- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-04
- Bylos Nr.
- 2A-3-112/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01392-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rimvida Zubernienė, Erika Misiūnienė, Žydrūnas Bertašius
- Atsakovas
- UAB „Kečas“
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE
- Trečiasis asmuo
- UADBB „Draudė“
Pranešėja Rimvida Zubernienė Civilinė byla Nr. 2A-3-112/2015
SPRENDIMAS
2015 m. rugsėjo 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės, Žydrūno Bertašiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Kečas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovei UAB „Kečas“, trečiasis asmuo UADBB „Draudė“ dėl draudimo išmokos grąžinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė teismui pateikė du ieškinius dėl skolos priteisimo iš atsakovo UAB „Kečas“. Abu ieškinyje pareikšti reikalavimai buvo tarpusavyje susiję, todėl 2013-02-20 teismo nutartimi civilinės bylos buvo sujungtos.
Ieškovė 2012-10-03 ieškinyje (3-5 b.l.) pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 40100,84 Lt draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2010-09-02 Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė K. C., valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės valdytojas, vairavęs automobilį M. B. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra pripažintas eismo įvykio kaltininku, šio automobilio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės bendrovėje. Dėl šio eismo įvykio ieškovė išmokėjo 80201,68 Lt draudimo išmoką. Sudarant draudimo sutartį Nr. 12 2843895 (Sutarties 12 p.), draudėjas nurodė, kad prieš išvykstant apdrausta transporto priemone į Didžiąją Britaniją ar Šiaurės Airijos karalystę informuos draudiką ir sumokės papildomą draudimo įmoką, nes tai yra laikoma rizikos padidėjimu, tačiau išvykus automobiliui į Didžiąją Britaniją ieškovės neinformavo ir pats prisiėmė visą riziką. Nurodė, kad vadovaujantis LR Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.1 punktu, UAB „Kečas“ privalo atlyginti 50 % draudiminės išmokos, t.y. 40100,84 Lt.
Ieškovė 2013-01-31 ieškinyje (civilinė byla Nr.2-531-903/2013, 3-4 b.l.) pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 1379,43 Lt draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir 2012-10-03 ieškinyje, papildomai nurodė, kad dėl 2010-09-02 eismo įvykio ieškovė papildomai sumokėjo 2758,86 Lt draudimo įmoką. Nurodė, kad vadovaujantis LR Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.1 punktu, UAB „Kečas“ privalo atlyginti 50 % draudiminės išmokos t.y. 1379,43 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-06-21 sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai, priteisė iš atsakovės UAB „Kečas“ 40100,84 Lt skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 40100,84 Lt sumos, nuo 2012-09-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1379,43 Lt skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1379,43 Lt sumos, nuo 2012-12-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1244,00 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovei „BTA Insurance Company“ SE vykdančiai savo veiklą per „BTA Insurance Company“ SE, naudai; priteisė iš atsakovės UAB „Kečas“ 31,00 Lt žyminio mokesčio ir 33,22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės korespondentas žalą patyrusiam asmeniui atlygino, ieškovei pateikė sąskaitas-faktūras, ieškovė pagal pateiktas sąskaitas-faktūras korespondentui žalą atlygino 2011-03-15 ir 2012-01-19, todėl ieškovei teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš atsakovės atsirado nuo to momento, kai ji draudimo išmokos sumą sumokėjo savo korespondentui Inter Europe AG, t. y. 2012-01-19. Ieškovė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo 40100,84 Lt sumai pateikė 2012-09-05, todėl laikytina, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovės prašymą dėl ieškinio senaties taikymo ieškinio reikalavimui dėl 40100,84 Lt žalos priteisimo atmetė. Byloje ištirtų įrodymų visuma leido pagrįstai teigti, kad atsakovė neįvykdė draudimo sutarties sąlygų, t.y. 12 punkte numatytos sąlygos, kad draudėjas, prieš išvykstant į Didžiąją Britaniją ar Šiaurės Airijos karalystę, privalo apie tai informuoti draudiką ir sumokėti papildomą draudimo įmoką, nes tai yra laikoma rizikos padidėjimu, taip pat ir standartinių draudimo sutarčių sąlygų 38 punkto reikalavimo pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą. Atsakovės atstovo paaiškinimai bei pateikti rašytiniai įrodymai nepaneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, kad draudimo sutarties 12 punkte numatyta sąlyga buvo įtraukta sudarant sutartį, todėl teismas sprendė, kad atsakovė nebuvo iki galo sąžininga pateikdama sutarties sudarymui reikšmingą informaciją. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovė dėl minėto eismo įvykio korespondentui Didžiojoje Britanijoje Inter Europe AG viso išmokėjo 80201,68 Lt ir 2758,86 Lt sumų draudimo išmokas. Ieškovės reikalavimas priteisti 40100,84 Lt ir 1379,43 Lt sumas yra pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, ieškovės atstovo paaiškinimais, yra teisėtas, todėl patenkintas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-06-21 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių nuostatos negalėjo būti taikomas šioje byloje, kadangi nutarimo 3 straipsnyje teigiama, jog žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje.Nebuvo faktinio pagrindo taikyti Vyriausybės nutarimo 62.1. punktą, kadangi atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai bei vadovės duoti paaiškinimai pagrindžia, jog atsakovė pateikdama duomenis draudimo sutarties sudarymui nenuslėpė informacijos apie tai, jog transporto priemonės kartais vyksta ir į Didžiąją Britaniją.Draudimo sutarties pagrindu atsakovei buvo išduotas draudimo polisas Nr. AJA 3306815 bei žalioji kortelė Nr. JB0292751, kuriose nurodyta, jog draudimas galioja ir Didžiojoje Britanijoje, todėl atsakovė buvo suklaidinta ir nepranešė draudikui apie tai, kad transporto priemonė vyksta į Didžiąją Britaniją.Pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl priteisė iš atsakovės maksimalią galimą draudimo išmokos sumą. Yra pagrindas pripažinti draudimo sutarties 12 punkto sąlygą negaliojančia, kadangi privalomo transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutartį reglamentuoja 2001-06-14 TPVCAPD įstatymas, todėl sutarties šalys negali interpretuoti ar susitarti dėl kitokių sutarties sąlygų, be to negali būti taikomi skirtingi standartai Europos Sąjungos šalims narėms.Ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas atskirai pagal kiekvieną draudiminę išmoką, sumokėtą ieškovės atstovo, o ne nuo momento, kada ieškovė sumokėjo paskutinę išmoką savo atstovui. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas ir nesuprantamas dėl ko nėra pagrįstas ir teisėtas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo palikti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-06-21 sprendimą nepakeistą. Nurodė, jog nesutinka su apeliantės motyvu, jog teismas nepagrįstai taikė LR Vyriausybės 2008-02-13 nutarimo Nr. 122, 62.1 ir 62.2 punktus. Mano, kad apeliantė neteisingai aiškina 3 punktą, nes jis nėra taikomas apskritai visam šiam teisės aktui, o nustato tik žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką tais atvejais, kai įvykis įvyksta Lietuvoje. Šiuo atveju ieškinį reiškė dėl draudimo sutarties sąlygų, t. y. taisyklių 62 p. pagrindu. Taip pat nesutinka su apeliantės teiginiu, jog jai sutarties 12 p. sąlyga buvo siurprizinė. Teigia, jog numatyti šią sąlygą prašė pati atsakovė dėl įmokos skirtumo. Nurodė, jog byloje pateikė visus įrodymus, pagrindžiančius jo reikalavimą priteisti 50 proc. dydžio draudimo išmoką. Nesutinka su apeliantės motyvu, jog draudimo sutarties 12 p. ex officio turi būti pripažintas negaliojančiu. Nurodė, kad tokio reikalavimo atsakovė nebuvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme. Be to, pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad tokia sutarties nuostata neprieštarauja imperatyviems LR TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams. Dėl senaties termino ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra nurodęs, jog tokiose bylose senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui. Taip pat ieškovė nesutinka su apeliantės skundo dalimi dėl teismo nurodytų faktinių aplinkybių ir nurodo, kad tai nėra teisiškai reikšminga, kadangi byloje surinkti įrodymai paneigia atsakovės skundo argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2010-06-30 ieškovė su atsakove pasirašė draudimo sutartį Nr. 12 2843895 (draudimo liudijimo Nr. AJA 3306815), kuria ieškovė apdraudė atsakovei priklausančią transporto priemonę krovininį automobilį M. B. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą draudimu (civ. byla Nr.L2-530-903/2013, 6 b. l.). Draudimo liudijime nurodyta, jog civilinės atsakomybės draudimas galioja nuo 2010 m. liepos 5 d. 00.00 val. iki 2011 m. liepos d. 24.00 val. Atsakovė UAB „Kečas“ sumokėjo 1425,00 Lt įmoką už pagal sutartį teikiamą draudimo apsaugą (150 b. l.). 2010-09-02 Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas E. G., vairuodamas atsakovui priklausantį automobilį M. B. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kitą transporto priemonę K. C. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ko pasekoje buvo sužalotas jo vairuotojas ir apgadintas kelio atitvaras (72-74, 77, 84 b. l.). Atsakovės vairuotojas pripažintas kaltu dėl minėto eismo įvykio. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Didžiojoje Britanijoje esanti kompanija Inter Europe AG, kuri teikia Žalios kortelės ieškinių tvarkymo paslaugas Didžiojoje Britanijoje, 2010-09-02 įvykusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo užsienio šalies pilietis, metu padarytai žalai sureguliuoti pateikė ieškovei pranešimą apie eismo įvykį, ieškovė sudarė draudžiamojo įvykio tyrimo aktus ZK/10/1958 ir ZK/10/1958/2, kuriuose nurodyta, kad 2010-09-02 apdraustojo vairuojama transporto priemonė keitė juostas ir apgadino šalia judėjusią transporto priemonę (69-77 b. l.). Iš Thames Valley policijos pareigūno autoįvykio draudimo protokolo nustatyta, kad M1 (šiaurinis) greitkelyje 2010-09-02 įvyko eismo įvykis, buvo iškviesta Incidentų pagalbos grupė, kuri atliko sugadintos kelkraščio užtvaros remonto darbus, pateikė iškvietimo ir už atliktų darbų remonto sąrašą bei apmokėjimo sumą, bendra suma 5608,56 GBP (84, 94 b.l.). Ieškovės korespondentas Inter Europe AG ieškovei pateikė PVM sąskaitas-faktūras apmokėjimui (81-92, 140-141 b. l.). 2013-05-01 Inter Europe AG pagal ieškovės prašymą pateikė galutinį detalų žalos sureguliavimo paskaičiavimą, kuriame nurodė, kad klausimas buvo išspręstas 100 proc. atsakomybės pagrindu, kadangi apdraustasis prisipažino persirikiavęs į kitą juostą ir susidūręs su trečiosios šalies automobiliu, kuris važiavo teisingai. Kadangi ieškovė išmokėjo bendroje sumoje 82960,54 Lt, prašė priteisti iš atsakovės 50 procentų išmokėtos draudimo sumos.
Kadangi ginčas kilęs dėl to, ar draudimo sutartyje numatyta sąlyga dėl papildomos įmokos mokėjimo už išvykimą į Didžiąją Britaniją ir Šiaurės Airijos karalystę, kaip riziką didinantį veiksmą, neprieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms, skirtoms reguliuoti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, ir nustačius, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl minėtų teisės aktų išaiškinimo, byla buvo sustabdyta iki ESTT priims sprendimą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktų klausimų.
Apeliantė savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog šalių sudarytos draudimo sutarties 12 punkto nuostatos prieštarauja TPVCAPD įstatymo nuostatoms, be to apeliantės teigimu, negali būti taikomi skirtingi standartai Europos Sąjungos šalims, sprendžiant dėl draudimo įmokos dydžio. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui Europos Sąjungos teisėje skirtos direktyvos 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB, 2000/26/EB ir 2005/14/EB, kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą.
Nagrinėjamoje byloje draudimo sutartis sudaryta 2010-06-30, tai šiuo atveju teisinis draudimo santykių reglamentavimas aiškintinas atsižvelgiant į tuo metu jau įsigaliojusią 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuria buvo kodifikuotos pirmiau galiojusios ES transporto direktyvos. Kadangi nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą, o šiai bylai aktualios direktyvų nuostatos kodifikuojančia direktyva 2009/103/EB nėra pakeistos, tai yra pagrindas vadovautis kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 pateiktais ESTT prejudiciniame sprendime išaiškinimais dėl 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB ir 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB. Nurodytų direktyvų nuostatos nacionalinėje Lietuvos teisėje yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.
Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 draudikas prašė priteisti iš draudėjo nukentėjusiajam eismo įvykyje išmokėtos draudimo išmokos dalį, nes atsakovas pažeidė sąlygą naudoti transporto priemonę tik Lietuvoje, o šitoje byloje prašo priteisti draudimo išmokos dalį dėl to, jog pažeidė sąlygą neįvažiuoti į Didžiąją Britaniją. Kadangi minėtoje kasacinio teismo nutartyje pasisakoma dėl taikomos draudimo apsaugos teritorijos atžvilgiu visoje ES, todėl yra pagrindas kasacinio teismo išaiškinimais vadovautis šioje byloje.
Kasacinis teismas išaiškino, kad draudimo sutarties šalių laisvę susitarti dėl draudimo apsaugos lygio riboja į nacionalinę teisę perkeltos ES transporto direktyvų nuostatos, konkrečiai – TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią draudimo sutartis privalo galioti vienos (bendros) draudimo sutarties pagrindu visoje ES teritorijoje. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje ES teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).
Kaip nustatyta iš byloje esančių įrodymų, tarp šalių 2010-06-30 sudaryta paprastąja draudimo sutartimi Nr. 12 2843895 atsakovė apdraudė krovininį automobilį M. B. A. 1844 L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sutarties 10 punktu susitarta, jog jeigu draudimo rizika padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti raštu draudiką apie padidėjusią draudimo riziką, to nepadarius, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos (Vadovaujantis LR Vyriausybės nustatytų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokėjimo taisyklių 56.2 punktas); jeigu sudarant sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją arba nesuteikė draudikui jo prašomos teisingos informacijos (56.1 punktas). Sutarties 12 punkte numatyta, jog draudėjui prieš išvykstant į Didžiąją Britaniją, ir/ar Šiaurės Airijos Karalystę ir/ar Airiją, privalo apie tai informuoti draudiką ir sumokėti papildomą draudimo įmoką, nes tai laikoma rizikos padidėjimu.
Kadangi kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog draudimo sutarties šalių laisvę susitarti dėl draudimo apsaugos lygio riboja į nacionalinę teisę (TPVCAPDĮ) perkeltos ES transporto direktyvų nuostatos, konkrečiai – TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies norma, tai reiškia, kad teisė draudžia šalių susitarimus, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu. Todėl nagrinėjamu atveju, šalių sutarties sąlyga dėl papildomos įmokos sumokėjimo automobiliui išvykus į Didžiąją Britaniją reiškianti draudimo apsaugos apribojimą teritorijos atžvilgiu, ta dalimi, kiek ja taikomas ribojimas ES valstybių narių teritorijos atžvilgiu, prieštarauja imperatyviajam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimui, pagal kurį toks ribojimas yra draudžiamas, todėl ši sutarties sąlyga yra niekinė (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.96 straipsnis, 6.225 straipsnis, 6.226 straipsnio 1 dalis).
Kadangi ieškovė automobilio išvykimą į Didžiąją Britaniją vertina kaip rizikos padidėjimą ir atsakovei apie tai nepranešus ir nesumokėjus papildomos draudimo įmokos, bei ieškovės teigimu, nuslėpus tą faktą, jog automobiliai vyksta į Didžiąją Britaniją, kaip svarbią informaciją sutarties sudarymui, reikalavo priteisti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (aktualios redakcijos) 62.1 ir 62.2 punktais.
Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog šiam ginčui pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė minėtų Taisyklių nuostatas, pažymėtina, jog kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Taisyklių nuostatos dėl sumoktų draudimo išmokų grąžinimo gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, kur įvyko eismo įvykis. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Taisyklės yra įstatymų lydimasis teisės aktas, į kurį nukreipia TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalis, 22 straipsnio 2 dalis. Šiam ginčui išspręsti reikšmingoje deleguojančioje įstatymo normoje – TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje – nėra įtvirtinta, kad ji gali būti taikoma tik dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013).
Esant konstatuotoms aplinkybėms, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu, darytina pagrįsta išvada, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu.
Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovė derindama draudimo sutarties sudarymo sąlygas, nenuslėpė fakto nuo trečiojo asmens – draudimo brokerio, į kokias šalis vykdomi reisai, tarp jų ir į į Didžiąją Britaniją (b. l. 31-35, I tomas). Todėl teigti, jog atsakovė nuslėpė informaciją, būtiną sutarties sudarymui nuo ieškovės, pagrindo nėra. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, pagal draudimo sutartį draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė būdama savo srities profesionalė siekdama išvengti nenumatytų situacijų, bei žinodama, jog atsakovė veža krovinius kitose ES šalys, laikydama, jog įvažiavimas į Didžiąją Britaniją, Šiaurės Airiją ir Airijos Karalystę yra padidintos rizikos veiksniai, galėjo papildomai pasidomėti, ar atsakovė išskirtinai į šias šalis nevykdo reisų.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes bei įvertinus teismų praktiką, darytina pagrįsta išvada, jog ieškovės ieškinys laikytinas nepagrįstu ir todėl atmestinas.
Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškinio senaties termino taikymo bei prašomos priteisti išmokos dalies dydžio pagrįstumo, kadangi šios aplinkybės, konstatavus, jog ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, šiuo atveju netenka teisinės reikšmės ir neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, todėl nepagrįstai ieškinį patenkino, dėl ko priimtas teismo sprendimas naikintinas ir byloje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė pateikė įrodymus, jog jos patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 3000,00 Lt (b. l. 46, I tomas). Atmetus ieškinį, iš ieškovės priteistina 3000,00 Lt bylinėjimosi išlaidos atsakovei (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, iš ieškovės priteistinas atsakovės sumokėtas 1245,00 Lt dydžio žyminis mokestis atsakovei (CPK 93 straipsnis).
Iš šalių procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą nepriteistinos, kadangi neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014-09-23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ nustatytos 3,00 Eur sumos.
Klaipėdos apygardos teismo 2015-03-18 nutartimi tenkintas atsakovės UAB „Kečas“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, atsakovei reikalavimo užtikrinimui pervedus į teismo depozitinę sąskaitą 11614,01 Eur. (b. l. 38-41, II tomas). Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra pagrindas grąžinti atsakovei UAB „Kečas“ 11614,01 Eur dydžio sumą pervestą 2015-03-16 į Klaipėdos apygardos teismo depozitinę sąskaitą, mokėjimo dokumento Nr. 173.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės „BTA Insurance Company“ SE, veiklą vykdančios per savo filialą Lietuvoje „BTA Insurance Company“, SE, 3000,00 Lt (868,86 Eur) bylinėjimosi išlaidas atsakovei UAB „Kečas“, patirtas pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės „BTA Insurance Company“ SE, veiklą vykdančios per savo filialą Lietuvoje „BTA Insurance Company“, 1245,00 Lt (360,58 Eur) bylinėjimosi išlaidas atsakovei UAB „Kečas“ patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti iš Klaipėdos apygardos teismo depozitinės sąskaitos 11614,01 Eur sumą atsakovei UAB „Kečas“, sumokėtą 2015-03-16, dokumento Nr. 173.