- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-15
- Bylos Nr.
- I-893-281/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03226-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- I. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Vilniaus apskrities Vyriausio policijos komisariato, Viešojo saugumo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjui I. Š., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Jurgitai Saulėnaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Vilniaus apskrities Vyriausio policijos komisariato bei Viešojo saugumo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas I. Š. 2016-08-09 teismui paštu padavė skundą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 8 500 Eur žalos, kilusios dėl neteisėtų veiksmų, atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus rajono policijos komisariato, 500 Eur žalos, kilusios dėl neteisėtų veiksmų, atlyginimo; 3) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos 1 000 Eur žalos, kilusios dėl neteisėtų veiksmų, atlyginimo (t. I, b. l. 1–22).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo bei sulaikymo sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, kameros plotas užstatytas baldais. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. Kaliniams nėra užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, nes mygtukai neveikia, jie yra sugedę. Vienos valandos pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, kiemeliai nėra valomi, juose nėra įrengtų šiukšlių kibirų, peleninių, be to kiemelių stoge yra asbesto, kuris kelia pavojų pareiškėjo sveikatai. Kamerose nėra įrengta ventiliacija, yra drėgna bei tamsu, langai uždengti grotomis. Kamerose nėra užtikrinamas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Kamerose temperatūra neatitinka higienos normų reikalavimų, veisiasi pelėsis. Pareiškėjui nebuvo išduodamas reikiamas kiekis patalynės dalių, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nešvarūs drabužiai nemokamai skalbiami tik vieną kartą per mėnesį. Pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas. Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Kamerose pilna tarakonų, pelių, vorų, blakių. Neužtikrinamas tinkamas maistas, nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė per maža. Kalinimo laikotarpiu nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistas buvo nešamas tiesiai į kamerą, jis buvo atšalęs, sąlygų eiti į valgyklą nebuvo sudaryta. Lukiškių TI-K administracija neužtikrino pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus.
Laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate, sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų. Kameros kritinės būklės, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nėra įrengta ventiliacija, į kamerą nepatenka saulės šviesa, nes kameros įrengtos rūsyje. Sanitarinis mazgas nėra atskirtas nuo likusios kameros dalies. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas valymo inventoriumi. Areštinėje neišduodavo rankšluosčių, pareiškėjas nebuvo aprūpinamas dušu. Kameroje veisėsi buitiniai parazitai, nebuvo galimybės naudotis televizoriumi.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2016 m. buvo periodiškai konvojuojamas į policijos komisariato areštinę, Vilniaus rajono apylinkės teismą. Konvojuojant pareiškėją iš Lukiškių TI-K į Vilniaus rajono apylinkės teismą ir Vilniaus rajono policijos komisariato areštinę pareiškėjui nebuvo išduodamas maistas. Konvojavimo sąlygos nežmoniškos – sėdėti reikia ant kieto pagrindo, konvojavimo automobiliai purvini. Konvojaus pareigūnai nereagavo į pareiškėjo reiškiamus nusiskundimus, kelionės metu pareiškėjui nebuvo suteikiama galimybė pasinaudoti tualetu. Automobilyje nebuvo įrengti saugos diržai. Žiemą konvojavimo automobiliuose labai šalta, o vasarą – per karšta. Pervežant konvojavimo automobiliais nuolat naudotos specialios priemonės – antrankiai. Su antrankiais pareiškėjas buvo vedamas į teismą ir laikomas teismo posėdžio metu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (t. I, b. l. 28–29).
Paaiškino, kad Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2016 m. buvo konvojuotas, atsižvelgiant į tai, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atstovas nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 31–49).
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kamerose yra įrengti pavojaus mygtukai, bet nuteistieji neretai patys šiuos mygtukus gadina. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010, laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K nėra įrengta ilgalaikių pasimatymų kambarių. Norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, kalinami Lukiškių TI-K, turi pareikšti tokį norą raštu ar žodžiu, kreiptis į būrio viršininką. Kiekvieną dieną pagaminto maisto kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Lukiškių TI-K prašė priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso: 5,16 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atstovas nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 145–150).
Paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo laikomas nuo 2014-06-12 iki 2014-06-18 taip pat nuo 2014-07-23 iki 2014-07-30. Areštinės kameros yra valomos kiekvieną dieną, o kartą per mėnesį yra atliekamas pagrindinis (generalinis) kamerų valymas. Sanitariniai mazgai areštinėje yra įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Inventorius, reikalingas kameros tvarkymui, areštinės kamerose nėra laikomas, tačiau sulaikytiesiems pageidaujant jis išduodamas. Areštinėje laikomi asmenys esant būtinumui yra aprūpinami būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis. Pareiškėjas jo laikymo areštinėje laikotarpiu buvo išvestas nusiprausti į dušą du kartus, todėl pareiškėjo teisė nusiprausti pažeista nebuvo. Pareiškėjas nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, laikymo Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir konvojavimo sąlygų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Pareiškėjas teigia, kad jo teisės buvo pažeidžiamos konvojuojant pareiškėją iš Lukiškių TI-K į Vilniaus rajono apylinkės teismą bei policijos areštinę.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Viešojo saugumo tarnyba prie vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2016 m. būtų konvojuojamas į Vilniaus rajono apylinkės teismą. Teismas pažymi, kad šiuo atveju Viešojo saugumo tarnyba objektyviai negali įrodyti to, ką neigia. Atsižvelgiant į visa tai, Viešojo saugumo tarnybos neteisėti veiksmai, susiję su teisės aktų pažeidimais konvojuojant pareiškėją, nekonstatuotini, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu apskritai būtų konvojuotas Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos veiksmų šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 d. įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-06-18 iki 2016-07-15 buvo laikomas šiose kamerose: 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 106 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 198 (2-3 asm.); 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 128 (2-3 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 129 (2-3 asm.); 7,60 kv. m ploto kameroje Nr. 286 (1-3 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 176 (2-3 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 142 (3 asm.); 7,82 kv. m ploto kameroje Nr. 280 (1-3 asm.); 7,76 kv. m ploto kameroje Nr. 290 (2-4 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 158 (1-3 asm.); 8,10 kv. m ploto kameroje Nr. 342 (2-3 asm.); 8,03 kv. m ploto kameroje Nr. 298 (2-3 asm.); 7,61 kv. m ploto kameroje Nr. 329 (1-3 asm.); 42,33 kv. m ploto kameroje Nr. 252 (5-12 asm.); 6,90 kv. m ploto kameroje Nr. 219 (1-2 asm.); 7,74 kv. m ploto kameroje Nr. 266 (1-3 asm.); 26,63 kv. m ploto kameroje Nr. 389 (3-7 asm.); 7,30 kv. m ploto kameroje Nr. 268 (1 asm.); 7,70 kv. m ploto kameroje Nr. 321 (1-2 asm.), 7,18 kv. m ploto kameroje Nr. 316 (1-2 asm.). Taigi iš viso pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą buvo pažeista 274 parų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-01-06 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-122/2010). Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (dėl baldų buvo mažai vietos) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi tarakonai, utelės, pelės, vorai, blakės.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (t. I, b. l. 124–127). Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Pasak pareiškėjo, kamerose nebuvo arba neveikė prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai. Šis skundo teiginys nelaikytinas pakankamai detalizuotu kalinimo sąlygų apibudinimu, todėl jis atmetamas kaip abstraktaus pobūdžio ir nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl neveikiančių iškvietimo mygtukų. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrus trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad trūkumai ar pažeidimai būtų pašalinti.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo atitvertas netinkamai, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į privatumą.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismas konstatuoja, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, todėl Lukiškių TI-K laikomas atlikęs neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaroma galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra ginčo, kad teisė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę pareiškėjui buvo užtikrinta. Taip pat teisės aktai nenustato įpareigojimo Lukiškių TI-K sanitariniame mazge įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo dėl to konstatuoti kokius nors netinkamus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus ir (ar) neveikimą šiais aspektais.
Pareiškėjas nurodo, kad vienos valandos pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, kiemeliai nėra valomi, juose nėra įrengtų šiukšlių kibirų, peleninių, be to kiemeliu stoge yra asbesto, kuris kelia pavojų pareiškėjo sveikatai.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore nėra, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimai kiemai. Jie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurie Lukiškių TI-K kiemeliai buvo netvarkingi, apleisti. Teismo vertinimu, atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti. HN 76:2010 6 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka; 17 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės akto nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-08-28 nutarimo Nr. 1163 (toliau – Nutarimas 1998-08-28 Nr. 1163) „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Pagal atsakovo paaiškinimus, Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atkreipė dėmesį, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo”. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais. Byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas tinkamas maisto kiekis, maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė per maža. Kalinimo laikotarpiu nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistas buvo nešamas tiesiai į kamerą, jis buvo atšalęs, sąlygų eiti į valgyklą nebuvo sudaryta.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Tuo tarpu maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Maitinimo organizavimo taisyklių 22 p. nustato, kad nuteistieji maitinami kalinimo įstaigos valgykloje arba gamybiniame objekte specialiai tam skirtoje patalpoje dienotvarkėje nustatytu laiku pagal kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą būrių (skyrių) ir brigadų nuteistųjų maitinimo grafiką. Maitinimo organizavimo taisyklių 24 p. įtvirtinta, kad kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai. Atsižvelgiant į tai, maisto pristatymas pareiškėjui į kamerą atitiko teisės aktų reikalavimus ir neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo atveju nenustatyta.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo sudaryta galimybė turėti ilgalaikių pasimatymų.
Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra speciali nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisė, kuri įgyvendinama Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. BVK 85 str. 1 d. 2 p. nustatyta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. BVK 94 str. 1 d. numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais (BVK 94 str. 3 d.). Pagal BVK 94 str. 4 d., kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. BVK 94 str. 8 d. nustatyta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje nustatytas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal BVK 94 str. 4 d. ilgalaikiai pasimatymai gali būti keičiami į trumpalaikius pasimatymus, ilgalaikių pasimatymų kambarių neįrengimas Lukiškių TI-K negali būti laikomas Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais.
Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl noro dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose Lukiškių TI-K administracijos organizuojamose užsiėmimuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Lukiškių TI-K administracija atsiliepime patvirtino pareiškėjo teisę dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose ar užsiimti kita veikla, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas tokio noro nepareiškė nei žodžiu, nei raštu. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti lauke, taip pat pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą užsiimti fizine veikla sporto salėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo išduodamas reikiamas kiekis patalynės dalių, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nešvarūs drabužiai nemokamai skalbiami tik vieną kartą per mėnesį.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 p. nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos 76:2010 64 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 40 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nesudarė sąlygų nemokamai skalbti ir džiovinti drabužius vertinti kaip nepagrįsti, kadangi nei HN 76:2010, nei 134:2015 nereglamentuoja, jog tokios paslaugos pareiškėjui turi būti teikiamos nemokamai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė skalbti rūbus ar pagal nustatytą tvarką išduodama švari patalynė, neneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų.
HN 76:2010 63 p. nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 76:2010 66–67 p.). Lietuvos higienos normos 134:2015 42 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims. 43 p. nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė ar minkštasis inventorius buvo netinkamas naudoti. Byloje nėra duomenų, kad kuriuo nors kalinimo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis dėl jam išduotos patalynės ar minkštojo inventoriaus tinkamumo naudoti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra neindividualizuotos, bendro pobūdžio, taip pat, nepagrįstos byloje esančia medžiaga, neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo klausimu nenustatyta.
Pareiškėjo teigimu Lukiškių TI-K kamerose nėra įrengtos ventiliacijos, yra drėgna bei tamsu, langai uždengti grotomis. Kamerose nėra užtikrinamas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Kamerose temperatūra neatitinka higienos normų reikalavimų, veisiasi pelėsis.
Atkreiptinas dėmesys, kad grotų ant kamerų langų bei tinklo virš pasivaikščiojimų kiemelių įrengimas įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. Taigi šiuo aspektu teismas nenustato neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, nes tokį kamerų ir laisvės atėmimo įstaigų įrengimą numato teisės aktai.
Iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 p. numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos normos 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos 26 p., santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., temperatūra – 18-28C, šaltuoju metų laiku oro drėgmė turi būti 35-60 proc., temperatūra – 18-22C, 28 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 p. nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, 17 p. nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. 14 p. nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl nurodytų kalinimo sąlygų. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais buvo tikrintos kameros Nr. 106, 158, 176, 280, 286, 290, 329, 342, 389 (t. I, b. l. 57-58, 62, 73, 81-82, 85-86, 87-88, 89-90, 94-96, 103-104, 107-108, 115-116, 121) kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tikrintos nebuvo (t I., b. l. 57–123). Tikrintose kamerose Nr. 106, 158, 176, 280, 286, 290, 329, 342, 389 vėdinimo, drėgmės, apšvietos ir temperatūros reikalavimų pažeidimų nenustatyta, pelėsių neaptikta. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų laikymo sąlygų – drėgmės, temperatūros, vėdinimo, apšvietos – laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.
Pareiškėjas teigia, kad sąlygos Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate neatitiko higienos normų reikalavimų, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Vilniaus AVPK areštinėje, kaip ir kitose Lietuvos policijos komisariatų areštinėse, uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių, taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 80 p. nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Vilniaus AVPK atvyko 2014-06-12 ir buvo sulaikytas iki 2014-06-18. 2014-06-12 pareiškėjas buvo uždarytas į areštinės kamerą Nr. 6, kurios plotas – 17,4 kv. m., kurioje laikotarpiu nuo 2014-06-12 iki 2014-06-16 buvo dar 2 asmenys (vienam asmeniui teko 5,8 kv. m kameros ploto), o 2014-06-17 toje pačioje kameroje buvo laikomas dar su 3 asmenimis (vienam asmeniui teko 4,35 k. m. kameros ploto), 2014-06-18 pareiškėjas iš areštinės konvojuotas. Pareiškėjas iš Lukiškių TI-K į Vilniaus apskrities VPK taip pat buvo konvojuotas 2014-07-23 ir laikomas iki 2014-07-30. Laikotarpiu nuo 2014-07-23 iki 2014-07-24 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 6, plotas – 17,4, kurioje nurodytu laikotarpiu buvo dar 3 asmenys (vienam asmeniui teko 4,35 kv. m. kameros ploto), laikotarpiu nuo 2014-07-25 iki 2014-07-27 pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas dar su 2 asmenimis (vienam asmeniui teko 5,8 kv. m kameros ploto), 2014-07-28 pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas su 1 asmeniu (vienam asmeniui teko 8,7 kv. m. kameros ploto), o 2014-07-29 pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas dar su 3 asmenimis (vienam asmeniui teko 4,35 kv. m. kameros ploto). Iš areštinės pareiškėjas konvojuotas 2014-07-30. Taigi, ginčo laikotarpiu, iš viso 4 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatuotina, kad Vilniaus apskrities VPK CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Pareiškėjo teigimu kameros Vilniaus apskrities VPK areštinėje yra kritinės būklės, nėra įrengta ventiliacijos, į kamerą nepatenka saulės šviesa, nes kameros įrengtos rūsyje; pareiškėjas nebuvo aprūpintas valymo inventoriumi; areštinėje neišduodavo rankšluosčių, pareiškėjas nebuvo aprūpinamas dušu; kameroje veisėsi buitiniai parazitai, nebuvo galimybės naudotis televizoriumi, nes kameroje nėra įrengta elektros kištukų.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 82 p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nurodytose taisyklėse Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui nėra nustatyta pareigos aprūpinti laikomus asmenis valymo priemonėmis. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus apskrities VPK administraciją dėl rankšluosčių išdavimo nesikreipė, byloje tokios medžiagos taip pat nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, dėl nesuteiktų rankšluosčių ir valymo priemonių atmestini kaip nepagrįsti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (t. I, b. l. 186–188). Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 7.12. p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Atsakovo pateiktas Asmenų, laikomų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, išvedimo į dušą registracijos žurnalas patvirtina, kad pareiškėjas laikymo Vilniaus apskrities VPK areštinėje laikotarpiu buvo išvėstas į dušą du kartus (t. I, b. l. 181-183). Todėl pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu pažeista nebuvo.
Areštinės įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta, kad kamerose privalo būti įrengti elektros kištukiniai lizdai, todėl ši aplinkybė (elektros kištukinių lizdų nebuvimas) negalėjo niekaip pažeisti pareiškėjo teisių. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus apskrities VPK veiksmų.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus apskrities VPK kamerų sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas.
HN 37:2009 20 p. nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitarinių mazgų įrengimo atitiktį higienos normos reikalavimams patvirtina ir Vilniaus apskrities VPK atsiliepime išdėstytos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad sanitarinis mazgas Vilniaus AVPK atitiko HN 37:2009 20 p. reikalavimą. Tačiau nagrinėjamu aspektu taip pat pažymėta, kad Taisyklių 7.13 p. įtvirtina policijos areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Taigi šiuo atveju Vilniaus apskrities VPK atsakovės atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų objektyviai nuspręsti, kad Vilniaus AVPK areštinėje buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui privačiai naudotis tualetu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
Kadangi teisės aktų reikalavimų pažeidimas nustatytas dėl sanitarinio mazgo įrengimo Lukiškių TI-K bei Vilniaus apskrities VPK ir vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų neatitikties šiose institucijose, teismas pasisakys dėl neturtinės žalos atlyginimo tik šiais klausimais. Dėl to, kad nustatyta, jog atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų neatliko, nenustačius veiksmų neteisėtumo nevertinamos ir kitos atsakomybės atsiradimo sąlygos – žala ir priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į tai, nėra ir pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos. Todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimų priteisti 1 000 neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 8 500 Eur žalos, kilusios dėl neteisėtų veiksmų, atlyginimo, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus rajono policijos komisariato, 500 Eur žalos, kilusios dėl neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo pažeminimu, dvasiniais sukrėtimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais tomis dienomis kai pareiškėjas kameroje kalėjo ne vienas, t. y. 274 paras, pareiškėjo privatumas pažeistas naudojantis Vilniaus apskrities vyriausio policijos komisariato areštinės kamerų sanitariniais mazgais tomis dienomis, kai pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK areštinių kameroje kalėjo ne vienas, t. y. 12 parų, taip pat 4 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų tenkantį kameros plotą Vilniaus apskrities VPK. Atsižvelgiant į nurodytų pažeidimų mastą, jų trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistinas 2 450 Eur neturtinės žalos dydis, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, priteistinas 50 Eur neturtinės žalos dydis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
ABTĮ 40 str. 1 d. nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 5,16 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 d., 4 p., 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjo I. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui I. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 450 Eur (du tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinę žalą.
Priteisti pareiškėjui I. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinę žalą.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.