Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria, iš dalies tenkinus T. J. skundą, pakeistas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. liepos 22 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-17588-2025 dalyje dėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 424 straipsnio 4 dalį paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo termino, kuris sumažintas nuo 8 (aštuonių) iki 7 (septynių) mėnesių, o kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Byloje priimtų procesinių sprendimų esmė

1. T. J. Institucijos 2025 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-17588-2025 pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 4 dalyje, už kurį jam paskirta 575 Eur dydžio bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialios teisės (t. y. teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams. Ši administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė T. J. paskirta už tai, kad jis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET), 14 punkto reikalavimus, 2025 m. gegužės 15 d., 11.10 val., Vilniuje, Ukmergės gatvėje, vairavo automobilį „Toyota Land Cruiser“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neturėdamas teisės ją vairuoti, kadangi ši teisė jam buvo atimta, o administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – nebuvo pasibaigusi.

2. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, iš dalies tenkinus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, t. y. T. J. skundą, pakeistas Institucijos 2025 m. liepos 22 d. nutarimas dalyje dėl pagal ANK 424 straipsnio 4 dalį paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo termino, kuris sumažintas nuo 8 (aštuonių) iki 7 (septynių) mėnesių, o kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas T. J. prašo: 1) panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti; arba 2) panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį, atleisti jį (t. y. T. J.) nuo administracinės atsakomybės ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad atliekant tyrimą dėl galimo administracinio nusižengimo ir nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme, buvo padaryti materialios ir procesinės teisės pažeidimai, tyrimas bei skundo nagrinėjimas atliktas pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos, teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, vadovaujantis išimtinai formaliais pagrindais, vengiant motyvuoti daromas išvadas ar nemotyvuotai atmetant apelianto argumentus.

3.2. Apeliantas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje plėtojami įrodymų vertinimo principai ir taisyklės administracinių nusižengimų bylose, aptardamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje atskleistą teisingumo principo turinį, Europos Žmogaus Teisių Teismo akcentuojamą nekaltumo prezumpcijos taikymą administracinių nusižengimų ir baudžiamosiose bylose, pažymėdamas rungimosi principą teisingumo vykdymo procese bei in dubio pro reo principo (lot. visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) svarbą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadų apie teisės vairuoti transporto priemones atėmimo tvarką bei asmens pareigą ja domėtis (skundo 11 punktas), nemotyvavo, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo peticijose įtvirtintas nuostatas, ANK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) įtvirtintas materialiąsias ir procesines normas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

3.3. Byloje nustatyta, kad 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimas buvo priimtas apeliantui už akių ir jam įteiktas elektroninių ryšių priemonėmis, neišaiškinant paskirtos administracinio poveikio priemonės (teisės vairuoti transporto priemones) susigrąžinimo vykdymo tvarkos ir sąlygų, taip pat neišaiškinant, kad administracinio poveikio priemonė pradės galioti nuo nutarimo įsiteisėjimo dienos (po 20 dienų) ir kad apeliantas šį laikotarpį turi teisę naudotis specialiąja teise. Apeliantas pažymi, kad ANK 618 straipsnio 5 dalis nustato, jog ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje formą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. birželio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 640 „Dėl administracinio nusižengimo protokolo, nutarimo administracinio nusižengimo byloje, nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, formų ir jų pildymo taisyklių patvirtinimo“ (2022 m. kovo 2 d. nutarimo redakcija), kuriuo nustatė nutarimo administracinio nusižengimo byloje formų pildymo reikalavimus. Apelianto teigimu, šiuo nutarimu valstybės pareigūnams, surašantiems nutarimą administracinių nusižengimų bylose, yra įtvirtintas reikalavimas nutarime nurodyti, kad „Pasibaigus specialiosios teisės atėmimo terminui, ji grąžinama teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo reikia kreiptis į šią teisę suteikiančią instituciją“. Taigi, apeliantas pažymi, kad 2024 m. lapkričio 11 d. nutarime nebuvo įvykdyta ši pareiga, o tai gali ir turi būti laikoma kaip esminis proceso pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų priimant nutarimą, kuris neatitinka jam keliamų privalomų formos ir turinio reikalavimų.

3.4. Apelianto teigimu, administracinis nusižengimas, numatytas ANK 424 straipsnio 4 dalyje, yra padaromas tik tyčia, tuo tarpu byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad jo veiksmuose nėra ir negali būti konstatuojamas tyčios, kaip administracinio nusižengimo sudėties požymio, buvimas.

3.5. Apeliantas, skunde cituodamas ANK 686 straipsnio 4 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 3 dalies nuostatas, KET 5 punkto nuostatas, pažymi, kad pagal nustatytą reglamentavimą apeliantas, kaip vairuotojas, privalo žinoti, išmanyti bei laikytis Įstatymo ir KET reikalavimų, o norėdamas susigrąžinti atimtą specialiąją teisę vairuoti transporto priemones, privalo užbaigti papildomą vairuotojų mokymą. Apie tai, kad tokiu atveju vairuotojas dar turi kreiptis į AB „Regitra“, yra nurodoma tik Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo „Dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 9 punkte, tačiau dėl cituojamomis normomis nustatyto teisinio reglamentavimo vairuotojas šio įsakymo žinoti, išmanyti ir laikytis neprivalo. Priešingai, policijos pareigūnams yra imperatyviai įtvirtinta pareiga nutarime nurodyti, kad dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo reikia kreiptis į šią teisę suteikiančią instituciją. Pasak apelianto, tiek Institucija atsiliepime, tiek teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad policijos pareigūnas, priimdamas nutarimą, jame privalo nurodyti ir išaiškinti asmeniui (vairuotojui) jo veiksmus, norint susigrąžinti specialiąją teisę vairuoti transporto priemones. Apeliantas pažymi, kad 2025 m. liepos 22 d. nutarime tai jau yra padaryta.

3.6. Apelianto teigimu, tai, kad jis nepadarė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 4 dalyje, patvirtina ne tik jo paties paaiškinimai, bet ir liudytojo M. S. paaiškinimai, taip pat byloje esantis policijos pareigūno kūno kameros įrašas.

3.7. Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepasisakė dėl to, kodėl nėra pagrindo taikyti ANK 21 straipsnio nuostatas ir atleisti jį (t. y. apeliantą) nuo atsakomybės, nes, pasak apelianto, galimai administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką jis padarė vadovaudamasis klaidinga oficialia konsultacija (apelianto teigimu, policijos įstaiga nutarimą priima Valstybės vardu, todėl nutarime nurodoma informacija yra oficiali konsultacija; klaidingos informacijos apie administracinio poveikio priemonės vykdymo procesą suteikimas arba tokios informacijos nesuteikimas turi būti traktuojamas kaip klaidinga oficiali konsultacija).

4. Atsiliepimu į skundą Institucijos atstovas prašo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Institucijos atstovo teigimu, apeliaciniame skunde nebuvo pateikta jokių naujų esminių aplinkybių ar įrodymų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir kurie galėtų sudaryti pagrindą abejoti skundžiamos nutarties teisėtumu ar pagrįstumu. Institucijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai pritaikė ANK 563, 567, 641 ir 642 straipsnių nuostatas, įrodymus įvertino išsamiai ir nešališkai, teisingai konstatavo nusižengimo faktą ir paskyrė proporcingą administracinio poveikio priemonę. Esminių procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimų, kurie galėtų lemti skundžiamos nutarties panaikinimą, Institucijos atstovo manymu, nenustatyta.

5. Pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinis skundas netenkinamas.

7. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Šioje administracinio nusižengimo byloje apeliantas teigia, kad jis transporto priemonę vairavo nežinodamas, kad vis dar neturi teisės vairuoti, kadangi policijos pareigūnai ankstesniame jo atžvilgiu priimtame 2024 m. lapkričio 11 d. nutarime neišaiškino jam paskirtos administracinio poveikio priemonės (t. y. specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones) susigrąžinimo vykdymo tvarkos bei laikotarpio, nuo kada iki kada ši administracinio poveikio priemonė galiojo, o jis pats buvo įsitikinęs, kad teisę vairuoti jau yra atgavęs. Apelianto vertinimu, tokiu atveju jo veiksmuose negali būti konstatuojama tyčia, o nesant jo veiksmuose šio būtinojo ANK 424 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo, kuris, apelianto vertinimu, gali būti padaromas tik tyčia, sudėties požymio, administracinio nusižengimo teisena jo atžvilgiu turi būti nutraukiama. Apelianto manymu, pareigūnai, Valstybės vardu priimdami nutarimą ir nesuteikdami jam informacijos apie administracinio poveikio priemonės vykdymo procesą, tokiu būdu pateikė kam klaidingą oficialią konsultaciją, todėl egzistuoja ANK 21 straipsnyje nustatyta atleidimo nuo administracinės atsakomybės aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti.

8. ANK 424 straipsnio 4 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, ir už transporto priemonių vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones.

9. Institucijos 2025 m. liepos 22 d. nutarimu nustatyta, kad T. J. 2025 m. gegužės 15 d., 11.10 val., Vilniuje, Ukmergės gatvėje, vairavo automobilį „Toyota Land Cruiser“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokios faktinės aplinkybės byloje pagrįstos surinktais ir laikantis ANK 569 straipsnio 5 dalyje tinkamai įvertintais įrodymais, jų proceso metu neginčijo ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas T. J., jis jų neginčija ir apeliaciniu skundu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar apelianto T. J. veiksmuose yra jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 424 straipsnio 4 dalyje, sudėties subjektyvusis požymis – kaltė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas, ginčydamas savo kaltę dėl ANK 424 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo, apeliaciniame skunde tvirtina, kad 2024 m. lapkričio 11 d. nutarime, kuriuo jam buvo paskirta administracinio poveikio priemonė (teisės vairuoti transporto priemones atėmimas), nebuvo išaiškinta, kad jam paskirta administracinio poveikio priemonė pradės galioti nuo nutarimo įsiteisėjimo dienos. Apelianto vertinimu, 2025 m. gegužės 15 d. jis vairavo transporto priemonę manydamas, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas jau yra pasibaigęs.

10. Iš administracinio nusižengimo byloje esančios medžiagos matyti, kad Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininko Audriaus Micikevičiaus 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimu T. J. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirta administracinė nuobauda – 350 Eur dydžio bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 6 mėnesiams. Apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad 2024 m. lapkričio 11 d. nutarime nėra išaiškinta, kad jam minėtu nutarimu paskirta administracinio poveikio priemonė bus pradėta vykdyti nuo nutarimo įsiteisėjimo dienos, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, priešingai nei nurodoma skunde, jokie teisės aktai, tarp jų – ir apelianto skunde minimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 22 d. nutarimas Nr. 640 „Dėl administracinio nusižengimo protokolo, nutarimo administracinio nusižengimo byloje, nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, formų ir jų pildymo taisyklių patvirtinimo“, tokios pareigos nutarimą priimantiems pareigūnams ir neįtvirtina.

11. 2024 m. lapkričio 11 d. nutarime T. J. buvo išaiškinta jo apskundimo tvarka bei terminai, tuo tarpu ANK 686 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad nutarimu paskirtos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį, skaičiuojamas nuo priimto nutarimo atimti teisę vairuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimas apskųstas nebuvo, todėl T. J. šiuo nutarimu paskirtos administracinio poveikio priemonės (specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo terminas buvo pradėtas skaičiuoti nuo 2024 m. gruodžio 1 d., atitinkamai paskutinė šios administracinio poveikio priemonės taikymo diena – 2025 m. gegužės 31 d., kas atsispindi ir iš administracinio nusižengimo byloje esančio 2025 m. rugpjūčio 17 d. Administracinių nusižengimo registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus. Apygardos teismas pažymi, kad T. J., prieš sėsdamas už automobilio vairo, be kita ko, turėjo įsitikinti ir tuo, kad aptariamos administracinio poveikio priemonės terminas, kurio skaičiavimo pradžia nurodyta jau minėtame ANK 686 straipsnio 3 dalyje, jau yra suėjęs. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisėje galioja bendras principas, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis, ANK 2 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad asmenys žino įstatymuose numatytą teisinį reglamentavimą ir privalo jo laikytis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. J. administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 4 dalyje, padarė kaip transporto priemonės vairuotojas. Transporto priemonių vairuotojai turi specialų teisės aktais reglamentuojamą statusą ir privalo žinoti visas jiems, kaip vairuotojams, numatytas pareigas bei taikomus specialiuosius atsakomybės reikalavimus. Kitaip tariant, T. J., būdamas rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, turėjo ir galėjo žinoti teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias administracinio poveikio priemonės (specialiosios teisė atėmimo) terminų skaičiavimą, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Priešingas aiškinimas sudarytų nepagrįstas prielaidas tik pagal asmens deklaruojamą subjektyvų teisės aktų suvokimą ar nesuvokimą netaikyti administracinės atsakomybės iš esmės kiekvienam panašioje situacijoje atsidūrusiam transporto priemonės vairuotojui ir taip keltų sumaištį teisinėje sistemoje bei neatitiktų teisingumo principo reikalavimų. Taigi, aplinkybė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nesusipažino su jam aktualiu teisiniu reglamentavimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie jam paskirtos administracinio poveikio priemonės terminų skaičiavimą. Pažymėtina, jog pats asmuo turi rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu ir pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai.

12. Apelianto skunde dėstomi teiginiai apie tai, kad 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimą surašęs pareigūnas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir taip padarydamas esminį proceso pažeidimą, jame nenurodė, kad pasibaigus specialiosios teisės atėmimo terminui, dėl šios specialiosios teisės grąžinimo reikia kreiptis į šią teisę suteikiančią instituciją, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi nagrinėjamu atveju Institucijos 2025 m. liepos 22 d. nutarimu T. J. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 424 straipsnio 4 dalį buvo patrauktas už tai, kad jis vairavo automobilį „Toyota Land Cruiser“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neturėdamas teisės vairuoti, kadangi ši teisė jam buvo atimta, o administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – nebuvo pasibaigusi. Taigi, nagrinėjamu atveju aptariami apelianto skundo teiginiai teisiškai nėra reikšmingi, nes pažeidimo padarymo dieną, t. y. 2025 m. gegužės 15 d., teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas dar nebuvo pasibaigęs ir atsakomybė pagal ANK 424 straipsnio 4 dalį jam vis tiek būtų taikoma nepaisant to, kokius veiksmus jis būtų atlikęs siekdamas susigrąžinti šią teisę. Atitinkamai nėra pagrindo išsamiau pasisakyti ir dėl skundo teiginių, susijusių su ANK 21 straipsnio nuostatų taikymu, juolab informacijos apie tai, kad dėl aptariamos specialiosios teisės grąžinimo reikia kreiptis į šią teisę suteikiančią instituciją, nepateikimas negali būti vertinamas kaip klaidingos oficialios konsultacijos pateikimas. Pažymėtina, kad pagal ANK 21 straipsnį, klaidingos oficialios konsultacijos apibrėžtis ir sąlygos, kuriomis klaidinga oficialia konsultacija vadovavęsis asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės, nustatomos kituose įstatymuose.

13. T. J. teigimu, administracinis nusižengimas, numatytas ANK 424 straipsnio 4 dalyje, yra padaromas tik tyčia, tuo tarpu, jo teigimu, byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad jo veiksmuose nėra ir negali būti konstatuojamas tyčios, kaip administracinio nusižengimo sudėties požymio, buvimas. Apygardos teismo vertinimu, tokie apelianto skundo teiginiai yra nepagrįsti. Išties teismų praktikoje yra bylų, kuriose panašaus pobūdžio administraciniai nusižengimai (pvz. numatytas ANK 424 straipsnio 3 dalyje) pripažinti kaip padaromi veikiant tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-20-719/2024). Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas nurodė, kad administracinis nusižengimas, kurio sudėties požymiai įtvirtinti ANK 424 straipsnio 3 dalyje, padaromas tiesiogine tyčia, tačiau pirmiausia, tokia teismų praktika nelaikytina precedentu šioje byloje, kadangi skiriasi nagrinėjamų bylų faktinės situacijos. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje nebuvo nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui buvo tinkamai pranešta apie paskirtą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą – ir jis apie tai žinojo, todėl buvo konstatuota, kad asmens veikoje nėra subjektyviosios pusės požymio ir administracinio nusižengimo sudėties kaip visumos, o tai sudarė administracinio teisės nusižengimo teiseną negalimą (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas), tuo tarpu nagrinėjamu atveju T. J. buvo žinoma apie jam paskirtą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Antra, minėtoje nutartyje nėra kategoriško išaiškinimo, rodančio, kad minima veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad svarbu tai, jog nors padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 4 dalyje, sudėtis yra formali, t. y. nereikalaujanti padarinių, tačiau tai neleidžia teigti, jog šis administracinis nusižengimas negali būti padarytas neatsargia kaltės forma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad ANK specialiosios dalies straipsniuose, skirtingai nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose, atskiri atvejai, kai veika yra administracinis nusižengimas tik tais (arba ir tais) atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo, nėra nustatyti. Tai reiškia, kad visi administraciniai nusižengimai gali būti padaromi tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, išskyrus tuos atvejus, kai pagal sudėties konstrukciją akivaizdu, jog tas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tik tam tikra kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-4-689/2020). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ANK 424 straipsnio 4 dalies konstrukcija nesudaro pagrindo kategoriškam vertinimui, kad šis administracinis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kadangi apskritai kelių eismo dalyvių pareigos, būtinybė žinoti su transporto kelių eismo taisykles, iš jų pažeidimo kylančias pasekmes ir pan., tiesiogiai susijusi su įstatymo leidėjo nustatytais įpareigojimais išmanyti šios srities teisinį reglamentavimą, atitinkamai ir su rūpestingumu laikantis šių teisės aktų reikalavimų. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad T. J. veikė neatsargia kaltės forma, t. y. nerūpestingai (t. y. teisės pažeidėjas nenumatė, kad daro pavojingą veiką, tačiau turėjo ir galėjo tai numatyti). Todėl nustačius, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo veikė neatsargia kaltės forma, jam vis tiek kyla atsakomybė, numatyta ANK 424 straipsnio 4 dalyje. Ši išvada nepaneigia nei Institucijos 2025 m. liepos 22 d. nutarime, nei pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytų išvadų, kadangi minėtuose procesiniuose sprendimuose ir nebuvo nurodyta, kad T. J. ANK 424 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą būtų padaręs tyčia. Be to, tokia išvada neprieštarauja ir formuojamai teismų praktikai (pvz., Šiaulių apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-100-354/2023, Panevėžio apygardos teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. AN2-84-768/2023, eAN2-34-350/2025, Vilniaus apygardos teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. eAN2-182-935/2025, eAN2-181-817/2025, eAN2-189-1058/2025).

14. Apibendrinamas aptartas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, objektyviai ir nešališkai, vadovaudamasis ANK 569 straipsnio nuostatomis, ištyrė bei įvertino administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Teismo išvados paremtos tiesiogiai ištirtų įrodymų analize ir vertinimu, todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Nesutikdamas su skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis, apeliantas skunde pateikia savo subjektyvų faktinės situacijos bei byloje esančių duomenų bei teisinio reguliavimo vertinimą, tačiau pažymėtina, kad proceso dalyvių pasiūlymai (nuomonė) dėl įvykio aplinkybių ir duomenų vertinimo teismui nėra privalomi ir jų atmetimas, pats savaime, nėra ANK nuostatų pažeidimas, jeigu priimtas sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Skundžiama nutartis šiuos reikalavimus atitinka, dėl byloje esančių įrodymų vertinimo išvados yra motyvuotos, neprieštaringos ir pagrįstos, su jomis sutinka ir apygardos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytą aplinkybių visumą ir administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį charakterizuojančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, padarė pagrįstą išvadą, kad už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 4 dalyje, padarymą Institucijos nutarimu paskirta minėto straipsnio sankcijoje numatytos baudos vidurkį siekianti bauda ir skundžiama nutartimi iki 7 mėnesių sutrumpina administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, padės pasiekti administracinės nuobaudos tikslus, įtvirtintus ANK 22 straipsnio 2 dalyje, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį nėra pagrindo, todėl ji paliekama galioti, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinis skundas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.