- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-27
- Bylos Nr.
- e2A-1774-1097/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00334-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Ieškovas
- E. Ž.
- Atsakovas
- L. G.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal E. Ž. ieškinį atsakovui L. G. (L. G.) dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – H. G. .
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui L. G. dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo, prašydama nustatyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – namas), naudojimosi tvarką: ieškovei skirti naudoti kambarį, pažymėtą indeksu 1-2, atsakovui – virtuvę-kambarį, pažymėtą indeksu 1-1, nustatant, kad ieškovė į jos naudojamą kambarį patenka per atsakovo naudojamą kambarį ir naudojasi atsakovo naudojamame kambaryje esančia dujine virykle-orkaite; bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 66 kv. m ploto gyvenamasis namas, kurį sudaro dvi gyvenamosios paskirties patalpos: virtuvė-kambarys (pažymėta indeksu 1-1 (toliau – virtuvė) ir kambarys (pažymėtas indeksu 1-2 (toliau – kambarys), bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklauso ieškovei ir atsakovui. Ieškovės teigimu, visu gyvenamuoju namu naudojasi atsakovas, nepalaikydamas name tvarkos ir švaros, neremontuodamas jo, o ieškovė negali naudotis turtu dėl visur pridėtų atsakovui priklausančių daiktų, nešvaros ir supuvusių kambario grindų. Ieškovė kreipėsi į atsakovą, prašydama sudaryti sąlygas jo dalimi naudotis ieškovei, siūlė bendrai sutvarkyti namą, pakeisti grindis. Atsakovas tam neprieštaravo, tačiau nesiėmė jokių veiksmų. Atsakovui nereaguojant į prašymus sutvarkyti namą, ieškovė pasiūlė atsakovui parduoti jo dalį jai, tačiau atsakovas atsisakė. Tada ieškovė pasiūlė atsakovui kartu suremontuoti kambario grindis ir atlaisvinti jį naudotis ieškovei. Atsakovas neprieštaravo, tačiau nesiėmė jokių veiksmų tam įgyvendinti. Name toliau nepalaikoma tvarka, dėl to ieškovė negali juo naudotis ir kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas L. G. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutinka, jog būtų nustatyta ieškiniu prašoma namo naudojimosi tvarka, tačiau nesutinka su ieškovės prašymu priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad iki ieškinio padavimo teismui ieškovė nebuvo pateikusi atsakovui pasiūlymo dėl namo naudojimosi tvarkos nustatymo ieškinyje nurodytu būdu. Atsakovas su ieškiniu prašoma naudojimosi tvarka sutinka, šalių ginčo dėl to nėra, todėl ieškinys neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų ieškinio dėl naudojimosi tvarkos nustatymo pareiškimo sąlygų. Nesant ginčo dėl ieškovės teisės naudotis dalimi namo ir atsakovui sutinkant su ieškovės prašoma nustatyti namo naudojimo tvarka, ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš atsakovo būtų neteisingas ir nesąžiningas, todėl atsakovas prašė nukrypti nuo bendrų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių ir nepriteisti ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovo. Taip pat atsakovas paaiškino, kad dėl viso namo perdavimo ieškovei buvo gavęs du pasiūlymas, tačiau šalims nepavyko išspręsti tokiu atveju atsakovui svarbių naudojimosi elektros energija ir vandeniu klausimų. Atsakovas pats siūlė ieškovei remontuoti namo grindis, šalys kartu važiavo pas kaimyną statybininką, kuris konsultavo ir galėjo atlikti reikiamus darbus, tačiau šalys nesusitarė dėl grindų remonto darbų apmokėjimo ir išlaidų pasidalinimo. Atsakovas nurodė, kad ieškovė, nors ir retai, taip pat gyveno ir naudojosi namu. Atsakovas neriboja ieškovės galimybių patekti į namą. Be to, atsakovas pažymėjo, kad atsiliepimo į ieškinį pateikimo dieną jis iš kambario yra pašalinęs savo asmeninius daiktus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – nustatė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, pagal kurią ieškovė naudojasi kambariu, pažymėtu indeksu 1-2, o atsakovas – virtuve-kambariu, pažymėtu indeksu 1-1, ieškovei turint teisę į jai tenkantį kambarį patekti per atsakovui tenkančią virtuvę-kambarį bei teisę naudotis atsakovui tenkančioje virtuvėje-kambaryje esančia virykle-orkaite. Teismas atmetė ieškovės prašymą priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas patenkino ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, nurodydamas, kad iki ieškinio pareiškimo dienos ieškovė turėjo namo raktus, likdavo jame nakvoti, miegodavo kambaryje. Tarp šalių jau buvo susiklosčiusi būtent tokia namo naudojimosi tvarka, kokią prašoma nustatyti ieškiniu. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl ieškiniu prašomos nustatyti namo naudojimo tvarkos, jos nustatymas iš esmės neturėtų įtakos nusistovėjusiai namo naudojimosi tvarkai ir nesudarytų prielaidų šalių konfliktams kilti.
6. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo, nustatė pagrindą nukrypti nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtintos bendros bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos ir ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovo ieškovei nepriteisė (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovė patvirtino, jog turėjo namo raktus ir namu naudojosi tokia tvarka, kokią prašo nustatyti byloje teismo sprendimu. Atsakovas sutiko su ieškovės prašoma nustatyti namo naudojimosi tvarka. Teismo vertinimu, ieškovė į teismą kreipėsi ne dėl teisinio ginčo, o dėl asmeninio pobūdžio nesutarimų su atsakovu (savo broliu), susijusių su tuo, kaip ir kur atsakovas name laiko savo asmeninius daiktus. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas neprieštaravo bylos užbaigimui taikos sutartimi, mediacijai, sutiko neprašyti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; be to, atsakovas atsiliepimo į ieškinį surašymo metu iš kambario jau buvo pašalinęs savo asmeninius daiktus. Teismas konstatavo, kad ieškovė į teismą kreipėsi neišnaudojusi visų galimybių suderinti savo valią su atsakovu dėl namo naudojimo ir valdymo, nepakankamai aktyviai ieškojo šalims, kaip bendraturčiams, priimtino sprendimo būdo vykstant ginčui teisme. Atsakovo procesinis elgesys buvo tinkamas, o ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl ieškovės pažeistos jos, kaip bendraturtės, pareigos kooperuotis, bendradarbiauti, aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem bendraturčiams sprendimo būdo dėl naudojimosi bendra nuosavybe.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Apeliaciniu skundu ieškovė E. Ž. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, ir ieškovės prašymą tenkinti – priteisti ieškovei iš atsakovo 88 Eur žyminio mokesčio ir 800 Eur atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų atlyginimą. Taip pat ieškovė prašo apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus – 2019 m. balandžio 29 d. ir 2021 m. balandžio 20 d. ieškovės pasiūlymus atsakovui dėl jo namo dalies išpirkimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
7.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė iki ieškinio pareiškimo neišnaudojo visų galimybių tam, jog situacija būtų išspręsta taikiai (kad būtų pasiektas susitarimas). Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė ne kartą atsakovo prašė panaikinti name netvarką ir sudaryti ieškovei sąlygas naudotis namu, tačiau atsakovas į ieškovės prašymus nereagavo. Ieškovė du kartus – 2019 m. balandžio 29 d. ir 2021 m. rugpjūčio 20 d. – pasiūlė atsakovui parduoti jam priklausančią namo dalį, tačiau atsakovas atsisakė. Laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 8 d. iki 2022 m. vasario 12 d. ieškovė atsakovui pateikė dar du pasiūlymus, kuriais siūlė perduoti ieškovei naudotis visą namą. Atsakovas jokių alternatyvių pasiūlymų dėl situacijos išsprendimo nepateikė. Įstatymai nenumato imperatyvios ikiteisminės ginčo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo tvarkos, todėl vien tai, kad ieškovė iki ieškinio šioje byloje pareiškimo atsakovui oficialiai nebuvo pasiūliusi naudotis namu būtent tokia tvarka, kurią prašoma nustatyti byloje, nereiškia, kad ieškinys buvo pareikštas nesąžiningai.
7.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė naudojosi namu ir tarp šalių jau buvo susiklosčiusi namo naudojimosi tvarka, kurią prašyta nustatyti byloje, ir nepagrįstai konstatavo, jog ginčo dalykas nėra teisinis. Iki ieškinio pateikimo atsakovo veiksmai naudojantis visu namu – virtuvės pavertimas statybinių medžiagų ir buitinių prietaisų sandėliu, kambario pavertimas savo ofisu, netvarkos name palaikymas, ženkliai apribojo ieškovės teisę pilnavertiškai naudotis jai priklausančia 1/2 namo dalimi. Nors ieškovė turėjo namo raktus ir galėjo į jį patekti, jame nakvojo ypatingai retai, nes tam reikėdavo įdėti daug pastangų – sutvarkyti sau miegojimo vietą; atsakovas, neatsiklausęs ieškovės, iš namo išnešė ir paliko lauke ieškovės virtuvinę spintelę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bet koks ieškovės naudojimasis namu buvo apribotas dėl atsakovo pasirinkto gyvenimo būdo ir nenoro ir / ar nesugebėjimo palaikyti tvarką name. Atsakovui ignoruojant ieškovės prašymus ir nepateikiant alternatyvių situacijos sprendimo pasiūlymų, tik teismui nustačius, kuriomis konkrečiomis namo dalimis naudojasi kiekviena iš šalių, ieškovė įgys faktinį ir teisinį pagrindą reikalauti, kad jai priskirtoje namo dalyje nebūtų atsakovo daiktų. Taigi, tik tokiu atveju ieškovė įgys galimybę tinkamai įgyvendinti savo teisę į nuosavybę.
7.3. Teismas netinkamai aiškino ir nepagrįstai taikė CPK 93 straipsnio 4 dalį. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, priešingai, – veikė taip, kad byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau. Tai, kad ieškovė parengiamojo teismo posėdžio metu nesutiko dėl taikos sutarties sudarymo, yra jos teisė, o ne pareiga (CPK 42 straipsnio 1 dalis), be to, pasiūlymą sudaryti taikos sutartį atsakovas pateikė neapibrėžtomis sąlygomis ir pavėluotai, iki pasiūlymo pateikimo parengiamajame teismo posėdyje aptarti galimos taikos sutarties sudarymo su ieškove nesusisiekė, jos sąlygų nederino. Teismo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas, sužinojęs apie šioje byloje teismo priimtą ieškinį, pradėjo atlaisvinti kambarį, nereikšminga sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nors, be kita ko, patvirtina, jog iki tol atsakovas ieškovės prašymus dėl ginčo dalyko ignoravo.
7.4. Teismas netinkamai nustatė, kad ieškovės prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra 400 Eur dydžio. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 800 Eur išlaidų advokato pagalbai, dėl kurių atlyginimo ieškovė pateikė du prašymus – pirmas buvo pateiktas kartu su ieškiniu (400 Eur), antras buvo pateiktas 2022 m. balandžio 1 d. (DOK-20363) (400 Eur).
Atsiliepimas
8. Atsakovas atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Argumentuoja, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo vertintina ir tai, ar teisminis ginčas buvo neišvengiamas. Šiuo atveju ieškovė kreipėsi į teismą dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, nors šalių ginčo šiuo klausimu nebuvo – atsakovas neneigė, kad ieškovei priklauso 1/2 dalis namo nuosavybės teisės, ir iki teisminio ginčo pradžios buvo išreiškęs sutikimą dėl ieškovės byloje prašomos nustatyti namo naudojimosi tvarkos – tai patvirtino pati ieškovė ieškinio 15 punkte. Ieškovė nepagrįstai nurodė, kad į teismą dėl namo naudojimosi tvarkos nustatymo ji kreipėsi tik po to, kai išnaudojo kitas galimybes. Ieškovė pripažįsta, jog galėjo naudotis namu, taip pat ginčo kambariu, tačiau jautė vidinius nepatogumus dėl tvarkos nebuvimo. Iki ieškinio iš teismo gavimo atsakovas su ieškove nesprendė namo dalių naudojimosi tvarkos nustatymo klausimo, nes ieškovė pageidavo naudotis visu namu viena. Ieškovės pasiūlymai simboline kaina išpirkti atsakovo namo ir kitų statinių dalis vertintini ne kaip bandymas nustatyti namo naudojimosi tvarką, bet kaip ieškovės siekis iš atsakovo įgyti nuosavybę. 2022 m. sausio mėn. pasiūlymu ieškovė pageidavo gauti naudojimui visą namą ir, nors atsakovas neprieštaravo tokiam ieškovės pageidavimui, susitarimas nesudarytas nepasiekus sprendimų dėl naudojimosi elektros energijos ir vandens tinklais, kurie atsakovui yra svarbūs siekiant tinkamai naudotis kitu jam priklausančiu turtu. Atsakovo teigimu, ieškovės bylinėjimosi išlaidos patirtos ne tik dėl sprendimo kreiptis į teismą neišnaudojus galimybės nustatyti namo naudojimosi tvarką sutartimi, bet taip pat dėl ieškovės sprendimo tęsti bylos nagrinėjimą ginčo teisena. Atsakovas atsiliepime į ieškinį pareiškė, kad sutinka su ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi namu tvarka, taip pat nurodė, jog neprieštarauja bylos baigimui taikiai, pritaria mediacijai, tačiau ieškovė nesutiko sudaryti taikos sutarties, grįsdama tuo, kad jau buvo patyrusi bylinėjimosi išlaidų. Dėl ieškovės nenoro užbaigti bylą taikos sutartimi ir siekio nagrinėti bylą iš esmės, atsakovas taip pat patyrė ir patiria papildomų išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
10. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas, patenkinęs ieškinį dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo, nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bendrojo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo ir atmetė ieškovės prašymą priteisti jai iš atsakovo ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo
12. Ieškovė prašo apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus – 2019 m. balandžio 29 d. ir 2021 m. balandžio 20 d. ieškovės pasiūlymus atsakovui dėl jam priklausančios namo dalies išpirkimo. Ieškovės teigimu, šie įrodymai patvirtina aplinkybę, jog ieškovė siūlė atsakovui išpirkti jo namo dalį, t. y. ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama kitokiais būdais išspręsti nesutarimus dėl naudojimosi namu. Ieškovės teigimu, kartu su ieškiniu nurodyti įrodymai nebuvo pateikti, nes ši aplinkybė nėra tiesiogiai susijusi su ieškinio dalyku – nustatyti namo naudojimo tvarką. Būtinybė pateikti šiuos įrodymus atsirado po to, kai pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės elgesį ir konstatavo, kad ieškovė kreipėsi į teismą neišnaudojusi visų galimybių nustatyti namo naudojimo tvarką bendru bendraturčių sutarimu.
13. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus ar kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs naujai pateiktus įrodymus, atsižvelgdamas į tai, kad jie susiję su atsakovės apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis, o vėlesnis šių įrodymų pateikimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, sprendžia, kad ieškovės pateikti įrodymai priimtini ir prijungtini prie nagrinėjamos bylos medžiagos (CPK 314 straipsnis).
Dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų
15. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl sąlygų, kurioms esant galimas nukrypimas nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Ieškovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančias CPK normas ir, patenkinęs ieškinį, tačiau netinkamai taikydamas CPK 93 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą priteisti ieškovei iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civiliniame procese taisyklė: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tačiau teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
17. Teisės doktrinoje teigiama, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklės pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“, kai išlaidų paskirstymas nustatomas pagal bylos proceso rezultatą – laimėjimą ar pralaimėjimą. Tokiu atveju išlaidos „seka paskui įvykį“. Tačiau taisyklė „pralaimėjęs moka“, atsižvelgiant į teisinės praktikos pasiektą lygį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo standartų taikymo mastus, neturėtų būti absoliutinama. Pralaimėjusi bylą šalis, kuri tiek materialiųjų, tiek procesinių ginčo santykių atžvilgiu elgėsi apdairiai ir rūpestingai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, t. y. jeigu jos negalima pripažinti kalta dėl bylą laimėjusios šalies išlaidų, neturėtų būti įpareigojama atlyginti bylą laimėjusios šalies išlaidų (CK 1.1 straipsnio 2 dalis, 6.248 straipsnis) (Simaitis, R. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese. Vilnius: Registrų centras, p. 309–310, 317, 328).
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškia, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Be to, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos išimtinį pobūdį, jos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą jų paskirstymo procedūroje, turi atsižvelgti į piktnaudžiavimo pobūdį, trukmę, pasikartojamumą, poveikį bylos nagrinėjimo operatyvumui ir ekonomiškumui, teisingumo ir protingumo principus bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).
19. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, kai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010). CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis gali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, inter alia, į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).
20. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantys teisės principai (CPK 7, 8 straipsniai), taip pat ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės skatina šalis protingai įvertinti bylinėjimosi perspektyvas, taikiai spręsti ginčus ar pripažinti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-687/2020). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018; 2019 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-1075/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-687/2020; 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-469/2021).
21. Taigi, tiek lingvistinė CPK 93 straipsnio 4 dalies formuluotė, tiek teisės doktrina bei teismų praktika formuluoja, kad bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis gali būti taikoma atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas; taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, inter alia, į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
22. Atsižvelgiant į nurodytą, atmestini kaip nepagrįsti ir teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos turinio neatitinkantys apeliantės teiginiai, kad teismas negalėjo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies, nes ieškovė bylos nagrinėjimo proceso metu neatliko nesąžiningų veiksmų. Kaip minėta, pagrindu taikyti išimtį iš bendrosios bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės gali būti ne tik situacija, kai konstatuojamas šalies akivaizdžiai nesąžiningas ir piktnaudžiaujantis procesu elgesys, tačiau ir tokiu atveju, kai šalies procesinis elgesys lemia nebūtinas bylinėjimosi išlaidas, kurių priteisimas iš kitos šalies prieštarautų proporcingumo bei sąžiningumo principams.
Dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo (ne)pagrįstumo nagrinėjamu atveju
23. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovei padavus ieškinį dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, atsakovas su ieškiniu sutiko, šalių ginčo dėl pasiūlytos naudojimosi tvarkos tinkamumo bei priimtinumo bendraturčiams nekilo, t. y. atsakovas iš esmės ieškinį pripažino. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidų priežastis buvo ieškovės veiksmai, susiję su jos, kaip bendraturtės, pareigos bendradarbiauti nevykdymu, ir CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu atmetė ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo, nors ieškinys buvo patenkintas. Ieškovė dėl šios teismo sprendimo dalies padavė apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nesudaro.
24. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė iki ieškinio byloje pareiškimo neišnaudojo visų galimybių tam, jog situacija būtų išspręsta taikiai (kad būtų pasiektas susitarimas). Ieškovės teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė ne kartą atsakovo prašė panaikinti name netvarką, du kartus siūlė atsakovui parduoti jo namo dalį, du kartus siūlė atsakovui perduoti namą naudotis ieškovei. Ieškovės teigimu, atsakovas į šiuos pasiūlymus nereagavo, jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, alternatyvių pasiūlymų dėl situacijos išsprendimo nepateikė. Dėl to ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą su ieškiniu.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovė, dėstydama nurodytus argumentus, neatsižvelgė į konkretaus nagrinėto ginčo – ieškinio dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo tvarkos nustatymo – nagrinėjimo apimtį ir turinį. Byloje sprendžiant klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.73 straipsnio 2 dalis) šalims priklausančio turto naudojimo tvarkos nustatymo, atsižvelgtina į įstatyme įtvirtintus bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumus. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Pabrėžtina, kad CK 4.75 straipsnio nuostata aiškinama kaip bendraturčių pareiga, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2010; kt.).
26. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad, kaip pagrįstai aiškino pirmosios instancijos teismas, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto klausimus bendraturčiai pirmiausia turi siekti išspręsti tarpusavio susitarimu, o, susitarti nepavykus, turi teisę kreiptis į teismą. Dėl to kiekvienas bendraturčio pasiūlymas dėl bendrosios dalinės nuosavybės pirmiausia turi būti pateikiamas kitam bendraturčiui ir, tik šiam nesutikus, ginčas spręstinas teisme.
27. Atsižvelgiant į tai atmestini kaip teisinio reglamentavimo turinio neatitinkantys ieškovės apeliacinio skundo teiginiai, kad nėra reikšminga aplinkybė, jog ieškovė iki ieškinio šioje byloje pareiškimo atsakovui oficialiai nebuvo pasiūliusi naudotis namu būtent tokia tvarka, kurią prašoma nustatyti ieškiniu. Priešingai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks ieškovės elgesys pripažintinas bendraturčių bendradarbiavimo pareigos pažeidimu, lėmusiu, kad ieškovė inicijavo teismo procesą klausimu, dėl kurio bendraturčių ginčo nebuvo.
28. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovė atsakovui nebuvo pateikusi ieškiniu prašytos patvirtinti naudojimosi namo dalimis nustatymo tvarkos. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde paaiškina ir bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė siūlė atsakovui parduoti turtą (e. t. 1, b. l. 102-103), perduoti visą namą naudotis ieškovei (e. t. 1, b. l. 66), tačiau dėl tokių naudojimosi bendru turtu galimybių bendraturčių sutarta nebuvo. Byloje nesant jokių duomenų ir įrodymų, kad ieškovė iki kreipimosi į teismą būtų atsakovui siūliusi nustatyti naudojimosi namu tvarką, aprašytą ieškinyje, t. y. tokią, kai ieškovė ir atsakovas naudojasi atskiromis namo dalimis, pripažintina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, nepateikdama pasiūlymo pirmiausia bendratučiui, nesilaikė CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrosios nuosavybės valdymo principų, neišnaudojo visų galimybių klausimui išspręsti ne teisme.
29. Iš bylos medžiagos matyti, kad, tokį pasiūlymą pateikus, atsakovas su juo sutiko ir tą nurodė jau atsiliepime į ieškinį. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių ginčo dėl ieškiniu siūlytos naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo nekilo, tačiau ieškovė ir toliau tęsė procesą, atsisakydama sudaryti taikos sutartį, nesiūlydama bendraturčiui operatyviau įtvirtinti abiem šalim priimtinos naudojimosi turtu tvarkos sutartimi ir netęsti teisminio proceso. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nuosekliai, nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios – jau atsiliepime į ieškinį, nurodė sutinkantis su ieškinio reikalavimu. Dėl to ieškovei, padavusiai ieškinį prieš tai nepateikus tokio paties pasiūlymo atsakovui, taip pat aktyviai veikusiai tęsiant teisminį procesą, nors jame nebuvo ginčo dėl ieškinio esmės, pagrįstai tenka tokio procesinio elgesio padariniai – reikalavimo, kurio atsakovas neginčijo, nagrinėjimo lemtos ieškovės bylinėjimosi išlaidos.
30. Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginiai, kad ji buvo aktyvi, ne kartą teikė įvairius pasiūlymus atsakovui dėl bendrosios dalinės nuosavybės, o atsakovas buvo pasyvus, jokių alternatyvų nesiūlė. Kaip matyti iš teiktų pasiūlymų turinio, jie buvo kitokie, nei ieškiniu prašyta nustatyti gyvenamojo namo naudojimosi tvarka, tačiau ieškovė ieškiniu nepalaikė nė vieno iš atsakovui pateiktų pasiūlymų, o ieškinyje suformulavo naują, atsakovui iki tol nepateiktą, bendrosios dalinės nuosavybės naudojimo tvarkos variantą. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, savo turiniu kitokių siūlymų teikimas nesudaro pagrindo pripažinti, kad ir dėl ieškiniu teikto pasiūlymo buvo atliktos bendraturčio pareigos siekti susitarimo. Susitarimas dėl turto naudojimosi tvarkos savo esme yra sutartis, tad pasiūlymo dėl jos sudarymo esminės sąlygos yra tai, dėl ko akceptantas sutinka arba ne, todėl tai, kad, pavyzdžiui, nebuvo pasiekta susitarimo dėl atsakovui priklausančios namo dalies pardavimo, savaime nereiškia, jog atsakovas nebūtų sutikęs ir su sutartimi dėl namo naudojimosi tvarkos, kurią prašyta nustatyti ieškiniu, nustatymo.
31. Atsižvelgiant į nurodytą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė ieškovei nesilaikius CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrosios nuosavybės valdymo principų ir kreipusis į teismą, nors prieš tai nebuvo išnaudotos galimybės klausimą išspręsti bendraturčių tarpusavio susitarimu. Atsižvelgiant į tai, net ir ieškinį patenkinus, ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteisimas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį iš atsakovo ieškovei būtų neproporcingas ir nesąžiningas (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).
32. Nurodytos išvados nepaneigia ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad bet koks ieškovės naudojimasis namu buvo apribotas dėl atsakovo pasirinkto gyvenimo būdo ir nenoro ir / ar nesugebėjimo palaikyti tvarką name, o, atsakovui ignoruojant ieškovės prašymus ir nepateikiant jokių alternatyvių situacijos sprendimo pasiūlymų, tik teismui nustačius, kuriomis konkrečiomis namo dalimis naudojasi kiekviena iš šalių, ieškovė įgys faktinį ir teisinį pagrindą reikalauti, kad jai priskirtoje namo dalyje nebūtų atsakovo daiktų, t. y. tik tokiu atveju ieškovė įgys galimybę tinkamai įgyvendinti savo teisę į nuosavybę.
33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai nepatvirtina ieškinio pateikimo būtinybės ieškovės teisėms apginti, nes iš atsakovo pozicijos ir elgesio byloje, galima daryti išvadą, jog bendraturčių sutarties dėl namo naudojimosi tvarkos, kokią prašyta nustatyti ieškiniu, sudarymo galimybė buvo. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl, šalims sudarius ir pasirašius sutartį dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi tvarkos sutartomis sąlygomis, ieškovė būtų pasiekusi jos nurodytus ieškinio pareiškimu siektus tikslus – įgijusi faktinį ir teisinį pagrindą reikalauti, kad jai tenkančioje namo dalyje nebūtų atsakovo daiktų. Tuo pačiu, šalims susitarus, teisminio proceso neprireiktų.
34. Apibendrinant nurodytą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl pažeistos ieškovės, kaip bendraturtės, pareigos kooperuotis, bendradarbiauti ir į teismą kreiptis kilus bendraturčių nesutarimui dėl konkretaus prašomo patvirtinti bendrosios nuosavybės valdymo tvarkos varianto. Kaip pagrįstai sprendė teismas, nurodytos pareigos pažeidimas ir teisminio proceso inicijavimas, nors bendraturčių ginčo dėl ieškinio reikalavimo esmės nebuvo, sudaro pagrindą atsižvelgti į bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis bei nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovo nepriteisti.
Dėl procesinės bylos baigties
35. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010), todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
36. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nesudaro, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės (apeliantės) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovui iš apeliantės priteistinas išlaidų teisinei pagalbai atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis). Atsakovas prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (302,50 Eur); iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (DOK-34155). Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Dėl to šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovui iš ieškovės (apeliantės).
38. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
ieškovės E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui L. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės E. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.