliktus spręsti teisėtomis priemonėmis.
Baudžiamojoje byloje yra G. J. sutuoktinės K. J. prašymas perduoti G. J. jos atsakomybei pagal laidavimą. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 str. 3 d.). K. J. neteista, Vilniaus priklausomybės ligų centre negydyta. Moteris propaguoja sveiką gyvenimo būdą, aktyviai dalyvauja sporto renginiuose bei visuomeniniame gyvenime, nevartoja alkoholio, dažnai padeda organizuoti įvairius renginius savo gyvenamojoje vietoje. Sutuoktinė turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą bei 17 metų pedagoginio darbo patirtį, yra buvusi įvairių darbo grupių vadovė, organizavusi respublikinius, Vilniaus miesto, mokyklos renginius, vedusi seminarus šalies pedagogams. Tai patvirtina pateikti pažymėjimai, padėkos bei mokytojo ir pagalbos mokiniui specialisto veiklos ir kvalifikacijos tobulinimo savianalizės anketa. Šiuo metu ji yra individualios įmonės savininkė. Kristina ir G. J. gyvena viename name, veda bendrą ūkį, kartu leidžia laisvalaikį ir daug bendrauja. Apklausiama teismo posėdžio metu, ji savo vyrą apibūdino išskirtinai teigiamai. Taigi, yra pagrindas manyti, kad K. J. asmeninės savybės, gyvenimo būdas, veiklos pobūdis bei sutuoktinių tarpusavio santykiai leis daryti teigiamą įtaką G. J.. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas atleisti G. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį K. J. atsakomybei. Tokiu būdu, bus įgyvendinti teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimai ir pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės skyrimo tikslai.
Nustatydamas laidavimo terminą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į byloje nustatytą padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, mastą, G. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jo asmenybę, laiduotojos K. J. veiklos pobūdį ir asmenybę ir daro išvadą, jog laidavimas vienerių metų terminui bus pakankama poveikio priemonė kaltininkui.
Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį ir jos gali būti skiriamos pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais (BK 67 str. 1, 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslus padės pasiekti BK 67 str. 2 d. 6 p. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė - įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pagal BK 71 str. tokia įmoka gali būti skiriama nuo 5 iki 25 MGL dydžio. Įmoka turi būti sumokėta per teismo nustatytą terminą. Taigi, G. J. skirtina 5 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant šešių mėnesių įmokos sumokėjimo terminą. Nukentėjusiojo įstatyminio atstovo prašoma paskirti baudžiamojo poveikio priemonė – nemokami darbai būtų netikslinga, kadangi nuteistasis yra dirbantis asmuo. Be to, šiai baudžiamojo poveikio priemonei paskirti reikalingas nuteistojo sutikimas (BK 70 str. 2 d.).
Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų atlyginimo
Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Vadovaujantis BPK 115 str. 1 d., priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.
Kadangi baudžiamojoje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių turtinės žalos padarymą nukentėjusiajam, aptartinas tik neturtinės žalos dydžio klausimas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 str. 1 d. numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju, G. J. yra pripažintas kaltu dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl nuteistojo elgesio nukentėjusiajam kilo neigiami išgyvenimai, jis buvo sužalotas, todėl pripažino, kad asmuo turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pagrįstai įvertino tai, kad G. J. veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio, akivaizdžių sužalojimų, kurie būtų sukėlę sunkesnes pasekmes nukentėjusiajam, nebuvo padaryta, nėra jokių sunkių išliekamųjų pasekmių, ir civiliniu ieškiniu prašomą priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 1000,00 Eur. Tai reiškia, kad priteisiant neturtinės žalos dydį, buvo atsižvelgta į nukentėjusiojo įstatyminio atstovo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, kad nukentėjusysis patyrė skausmą, viešą pažeminimą, dėl ko atsirado psichologinis sukrėtimas, buvo sumenkintas orumas bendraamžių akivaizdoje, todėl papildomai vertinti šių aspektų nėra teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra proporcingas kilusiems padariniams. Nustatant tokį neturtinės žalos dydį buvo vertinama visuma aplinkybių, lemiamu kriterijumi, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nebuvo nuteistojo turtinė padėtis. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo įstatyminio atstovo daromos prielaidos dėl galimos žalos nukentėjusiojo vaisingumui ateityje nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, todėl negali būti pagrindu didinti priteistą neturtinę žalą. Vadovaujantis įstatymų nuostatomis bei remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, sveikatos grąžinimo išlaidos nukentėjusiam asmeniui atlyginamos kaip tiesioginės, t. y. turėtos papildomai, išlaidos, kurios buvo būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams praradimams kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis Nr. 3K-3-38/2007 ir kt.). Tik esant konkretiems vaisingumo sutrikimams, teismas galėtų svarstyti klausimą dėl priežastinio ryšio tarp G. J. padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajam nustatyto sveikatos sutrikdymo padariniu buvimo, gydymo išlaidų, o tuo pačiu ir atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
BPK 103 str. 6 p. numatyta, kad proceso išlaidas, be kita ko, sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104 str. 2 d. numato, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo įstatyminis atstovas D. R. pateikė apeliacinės instancijos teismui pinigų priėmimo kvitą Nr. 542442, kuriuo už atstovavimą ir dokumento surašymą pastarasis sumokėjo advokatui Vytautui Savčiukui 150,00 Eur, ir prašė šias išlaidas priteisti iš nuteistojo. Priimdamas sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas. Kadangi nukentėjusiojo įstatyminio atstovo paduotas apeliacinis skundas yra atmetamas, nurodytos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
nuteistojo G. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. nukentėjusiojo V. R. įstatyminio atstovo ir civilinio ieškovo D. R. apeliacinį skundą atmesti. Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį dalyje dėl G. J. nuteisimo pagal BK 140 str. 3 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.
Vadovaujantis BK 40 str., atleisti G. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 3 d. pagal laidavimą be užstato, nustatant laidavimo terminą vieneriems metams. Laiduotoja paskirti K. J., a. k. (duomenys neskelbtini) Baudžiamąją bylą G. J. atžvilgiu nutraukti.
Išaiškinti G. J., kad jam, laidavimo metu padarius naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu jis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Išaiškinti laiduotojai K. J., kad ji turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens, už kurį ji laidavo, baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar šio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.
Paskirti G. J. baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL dydžio, t. y. 188,30 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų 30 euro centų) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant šešių mėnesių įmokos sumokėjimo terminą (BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str.).
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.